Apysaka "Rojaus vartai" yra trečioji P. Andriušio knyga, nukelianti skaitytoją į Augštaitijos kaimą, kupina subtilių vaizdų, alsuojanti gamtos meile, patraukli gyvais charakteriais.
Knygos tiesioginis veiksmas apima vieną žiemą — nuo antrųjų langų įdėjimo Kasčiaus troboje iki jų išėmimo pavasarį. Vaikų gyvenimas dabar susitelkia aptemusioje troboje — kartais prie stalo, prie apledėjusių langų, bet dažniausiai ant šilto ir erdvaus augštaitiško pečiaus. Ir kiek čia visokių įvykių — tokių kasdieniškų ir smulkučių, bet vaikų gyvenime svarbių ir dramatiškų! Ir ne troboje yra jų gyvenimo centras, čia jie jaučiasi lyg uždaryti, žiemos šalčių ir pusnių suvyti, o tikrasis gyvenimas tebėra kluonienoje, vasaros laisvėje, tuose nebaigtuose žaidimuose:
"Dar vis Narba lūkuriavo, kad tas sniegas tik taip sau, nutirps vieną dieną ir duos pabaigt žaidimus kluonienoj. Taip greit viskas užsitraukė, lyg būtų nuvarę nuo stalo, kai valgis dar tik įpusėtas!" (5 psl.).
Ir dėl to visi knygos vaizdai rieda dviem plotmėmis: 1) sniego pusnyse, tamsos prisipildžiusioje troboje, 2) saulės kupinoje kluonienoje, vasaros laisvėje, tame vaikų rojuje. Ši antroji plotmė, nors ir atsiminimų būdu gaivinama vaikų pasikalbėjimuose, yra tikroji stichija, pripildanti visą vaikų buitį. Be tų atsiminimų, be pavasario laukimo, be savaičių skaičiavimo, kiek iki Kalėdų, Užgavėnių, Velykų, žiema vaikams būtų visai nepakeliama. Neįstengtų vaikų gyvenimo užpildyti nei atsitiktinis įsibrovimas į tėvo stalčių, pilną stebuklų, nei Vincų namuose lėlės išardymas, nei šeškinių kailinių apžiūrėjimas, nei įspūdingi paveikslai Vincų seklyčioje, nei trumpa šventiška Kalėdų nuotaika, nei Užgavėnių pramogos, nei gavėnios giedojimas, net pagaliau nei kunigo kalėdojimas, įvarąs daug rūpesčių ir baimės. Tai tik švystelėjimai tamsiojoje rato pusėje, kuriai savo šaltas rankas uždėjo žiema. Tikrasis gyvenimas verda antrojoje rato pusėje, šviesioje ir spalvingoje — vaikų rojuje, kluonienoje.
O toji žiulių kluoniena, trijų brolių pasidalinta, dar su bendru kluonu ir jauja, yra tikra pasakų karalystė. Tai ne paprasta pieva aplink kluoną, kaip žodynuose paaiškintas sausas kluonienos žodis. Tai didžiulis sodas, pilnas senų kriaušių, obelų, vyšnių, slyvų, klevų, serbentų, aviečių, dilgėlių, varnalėšų, tamsių tankynių, tvenkinių, saulėtų pievučių. Lyg koki miestai žemėlapyje nužymi vaikams, žiūrintiems pro užšalusius langus, didieji kluonienos medžiai visos vietovės įvykius: čia ir pusnys rikiuojasi pagal kluoną ir medžius, čia saulė traukiasi rudenį ir grįžta pavasarį pro jų viršūnes, čia mėnulis ir žvaigždės keliauja aiškiais keliais. Erdvė kupina grožio, paslaptinga, pilna turtų ir vilionių. Tik ta visa grožybė rieda kitoje rato pusėje ta pačia metų laikų keitimosi kryptimi; žiemos vaizdai slenka nuo rudens į pavasarį, o kluonienos įvykiai — nuo pavasario į rudenį.
Ir kiek čia tų nuostabių atsitikimų — toje kluonienoje! čia ir tamsaus vandens moladuobės, nevykęs plaukimas plaustu, varlės skerstuvės, vabalų atbudimas, karkvabalių gaudymas, žvirbliuko mirtis ir laidotuvės, lipimas į augščiausio medžio viršūnę, pasakiškas sodų žydėjimas, pievų žiedai, šienapjūtė, naktis ant Šieno vežimo, vyšnių skynimas, obuoliai, kriaušės, žydo nuotykiai sode, šviežių rugių duona, lipimas ant kluono stogo, sodų vagys, grįžtančios rudenio šalnos ir šalti vėjai. Ir daug kitų spalvingų nuotykių ir atsitikimų.
