sudiev kvietkeliPoetas Henrikas Nagys savo pastabose apie paskutinę Pulgio Andriušio knygą Sudiev, kvietkeli! (antrame Atspindžių numeryje) ironizuoja tuos kritikus, kurie reikalauja išvesti mūsų grožinę prozą iš kaimo buities vaizdavimo nelaisvės, pabrėždamas, kad tik šiuo vaizdavimo būdu mūsų prozininkai pasiekę neblogų rezultatų. Savo teigimus Nagys paremia konkrečiais pavyzdžiais, be kita ko, pridurdamas, kad talentingiems rašytojams siūlyti kokį nors receptą esąs beprasmis dalykas. Visa tai, žinoma, yra tiesa, labai aiški ir nesugriaunama tiesa. Psichologinės bei probleminės lietuvių grožinės prozos balansas yra labai liesas, ir mūsų autoriai, net patys geriausi, vargu galėtų lygintis su Nagio nurodytais amerikiečių, prancūzų ir švedų rašytojais. Tuo tarpu lietuviško kaimo buities vaizduotojų lietuvių literatūroje pasiekta gana žymių laimėjimų, o tam paliudyti gerai tinka kad ir šios dienos didvyris Sudiev, kvietkeli! autorius.
Ironizuodamas bandymus prasilaužti Nagys šios sunkios problemos neišsprendžia, bet tik pabrėžia padėties liūdnumą ir problemos realumą. Mano galva, visi šios rūšies bandymai ne tik kad neironizuotini, bet laikytini tiesiog herojiškais. Reikia čia prisiminti, kad Lietuvoje kaimo buities vaizdavimas užėmė oficialiosios literatūros postą ir buvo valstybiniu mastu proteguojamas, tuo tarpu domėjimasis platesne problematika ir mėginimas ją perkelti į literatūrą buvo laikomas „sūnaus palaidūno” užsiėmimu, vadinasi, „įtartinu” dalyku. Reliatyviai aukštesnis kaimo buitį vaizduojančios prozos lygis nėra įtikinantis argumentas prieš platesnės problematikos literatūrą, nors ši pas mus ir būtų menka. Revoliucijų pradžioje senasis režimas visuomet būna stipresnis ir turtingesnis vertybių, tik nebeturi pakankamai rezistencinės dvasios bei energijos. Henrikas Nagys šia prasme yra didelis pesimistas. Kažin ar verta sakyti: nesiseka – nebandykim ir toliau vaizduokime skerdžius beržynėlių fone. Bet kad ir šitoje visiems priimtinoje beržinėje literatūroje šalia vienos gyvos bobelės ir vieno gyvo skerdžiaus maišosi šimtai medinių fantošų, tokių, kokius mums įkyriai rodo šokančius scenoje, tautiniais rūbais aprengtus.
Šūkis „kaimiečiais esame mes gimę, kaimiečiais turime ir būt”, atkakliai propaguojamas tam tikros spaudos, neturėtų būti suabsoliutinamas. Neapykanta naujiems bandymams ir visuotinei kultūrai yra didelė, tiesiog primenanti Reformacijos laikus su garsiais kaimiečių maištais. Paskelbus plebiscitą visuotinės problematikos „įvedimo” mūsų literatūron klausimu, „liaudis” ir dabar nuleistų žemyn nykščius, nes taip būtų keliamas jos skonio žlugimo arba išsilaikymo klausimas. Daug kas norėtų išvalyti mūsų literatūrą nuo „svetimų mums” kultūros elementų ir pasukti ją sau naudingiausia kryptimi. Dobilo kadaise pasodintas daigas buvo nustelbtas ir išrautas iš šaknų. Viešoji nuomonė ir šiandien nėra pasikeitusi. Ji žiūri į visas kultūrinio gyvenimo, taigi ir literatūros, apraiškas ano Amerikos lietuvio akimis, kuris, nuvykęs Paryžiun ir apsistojęs viešbuty, stebisi be galo aukštais kambariais ir mano, kad prancūzai, jeigu jie būtų turtingesni bei kultūringesni, iš vieno aukšto padarytų du...
