Accessibility Tools


baliukone_akmuvabaliukone_akmuvaOnė Baliukonė. Akmuva: poezijos rinktinė. – Vilnius: Vaga, 2003.

 

Krytis ir skrydis, dangus ir pragaras, dievai ir demonai, kūryba ir beprotybė - visa yra viena. Šias mintis sukelia pirmoji didelė (beveik 400 puslapių) Onės Baliukonės poezijos rinktinė „Akmuva“, kurią poetė suformavo iš aštuonių rinkinių: „Laukinės vaivorykštės“, „Viltis“, „Iš kelio dulkių“, „Tėve mūsų gyvenime“, „Vaduok“, „Bokštai“, „Elgetaujanti saulė“ ir „Neregio sodai“. Neatsitiktinai rašau „suformavo“, kadangi, kaip per knygos pristatymą Rašytojų klube minėjo literatūros kritikė J. Riškutė, daugelis net gerai žinomų tekstų buvo apeiti ar negailestingai perrašyti. Tad ar pavyko poetei apibendrinti savo kūrybą, išskirti kertinius akmenis?

Knygos struktūra rodo, jog autorei svarbesni yra vėlesnieji jos rinkiniai („Elgetaujanti saulė“, „Neregio sodai“). Iš pirmųjų rinkinių („Laukinės vaivorykštės“, „Viltis“, „Iš kelio dulkių“) paimta nedaug tekstų, suvokiant, jog dabartinė poetės jausena, o sykiu ir kūryba pasikeitusi, paaštrėjusi. Daugiausia dirbta prie rinkinio „Vaduok“. Tai - pagirtinas poetės žingsnis: jau V. Šeferis recenzijoje „Skausmingai atvira poezija“ (ji skirta rinkiniui „Elgetaujanti saulė“) 1992-ųjų „Vaduok“ apibūdino kaip knygą, kupiną deklaratyvaus pamaldumo. „Akmuvoje“ imperatyvas „vaduok“ nukeliamas į periferiją, pirmoje vietoje paliekant dramatiškus išgyvenimus signalizuojantį įvaizdį - žvaigždę žudikę.

Kaip vertinti tekstų „reabilitaciją“? Kai kurie eilėraščiai keičiami, išbraukiant vieną ar kelis neesminius žodžius (pavyzdžiui, eilėraščiuose „Stebuklas“, „Bokštai“), kiti keičiami iš pamatų („Žvaigždė žudikė“, „Prie angos“). Neabejodamas galiu teigti, jog poetė nevengia rizikos (jos kupina visa O. Baliukonės kūryba). Ypač drąsus sprendimas regimas jau rinktinės pradžioje - eilėraštyje „Ilgas, klaidus…“(p. 27): „Kas tu esi, eilėrašti, - / Jeigu tavy kaip žemėje galiu gyventi ir gaišti?“ (kursyvas - K. B.). Ankstesniame kūrinio variante lyrinis subjektas eilėraštyje - vienoje iš pagrindinių dvasinių atramų - buvo pasirengęs mirti. Nėra motyvacijos, pateisinančios staigų vertybinių akcentų pasikeitimą. Jei poezija lyriniam „aš“ prarado vertę, kas liko? Nejaugi vien „raudoti vaikiškai gailiai“? Tokios kritiškos mintys kyla skaitant ne vieną „patobulinimą“. Antai eilėraštyje „Gervės“ (iš rinkinio „Tėve mūsų gyvenime“), norėdama suintensyvinti dvasinius išgyvenimus, poetė tekstą prisodrina pernelyg drastiškų detalių. „Ar neuždusins upių apšnerkšti krantai?“ - klausia lyrinis „aš“ (ankstesniame variante - „ar paskutinio gyvo gurkšnio neatims?“). Tas pats pasakytina ir apie eilėraštį „Likimo kaip vaiko peteliai liesi...“ (iš rinkinio „Neregio sodai“). 2001 m. leidime teksto prasminį centrą sudarė „Apskurus poetė“, rinktinėje - „Apskurus griežėja“. Ar verta keisti skaitytojams jau pažįstamus tekstus? Ar tikslinga juos sutrumpinti, išbraukiant tam tikras dalis (pavyzdžiui, eilėraščiuose „Balta suknelė“, „Tylos keliu“)?

Pats pirmasis tekstas skyriuje „Laukinės vaivorykštės“ akcentuoja du pagrindinius rinktinės objektus - kelią ir akmenis:

Išgrindė kelią
Minkštais dangaus akmenais
Ir mėlyno mėnesio žvyro
Pripylė.