Abi rato pusės sukasi nesulaikomai, taip kaip pavasaris rieda per vasaros linksmybes į rudenį, kaip žiema su savo tamsa ir šalčiais — į žydintį pavasarį. Ir vieną dieną staiga troboje pasidaro šviesu: tėvas išėmė antruosius langus, o kluonienoje vyrai įstato iškeltus vartus, kad koks nereikalingas gyvulys ar pasiutęs šuo nelandžiotų rojuje.
Besisukąs gamtos ratas apsprendžia ir apysakos kompoziciją. Vaizdai eina palaidai, ypač ta turtingoji pavasario ir vasaros dalis, prisiminimų forma atgimstanti vaikų pasikalbėjimuose. Autoriui buvo patogi kontrasto priemonė: vaikai ilgisi prarasto smagumo. Pavasario laukimas darosi dar stipresnis, įspūdingesnis. Ypač kad ir pati kluoniena tebėra čia pat, tik pusnių, vėjų ir šalčių sukaustyta. Bet ir į ją atodrėkių metu išsiveržia ne tik vaikų akys, bet ir kojos. Čia pat akivaizdžiai vyksta visoki pasikeitimai, kuriuos stebi vaikai ir skaičiuoja artėjančio pavasario ženklus. Bet dėl šitokios atsiminimų formos nukenčia įvykių nuoseklumas, sutraukoma intryga, pasigendama vientisos fabulos, skaitytojo mėgstamos dinamikos. O iš kitos pusės veikalas darosi giliai impresionistinis, kupinas spalvų, subtilių psichologinių vingių, nepamėgdžioto grožio vaizdų.
Pagrindiniai veikėjai yra vaikai. Centre stovi Kasčių Narba ir Vincų Baliokas, du pusbroliai, gudrūs ir į išdaigas linkę, bet vaikiškai naivūs, nemoką apsimesti, nepraradę nuoširdumo ir sąžinės. Prie juodviejų šliejasi iš abiejų pusių — paauglys Stasius, jau su tėvu einąs dirbti ūkio darbų, sugebąs planuoti ir slėpti savo išdaigas, ir mažametis "varlys" Juza, dar švebeldžiuojąs žodžius ir skriaudžiamas paleidžiąs gerklę, šitas kvartetas ir eina vedamaisiais veikėjais per visą knygą. Į juos reflektuoja jų tėvai, mamos, dėdės ir dėdienės, senelė, kaimynai. Bet visų paveikslai išeina ryškūs, spalvingi, psichologiškai tikri. P. Andriušiui nereikia ilgai apie veikėją kalbėti. Jis tik brūkštelėja kelis stiprius teptuko brūkšnius, ir žmogaus paveikslas aiškus. Dėl to toki ryškūs ir antraeiliai veikėjai. Ar galėtų kas užmiršti Kaščiuvienę, Vinčienę, arba kad ir kaimynų Kaziuolį, Pelurytj! Jie gyvi, savo aplinkumos neatskiriama dalis.
Kurių laikų kaimą mums atskleidžia P. Andriušis šioje knygoje ? Aiškiai juntame Augštaičių kaimo atspalvį. Ramus kampelis, težino kelią tik į bažnyčią ir į turgų miestelyje, žmonių santykiuose juntamas nuoširdumas ir žmoniškumas. Tačiau nematome nei moderninių gyvenimo reiškinių, nei mokyklos aido. Iš sodų vagišių antplūdžio patiriame, kad čia tebėra laikai dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Tolimi laikai, bet gyvenimas pilnas turinio ir prasmės.