Ir pats Pulgis Andriušis viename savo rašinyje, paskelbtame premijos gavimo proga, siūlo grįžti prie tautos gelmių ir šaltinių, vadinasi, į mūsų buitį, kurioje tvirtai įsišakniję auga jo paties žmonės ir peizažai. Gerai Andriušiui, jei ten jo gelmės. Bet kur turėtų grįžti lietuvis, gimęs Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Kaune ir išaugęs miesto atmosferoje? Jo šaknys jau ten. Nedrįsčiau manyti, kad jis būtų mažesnis lietuvis, nors ir neturėjęs laimės bei privilegijos gimti kaime. Lietuva – ne Borneo. Vienų mūsų lopšiai kabėjo ant tradicinės lingės, o kitų – bibliotekoje, anot poeto.
Nieko čia nepadarysi. Literatūra, kaip ir bet kuri kita intelektualinė kūryba, neišvengiamai nueina „blogais keliais” ir savo aukščiausioje stadijoje iškyla virš tradicijos, virš nostalgijos ir pirmoje vietoje pastato žmogų. Net ir Baltrušaitis, kuris rašė, kad iš lūšnelės arčiau į dangų, pats gyveno Florencijoje ir dangaus kelio ieškojo ten, t.y. kultūros lopšiuose.
Geriau įsižiūrėjus į dabarties mūsų prozos vystymąsi drąsiai galima tvirtinti, kad klasiškoji buities vaizdavimo epocha kaip vientisa srovė baigėsi. Pasilieka tik atskiri talentai a la Pulgis Andriušis. O pačiose pirmose grožinio lietuvių fronto linijose atsistoja nebeuniformuoto žmogaus vaizduotojai, kurie, tiesa, tebėra bandymų stadijoje, bet teikia nemaža tradicinių vilčių ateičiai, kuri priklausys jiems.
***
1947 metais išėjęs Pulgio Andriušio trumpų lyrinių apysakų rinkinys Anoj pusėj ežero beveik negyvenamam lietuviškos beletristikos name paskleidė nemaža aštraus ir intensyvaus kvapo, kaip moteris, skreite atnešusi laukinių gėlių ir vaisių. Su visa savo flora ir fauna, su savo peizažais ir personažais Pulgis Andriušis užėmė tuščius, pelyjančius kambarius, apgyvendindamas tenai kelius ir ežerus, žiemas ir vasaras, skurdą ir džiaugsmą ir tuo pačiu užmušdamas nemaža tenai įsiveisusių banalybių bei sentimentalybių mikrobų. Keliais frontais buvo jis tenai meisteris. Jo kūriniai ten priminė muzikos veikalus, puikiai instrumentuotus ir vientisus kaip upės. Anoj pusėj ežero suspindėjo trys būtinos tikram beletristui ypatybės: sugebėjimas kurti estetiškai gyvą žmogų ir gamtą; įforminamos medžiagos tiesiog stebinantis pažinimas ir žodžio bei sakinio muzikinės ir reikšminės vertės kone absoliutus žinojimas. Anoj pusėj ežero fragmentų gamtos ir žmogaus ryšį vaizduojančios frazės skambėjo savo pilkais tonais kaip skalsus lakštingalos balsas nebalsingame lietuviškosios prozos chore. Visiems buvo aišku, kad prabilo naujas ir gaivalingas talentas.