„Išgrindė kelią...“, p. 7

Iš tolimesnių eilėraščių matyti, jog ypač ryškinama akmens dominantė: „Tarsi akmens pasidėti po galva“, „Skausmu tarsi akmeniu“, „renkasi akmenys“… Akmenį poetė suvokia kaip ryšio tarp dangaus ir žemės išraišką, koncentruotą vidinę jėgą. Dėsninga, jog nuo rinkinio „Iš kelio dulkių“ gamtos akmuvą palengva keičia brangakmeniai - dangaus šviesos žemėje įvaizdžiai: smaragdai, perlai, gintaras.

Prieštaringiausias, menkai motyvuotas autorės žingsnis - naujo teksto „Dangaus akmuva“ įtraukimas į rinktinę (šiuo tekstu užbaigiama knyga, tačiau rinktinė baigiasi iki jo). Tai galima vertinti filosofiškai - pabaiga visuomet yra ko nors pradžia. Juk ir pats kūrinys kalba apie kelionę į pirmapradį, grynąjį „Aš“ - visa ko pradžią ir pabaigą, kurių iš esmės nėra. „Aš“ egzistuoja anapus laiko ir erdvės, sąmonės ir pasąmonės, būties ir nebūties. „Dangaus akmuva“ - tekstas, kuris tarsi akmuo skaldomas žiauraus akmenskaldžio rankomis, - grubus, kietas, tačiau ne sustingęs, negyvas, o teikiantis gyvybę. Juk „pradžios nėra pabaigos - - - “ (p. 361).

Knygos struktūra, rizikingi tekstų perrašymai akivaizdžiai rodo autorės žvilgsnio kryptį - nuo žemiškojo pasaulio į transcendenciją (pernelyg archajiška, tezinė idėja), kartu ir į save („Aš“ ir jį supančio pasaulio tyrinėjimas - stiprioji O. Baliukonės poezijos dalis).

Ištikimi poetės skaitytojai lengvai atpažįsta itin jautrų lyrinį subjektą, dramatiškai išgyvenantį šventybių griūtį, kai žvaigždės virsta nuorūkomis, o angelai - demonais. Kuo stipresnė pastanga susigrąžinti sakralumą, tuo didesnė kančia. Tačiau kartu su kančios augimu didėja ir troškimas išsilaisvinti; eilėraščiai virsta išgaląstais ašmenimis. Ašmenys - žodis, puikiai atskleidžiantis O. Baliukonės eilėraščių esmę - intensyvių, net „ribinių“ jausenų išgyvenimą. Apie tai byloja ir patys tekstai:

Tik nesilieski dar - per daug aštru!
Spygliai, geležtės, kalavijai, durklai,

Sudužusiųjų šukės…

„Bokštai“, p. 155

Vis dėlto lyrinis „aš“ išdrįsta. Ne tik prisiliesti. Lyrinis subjektas basomis kojomis vaikšto ant išgaląstų kalavijo ašmenų, suvokdamas, jog tik mirtinai įsipjovęs galės „virsti šviesa“. Aštrumo įgyja ir žemės, ir dangaus formos: „Šešėlis tavo, tu, dvi sudaužytos taurės, / Aštrus kaip ašmenys mėnulio spindulys…“(p.32). Susidaro įspūdis, jog visa eilėraščio žmogaus aplinka grasina skausmu: „Šitos akimirkos - ašmens aštrumo“, „Susikryžiuoja bėgių ašmenys“, „Sudužusio laivo“ nuolaužos, „ašmenimis delnų / Palies likimas“, „Kraštai /Aušros it ašmenys…“ Šios - nuolatinio aštrumo, skilimo, dužimo - detalės O. Baliukonės tekstams suteikia viduramžiško niūrumo ir fatalizmo. Žiaurus gyvenimo kalavijas naikina viską, kas žmogui šventa, palikdamas vien kruvinas dėmes. Vienintelė švytinti dvasia sugeba atsispirti, išlikdama „gyvuliško rojaus neišprievartauta“ (p. 97). Ji trokšta aštrių kalavijo bučinių, nes per jų teikiamą skausmą gimsta kūryba - vienintelis šiame gyvenime įmanomas katarsis. Tad kuo aštresnis kirtis, tuo didesnis troškimas gyventi - sirgti „jau nepagydoma liga“ (p. 102). Šių minčių kontekste gilesnę prasmę įgyja ir akmuo - į jį galandamas skausmą ir mirtį nešantis dalgis.

