I versija
Jolanta Tumasaitė
Pirmą kartą skaitant šią poezijos knygą, man ji pasirodė gana buitiška, todėl bandžiau tai daryti dar kartą. Šis kartas pirminio įspūdžio nepaneigė, tačiau šiek tiek pakoregavo, tam ypač pasitarnavo šie du tekstai: "Prancūzija - Belgija (keletas šlapių palyginimų)", bei titulinis, lyg ir programinis "Neringos M.":
"neringos meilė neringos miestas
neringos miegas neringos mėgiamas
neringos magija neringos magnetas
neringos agnus dei neringos magnus
idėja
neringos merija neringos meras
neringos nerija kuršių marija kuršių
nerija
neringos marios neringos nėra."
Tiesa, buitiškumas susilydo su asmeniniais išgyvenimais, tačiau jie neišplėtojami iki galo, tam trukdytų šiai autorei tiesiog privalomai padrikos mintys. Pačiai poetei savikritiškumas - dalykas neįgimtas, užtenka žvilgtelti į pritrenkiančią savo neatremiamais argumentais paraišką: "nes gėda būtų neišleisti mano knygos, kai vis dėlto išleidžiama daug svetimų autorių ir prastos poezijos". (Anksčiau maniau, kad gera poezija giria pati save.) Šitie tekstai puikiai atskleidžia komplikuotus lyrinio subjekto santykius su tėvais, vyrais, nuoskaudų kupiną gyvenimą tėvynėje, tačiau ne čia slypi jos kūrybos įtaigumas:
"Mano tėvai yra turtingi Bet jie nedavė man jokios galimybės pačiai tapti tokia Todėl aš užmiršiu savo tėvus Tiesa jie kartais man skambina Ir klausia Kada aš juos aplankysiu Bet aš tyliu ar žiauriai juokiuosi".
Nesunkiai tame pačiame eilėraštyje "Kaip surasti įkvėpimą, sekretas" pastebimas prieštaravimas: "Žinoma per laidotuves aš pas juos atvažiuosiu Gal net prieš mirtį Juk nesu tokia buka ir žiauri". Prieštaravimai būdingi ir meilės jausmui, kuris gana postmodernistiškai ir labai įtaigiai atskleistas eilėraštyje "Išdavystė":
"Tačiau kažkas patinka
tam žmoguje kurio beprotiškai geidei
bet nepakankamai tave mylėjo
nors kūniškumas tąsyk nugalėjo
tačiau vis tiek pas mylintį grįžai
kuriam norėjai pasakyti: "keista
su niekuo man nėra dar taip gerai
kaip su tavim
"
ir jis nesitikėjęs sugrįžimo:
tu vaikas viską pasakai
"
Bet rytą klaus: "Kas buvo tavo
nuodėmė?
Ar tu su juo dar susitiksi?
Nesusitiksiu - tik bendrausiu
nes man tave mylėti per sunku: tavęs
aš nesiliausiu."
Trapūs ir skaudūs dviejų žmonių santykiai, atskleisti dialogo forma, vieni gražiausių šioje knygoje. Ir kituose poetės eilėraščiuose dominuoja meilės tema, tik jau monologo forma, galbūt dėl to ir neišlaikomas toks dramatiškumas kaip minėtame kūrinyje, pavyzdžiui, eilėraštis "Istorija su dviem vedusiais vyriškiais":
"abu gerokai vedę
vienas porą kitas penkis
mylėjau tik vieną
o gal visus tris
vieno vaikai suaugę
kito - maži
mane mylėjo suaugęs
o kitam graži
norėjau vieno - mylėjau abu
kas mane taip gena? -
prie jų abiejų
abu gerokai vedę:
vadinas - laisvi
ir jeigu jiems ne gėda
tegul eina Š
".
Ironiškas požiūris ne vien į šią situaciją, bet ir lyrinio subjekto į patį save - brandumo požymis.
Lyrinis pašnekesys gali įgauti dialogo formą ne tik su numanomu objektu, bet ir su savimi:
"jau, užtenka, savęs,
nors, kai, kur, kaip, nesavas,
po, truputį, savaime, išsispręs,
ko, norėjai? kitaip, gavosi!
nenorėjai, ir, nieko, ne, bus.
visko, troškai, truputį,
pasisekė, viena, diena, nu, bus,
didžiulio, troškimo, likutis.
nežinau, ar, išmokau, rašyti,
baigės, mano, beribis, naivumas,
gal, mylėsiu, bet, bus, jau, ne, šitaip,
poezija, tarsi, koks, trūkumas?
kaip, tada, užrašydavus, vardą,
viskas, tarsi, baisiai, tikroviška,
gal, visi, jie, juokdavos, kartais?"
