borutaTvarkydamas savo nedidelę bibliotekėlę, atkreipiau dėmesį, kad greta vienas kito lentynoje padėti du rašytojo Kazio Borutos knygos "Sunkūs paminklai" egzemplioriai. Atverčiau vieno iš jų titulinį puslapį, o ten puikuojasi toks įrašas, rašytas paties Kazio Borutos ranka:

 

Gerb. "Gintaro" direktoriui
Drg. Br. Lazdynui –
dėkingas poilsiautojas – Kazys Boruta.
Palanga, 1961.VII.18

 

Širdį užplūdo šilti prisiminimai, grąžinantys mane į tolimus laikus, kada man teko didi garbė susipažinti ir trumpai pabendrauti su vienu iš nuostabiausių lietuvių poetų ir rašytojų Kaziu Boruta. Tai buvo labai seniai ir laikas gerokai išblukino tuos prisiminimus, kurie buvo tokie gyvi ir kurių, gaila, laiku nesusiprotėjau užfiksuoti popieriuje.

 

Tuo metu dirbau Palangoje, poilsio namuose "Gintaras". Ir štai vieną gražų (tais metais buvo puiki vasara) rytą į mano kabinetą įžengė aukštokas, prakaulus, gal kiek gunktelėjęs nebejaunas vyras. Pasisveikinęs prisistatė – Kazys Boruta. Jau norėjo, matyt, pridėti, kad jis – rašytojas, bet aš jį pertraukiau, sakydamas:

 

– Labai malonu, gerbiamas rašytojau, su Jumis susipažinti ir Jus matyti.

 

Aš apie jį žinojau iš gimnazijos laikų, bet ypač iš išėjusio prieš metus (1960) romano "Sunkūs paminklai", kurį buvau su didžiausiu malonumu perskaitęs. Juk jo aprašytuosius paminklus: tiek Vinco Kudirkos Kudirkos Naumiestyje, tiek Simono Daukanto Papilėje, tiek Žemaičio Raseiniuose, kuriuos sukūrė kitas talentingas lietuvis – Vincas Grybas, – buvau matęs ir jais grožėjęsis. Tad nenuostabu, kad mano susidomėjimas svečiu buvo nepaprastas.

 

Žodis po žodžio išryškėjo svečio norai: jis su žmona į poilsio namus atvykęs su kelialapiais ir pageidautų atskiro kambarėlio, kad galėtų pagyventi netrukdomas pašalinių.

 

– Ne, man nereikia komforto, – sakė jis. (To komforto mes ir negalėjome pasiūlyti.) – Bet gal atsirastų kokia palėpė, kur lietus neužlyja ir vėjas nelabai pučia.

 

Žinoma, aš tokią palėpę – ir visai pakenčiamą – suradau. Niekas jam netrukdė nei išeiti, nei pareiti, niekas kaimynystėje netriukšmavo.

 

Ši mūsų pažintis tuo nesibaigė. Įsikūręs poilsio namuose, jis vieną vakarą pakvietė mane į svečius. Jo miela žmonelė (deja, vardą pamiršau), labai kukli, netgi drovi moteriškaitė, išvirė mums kavos, o Kazys Boruta netgi atkimšo butelį raudonojo vyno. Jo žmona kalbėjo su ryškiu latvišku akcentu (buvo latvė), mums prie stalo daugiau patarnavo ir į pokalbį beveik nesikišo, nors tas mūsų pokalbis pradžioje buvo gana paviršutiniškas.

 

Pamažu mūsų draugystė įgavo vis artimesnį pobūdį. Vaikštinėjom ūksmingomis Palangos alėjomis ir Boruta papasakojo beveik visą savo gyvenimą – sunkų ir skausmingą, kupiną klystkelių ir vargų, gyvenimą tremtyje ir pogrindyje. Papasakojo netgi apie tai, kad kartą, kaip kokiame nuotykių romane, jo likimas buvo pastatytas ant kortos. Ne, ne perkeltine prasme.

 

Gaila, kad prabėgę 44 metai išdildė iš atminties vardus ir pavardes tų veikėjų, kurie figūravo Rašytojo pasakojimuose. O visa tai atsitiko maždaug taip.

