Šiomis dienomis Vilniaus leidykla „Žuvėdra“ išleido Vytauto Kirkučio knygą „Pasaulin žvelgęs akimis Ventos…“, skirtą poeto Stasio Anglickio gimimo šimtmečiui.
Stasys Anglickis pasaulį išvydo 1905 m. Plungės rajone, Bernotavo kaime. Jis buvo aštuntas vaikas šeimoje, jauniausias. Ievos ir Adomo Anglickių šeima negyveno labai turtingai. Tačiau nebuvo ir skurdžiai – turėjo šešis hektarus žemės, kuriuos nuomojo iš Kontaučių klebono. Taip atsitiko, kad trobesiai ant tos žemės buvo pastatyti Anglickio senelio, o žemė – klebono. Ir su sodyba, atsimena Stasys Anglickis, nekaip baigėsi. Netgi visai liūdnai. Kontaučių klebonas labai pigiai nupirko pastatus ir pareikalavo, kad Anglickiai per penkiolika dienų išsikraustytų. Tokia buvo pirmoji neteisybės pamoka, kurią patyrė ne tik tėvai, bet ir mažasis Stasiukas.
Stasys Anglickis: „Tos skriaudos atminimas ilgai slėgė mūsų šeimą, tuo labiau, kad ji buvo patirta iš dvasiškio žmogaus, kunigo. Man pačiam, atsimenu, tai buvo taip skaudu, lyg kas man būtų atplėšęs vieną kūno dalį. Po to smūgio, patirto jaunystėje, ilgai aš buvau kaip sužalotas“ (1938).
Poetas vis prisimindavo, kaip jo, grįžusio iš Telšių gimnazijos, mama klausdavo, ar dar neišmetė iš mokyklos. Sunku Stasiukui būdavo suprasti, už ką turėtų išmesti – pavyzdingas vaikas, pažymiai geri, kai kada netgi būdavo pirmasis mokinys klasėje, mokytojai girdavo, kitiems kaip pavyzdį rodydavo. Ir tas klausimas: ar dar neišmetė?
Stasys Anglickis: „Bet vis dėlto vieną kartą aš grįžau iš gimnazijos išmestas! Atsitiko taip. Seimų laikais mano broliai priklausė Valstiečių liaudininkų partijai. Vienas jų kažkokiame mitinge susidūrė su mano kapelionu, vadinamu kunigu strielčiu, ir išvadino jį melagiu. To buvo gana. Mane pašalino tyliai, be jokio perspėjimo, be jokio tardymo, be didesnio triukšmo. Telšių gimnazija tuomet dar priklausė Saulės draugijai. Mielai būtų priėmę atgal, tik liepė įsirašyti į ateitininkus. To padaryti aš negalėjau. Vadinasi, vėl dvasiška ypata pastojo man kelią!” (1938)
S. Anglickis prisimena, kad labai norėjo stoti į Kauno universitetą. Širdis apsaldavo vien pagalvojus apie studijas. Tačiau bėda – trūko pinigų net nuvažiuoti į Kauną. Gausi šeima – ir kitiems vaikams reikėjo paramos. O jis juk 1927 m. baigė Telšių mokytojų seminariją – galėjo dirbti ir užsidirbti. Todėl ir nebeteko tėvų paramos. Tačiau mokytojauti kur nors pradinėje mokykloje nenorėjo.
Stasys Anglickis: „Ne taip lengva į Kauną išvažiuoti pinigų neturint. Tėvai mane rėmė, kol aš mokiausi Telšiuose, nes ir maisto buvo galima priduoti, ir pinigų nedaug reikėjo. O į Kauną reik didesnių sumų. Atsisakė ir broliai, ir seserys. Sako: „Nenori mokytojaut, tai kaip išmanai...“
Tai aš savo iniciatyva išvažiavau. Brolis Petras buvo nusipirkęs dviratį. Naują. Jis tada jau buvo paėmęs ūkį valdyti. Aš tą dviratį pardaviau mokytojui Kaupui.
Kiek aš gavau? Atrodo, apie tris šimtus litų. Dviračiai buvo labai brangūs, nes vietinių nebuvo – visi importuoti. Ne visus iš karto man sumokėjo.
Dviratį palikau Plungėje Kaupui, o pats parvažiavau autobusu ir šiek tiek pinigų parsivežiau išvažiuoti į Kauną. Tai buvo 1927 metų ruduo.
Brolis Adomas man pasirodė labai naudingas. Jis turėjo šiek tiek pinigų ir galėjo man paskolinti. Aš galėjau studijuoti“. (Įrašas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonotekoje. Įrašė muziejaus darbuotojas Jonas Tamulis 1990 m. balandžio 19 d.)