"jau, užtenka, savęs
"
Su savimi paprastai kalbasi žmonės, kurie jaučiasi vieniši, nesuprasti, atstumti, linkę į savianalizę. Vienatvės, tuštumos pajautimas slopinamas alkoholiu, laikinu užsimiršimo palydovu:
"tarsi laikrodžiai dužtų ir muštųsi
dūžiai dienos:
laikas - klapsėjimas pirštų -
leisk užmiršt man kasdieninę duoną ir
amžiams išsivaduot!
numarink mano veidą - tegul matos tik
profilis
į snapą iš šono žiūrėk - ir kapok!
kantriausiai kasdieninę duoną
patyliukais užsigerdamas alkoholiu
"
"labiau fantazuoti o ne..."
Aukojimo vynas desakralizuojamas. Laikas - kaip mirties pranašas, kurio naštą bandoma nusimesti atsiribojimu nuo pasaulio ir fantazijomis, vaizduote.
Lyrinis "aš" pasaulį suvokia kaip grėsmingą, toks jis yra eilėraštyje "Iš kriminalinės kronikos":
"išlaužė
įsilaužė
nuo prekystalio paėmė skysto
mirė nuo kirstinių
žaizdų galvoje
krūtinėje - pjautinė
durtinė - širdyje
čiupo peilį ir smeigė sau į krūtinę
mirė - motinos glėbyje"
Poetės eilėraščiai atspindi ne tik brutualaus pasaulio, apie kurį galima pasiskaityti laikraščiuose, vaizdą, bet ir sumaterialėjimą (pavyzdžiui, eilėraštis "Apie pinigus ir daiktus"), beveik visada trūkinėjančiomis eilutėmis piešiami įvairūs buitiški, dažnam ir kasdieniai epizodai: atleidimas iš darbo (eilėraštis "vienas mėnesis darbo..."), kelionės (eilėraštis "Vagystė"), svečio sutiktuvės (eilėraštis "Lauktuvės"), tačiau dominuoja ir ypatingi asmeniniai išgyvenimai, vaikystėje patirti įspūdžiai. Pavyzdžiui, eilėraštis "Vaikystė, Lempa" įdomus ir savo formaliąja sandara - po kiekvieno žodžio dedamas kablelis:
"kaip, aš, norėjau, turėti, katę, ir,
savo, rašomą, stalą
bet, aš, turėjau, piktą, brolį, jis,
vakarais, išsukdavo, lempelę
"
Vaikystės troškimai, nuoskaudos, prisiminimai sukuria laiko distanciją, iš kurios dažno prisiminimai yra padriki, tad tokia neįprasta forma puikiai atitinka kūrinio turinį. Išėjimui, pasitraukimui skirti tekstai dažnai įgauna piktas, kartais ironiškas intonacijas:
"yra šalis - joje galėčiau gauti didelę
gal net nepagydomą
ligą, yra šalis - kai ne visada turėjai
litų, yra šalis -
ten gyvena blogi ir baisiai
nepatrauklūs vyrai, yra
šalis - kas gyvena joje, Tas
Didvyris!"
Ironiška aliuzija į žinomą Maironio kūrinį "Yra šalis". Ironiją galima pateisinti kaip žmogaus savisaugą, tai savotišką neigimą to, ką lyrinis subjektas iš tiesų jaučia, ir dėl to sunku (ir nesinori) kategoriškai teigti, kad lyrinis "aš" nevertina savo tėvynės. Išeiti iš tėvynės, reiškia ne vien fizinį atsitolinimą, bet ir dvasinių saitų praradimą, ir kas labai svarbu poetui - kalbos netekimą, pavyzdžiui, eilėraštyje "vienas mėnesis darbo
" vartojama naujesnė forma "mėnesis", nors archaiškesnė forma "mėnuo" dar iki šiol vartojama. Tiesa, eilėraštyje "prisimenu gerai bet užmirštu" lyrinis subjektas pažymi, kad naudojasi tarmių turtais:
"<
>ir pačias akis pasieks
iki jūros jūros jūros
kur saulė raudona tame debesy išsilies
ir neliks debesies
violetinis baisiai dangus
tavo žvilgsnį raudona nudės
"tuoj sutems mus"
nebloga eilutė - nesvarbu
iš kur ji tai kas kad iš tavo tarmės
"
Šis kūrinys žavus ir visai šioje knygoje nesitikėtu, tad neįprastai švelniu lyriškumu. Iš tiesų, antras skaitymo įspūdis gerokai pakoregavo pirmąjį suvokimą, papildydamas jį naujomis reikšmėmis ir išgyvenimais, tad belieka sutikti su knygos gale patalpinta Kultūros ministerijai skirta anotacija (anotacijos autorius - Valentinas Sventickas), kurioje pažymima: "Galima skelbti jos eilėraščius, galima neskelbti ar užginčyti, piktintis ar juoktis žiūrint į neįmanomą sintaksę, bet vis tiek liks įspūdis - čia "kažkas yra", kažin kas neaiškaus, neigiančio įprastumus, neramaus ir keliančio nerimą".