Naujai išleista Australijoje ir Lietuvių rašytojų draugijos premijuota Pulgio Andriušio apysaka Sudiev, kvietkeli! (Pulgis Andriušis, Sudiev, kvietkeli!, Adelaidė: Australijos lietuvis, 1951), kaip platesnės apimties veikalas, daug akivaizdžiau praskleidžia autoriaus literatūrines dorybes ir nuodėmes. Dorybių sąrašas nepasikeitęs ir jame tebefigūruoja tos pačios, kurias radome pirmojoje knygoje. Ir čia jis tebėra nenugalimas aukštaitiškojo kaimo buities čempionas, sodin-tinas už vieno stalo su pačiu Vaižgantu, pilnas flamandiškai sodrios poezijos, kuri susideda iš biskvitų ir hiacintų, anot Carlo Sandburgo, gyvos ir nepakartojamos poezijos. Niekas prieš jį neišgavo tiek daug spalvų ir garsų, niekas savo žodžiais nesugėrė tiek daug melancholijos ir skurdo, peizažo ir buities. Ir pati Pulgio Andriušio poezija susideda iš keisto gamtos, skurdo ir džiaugsmo mišinio. Su nepaprasta jėga ir kantrybe jis praneša pro mus gyvas vaikystės dienas, parodydamas savojo pasaulio milžiniškumą ir neaprėpiamumą. Nors citatos yra visiškai netinkama priemonė veikalo grožiui pailiustruoti, bet aš vis dėlto pacituosiu porą ryškesnių pasažų. Pavasario naktis:
Į šulinio rentinį atsitrenkia kibiras, sugirgžda naščių kabliai, besitrindami į pasaitus. Suspokčioja žmogysčių trumpi balsai ir greitai nudžiūsta, nepalikę aido lyg šunies amtelėjimas pro miegus. Ošia pavasario naktis nematomuos pakraščiuos, tarytum nuo paties dangaus skardžių kristų upės, iškilusios iš savo guolių debesyse ir šniokšdamos ieškotų naujų vagų, paplaudamos kelyj pėdus žmonių, kurie kažkuomet vaikščiojo šioje žemėje (p. 86-87).
Vasaros rytas:
Lyg kunigui, prieš suskambinant pakylėjimui, tyliai meldžiantis, užu daržinės vartelių taip pat įvyksta pertrauka, kluoniena patvinsta rūkuose. Ir po šio trumpo stabterėjimo, saulei lyg nuo ližės čiuožterėjus į Žiotinės beržynėlius, staiga sukyla toks alasas, sakytum kas būtų vienu žygiu numaustęs visus dūdų vožtuvėlius, išmušęs visus kištukus nuo balso skylių, atpūtęs visus birbynių liežuvėlius tiems rytmečio muzikantams. Vasaros rytas sviedimu įsivertė ant šieno (p. 82).
Ne mažiau vertas citatos kaimo dūmą aprašantis epizodas (p. 63-64), bet šiam reikalui mes nebeturime vietos.
Aukščiau apibūdintas meistriškumas pasireiškia atskiruose knygos epizoduose, kurių daugumas galėtų būti laikomi savarankiškais tokio paties pobūdžio ir formos kūriniais, kaip Anoj pusėj ežero epizodai. Bet Sudiev, kvietkeli! yra didesnis veikalas, turintis tam tikrą fabulą, vaizduojantis tam tikrą epochą ir, iš šios perspektyvos žiūrint, jau turi nemaža trūkumų.
Sudiev, kvietkeli! apima maždaug 50 metų laikotarpį, kurį chronologiškai būtų galima įsprausti tarp kokių 1880 ir 1930 metų. Ir visa tai Pulgis Andriušis sutalpina 179 nedidelio formato puslapiuose. Mano manymu, šios medžiagos, jei autorius nebūtų pasilikęs fragmentiškas ir ypač turint galvoje nepaprastai statišką autoriaus vaizdavimo būdą ir nesiskubinimą, turėjo pakakti Reymonto Kaimiečių apimties veikalui. Skaitant Sudiev, kvietkeli! išryškėja milžiniškas disonansas tarp smulkiausiai išmodeliuoto fono ir apysakos veiksminio elemento. Kitais žodžiais tariant, buities smulkmenom, aplinkai autorius leidžia pasireikšti su visais savo niuansais, tuo tarpu savo veiksmą ir veikėjus, išskyrus gal tik skerdžių Zakarką, palieka eskizinėje stadijoje, jų veiksmus atpasakoja sutrauktai, tepaminėdamas, kad taip buvo, – ir vėl įsiklauso į buities plonybes, buities, kuri yra be galo šykšti ir statiška, visuomet tarytum abejojanti, ar čia prisiimti kokį naują bruožą, ar ne, nelyginant toji žirnio ankštis iš Anoj pusėj ežero, svyruojanti, ar čia pridėt dar vieną žirnį, ar ne.
Paprasta ir amžina Petro Našliūno istorija, pateikta lygia proporcija su fonu būtų turėjusi visai kitokios prasmės ir žmogiškai, ir epochos vaizdo požiūriu. O tatai padaryti autoriui sutrukdė tautosakinis apibendrinimo manieros pamėgimas, uždarantis žmogišką gyvenimą bei jo santykius į buitinės simbolikos formulių kiautą ir neleidžiantis personažams nuogai ir paparastai gyventi. Mamerto ir Takliotės išgyvenimai kaip tik yra charakteringi to susimbolinimo pavyzdžiai: mažai teindividualūs, kaip liaudies dainose, apibendrinti, tradiciniai.
