Rimas Burokas. (ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai, 2008

Rimas Burokas yra tokia pati aštuntojo dešimtmečio legenda, kaip ir Romas Kalanta. Pagrindinis skirtumas tas, kad nieko nežinome apie Romo gyvenimą. Tik apie mirtį. Ir nieko nežinome apie Rimo mirtį, tik apie gyvenimą. Tai dvi pasipriešinimo sovietmečiui hipostazės: sudegti protestuojant (Romas) arba gyventi ignoruojant sistemą (Rimas). Ir štai knyga, pristatanti šį unikalų žmogų.

Tai R.Buroko eilėraščiai, sudėti pramaišiui su jo bičiulių prisiminimais ir ištraukomis iš poeto „bylos“. KGB jį stebėjo jau nuo 1972-ųjų, lyg Romas Rimui būtų perdavęs estafetę. Tos ištraukos, tuomet tokios tragiškos, dabar atrodo komiškos (ištrauka iš „ligos istorijos“: „postojanno slyšit golosa, kotoryje čitajut stichi prijatnogo soderžanija“). Jose – visa sistemos baimė, susidūrus su viduje laisvu žmogumi. Aiškiai matyti, jog sistema gali tik nužudyti, nugalėti nepajėgs.

Rimo mirtis Lukiškių kalėjime lig šiol neišaiškinta, ši knyga naujų duomenų irgi nepateikia. Telieka faktas – sistema sunaikino ryškią jai nepaklususią asmenybę.

Jis visų pirma ir yra asmenybė. Dendis, elegantiškasis bohemininkas, jautrus ir nepamirštamas Alytaus, vėliau – Vilniaus gyventojas, hipis, ir – kaip jau minėjome – legenda. Tačiau legenda gerąja prasme, ne ta, iš kurios nusilipdomi stabai.

Knygoje apstu unikalių nuotraukų, prisiminimai gal kiek nelygūs. Nuo labai fragmentiškų, iki tokių esencialių, kaip Rimo draugo, poeto Edmos Kelmicko, kuris ir įvardija savotišką to laikotarpio ir paties Rimo efemeriškumą. Tuo svarbesnis tampa kiekvienas liudijimas, o tokio lygio knyga apie tokią asmenybę nusipelno aukščiausių balų.

Ką pasakyti apie Rimo poeziją? Gal tą, jog tai daugiau nei poezija. Rimas nebuvo poezijos amatininkas, jis buvo poezijos tikintysis. Poezija buvo jo kelias, tiesa ir gyvenimas. Literatūros istorijos požiūriu ji atrodo kukliai, tačiau yra koordinačių sistema, kurioje ji – didžiulė. Tai – pati žmogaus siela. Kuri, kad ir ką darytum, kad ir kur klaidžiotum, su kokiais šunimis būtum ieškomas, vis tiek versis grožiui ir laisvei. Todėl man literatūriškai netobuli R.Buroko eilėraščiai yra nuostabūs, sugebantys parodyti, jog literatūra dar ne viskas. Yra kai kas svarbiau.

Ir tas „svarbiau“ knygoje labai juntamas.