Pastaraisiais metais mūsų tremties literatūra gimdė beveik vien tik senius – kūdikius su barzdomis ir ūsais, „gyvenimo atlikusius pusę kelio”, Dantės vertėjo į lietuvių kalbą žodžiais išsireiškiant. Prozos debiutantų amžiaus vidurkis buvo apie 50 metų. Beveik visi jie – nejauku net ir sakyti – rašto meno ėmėsi tiktai iš dyko buvimo. Vieni jų buvo tylūs ir nedrąsūs; kiti – triukšmingi ir arogantiški, bet vieni ir kiti gamino tą pačią menkavertę premijuotą ir nepremijuotą lektūrą. Todėl, savaime suprantama, visi buvo išsiilgę tikro kūdikio klyksmo.
Tokio taip išsiilgto kūdikio klyksmo įspūdį palieka Kazio Almeno romanas Upė į rytus, upė į šiaurę (Kazys Almenas, Upė į rytus, upė į šiaurę, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1964). Romano autorius Kazys Almenas, nors ir barzdotas, bet autentiškas kūdikis, normalaus amžiaus literatūrinė atžala. Todėl šis esamomis sąlygomis retas įvykis vertas specialaus paminėjimo, atsimenant, jog ateityje tokie įvykiai bus dar retesni. Jeigu mes nebuvome šykštūs pagyrimų aukščiau minėtiems senstantiems kūdikiams, šį jaunuolį reikėtų sutikti, anot vieno mūsų poeto, su būgnais ir litaurais.
Bet dabar – prie pačios knygos ir prie klausimo, ką nauja, ką gera atnešė mūsų prozos literatūron Kazys Almenas savo debiutiniu romanu. Šioje vietoje tenka pirmykštį entuziazmą gerokai prilaikyti ir imtis kritiško romano vertinimo, iš karto ir be jokių išsisukinėjimų pastebint, kad vargu jį būtų galima vertinti teigiamai. Iš pradžių ši ilga ir daugeliu požiūrių chaotiška knyga nuteikia gana desperatiškai: banali, dirbtinė ir neįtikinama intrigos užuomazga, banalus ir besparnis nuotykių mechanizmas tolydžio ima erzinti. Prie to gerokai prisideda akis badantys kalbiniai ir kitokie nerūpestingumai (prie jų dar teks grįžti) etc. Maža betrūksta, kad mestum į kampą nebaigęs skaityti. Laimei, antroj pirmojo tomo pusėj, romano veiksmo vietai iš Lietuvos ir Prancūzijos persikėlus į Ameriką, autorius, kaip sakoma, įsivažiuoja ir atsiskleidžia skaitytojui su visomis savo dorybėmis bei silpnybėmis.
Savo žanriniu pobūdžiu Upė į rytus, upė į šiaurę yra nuotykių romanas. Kai kurių recenzentų bandyta prisegti istorinio romano etiketė yra grynas nesusipratimas. Faktas, kad romano veiksmas vyksta antrosios Burbonų restauracijos pradžioje ir kad kai kurie jo pagrindiniai personažai yra buvę aktyvūs Didžiosios prancūzų revoliucijos dalyviai, dar nepadaro jo istoriniu. Priešingu atveju, kiekvienas chronologiškai identifikuojamas romanas būtų istorinis. Prancūzų revoliucijos idėjų apoteozavimas ir tam tikras antiaristokratizmas iš esmės yra šalutiniai dalykai. Pagrindinis dalykas turėjo būti nuotykis, t.y. Erdmono ir Roznickio grupių lenktynės Zigmanto Darvainio ir jo testamento beieškant. Sakome „turėjo būti” dėl to, kad pasakojimo eigoje Almenas tolydžio vis daugiau dėmesio skiria fonui, patį nuotykį, t. y. – grynai veiksminį elementą, nustumdamas į antrąjį planą.