Epochos charakteristika taip pat neryški. Ir čia nemažai kenkia jau minėti apibendrinimai. Jis čia yra gerokai vienašališkas, nes neparodo anos epochos visų sąlygų ir santykių, ko nevengė, sakysim, Vaižgantas savo Gondingos krašte. Be abejo, stipriausi epochos charakteristikos momentai yra buitinės smulkmenos ir nedidelio Aukštaitijos ploto kalbos formų bei jų niuansų autentiški pavyzdžiai. Vaižgantas šiuo požiūriu nebuvo toks tikslus ir autentiškas. Pulgis Andriušis užverčia savo knygos puslapius retai kam girdėtais žodžiais, gramatinėmis formomis ir sintaksinėmis konstrukcijomis, būdingomis ir visiškai tiksliai suprantamomis tik Viščių kaimo žmonėms. Bet tatai charakterizuoja epochą daugiau etnografiškai negu literatūriškai. Čia ir vėl norisi grįžti prie insinuacijos, kad Sudiev, kvietkeli! dabartiniu pavidalu tėra medžiaga dideliam epui, vertam Reymonto plunksnos, kad tai tik fonas ir kad vėliau kada nors jame Pulgis Andriušis apgyvendins ir visiškai atskleis jo žmogaus dvasią.
Sudiev, kvietkeli! žmogus, iš principo būdamas gyvas, yra grynai fragmentinis, nepilnutinai charakterizuotas, daugiau ar mažiau buities vaizdo papildymas. Tik skerdžius Zakarka, kaip jau buvo sakyta, turi aiškų profilį ir išsimuša iš daiktų begalybės. Petras Našliūnas, kol jis tebėra Petrokas, kol jis tebėra Zakarkos pavaldinys, tol jis yra gyvas. Palikęs tėvų lūšną praskysta, nes autorius nebeišlaiko ir ima reikšti savo asmeninius jausmus. Būtų galima sudaryti labai savotišką formulę jo personažų gyvumo laipsniui išreikšti: jų gyvumo laipsnis yra labai ryškiai proporcingas nuotoliui nuo jų gimtosios vietos. Išmesti iš peizažo, jie tarytum apmiršta. Dėl šitos aplinkybės visas paskutinis apysakos trečdalis yra daug silpnesnis už du pirmuosius, o vietomis visiškai silpnas.
Formuluojant paskutines išvadas pabrėžtina, kad Pulgis Andriušis savo nauju veikalu mažai ką duoda lietuvių literatūrai apysakos, kaip žanro, tobulumo požiūriu. Tačiau lietuviškos prozos, kaip instrumento, kaip estetinio reiškimosi priemonės evoliucijoje tai yra nemažas žingsnis pirmyn. Pulgis Andriušis čia yra aiškus meistras. Jo žodis ir sakinys nėra pasakomi taip sau. Jie turi savo melodiją, savo ritmiką, kuri yra taip organiškai sutapusi su vaizduojamais objektais, kad nedaug teperdėsime pasakydami, jog šiuo atžvilgiu mažai kas galėtų jam prilygti ne tik dabar, bet ir praeity.
Kai kam kils klausimas, kodėl šios recenzijos pradžioje pasisakęs prieš lietuviškos kaimo buities vaizdavimo dominavimą lietuvių literatūroje nepasisakau prieš Pulgį Andriušį. Pirmiausia, kad Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia vertinti tik už naudojimąsi šiuo tradiciniu žanru; kad po Krėvės ir Vaižganto jis yra vienas talentingiausių ir autentiškiausių buitininkų ir kad mano tezė yra nukreipta ne prieš lietuviškos kaimo buities vaizdavimą apskritai, bet prieš vienašališkumą, uniformizmą ir piktnaudojimą. Toliau dėl to, kad aš norėjau pabrėžti, jog viską lemia talentas, bet ne išpažinimas kokios nors oficialios literatūrinės ideologijos, kurios siekimai ne visuomet sutampa su literatūros tikslais.
1951
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.