O. Baliukonė - atvira poetė, puikiai suvokianti žmogaus (pirmiausia - moters) prigimties prieštaringumą ir drąsiai apie tai kalbanti. „Keiksmažodžiai ir maldos“, kraujas ir skrepliai, išmintis ir beprotystė, meilė ir egzistencijos šleikštulys, - visa tai yra žmoguje. Šiurkšti faktūra didžiausią įtampą sukuria skyriuje „Kalė širdis“. Lyrinis „aš“ (iškylantis kaip moteriškumo forma) neabejoja, jog be didžiausio nuopuolio nebus nei išminties, nei atpirkimo. Kuo žemiau pulsi, tuo aukščiau pakilsi („pradėjusi prostitute galbūt užbaigsiu šventąja“, p. 253). Visame „Elgetaujančios saulės“ rinkinyje šią idėją lydi išryškinta „tarp“ situacija: „Tarp pašventimo ir prakeiksmo“ (p. 228), „tarp tobulo grožio ir atstumiančios bjaurasties“ (p. 250). Dėsninga, jog vidinė moters kova, amžinas blaškymasis tarp vienuolės ir prostitutės, Dievo Motinos ir demoniškosios Lilith suaktualina kūno problemą. O. Baliukonei būdingas tradicinis kūno suvokimo ir aprašymo būdas, besiremiantis kūno ir sielos opozicija. Siela laikoma hierarchiškai aukštesne, ji sulyginama su „skaidriausiu viršūnių krištolu“ (p. 251). „Juostančia anglimi“ virstantis kūnas, iš kurio pančių lyrinis „aš“ trokšta išsilaisvinti, vertingas tik tiek, kiek lemia vienintelį galimą moters gyvenimo įprasminimą - kūdikio gimtį. Drąsus poetės žingsnis: net ir sakraliausias moters įvaizdis - įsčios - įgyja demoniškų bruožų:

(...) gimdydama spindintį
Tobulo Blogio pavidalą -
Žūsi su juo pati,
Juodžiausioji
Iš madonų - - -

„Sergėkis...“, p. 216

Stebėtina, jog rašydama apie tokius subtilius dalykus kaip moters sielos esmė, kai moteriškumas pakylėjamas iki metafizikos, poetė akcentuoja amžinai klykiantį (ar bent vaitojantį) lyrinį subjektą. Dėl šios priežasties O. Baliukonės tekstai ilgainiui ima slėgti, net erzinti. Aukšta emocinė įtampa atskleidžia lyrinį „aš“ kaip sudėtingos psichologijos asmenybę, tekstams teikia įgrystančio neurotiškumo.

Kaip būdinga daugeliui moterų poečių, moteriškumo problematiką autorė susieja su kūryba, žodžio gimimu: „(...) prasideda žodis įsčiose - / Ir visiems atleista skriauda - -“ (p. 133). Tokia minčių sklaida, kūrybos procesui duodanti papildomų konotacijų, moters prigimčiai suteikia dieviškumo.

Vertėtų prisipažinti - kalbant apie O. Baliukonės poeziją, juokauti sunku. Tokios temos kaip mirtis ar savižudybė jos eilėraščiams teikia begalinio rimtumo. Akivaizdu, jog jaunajai kartai, įpratusiai prie S. Parulskio ar A. Marčėno žaidimų, ši autorė bus per daug svetima, kalbanti apie neva pasenusias tiesas. Bet kas išdrįstų teigti, jog tokie dalykai kaip kančia ar mirtis mūsų laikais neegzistuoja? Tyla didžiųjų būties klausimų neišsprendžia.

Rinkiniuose „Bokštai“, „Elgetaujanti saulė“, „Neregio sodai“ atsiskleidžia ir kita tendencija - esminės kategorijos („Balsą“, „Šviesą“, „Žodį“, „Dangui“, „Laiko“, „Mokymo“, „Mirties“...) rašomos didžiąja raide. Taip ryškinamos pagrindinės moralinės atramos. Tačiau „Akmuvoje“, norėdama išvengti per didelio spekuliavimo minėtomis detalėmis, autorė sumažino žodžių, parašytų didžiąja raide (pavyzdžiui, eilėraščiuose „Tarpuvartėj dvesiantis šimtmetis...“, „Sveikinuos atsisveikindama...“ ir kt.).

