Eugenijus Ališanka. EXEMPLUM. – Vilnius: Vaga, 2006. – 103 p.
Lietuvos kultūrinėje erdvėje sąvoka „postmodernizmas“ dažnai sukelia galvos skausmą ar pykinimą, tai lyg koks intelektualų keiksmažodis. Šioje vietoje vertėtų pacituoti E. Ališankos eilėraštį „apie provinciją“ iš naujo rinkinio: „vienas kitas grynakraujis / miestietis, iš prieškario užsilikęs, piktinas, atseit / postmodernizmas, galvoja, kad prancūziška liga“. Tačiau Vakarų literatūros patirtis anaiptol nevertina postmodernizmo negatyviai, veikiau priešingai. Kas galėtų paneigti vieną iš postmodernistinės kultūros pavyzdžių – Umberto Eco? Romane „Rožės vardas“ keliamos filosofinės, teologinės, istorinės ir semiotinės problemos, daugiasluoksniškumas grindžiamas skirtingų žanrų – kronikos, detektyvo, gotikinio ir intelektualinio romano – derinimu; detektyvas čia iškyla kaip hipertekstas. Aukštojo postmodernizmo tendencijas demonstruojantys tekstai itin parankūs intertekstualumo teorijai, apibūdinančiai tekstą kaip „naują senų citatų audinį“ (Rolandas Barthes’as). Ar negatyvi postmodernizmo samprata nekyla iš menko teorinio išprusimo? Ar esame deramai įsigilinę į postmodernizmo teoretikų – filosofo dekonstruktyvisto Jacques’o Derrida, literatūrologo Paulio de Mano veikalus? Kokią postmodernizmo sampratą diktuoja Eugenijaus Ališankos kūryba?
Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Lygiadienis“ (1991) gausu jaunatviško idealizmo ženklų (paukščio, žvaigždės, varpelio, debesies, liepsnos įvaizdžiai); dažnam tekstui stinga griežtesnės struktūros, nemaža daugiažodžiavimo (tai ypač pasakytina apie trečiąjį skyrių). Tačiau yra ir vertų dėmesio eilėraščių. Pavyzdžiui, „Pasaulio sutvėrimas“. Lietuviškoje spaudoje būta teigiamų knygos vertinimų. Pavyzdžiui, poeto Arno Ališausko nuomone, rinkinyje skaitytojai surado daugiau kryptingo kalbėjimo negu dažnai debiutinei knygai būdingų eksperimentų, ieškojimų ir taip toliau. „Lygiadienyje“ atsiveria viena iš esminių poetinių programų - kultūrinė patirtis transformuojama į egzistencinę patirtį. Taigi jau pirmąjį eilėraščių rinkinį galima apibūdinti kaip minties poeziją.
Antrojo eilėraščių rinkinio „Peleno miestas“ (1995) tekstai geriau subalansuotos formos, juose plėtojami ieškomo žodžio, išsipildančio kalbėjimo, žodžio negalimybės, žodžio įtampos, spengiančios tylos motyvai. Ir tyla, ir žodis siejami su religine patirtimi. E. Ališankos kultūrologinėje studijoje „Dioniso sugrįžimas“ tyla interpretuojama kaip kriptoreliginė kategorija: „tyla užima šventumos teritoriją, arba, tiksliau, šventumos teritorija ištuštėja palikdama tylą“, tyla – tai „metafora, nurodanti į neišsakomumo sferą“; Senojo Testamento tradicijoje šventuma tiesiogiai siejama su žodžiu – „Žodis yra realus, jis ne sąlygiškai priskiriamas daiktui, bet yra nuolatinės kūrybinės galios aspektas“.
Trečiajame rinkiny „Dievakaulis“ (1999) ypač išryškėja aktualizuojamos literatūros teorijos problemos; naikinama giežta teksto struktūra: atsisakoma kableliais, taškais ar kitais tradiciniais ženklais žymėtos sintaksės; tokiu būdu atsiveria nauji kalbos junglumo horizontai. Literatūrologės Brigitos Speičytės teigimu, eilėraštis yra ne reikšmės struktūra, o postmodernus reikšmės voratinklis, kuriame mirguliuoja nepagaunama prasmė. Vietoj idealistinių iliuzijų – stiprus (auto)ironijos užtaisas.
