kazys-almenas KAZYS ALMENAS (g. 1935), pasitraukęs su tėvais iš Lietuvos 1944 m., baigęs Nebraskos ir Nortvesterno universitetus, branduolinių jėgainių inžinierius, 1968 m. apgynęs daktaro disertaciją Varšuvoje, Merilendo universiteto profesorius, suvokė gavo literatūrini pašaukimą – būti lietuviško nuotykinio romano kūrėju. Vienas pirmųjų egzodo rašytojų, išdrįsęs 1966 m. aplankyti Lietuvą, bendravęs su valdininkais ir inteligentais, ironiškai nusistebėjęs: „Sunki dar tavo letena, Džiugašvili”. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, atvyko dirbti Energetikos institute, organizavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete vadovėlių aukštosioms mokykloms vertimą ir leidybą, subūrė jaunų rašytojų grupelę kurti istorinei-nuotykinei literatūrai.
Almenas debiutavo realistinių novelių ciklais, kurie pagal amerikiečių prozos pavyzdį (J. Steinbeckas) jungiasi tarsi j mažą romaną-ta pati veiksmo vieta ir laikas, tie patys veikėjai, tik skirtinga veiksmo tėkmė. Knygos Bėgiai (1965) pasakotojas – studentas, stojęs dirbti prie geležinkelio vasaros atostogų metu, seka sutiktų žmonių – azartingų kortuotojų, alkoholikų, valkatų, buvusių kalinių, keistuolių – gyvenimo istorijas. Stačiokiški dialogai, pasūdyti amerikoniškais keiksmažodžiais, šiurkščiu potėpiu piešiami brutalūs ir pikti veidai, veiksmą formuojanti agresyvi elgsena įtvirtino perdėm tikrovišką vaizduoseną, artimą amerikiečių „žiauraus realizmo” estetikai. Įvykis išsirutulioja iš žūtbūtinės priešingų charakterių sankirtos, o peizažui tenka minimalus dekoratyvinis vaidmuo. Mirtis – smogianti novelės pabaiga. Knygoje „Gyvenimas tai kekė vyšnių” (1967) ironiška intelektualo savistaba bei JAV studentų gyvenimo panoraminės nuotraukos nebeturėjo tokio skvarbaus tikroviškumo, o sakinys – rėžiančios vidinės energijos.
Nuotykių romane svorio centras persikėlė iš charakterio į veiksmą, o sakinys darėsi bėglus, nusipurtęs realistinių detalių ir individualizuotų dialogų krūvį. Detektyvinė fabula, pradžioj besišakojanti per kelis kontinentus XVIII-XIX a. sandūroje („Upė į rytus, upė į šiaurę”, 2 t., 1964), romane Šienapjūtė (1970) buvo sukoncentruota Lietuvos-Lenkijos valstybės teritorijoje jos padalijimo išvakarėse. Almenas sumaniai užmezga įvykį kaip tam tikrą mįslę, kuri tik palengva aiškėja, lengvai rezga kliūčių ir konfliktų pinkles, išlaikydamas laukimo įtampą – kas gi bus toliau. Jam patinka netikėti intrigos viražai, nepajungti iš anksto apgalvotai detektyvinio veiksmo-šachmatų partijos logikai. Šaunaus „muškietininko” Mariaus dvikovos yra kulminaciniai veiksmo taškai, kaip ir A. Durnas ar H. Sienkiewicziaus romanuose, tik nevirsta teisingumo triumfu, nes Almeno romano herojus – samdytas žudikas profesionalas, paskerdęs galų gale ir savo klastingąjį šeimininką. Į romano teritoriją, griežtai nekontroliuojamą vieno algoritmo, patenka kone šimtinė veikėjų (tarp jų istorinės asmenybės – kunigaikščiai Cartoriskis ir Radvila, vyskupas Potockis), daugybė realių Lietuvos-Lenkijos valstybės įvykių (karaliaus rinkimai, seimelių posėdžiai), anarchijos pagraužtos bajorijos papročiai (šeimų karai, šlėktos gertynės). Istorijos duomenys, iškylantys gana statiškais aprašymais, vis dėlto suteikia nuotykinio prado žaismei tam tikro kolorito ir net motyvacijos.
Būdamas išeivijos bendravimo su sovietine Lietuva šalininkas, romane Sauja skatikų (1977) Almenas pagrindinio veikėjo pareigoms paskyrė Kauno milicijos seržantą, apgaubė jį įžvalgumo, padorumo ir teisingumo aureole, kuri privaloma amerikiečių policininkams -filmų herojams. Donatas Vėbra, atvykęs į JAV pas gimines pasisvečiuoti, išaiškina itin sudėtingą Baltimorės lietuvio dingimo istoriją, netrukdomai keliaudamas per visas valstijas. Iš balso intonacijų jis nustato: kaltas žmogus ar nekaltas. Tokiai psichologinei analitikai buvo reikalingi individualizuoti balsai: nervingai ekspresyvi, angliškomis frazėmis perpinta studento kalba, išraiškingas senųjų emigrantų žargonas („Dėde, tu pavatčink televižioną, o aš jau pabūsiu saliūne”). Paslapties ieškojimo intriga, šiuokart gana lėta, tirštai aplipdoma sodria informacine medžiaga: industrinis Čikagos peizažas, gigantiški greitkeliai (keturios juostos viena kryptimi), senasis angliakasių miestas Senadorius, automobilių kapinynai miesto pakraščiuose, Merilendo universiteto skaičiavimo centras, aplipęs studentais, keturi miegamieji pasiturinčių amerikiečių namuose, lietuviškos vakaronės su košelienos bliūdais ir moderniška muzika (senieji ponai vis tiek šoka fokstrotą), šiuolaikinės mados (merginos be kosmetikos ir basos), tėvai baisisi „seksualinės revoliucijos” laisvėmis, o naujoji karta nori spręsti savo „emocines problemas” be jokių suvaržymų. Romanas „Sauja skatikų” – informatyvus ir vaizdingas kelionių po šiuolaikinę Ameriką reportažas, pagrįstas detektyvine fabula, kurią masinė kultūra itin valdingai įdiegė į XX a. pasakojimo žanrus.
Kurdamas pramoginę literatūrą, kuri kompensuotų veiksmo troškimą, glūdintį civilizacijos sukoordinuotame žmoguje, Almenas stengėsi jai suteikti rimtą informacinę bazę. Jo žodis, atlapotas įvairiausių mokslinių sąvokų, istorinių terminų ir vaizdinių klodams, buvo priešingybė V. Janavičiaus vienatoniškumui. Tačiau įvykių sūkuryje tas žodis nebespėdavo įsiurbti konkretumo syvų ir darėsi laikraštiškai skubus, protokoliškas, pasiduodamas kriminalinių romanų stiliaus standartams („Lietingos dienos Palangoje”, 1988).
Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996
kazys-almenas