Pasiskolinęs pinigų 1927-aisiais atvažiavo į Kauną, baigė universitetą ir vėl pasiskolinęs 1933 m. iš jo išvažiavo… Toks gyvenimo paradoksas. Nors likimas buvo pasiūlęs neblogą variantą. Gal ne likimas, o Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, norėjęs išsiųsti S. Anglickį į užsienį ruoštis profesūrai.
Stasys Anglickis: „Išvažiuoti Vakarų Europon ir pamatyti savo akimis, ir paliesti savo delnais, apvaikščioti savo kojomis visa tai, apie ką tiek daug skaičiau, ką taip įvairiai įsivaizdavau, ne tik norėjau, o tiesiog trokšte troškau. Bet turbūt visuomet taip yra gyvenime: ko be galo nori, tai neišsipildo. Ministerija atmetė universiteto pasiūlymą duoti man stipendiją. Kai nuėjęs pasiteiravau, kodėl taip, atsakė: „Ministerija yra aukštesnė už universitetą ir daro, ką nori“. O aš neieškojau dėdžių, užtarėjų, norėjau, kad mane patį, mane vieną įvertintų. Todėl taip liūdnai baigėsi!“ (1938)
„Gonkeliuose“ poetas Stasys Anglickis spausdina rašomąja mašinėle. Pirmame plane – vaikaičiai Giedrius ir Darius, kurie mielai leisdavo vasaras pas senelius Olesinėje. Nuotrauka iš Stasio Anglickio dukros Jolantos Šleževičienės asmeninio albumo
Baigęs Kauno universitetą, atvyko į Šiaulius ir dirbo Šiaulių berniukų gimnazijos mokytoju, paskui – Tauragės gimnazijos direktoriumi, kelerius metus Vilniuje... O 1943 m. persikėlė į Olesinės kaimą, esantį prie Kuršėnų (Šiaulių r.). Parvyko kartu su žmona Janina Žilinskaite-Anglickiene, Šiauliuose žinomo gydytojo Ipolito Žilinsko dukra.
Keturi dešimtmečiai prabėgo gyvenant ant Ventos upės kranto. Daugiau kaip pusę tų metų S. Anglickis mokė ir auklėjo kuršėniškių vaikus. Darbas mokykloje įtraukė, įsiurbė, pačiupo už rankos ir nepaleido. Tik per vasaros atostogas šiek tiek pailsėdavo nuo visokiausių mokyklos rūpesčių. Ne kartą pažįstami ir nepažįstami klausdavo, kaip sugyvena dvi jo įnoringosios ir kaprizingosios ponios – poezija ir mokykla. Ar pavyduliauja jos viena kitai, ar reikalauja kuo daugiau laiko ir dėmesio…
Stasys Anglickis: „Mūzos savo tarpe, kaip žinome, yra labai kerštingos ir reikalauja iš savo adeptų visiško pasišventimo. Ką gi, ir mano mūzos ne kartą sueidavo į konfliktą, o man nuo to tekdavo kentėti. Ilgą laiką dirbti mokytoju ir galutinai nesudilti, neužgesti man daug padėjo mano gana idealus požiūris į mokytojo pašaukimą, į jo misiją gyvenime. Juk mokytojas ne tik žinių perteikėjas, bet kartu ir dvasinis vadovas, prasmingo gyvenimo pavyzdys savo auklėtiniams. Toksai požiūris į mokytojo darbą jau iš esmės yra poetiškas ir turi nemažai romantinių savybių” (1985).
1990 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojui Jonui Tamuliui lankantis pas S. Anglickį Vilniuje, poetas parodė seną savo gimtinės nuotrauką.
Stasys Anglickis: „O čia štai buvo toks tvenkinukas. Prie to tvenkinuko mano motina, dar jauna mergaitė būdama, buvo pasodinusi beržiuką. Tai aš apie tą beržiuką esu eilėraščių prirašęs... „Motinos beržas“. Kai buvau prieš kelerius metus ten, tas beržas dar tebestovėjo. Jau labai purėtas, šakotas... O praeitą vasarą kai nuvažiavom, tai to beržo neberadom. Tik kelmą. Tai čia Motinos beržas. Tas ilgiausiai išlikęs iš mano tėvų sodybos”.
Beržas, kurį pasodino jauna motina, išliko Stasio Anglickio eilėraštyje „Motinos beržas“:
Motiną užkasė
Smėlio kalnely
vaikai ir anūkai.
Liko beržas,
Baltas savo rankas
Į dangų įrėmęs.
(„Motinos beržas“, 1968)
Nemunas
2005 12 05