Fono vaizdavime atsiskleidžia didžioji literatūrinė autoriaus stiprybė – vietomis tiesiog nepaprastas sugebėjimas atkurti buitį, betarpišką primityvaus žmogaus aplinką ir gamtą, viskam suteikiant epines dimensijas. Fono tapyboje Almenas pasiekia aukščiausios kalbinės įtampos, kartais prilygdamas mūsų klasikams, stebindamas turtinga sakinio elementų ritmika bei instrumentacija. Kaip būdingus pavyzdžius galėtume nurodyti Missouri (t. I, p. 276-277 ir t. II, p. 26-27), prerijos (t. II, p. 92) ir pieganų kapų (t. II, p. 261-164) aprašymus. Ypač pabrėžtinas dar ir geras vaizduojamosios medžiagos išstudijavimas; viskas čia turi stiprų istorinį ir geografinį pamušalą; viskam duotas pakankamai ryškus laiko, vietos ir papročių koloritas. Šiuo požiūriu ypač įspūdingos indėnų buities iškarpos, New Orleans ir St. Louis aprašymai. Bet gal pati didžiausia Almeno rašytojiška dorybė yra jo nepermaldaujamas antilyrizmas. Jis beveik niekur nepasiduoda lyrikos, to mirtino lietuvių beletristikos priešo, pagundai; nerodo savo susižavėjimo ar pasipiktinimo, bet viską dėsto šaltai, objektyviai, dalykiškai. Vienintelis jo neobjektyvumas pasireiškia romano personažų suskirstymu į „juoduosius” ir „baltuosius”, t.y. geruosius ir bloguosius, būdingu nuotykių romanams. Tokiems Roznickiams arba broliams Sidorovams autorius neduoda nė mažiausios progos žmogiškai pasiteisinti bei liudyti savo moralinio nuosmukio byloje.
Suskaičiavus dorybes, negalima praeiti tylomis pro ydas, kurios čia nė kiek nenusileidžia dorybėms. Viena didžiausių romano ydų, mūsų nuomone, yra gyvų personažų stoka. Visi pagrindiniai romano veikėjai (Erdmonas Bauža, Joachimas Roznickis, Rokas, Raselė, broliai Sidorovai) tėra blyškūs gyvų žmonių šešėliai, bekraujės schemos; jų charakteristikos primityviai banalios; gerų geriausiu atveju juos būtų galima pavadinti leisgyviais. Jų vidaus pasaulis skaitytojui taip ir pasilieka nepažįstamas. Dėl to aplanko teksto (kurio, savaime aišku, mes čia rimtai neimame) kalba apie „giliai psichologiškai pagrįstus veikėjų charakterius” skamba komiškai. Zigmantas Dar-vainis, kurio autorius betarpiškai neparodo, taip pat priklausytų pagrindinių veikėjų grupei, nes apie jį sukasi visas romano veiksmas. Tai savotiška legenda bei paslaptis, nuolat tolstanti idealo vizija. Kaip toks, jis pakankamai gerai apibūdintas. Gyviausiai charakterizuoti antraeiliai romano personažai (markizas de Tourney, kailių supirkinėtojas Klebnikovas (geriau būtų Chlebnikovas), Aliaskos gubernatorius Baranovas, Arklio Draugas, Tonkau-pa): jie yra tikrai gyvi žmonės, natūraliai suaugę su aplinka arba iš jos išaugę.
Recenzijos pradžioje žadėjome dar kartą grįžti prie kalbinių ir kitokių nerūpestingumų, kurių romane knibždėte knibžda. Ypač krinta į akį klaidinga svetimų kalbų rašyba (Almenas rašo Le Grand Armee, Nouvelle Orlean), nevykusiai sudaryti žodžiai, kaip nezperzas ir nez-percas (nez percės genties indėnas). Nereikalingu balastu laikytini ir autoriaus gana gausiai vartojami ne visada tikslūs svetimkal-biai posakiai.
Suvedus galutinį knygos balansą, nežiūrint gausių jos trūkumų, tenka pabrėžti, kad Almenas turi neabejotinų duomenų išaugti į rimtą beletristiką. Medžiaga yra, bet reikės dar daug laiko ir energijos ją įvaldyti. Upė į rytus, upė į šiaurę – ne tiek rezultatas, kiek galimybių liudijimas. Liudijimas, kad autorius turi taip retą jo kartoje kalbos dovaną, t.y. sugebėjimą realybę išreikšti žodžiu, kuris savo ruožtu tampa realybe.
1965
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.