Accessibility Tools

balys_auginasbalys_auginasBalys Auginas. PAPARČIO VĖDUOKLĖ. Poezija. Išleido „Tėviškėlė“. 1956 m.

Poezijos knygų tiražų gausumu niekad negalėjome perdaug girtis, o tuo labiau dabar. Jei šiek tiek lengviau žinomesniems, tai debiutantams ir pusiau debiutantams tikrai nelengva. Tiesa, keli laikraščiai turi literatūros puslapius, kuriuose poezija visada miela viešnia. Ir, aišku, žurnalai. Tačiau poetams ir jųjų skaitytojams iš periodikos labai nedaug naudos. Pasirodo labai nedaug ir labai retai. Poetams reikėtų nebijoti dažnesnio rodymosi su mažesnės apimties rinkiniais ir gal net vieno lanko sąsiuvinėliais. Poetas turi augti, o jis gali augti tik knygomis.

Tos mintys man atėjo, bevartant Balio Augino poezijos rinkinį "Paparčio vėduoklė". Poetas nėra debiutantas ir, anot Dantės, jau peržengęs žemiškojo žmogaus gyvenimo vidudienį. Rašto karjerą pradėjęs daugiau kaip prieš dvidešimt metų (1933). ši esanti jau antroji autoriaus eilių knyga. Pirmos neteko matyti, dėl to man tenka su juo susidurti kaip su pradedančiuoju, nes šios knygos negaliu palyginti su pasirodžiusiąja 1940 m.

Esmi daugiau negu tikras, kad Baliui Auginui būtų labai išėję į sveikatą, kad jis šį rinkinį būtų skelbęs dalimis, bent dviem knygomis: vieną prieš keletą metų, antrą dabar. Atrodytų, kad poezija turėtų apimti gana didelį laiko tarpą: dešimt ar penkerius metus, bet paskaičius to nepajunti, ir net susidaro įspūdis, kad knyga sukurta per labai trumpą laiką: metus ar net pusmetį. Yra eilių silpnesnių ir stipresnių, bet ar stipresnės jos yra dėl to, kad poetas pažengė, ar kad tai jam tik vieni dalykai geriau pasisekė sukurti, skaitytojui lieka neaišku. Kiekvienas rašąs padaro klaidų arba palieka vieną kitą nesklandumą. Recenzentas kartais tai pastebi, ir poetas tų dalykų ateity gali išvengti. Yra buvę labai didelių poetų, kuriems stigo įgimto formos pajautimo (cf. Charles Baudelaire), bet tą trūkumą visada galima papildyti žinojimu.

Skaitome, pavyzdžiui, tokias Balio Augino eilutes:


Ir mato — tolumoj raudonas veidas rymo.

Arba:


Tingiai gena lankon būrį debesų.

Susibėgimas dviejų vienodo ar labai artimų garsų skiemenų yra eilių yda (pirmoj eilutėj — to-to, antroje — giaige). Tai dažnai atsitinka su tais poetais, kurie, nors ir turi gerą formalinį pasiruošimą, kurdami nebando savo eilių perleisti per garsinį aparatą, nes jei jie berašydami garsiai tai kartotų, tai to neatsitiktų: pastebėtų, kad kažkas ne taip, kad kažkas kliūva, ir taip nepaliktų. Jau romėnai šį reiškinį vadindavo "žiovavimu". Kai panašūs skiemenys atskirti skirtingų skiemenų, jie įgauna eufonišką ryškumą ir vertę. Augino poezijoje yra labai gražaus sąskambio eilučių: "šilkiniais sieliais debesėliai sliuogia" arba "žirgai išvargę žvengia".

Dar vienas jojo poezijos bruožas: jo puošmena yra trofine, ne figūrine (vaizdinė, o ne jausminė). Dėl to autoriui gal artimesnis būtų epinis ar pusiau epinis žanras. Dar daugiau, poetas dažnai stengiasi vaizdą vystyti, precizinti, tai kartais tie vaizdai net kiek pretenzingumo įgauna:

Rytas — užmiegotais skruostais piemenėlis —
Tingiai gena lankon būrį debesų.

 

Psl. 14

Vaizdas neturi būti nei sudėtingas, nei dirbtinis. Taiklumas ir paprastumas yra didžiausia poezijos dorybė ir vertė.

Štai dėl kc ilgėliau man knietė apsistoti prie rinkinio forminių dalykų, nes į juos autorius turėtų daugiau dėmesio kreipti ir skirti.

Poezija darosi retesnis svečias. Kiekvienas rinkinys, kaip ir kiekvienas poetas, yra brangus. B. Auginąs turi duomenų kilti ir gal augti. Rinkinys yra vertas dėmesio. Tenka autoriui palinkėti kloties.

 

„Aidai“, 1956 m.