„Sveiki atvykę! Mano svetainė norėtų būti svetinga – jauskitės kaip namie“ – taip savo interneto svetainės lankytojus sutinka jos autorius poetas Vladas Braziūnas. Poetas svetingas ir gyvenime, ir kūryboje. Vis dėlto poezijos rašymas, nors ir labai svarbus, nėra vienintelė kūrėjo veikla.  Jis taip pat dar ir vertėjas – verčia iš latvių, lenkų, baltarusių, kroatų, prancūzų, rusų, serbų, ukrainiečių kalbų. Žinomas ir kaip eseistas, kraštotyrininkas, tautosakininkas, fotografas, įvairių kultūrinių organizacijų narys.


      NEATŠAUKIAMAS PASVALIETIS


      Vladas Braziūnas gimė 1952 metais Pasvalyje, augo daugiausia pas senelius Dagiliškyje, netoli Panevėžio, prie nedidelio Svalios upelio. Pats poetas save vadina „neatšaukiamu pasvaliečiu“, o apie tai kalbėdamas priduria: „Tik nežinau, ar savo pasvalietiškumą labiau kildinti iš dar vis – ačiūdie – jaukiai kaimiško Pasvalio miesto, ar tiesiog iš Svalios. Bent kiek pažįstantys mane ir mano kūrybą su mano pasvalietiškumu yra apsipratę.“ Ir iš tiesų V. Braziūno ryšys su gimtuoju kraštu, pagarba gimtajam žodžiui jo kūryboje akivaizdus. Jog ten vis grįžta bent mintimis, rodo ir jo poezija – Vladas dažnai rašo apie apylinkes, gamtą. Tai liudija ir Pasvalio miesto įkūrimo 500 metų jubiliejui išleista knyga „Užaugau Pasvaly“. Šiame leidinyje kartu su įvairių autorių pasakojimais apie Pasvalio istoriją, garsius šio krašto žmones, pateikti ir šilti bei nuoširdūs V. Braziūno straipsniai minėtomis temomis. Poetas netgi yra parašęs eilėraščių Pasvalio tarme ir šiemet ruošiamasi išleisti jo tarminių eilėraščių knygą „Sáula prė laĩdos“.


      Poetas ir pats kartais apsilanko Pasvalyje, rengia koncertus, pristatymus.


      KAIP ŽURNALISTAS TAPO FILOLOGU


      Baigęs Pasvalio vidurinę mokyklą, V. Braziūnas Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką ir lietuvių filologiją, studijų metais pradėjo rašyti. Tas laikotarpis buvo įsimintinas ir įdomus. Visų pirma dėl to, jog net ruošdamasis stojamiesiems tiksliai nežinojo, kuriame fakultete atsidurs. Mokykloje domėjosi įvairiais dalykais – chemija, fizika, netgi ruošėsi biologijos stojamiesiems, visai rimtai mąstė apie gilinimąsi į fotografiją, tačiau atsitiko taip, jog dokumentus netikėtai paliko Žurnalistikos katedroje. O po trejų metų perėjo į Filologijos fakultetą. Viename interviu apie tai Vladas juokaudamas yra sakęs: „Esu unikumas, nes pabėgau iš žurnalistikos į lituanistiką – taip niekas nėra daręs, visi atvirkščiai elgiasi.“ Taip Braziūnas visam laikui liko filologu ir nuo 1996 metų užsiima vien literatūrine kūryba.


      KŪRYBINĖ VLADO BRAZIŪNO VEIKLA


      V. Braziūnas – visapusiškai kūrybingas žmogus. Menininkas yra išleidęs jau dvylika poezijos rinkinių, ne kartą rengęs savo fotografijų parodas. Įdomu tai, kad fotografija Vladas susidomėjo netgi anksčiau nei poezija. Dar mokykloje gavęs dovanų pirmąjį fotoaparatą, daug laiko praleisdavo gamtoje, fotografuodamas paukščius. Vėliau tai tapo būdu įamžinti kelionių ir išvykų akimirkas. Dabar daugiausia fotografuoja meno žmonių veidus. Jo nuotraukose įamžinti dailininkai, rašytojai, dainininkai, teatro ir kitų sričių žmonės. Vienas žinomiausių jo nuotraukų ciklų pavadintas „Tiesiog mieli veidai“. Šis ciklas eksponuotas ne tik Lietuvoje, bet ir  Lenkijoje.


      V. Braziūnas domisi dar ir muzikine veikla, folkloru. Tai liudija ilgas kūrybinis bendravimas su kompozitoriumi Algirdu Klova. Šių žmonių bendravimas prasidėjo „Romuvos“ stovyklose, „Ratilio“ ansamblyje, įvairiose folkloro ekspedicijose. Tada, jau keletą metų po „Dainuojančios revoliucijos“ įvykių,  Algirdas Klova gavo kvietimą į V. Braziūno 50-mečio vakarą. Šį įvykį gerai prisimena ir pats kompozitorius: „Aš mielai sutikau dalyvauti tame vakare, ir kai tik atėjau, Vladas manęs paklausė, gal aš galėčiau pagroti, padainuoti savo dainų. Ir tada gimė mintis sujungti poeziją ir muziką – Vladui skaitant savo eiles, aš bandžiau priderinti liaudies ir triukšminių instrumentų garsus. Mums abiem tokia improvizacija patiko, tokiu būdu prasidėjo aktyvi kūrybinė draugystė. Po kelių tokių improvizacinių pasirodymų 2004 metais gimė bendras projektas, kurį aš vadinau „Instrumentine poezija“, o Vladas „Skambanti gausa“. Kai prie šio projekto prisidėjo ir mano vadovaujamas ansamblis „Vydraga“, jis gavo pavadinimą „Iš naminio audimo dainos“. Su šiuo muzikiniu projektu nesunkiai gali susipažinti visi norintys, nes yra išleista knyga su kompaktine plokštele, o neseniai pasirodė ir DVD filmas.