P. Andriušio žmonės šioje knygoje nėra koki angelai. Vaikai neidealizuojami, charakteriai nepagražinami. Jie natūralūs ir žmoniški: savo silpnybėmis ir nuodėmėmis, bet taip pat ir sąžinės jautrumu. Tai nesugedę gamtos žmonės, su jautria krikščioniška siela. Baliokas paskerdžia varlę. Jos gailus cypimas sugraudina Narbą. Baliokas teisinasi, kad ir meitėlis skerdžiamas cypia. Bet ir Balioko sąžinė nerami — kad tik nesužinotų tėvai. Stasius daugiau visokių išdaigų prasimano, šiurkštus jis savo jaunesniesiems broliams. Ir Kaziulio kepurę per Užgavėnes jis pavagia ir paslepia žirnių stirtoje. Dėl to jam tokia sunki yra velykinė. Bet po jos Stasius pasirodo nauju žmogumi, tikru vyru, sugebančiu parodyti ne tik švelnumo broliams, bet ir prisipažinti tėvui prie didesnių nusikaltimų. Ir koks ryškus yra moralinis jausmas jų tėvų, tik taip skirtingas jų reagavimo būdas. Visa karštai ima Kasčiuvienė, liežuvavimu pasižymi Vinčienė, siauru šykštumu Baltruvienė, o koki ramūs jų vyrai — trys broliai. Mus stebina "amerikono" Kasčiaus mokėjimas auklėjimo problemas spręsti giliai psichologiškai, o kartu labai paprastai, natūraliu žmoniškumu. Charakterių atskleidime P. Andriušis yra pasiekęs tikro meisteriškumo.
Tačiau pats didysis veikalo veikėjas yra gamta. Sutemosioje troboje vaikai jieško saulės. Su sietu jie neša saulės šviesą ant pečiaus. Tik truputį šviesiau — jų vaizduotėje. "Langą reikėjo iškirsti pirkios sienoj, ja ne su sietu saulę nešti vidun. Ar nematot, kaip dabar šviesu" (21 psl.). Ir per kluonieną saulė laisvai keliauja, nesulaiko jos tvoros ir medžių viršūnės. Ir metų laikai čia įasmeninti, ateina su neapvaldoma jėga, įsiviešpatauja kluonienoje ir žmonių širdyse ir dirba didelius darbus. Net ir šventės — Kalėdos, Velykos— lyg keliaujantieji svečiai. Ir tikėjimo tiesos virsta legendomis ir apsigyvena arti kluonienos: Kūčiose vaikai susirūpinę, kaip klaidžioja pusnyse išvarytas iš rojaus Adomas. Pavasaris kluonienoj įsirengia savo dirbtuvę ir daro stebuklus:
"Kietai užčiaupti obelų ir grūšių pumpurai, ilgai prakaitavę smala, iš po vienos nakties atgniaužia savo kumštelius, rodydami saulei, ką jie turėjo gražiausia. Baliokas, Narba ir uodegėlė Juza tą dieną nebepažįsta kluonienos, čia naktį, jiems saldžiai miegant, kieno būta, nemačiom dirbta darbas! Net Bevardė, net Kiaulinės obelys, net Černaguzinė išsikėlė į didžiuosius atlaidus, apsivilkę geriausiais, kokius tik turi rūbais. Jeigu viskas eitų pagal žiedus, tai, regis, černaguzai ir kiauliniai turėtų būti geriausi kluonienoj obuoliai" (77-78 psl.).
Su nemažesne jėga ateina ir ruduo: "Ne priešokiams, bet ilgai dar-bymetei tarp keturių tvorų įsirengia vėjas ..." (174 psl.). "... Tankiai susodintų obelų šakos išsiraizgė po visą dangų apačioje, sakytum, vaikščioji po dididelio rūmo stogu, čionai įsivagia tik nusilpę vėjo at-pleišos. Tai tik purslai galingojo srauto, kuris lekia vargonuodamas viršum obelų, smūgis po smūgio triksėdamas, lyg ristų akmenis, pastojusius kelią padebesių lygumose" (175 psl.). P. Andriušio gamtos jėgos, atrodo, ne tik susilygina, bet ir pralenkia Reymonto "Kaimiečių" gamtos galybę.
P. Andriušis yra stiprus gyvais ir tikrais charakteriais, gamtos vaizdavimu. Bet jis dar stipresnis parinktų spalvų ryškumu, pastabumu, stiliaus taiklumu, jumoru, mokėjimu valdyti žodį ir jį taupyti. Atrodo, kad autorius turi rankoje ne plunksną, o visokių spalvų teptukus ir taip tepa dažus, kad nereikia nė piešinio — iš karto gaunamas paveikslas: žmogaus, įvykio, vaizdo, paslaptingos jėgos, šmėkštelėjusio ketinimo, sudužusių pastangų.