Ketvirtajame rinkinyje „Iš neparašytų istorijų“ (2002) E. Ališankos poezija ima krypti autobiografiškumo link. Kokios permainos ar naujovės matomos naujajame eilėraščių rinkinyje „Exemplum“ (2006)? Kokia jo meninė vertė?
Jau antrajame E. Ališankos eilėraščių rinkiny „Peleno miestas“ buvo aišku, kad jo knygas teks skaityti su lotynų kalbos (ir ne tik) žodynu. Tai rodė tokie tekstų pavadinimai: „Gloria mundi“, „Sub specie aeternitatis“, „Vox“, „Civitas lunae“. Menka paguoda ir naujasis eilėraščių rinkinys – tik paėmęs jį į rankas, susiduri su lotynišku pavadinimu – „Exemplum“. Tai žodis, turintis ambivalentiškų reikšmių: pavyzdys, dėsnis, norma, taisyklė, tačiau sykiu – juodraštis ar nuorašas. Menkesnės nuovokos skaitytojui pirmuose puslapiuose pateikiami net trys pavadinimo paaiškinimai; du iš jų Cicerono: „Exemplum yra tai, kas bylą sustiprina arba susilpnina kokio nors žmogaus ar veiklos autoritetu ar nesėkme“, „Exemplum yra kokių nors darbų ar žodžių su tiksliu autoriaus vardu pateikimas“; paskutinis exemplum apibrėžimas – Jono Garlandiečio: „Exemplum yra kokio nors tikro asmens žodžiai ar darbai, verti būti pamėgdžiojami“. Taigi jau pirmieji puslapiai rodo, jog skaitytojas susidūrė ne su provincija atsiduodančiu grafomanu, o su rašytoju intelektualu. Tačiau ar pirminis įspūdis nėra klaidingas?
Struktūra – vienas stipriausių knygos elementų: keturių skyrių pavadinimai reiškia pagrindinius exemplum šaltinius, minimus viduramžių literatūroje („audivi“ – kaip šaltinį nurodantis gandus, „memini“ – nurodantis neseną šaltinį, „legimus“ – bylojantis apie knyginį išsilavinimą, „dicitur“ – nereiškiantis jokio tikslaus laiko). Eilėraščiai grupuojami pagal tematiką. Pirmajame skyriuje (šio skyriaus tekstai labiausiai pavykę) pateikiami gandai, paskalos, nuogirdos. Eilėraščiuose „apie smegduobes“, „apie provinciją“ ironizuojamas lietuvių kultūros hermetiškumas, provincialumas, liguistas nacionalizmas, pasipūtėliška laikysena. Dekonstruojama viena patikimiausių ir stabiliausių XIX–XX a. lietuvių poezijos atramų – idiliška agrarinė pasaulėjauta: kaimo žmonės „visai kaip žmonės, tik širdies vietoj bulvė ar griežtis“. Poetas pasitelkia molio iškratymo iš kišenių, kaip savo ribotumo įveikos, metaforą.
Dauguma antrojo skyriaus, pavadinto „memini“, tekstų primena tas temas ir motyvus, kurie buvo plėtojami ketvirtajame eilėraščių rinkinyje „Iš neparašytų istorijų“: kartais smagios, kartais abejingumo ar nuovargio persmelktos kelionės po plačią geografinę erdvę, europinių dimensijų gausa. Pavyzdžiui, eilėraščio „kelionė pas michalą“ ištrauka (tekstas galėjo būti kur kas vertingesnis, jei autorius būtų negailestingai išbraukęs semantiniu požiūriu ne tokias svarbias eilutes):
nerimas, kylantis prieš kelionę, paskutinę dieną
stiprėjantis jausmas, kad darai kažką, ko neturėtum
daryti,
kad esi kažką pamiršęs, ne dantų šepetuką, ne pasą, bet
žymiai svarbesnį dalyką, kurio negali įsidėti į kelionės
krepšį, gal visą ligšiolinį gyvenimą, nes kas gi yra kelionė,
jeigu ne naujo gyvenimo pažadas, la vita nuovo,
eschatologinis bėgimas rojaus link, į kurį dar visiškai
nesinori, tegu ir su grįžtamuoju ryšiu, tačiau gerai žinai,
kad ne visada grįžti, kartais grįžimas tik dar viena
kelionė,
netgi ne į tą pačią vietą, nesibaigianti inkarnacijų
grandinė, bet ne tavo valioje tai, ką laisva valia priimi,
velniop, neturėtų čia būti teologinių speculorum, tiesiog
spekuliuoji savo gyvenimu, kiek brangiau parduodi negu
perki, pelną prageri avansu prieš pat kelionę, kad
užmuštum tą nerimą, kuris netikėtai baigias savaime, vos
krenti į lėktuvo sėdynę ar griebies už vairo
p. 31
Pacituotas eilėraščio fragmentas rodo, kad E. Ališanka nebe taip įkyriai perša skaitytojui besintaksiškumo principą. Iš ankstesnių rinkinių matyti, kad beatodairiškas skyrybos ženklų atsisakymas ne visuomet veiksmingas.