 

Jaunystėje Kazys Boruta, ne tiek kairuoliškų, kiek anarchistinių pažiūrų žmogus, dalyvaudavo įvairiuose politiniuose judėjimuose ir po vieno išpuolio, regis, po atentato į Augustiną Voldemarą, anuometinį ministrą pirmininką, buvo priverstas dingti iš Lietuvos. Gyveno priverstinėje tremtyje, neturėdamas galimybės ne tik grįžti į Lietuvą, bet ir palaikyti kokius nors ryšius su gimtine. Trankėsi po Europą, daugiausia po Vokietiją, užsukdamas į Berlyną, kur tuo metu Lietuvos ambasadoriumi buvo geras jo draugas.

 

Atsitiko taip, kad tuo metu (apie 1935 metus) į Berlyną su oficialiu vizitu atvyko Lietuvos vidaus reikalų ministeris, šio geras draugas buvo Lietuvos ambasadorius. Vakare gurkšnojant konjaką Lietuvos ambasadoje, ministeris pakvietė ambasadorių sulošti preferansą.

 

– O kaip lošime, iš ko? – pasiteiravo ambasadorius.

– Kaip iš ko, kaip paprastai – iš pinigų, – atsakė ministeris.

– Ne, šįkart loškime kitaip, – paprieštaravo ambasadorius. – Loškime iš noro, teisingiau, iš pageidavimo. Ir įvykdyti jį reikės be jokių išlygų.

– Gerai! – daug negalvodamas sutiko ministeris.

 

Ir atsitiko taip, kad preferanso partiją išlošė... ambasadorius.

 

– Tai koks tas tavo pageidavimas? – nelabai jaudindamasis dėl praloštos partijos pasiteiravo ministeris.

– Ogi kad sudarytum sąlygas grįžti į Lietuvą vienam lietuviui.

– Kam tokiam? – jau nerimaudamas susidomėjo ministeris.

– Tas lietuvis – tai Kazys Boruta.

– Kas toks? – lyg būtų neišgirdęs, piktu balsu užriko ministeris.

– Jau sakiau – Kazys Boruta, – ramiu, bet tvirtu balsu pakartojo ambasadorius.

 

Išgirdęs labiausiai nepageidaujamą pavardę, ministeris net pažaliavo iš pykčio, bet dėl susitarimo, nors ir prie kortų stalo, negalėjo prieštarauti ar atsiimti duotą žodį. (O kad dabar mūsų ministrai ir seimūnai taip laikytųsi savo žodžio!)

 

– Gerai, bet tik pusei metų. Šešiems mėnesiams, – dar patikslino. – Ir tik ne į Kauną.

 

Šitokiu būdu Boruta galėjo grįžti į Lietuvą. Nelegaliai lankėsi ir Kaune. Nelegaliai gyveno Lietuvoje ir pasibaigus šešių mėnesių terminui...

 

Kai vaikštinėdami su Kaziu Boruta vakarėjančios Palangos gatvėmis kartais užsukdavome į vieną ar kitą kavinę ar barą, pastebėjau, kiek daug žmonių su juo pagarbiai sveikinasi ir persimeta vienu kitu žodžiu.

 

Sykį bevaikštinėjant Rašytojas ir sako:

 

– Dabar, Broniau, aš tave supažindinsiu su vienu įdomiu žmogumi. Būkit pažįstami, – pasisveikino su kresnoku, neaukšto ūgio, apytamsio gymio, bet labai gyvų, linksmų akių vyriškiu.

 

– Bergas. Viktoras, – prisistatė nepažįstamasis.

 

Aš puikiai žinojau, kad tai Valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkas, Vyriausybės narys, ministras, labai besirūpinantis Lietuvos gamtos išsaugojimo reikalais.

 

Savo ruožtu prisistačiau aš:

 

– Lazdynas. Bronius.

– Kokia Jūsų pavardė? – norėdamas pasitikslinti, paklausė Bergas.

– Lazdynas.

– Lazdynas?! Kokia graži lietuviška pavardė.

– Matot, Ministre, mano protėvių protėviai kadaise gyveno Prūsijoje, kaip dabar sakoma, Rytprūsiuose. Juk ir Donelaitis kilęs iš Lazdynėlių kaimo ir netgi miestas Lazdynai yra.