Stilium besigardžiuodami, galėtume išrašyti ištisą knygą. Kad ne tuščia kalba, štai tik keli pavyzdžiai: "Baliokas su Narba nurūksta per kluonieną, pakvipusią smalingais pumpurais, pilnom burnom vėjo, pilnom ausim vieversių, atsidaužia į vyšnyno sieną, paskui susiverčia atgal" (50 psl.). "Atšlaimo ir kluonienos—nė ženklo, viską apskėtęs rūkas, pagatavas išspaust stiklus ir susi-kraustyt pirkios tuštumon" (59 psl.) štai kluono vaizdas žydinčiam sode: "Tik gauna galvą, tam- akyse, leipsta oras aplink Pūklyninę, čia pat sulindęs žemėn klojimas toks surūgęs, pilkas tarp žiedų, vis primerkęs vieną akį, net traukia miegan" (79 psl.). "Dabar klojimas nebesišypso, jam net abidvi akys užkištos, paraku pilas kritesiai, saujom barstos, sprakšės ir žiogeliai, atvežti iš parugės, įšlapę marškiniai pažasčiuos, gurgžda lyg išvelėti užančiai ir sprandai, permirkę kepurių dugneliai, limpa viksvos ir pūkai, arkliam ir žmonėm siurbias gyliai žabaliai, visur niežti, peršti, šunta" (93 psl.) — taip veža šieną. O šitaip atžygiuoja pavasaris: "Saulei jau nebereikia kaboriuotis tarp vyšnyno šakų, ji laisvai įsileidžia dangaus plotuos viršum kluonienos. Stumterėjus šiltu lietum ir rūku, kluoniena ir atšlaimas vis margėja juodais lopais, kurie jungiasi vienas su kitu, žemė prašos į saulę. Be sveikatos liko didžiosios pusnys, susmegę žemyn, vėjo nulaižytos. Tik klojimo kaktoj, atgręžtoj į žiemius, dar laikos balta kepurė, bet ir ta apvarvėjus ledekšliais" (170 psl.).
"Rojaus vartai" ne eilinė knyga savo turiniu ir stiliumi. Etnografas ras čia apsčiai autentiškos medžiagos lietuviškam augštaičių kaimui. Prašosi palyginimo su taip pat labai turtingu Vaižganto "Vaduvų kraštu". Skaitydami jaučiame autoriaus meilę savo vaizduojamam pasauliui. Tas šiltai nuteikia, patraukia ir įtikina, kad autorius niekur nemeluoja, o tikrai gyvena, įsijaučia ir sugeba meniškai išreikšti.
Prie knygos silpnybių priklauso nemažas skaičius barbarizmų. Suprantama, kad juose esama senoviškumo atspalvio. Bet tuos svetimų kalbų įsibrovėlius pakeitus lietuviškais, veikalo meninė vertė nesumažėtų, o kalbos švarumui būtų daug laimėta. Tas pat pasakytina apie kai kuriuos kraštutinius tarmiškumus: morfologinius ir žodyno. P. Andriušio vaizdinė jėga glūdi veiksmažodžio spalvingume. Tai didelė jėga. Čia ne visur galime barti autorių ir už tarmiškumą. Bet jo veiksmažodis pakankamai vaizdus ir iš literatūrinių sietuvų pasisemtas. Dabar knygai prašosi priedas — žodynėlis. Jis tikrai būtų pravartus mūsų išeivijos jaunimui, kurio žodynas labai darosi ribotas. Dabartinėje formoje knyga yra sunkoka skaityti. Labai gaila, kad toks turtingas vaikų pasaulis sunkiai bus prieinamas mūsų dabarties vaikui. O reikėtų, kad jis būtų prieinamas. Tačiau antra vertus, perdaug į bendrinę kalbą išvertę, mes netektume tikrojo P. Andriušio, kurs iškilo su savo tėviškės gamtiniu pasauliu knygose 'Anoj pusėj ežero", "Sudiev, kvietkeli". Atrodo, kad "Rojaus vartai" visoje P. Andriušio kūryboje statytini pirmon vieton.
Pulgis Andriušis, ROJAUS VARTAI, apysaka, Nidos leidinys, 1960 m., 200 psl.
Aidai, 1961 m. kovas