Sunkiausia įvertinti rinktinei būdingą eklektiką - bandymą derinti Vakarų ir Rytų kultūras. Viena vertus, poetė stengiasi išvengti įgrisusio krikščioniškųjų įvaizdžių dominavimo, vienaplanio vaizdo, ribotumo, siekia universalumo („Siela jau brenda į Nilą, Dunojų ar Nemuną, / Kad palydėtų buities efemerišką luotą - - - “; p. 176), tačiau ne visuomet eklektika pakankamai motyvuojama. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Dao“ rytietiškas Kelio įvaizdis suplakamas su bibline Nojaus figūra. Nojus poetei reikalingas ne tiek prasmei, kiek gretutiniam moteriškajam rimui paryškinti („Nojus - sienojus“). Bet ar verta komplikuoti prasminę eilėraščio plotmę dėl eilėdaros?

Visoje rinktinėje eilėdara stipriai įvairuoja - nuo darnių, rimo prievartos nejuntančių ketureilių (rinkinyje „Neregio sodai“ jie įgyja pavojingo saldumo) iki verlibro. Dažni eilėraščių kalbą komplikuojantys perkėlimai (eil. „Padovanok man auksinio...“; „Tyla“; „Tasai, kuris žino“...). Pernelyg spekuliuojama daugtaškiais (eil. „Smaragdas“, „Krintant“, „Erdvė“ ir kt.).

Įdomus O. Baliukonės kūrybos bruožas - teiginiai, virstantys klausimais (eil. „Lietaus užkalbėjimas“, „Šviesu“, „Tylos keliu“...). Ankstesniuose rinkiniuose (pvz., „Vaduok“) buvo daugiau teiginių, o rinktinėje - klausimų. (Plg. „Akmuvos“ eilėraščius „Žvaigždė žudikė I“, „Tai meilė?“ su rinkinio "Vaduok" eilėraščiais "Matau", "Tai meilė".) Galima teigti, jog šios autorės poezija - klausimų poezija. Atsakymus turi rasti skaitytojas. O galbūt klausimai ir yra tikrieji atsakymai?

O. Baliukonei nebeužtenka sakinio, žodžio, ji dirba su skiemeniu, garsu. Poetė gilinasi į tai, kiek žodžių, skiemenų, net raidžių deriniai, jų skambesys veikia prasmę. Ryškiausi pavyzdžiai: „Akmuva“, „Beprotėviai“, „Violetinė violončelė“...

Atrodo, kad rinktinėje per daug rizikos, per mažai motyvacijos. Drįsčiau abejoti, ar tai apskritai yra rinktinė, - jau publikuoti rinkiniai papildomi naujais tekstais. Tai pasakytina apie skyrių „Neregio sodai“: eilėraščių „Dieve...“, „Pasaulio smėlio dėžėj...“, „Džiaugsmingai einu...“ 2001 m. leidime nebuvo. Vis dėlto džiugu, kad autorė išliko savimi: išsaugojo savo kūrybos šerdį - skausmingą „ašmens aštrumo“ tiesos išgyvenimą.

Kaip retai tepasitaiko, knygos apipavidalinimas (šį darbą atliko Ramūnas Čeponis) tiksliai atkartoja (ar veikiau pristato) pačius O. Baliukonės tekstus: balta, su šviesa ir amžinybe asocijuojanti knygos viršelio spalva perrėžta drąsiais, negailestingais juodais rėžiais. Tai - lyg eilėraščiuose minimi „aštrūs kalavijo bučiniai“, be kurių neįmanoma pati būtis. Mėlynos spalvos sutirštėjimas primena užšalusį lango stiklą, įtrūkusį nuo šalčio. O. Baliukonės tekstuose šaltis ir karštis yra tokie dideli, jog galų gale aukščiausiame įtampos taške jiedu pavirsta vienas kitu, tarytum susikeičia vietomis, sunaikindami save. Antai eilėraštyje „Stebuklas“ (p. 28) ledo sienos (horizontalė) ir „karšti ugnies lašai“ (vertikalė) suformuoja kryžiaus principą, kurio esmė - vertikalės dominavimas prieš horizontalę. Šis principas išreiškia tobulo dvasios švytėjimo ir visada netobulo gyvenimo sankirtą, būdingą visai poetės kūrybai. Taigi dailininkui pavyko perteikti esminius autorės kūrybos akcentus.

 

Literatūra ir menas, 2003-05-10