      APIE SVIRBELĮ IR KUOSĄ


      Dar būdamas mokinys Vladas susidomėjo ornitologija, vėliau namuose augindavo įvairiausių paukščių. Po to ėmė auginti šunis. Apie tai poetas ne kartą yra pasakojęs. Istorijos su šunimis prasidėjo tada, kai draugai V. Braziūnui padovanojo vilkšunį. Šis jį pavadino paukščio vardu – Svirbeliu. Tačiau dėl sveikatos sutrikimų atsitiko taip, jog nebegalėjo jo prižiūrėti. Teko ieškoti naujų šeimininkų, todėl kreipėsi į draugą A. Klovą. O pastarojo draugai turėjo sodybą už miesto ir jiems kaip tik reikėjo šuns. Taip Svirbelis pas juos pateko, ten gavo naują vardą ir užaugo. Kai po kurio laiko Vladas atvažiavo jo aplankyti, Svirbelis atpažino senąjį šeimininką, ir tuo visi labai džiaugėsi. Tačiau kai antrieji šeimininkai turėjo išvykti ir Svirbelis liko vienas, jis nusitraukė ir išėjo. Tokia tad Svirbelio istorija. Kita istorija taip pat susijusi su dar vienu „šunimi – paukščiu“, vardu Kuosa. Toji Kuosa buvo protinga gražiakailė belgų aviganė, kurią poetas mini ir savo eilėse. Visa V. Braziūno šeima buvo prie jos prisirišusi, deja, Kuosos dabar jau nebėra.


      ALGIRDAS KLOVA APIE VLADĄ BRAZIŪNĄ


      „Vladas man artimas ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Paprasčiausiai šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Jei žmogus tau neįdomus, nemalonus, tai tu su juo ir negali dirbti, bendrauti. Žmogus turi išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje – tiek kaip kūrėjas, tiek kaip artistas, tiek kaip draugas ar netgi priešas. Ir Vladas turi visus šiuos bruožus. Žinoma, kartais jis griežtas, bet griežtas ten, kur reikia. Kaip žmogus jis atrodytų kiek užsidaręs, susimąstęs, užsiėmęs savo darbais, namais, šeima, tačiau iš tiesų jis man atrodo toks „naminis“, jaukus. Šiaip jis labai tolerantiškas, diplomatiškas, kantrus. Būna, kad žmonės ateina po koncertų priekaištaudami ar tiesiog įkyriai klausinėdami. Tai mane supykdo, o Vladas kantriai, mandagiai viską išaiškina.“ Paklaustas apie bendrus jo ir Vlado pomėgius, Algirdas nusišypso ir atsako: „Jei klausiate apie tokius kaip žvejyba, medžioklė, tai jų nėra. Vienintelis bendras pomėgis, jei jį taip galima vadinti, tai išvykos į kokius nors gražius kaimelius ar kitas nuošalesnes vietas ar tiesiog buvimas gamtoje. O kita bendra veikla daugiau susieta su pačia kūryba. Apibūdindamas Vladą, jei nežinočiau, sakyčiau, jog savo aiškumu, darbštumu Vladas suvalkietis, nors iš tiesų jis grynas aukštaitis. Jei juokautume, pagal „dūšią“ Vladas aukštaitis, o savo tikslumu – suvalkietis. Man su juo dirbti yra labai lengva, nes jis man leidžia daryti beveik viską. Jei kur nors vyksta koks nors pristatymas ar renginys, aš sužinau vienas pirmųjų – visada paskambina ar parašo.“


      Pasakodamas apie V. Braziūną, kompozitorius prisiminė istoriją, kaip Vladas važiavo gelbėti Juozo Erlicko, kuriam maždaug prie Ukmergės baigėsi benzinas. Pastarasis skambino Vladui, jog šis pagelbėtų. Na ir ką, Vladas nuvažiavo ir partempė Juozą. Vladas gerai bendrauja su Erlicku dar ir dėl to, jog jie kaimynai. Be to, V. Braziūnas yra įamžinęs bičiulį fotografijose. A. Klova savo pasakojimą baigia žodžiais: „Draugiškumas, žmogiškumas – ryškūs Vlado bruožai. Blogų bruožų neieškojau, tad ir neradau. Aišku, gerai paieškojęs, tikriausiai jų pas kiekvieną surastum. Bet, tarkim, jei man ar kitiems reikia kokios nors Vlado pagalbos, tai jis niekada neatsisako padėti.“

      Panevėžio balsas
      2008 06 26