– O koks tai dabar miestas? – paklausė Bergas.

– Dabar vadinamas Krasnoznamensku, netoli nuo Šakių, link Ragainės.

– O mano pavardė – Bergas – vokiškai reiškia "kalnas". Bet nei vokiečių, nei žydų ar kitokios tautybės protėvių mano šeimoje niekada nebuvo – vien tiktai lietuviai. Ir iš kur tokia pavardė kilusi, pagal genealoginį medį negaliu atsekti...

 

Kartą Boruta mane nustebino, net pritrenkė. Gurkšnojant kavutę jo palėpės kambarėlyje, jis man ir sako:

 

– Broniau, kiek aš žinau, tu prieš ateidamas čia buvai žurnalistas, dirbai, taip sakant, laikraštinį darbą, na, vis tiek esi šioks toks literatas.

– Koks čia literatas, daugiau vargeta. Štai Jūs... – nespėjau baigti.

– Na, nesikuklink, – nutraukė jis mane, – vis tiek mes esam giminiškos profesijos, aš irgi dirbau žurnalistinį darbą, buvau redaktoriumi. Aš norėčiau ne tiek pasiūlyti, kiek paprašyti vienos paslaugos. Matai, Broniau, aš savo rašytojo portfelyje turiu gal šešis ar septynis jau parašytus romanus ar kažką panašaus, bet niekas nenori apsiimti jų išleisti. Ir visai ne dėl to, kad jie būtų blogai parašyti, bet vien dėl to, kad juos parašė KAZYS BORUTA. Aš daug nukentėjau nuo smetoninio režimo, buvau kalinamas, tremiamas ir visaip persekiojamas, bet, pasirodo, ir šis režimas nė kiek ne geresnis.

 

Ir jis man pasiūlo, kad aš tuos jo romanus (žinoma, ne visus iš karto, bet po vieną) pateikčiau Grožinės literatūros leidyklai savo – LAZDYNO – pavarde, o gautą honorarą pasidalytume pusiau. Jis manimi tuo atžvilgiu pasitikįs, o dėl kokių nors leidybos reikalų aš galįs nesirūpinti, – jis pats viską sutvarkysiąs.

 

Aš, žinoma, nepažaliavau kaip tas ministeris, bet mano veidą nudažė raudonis, pajutau, kaip širdis pradėjo smarkiau plakti.

 

Aš puikiai supratau Rašytojo padėtį, kad jam reikia gyventi ir pragyventi. Tačiau, gurkštelėjęs kavos, giliai atsidusau ir sakau jam:

 

– Mielas Rašytojau, aš Jus gerbiu, o dabar, kai pažinau iš arčiau, pamilau ir kaip žmogų, bet negaliu priimti tokios Jūsų aukos, nors ir kokiais kilniais tikslais ji būtų aukojama. Mane visą gyvenimą graužtų sąžinė, kad aš pasisavinau svetimą talentą, pats prie to nė pirštu neprisidėdamas. Tad supraskite mane teisingai – šios Jūsų aukos aš negaliu priimti.

 

– Aš tave labai gerai suprantu, Broniau, ir man pačiam gėda, kad turiu siūlyti tokius sandėrius, bet pats gyvenimas verčia mane taip niekšiškai elgtis. Man jau gerokai per pusę amžiaus, savo gyvenime daug dirbau, daug tebedirbu, bet nieko neturiu, nieko neprigyvenau...

 

Mudu išsiskyrėme. Širdyje jaučiau didžiulį skausmą dėl tragiškos Rašytojo padėties, dėl to, kad talentingas žmogus, nebūdamas niekšu ir parsidavėliu, negali rasti pasaulyje vietos.

 

Ne lengvesnė buvo ir mano padėtis: kai po ketverių metų Rašytojas mirė, aš net negalėjau palydėti Jo į amžino poilsio vietą – buvau toli nuo Lietuvos...

 

Bet širdyje visada jaučiu didžiulę pagarbą tauriam Žmogui, didžiam Lietuviui, vienam nuostabiausių ir tragiškiausių Lietuvos rašytojų – KAZIUI BORUTAI.

 

Šiaurės Atėnai, 2005-05-21