Literatūros teorijos klausimai, sudarę rinkinio „Dievakaulis“ pagrindą, aktualizuojami trečiajame „Exemplum“ skyriuje – „legimus“. Teorines problemas nurodo eilėraščių pavadinimai: „apie žanrus lietuvių poezijoje“, „poezijos skaitymai“, „eilėraščio galiojimo laikas“, „skaitymo malonumas. barthes“. Lyginant su ankstesniais rinkiniais, naujojoje knygoje eilėraštį stengiamasi sutalpinti į vieną puslapį (nors pasitaiko ir išimčių). Vienas iš lakoniškiausių tekstų – „eilėraščio galiojimo laikas“:
baigias galiojimo laikas
eksportui nebetinka
transportuojant
pernokusios metaforos virs koše
įsimes puvinys
pusvelčiui atiduoda
turgaus dieną
žiū ir susidomės kokia studentė
brandžiais kūrybos vaisiais
p. 73
Kaip aiškinama rinkinio pradžioje, į paskutinį skyrių „dicitur“ sudėti tekstai nereiškia „jokio tikslaus laiko“. Skaitant tuos eilėraščius, susidaro įspūdis (ko gero, dėl ganėtinai abstraktaus kriterijaus), jog tai yra tekstai, netikę nė vienam kitam skyriui, kitaip sakant, visko ir apie viską po truputį. Čia nemaža inercijos, apatijos apraiškų, ryškėja subjektą apėmusios depresijos ženklai: „pūvu iš vidaus“, „eilėraštis tik atsitiktinių sueičių vaisius“.
Kaip labiausiai vykusius tekstus išskirčiau minėtus „apie smegduobes“, „apie provinciją“, taip pat nemažai kitų: „iš riterystės istorijos“, „nerūkančiųjų europa“, „pažinimo aistra“, „happy hour“, „humanitarinė pagalba“, „kameriniai lietūs“, „sakykim gruodis“, „pigus tarifas“, „trupiniai. san marco“. Nors rinkinio struktūra stipri, yra tekstų, keliančių abejonių. Pavyzdžiui, „atotrūkiais“, „c3“, „lygiosios“. Mano manymu, „Exemplum“ yra kiek per stora knyga, joje – 69 tekstai. Rinkiniui būtų išėję į naudą, jei poetas būtų griežtai atmetęs silpnesnius eilėraščius ir sumažinęs knygos apimtį iki maždaug 50–55 tekstų. Kaip puikiai parengtų poezijos knygų pavyzdžius galima paminėti Alvydo Šlepiko eilėraščių rinkinį „Tylos artėjantis“ (jame yra 41 tekstas, ir nė vieno nereikalingo), Rimvydo Stankevičiaus „Randą“ (45 tekstai).
Anot Brigitos Speičytės, E.Ališankos „tylos poezija“ gali būti skaitoma ir teorinių autoriaus darbų ar esė kontekste – kaip tam tikras teorinio mąstymo apie „postmodernų būvį“ akompanimentas ar patikrinimas. Intelektinė jo programa – nuosekli, įvairiaplotmė, galinti tapti naujos lietuvių literatūros proceso linkmės užuomazga. Ir formos, ir turinio požiūriu naujoji Eugenijaus Ališankos poezijos knyga „Exemplum“ išlieka artima aukštajam postmodernizmui.
Literatūra ir menas
2006 10 06