II versija
Judita Polovinkina
Pirmą kartą perskaičius šią knygą, ji man pasirodė nieko verta, ir kaip bebūtų gaila ir apmaudu, antras kartas šio nusistatymo nepaneigė. Ši poezija yra lėkšta, nuobodi, perpildyta asmeniniais išgyvenimais, nėra giluminės plotmės, atrodo, kad poetė kaip pirmokė nemokšiškai dėlioja žodyno mokančias trinkeles. Ką matau - tą rašau. Šią kūrybą galima pavadinti "perono poezija". Kiekvienas paauglys, manantis turįs poetinių sugebėjimų, gali tokią kurti. Poetė bando šokiruoti skaitytoją maišydama įvairius stilius, aukštą ir žemą, tačiau tai yra nebrandu, ir tokia poezija skaitytojo papirkti jai nepavyks.
Perdėm suasmeninta poezija kelia šleikštulį. Poetei nesvetimas narcisizmas, ryškiausias eilėraštyje "Neringos M.":
"<
>neringos nerija kuršių marija
kuršių nerija
neringos marios neringos nėra".
Egocentrizmas tikrąją poeziją, jeigu ją tokia galima pavadinti, nustelbia. Poetės ego siekia nuo "ašigalio iki ašigalio". Ji mano esanti tokia talentinga, kad pasiskaičiusi laikraščių antraščių, gali sukurti eilėraštį ("Iš kriminalinių kronikų"). Tokiam mastymui įtaką galėjo daryti vaikystėje patirta trauma, arba, anot Z.Froido, Edipo ir Elektros kompleksas kartu - puiki tokios išvados iliustracija eilėraštyje "Sapnai":
"sapnai sapnas: aš vedžiau savo
motiną tame
aš buvau vyras galvojau klaida kaip
aš savo motinos vaikas
turėsim vaikų su ja
<
>
iš kur ateina tie sapnai
praėjusį miegą pvz dariau dariau
kažką su savo tėvu"
Užslėptas tėvo troškimas neleidžia jai atsiskleisti su kitais vyrais, ji neranda tėvo atitikmens, bendrauja su vyresniais vedusiais vyrais, tačiau jie lyriniam subjektui nesuteikia dvasinio ir fizinio pasitenkinimo, kas verčia ją ieškoti tėvo prototipo toliau, tačiau tai tėra gašlumo liūnas, į kurį grimztama vis gilyn ir gilyn, iš to kyla nepasitenkinimas gyvenimu, tai veda į poligamiją:
"mylėjau tik vieną / o gal ir visus tris <
> norėjau vieno / mylėjau abu
"
(13 psl.)
Lyrinis subjektas nežino, kas yra meilė:
"be to, myliu labai kažką - bet ką?"
(12 psl.)
Galbūt lyrinis aš negali sau prisipažinti, kad tai užslėpta meilė tėvui.
Nepasitenkinimas asmeniniu gyvenimu verčia sureikšminti visai nereikšmingus dalykus, į kuriuos meniškos sielos žmogus paprastai nekreipia dėmesio, tai - įvairūs materialūs dalykai, pinigai, ambicijos dėl vaikystėje patirtų nuoskaudų neleidžia jai bendrauti su tėvais, iš kurių ji nepriima pinigų, bet dėl to save graužia (eil. "Kaip surasti įkvėpimą, sekretas", "Apie pinigus ir daiktus").
Tokia poezija nieko dvasiškai vertingo neduoda. Ir pilvas gurgia, ir siela alkana.
Literatūra ir menas
2003 09 19