Mantas Areima „Nostalgija“. Neišgalvota gyvenimo emigravus istorija. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. - 327 p.
Emigracija – vis dar aktualumo neprarandanti tema. Kai kuriuose interneto portaluose net egzistuoja specialūs skyriai, skirti aprašyti gyvenančių užsieniuose problemas ir kasdienes aktualijas. Šią knygą būtų galima pavadinti išplėstiniu straipsniu apie vieno žmogaus kelis mėnesius, praleistus užsienyje. Bėda, kad autorius nusprendė neapsiriboti kelių puslapių reziumuojančiu pasakojimu, o chronologiškai smulkiai ėmėsi pasakoti apie savo buvimą ir darbą svečioje šalyje.
Neblėstanti lietuviška pagieža
Atvirai sakant, nieko įdomaus. Tekstas perpildytas seksualinių nukrypimų (autorius per visus vargus įsikuriant svečioje šalyje niekaip neranda progos pasimylėti su savo mergina – jam tenka fantazuoti. Bet ar taip jau reikėjo visai Lietuvai sužinoti Manto seksualines svajones?) ir neslepiama panieka tautiečiams, kartu atsidūrusiems svečioje šalyje. Tačiau tvirtai sakyti, kad nieko negauni perskaitęs šią knygą, vis dėlto negalima. Neabejotina, sužinai svarbių dalykų... pagal Mantą Areimą.
Pirmosios emigracijos bangos „tiesos“:
1. Pirmoji emigracijos banga iš Lietuvos išsinešė „atmatas“, nepritapėlius ir nevykėlius. Skaitytojai atras tikrai gan „spalvingų“ personažų paletę. (Jei ši istorija tikra, o autorius tą užtikrina, tuomet, ačiū Dievui, kad jie išvažiavo. Lietuvoje liko darbštūs, išsilavinę, pinigams nevergaujantys žmonės. Visi „blogiečiai“ nuvarė į Angliją – apie tai išsamiau kituose punktuose.)
2. Mantas važiavo su pirmąja banga. Tuomet svečiose šalyse buvo tikrai nesaldu. Pakankamai smulkiai aprašytas visas tas „nesaldumas“: darbas neskaičiuojant valandų, šaltyje, po lietum, visada ant kojų.
3. Didžiausias „nesaldumas“ – atvažiuoti ir įsikurti padėję tautiečiai. Jiems net nėra už ką dėkoti, nes jie čia pat pradėjo iš naujai atvykusių kraštiečių plėšti pinigus už visokias smulkias paslaugas – nuvežimą į darbą, apgyvendinimą ir t.t.
4. Be to, tie tautiečiai visai neišprusę, laisvalaikiu neskaito knygų, neturi hobio, nevaikšto į parodas, nesistengia susipažinti su vietos kultūra ir išmokti vietinės kalbos (ar jaučiate ironiją mano tekste?). Mantas kitoks, todėl jis iš karto priešiškai nusiteikia prieš vietinius lietuvius.
5. Taigi, kas emigravo iš Lietuvos? Dėl pinigų gerokai pamišę, nuolat besikeikiantys, konfliktuojantys tarpusavyje, labai mėgstantys „pabaliavoti“, siauro akiračio, t. y. neišprusę ir nesistengiantys išprusti skirtingų lyčių lietuviai. Gerų savybių, anot Manto Areimos, jie neturi. (Sugebėjo gi kažkas visus tokius išskirtinius „blogio šaltinius“ surinkti į vieną vietą ir dar įkurdinti šalia vargšo Manto...)
6. Dar pateikiama dabar jau, matyt, neaktuali informacija apie autoriaus pastangas gauti sveikatos draudimą, pigiai nusipirkti baldų, išsinuomoti geresnį butą ir pusiau legaliu būdu užsidirbti papildomą svarą siuntinėjant laiškus lengvatikiams anglams. (Maždaug: „atsiųsk man dešimt svarų ir aš tau papasakosiu, kaip užsidirbti milijoną. Ogi paprastai, parašyk milijoną tokių laiškų, kaip aš tau parašiau. Milijonas kvailių – milijonas svarų“.) Pastarasis patarimas, beje, vienas smagesnių Manto „atradimų“.
Iš karto verta pasakyti, kad Mantas ir jo mergina – du gėrio šaltiniai svečioje šalyje. Mantas nuo skaitytojų visiškai neslepia, kad jie vieninteliai ten normalūs. Juk jie atvažiavo dirbti ne dėl pinigų. (O dėl ko?..) Taip ir lieka neaišku, kokias paslaptis slepia pagrindiniai veikėjai. Kodėl jie kenčia fiziškai sunkų darbą (nors autorius turi teisininko kvalifikaciją – taip rašoma paskutiniame viršelyje), bendravimą su nemaloniais kaimynais lietuviais ir tokiais pat nemaloniais darbininkais iš kitų šalių. Nejaugi noras pažinti svečią šalį ir praplėsti akiratį vertė juos taip kentėti? Deja, knygoje neaprašytas nė vienas Manto apsilankymas teatre, parodoje ar kitame kultūros renginyje. Gal bijojo, kad knyga bus per stora?..
Kas moko teisininkus rašyti knygas?..
Skaitytojai gan greitai pajus rašančiojo sarkastišką, perkreiptų iš pasibjaurėjimo lūpų toną. Autorius Anglijoje sutiko daug skirtingų žmonių, tačiau sugebėjo juos visus aprašyti kaip „blogus“, akivaizdžiai išskiriant save kaip gerą. Humoras būtų puikiai pasitarnavęs daugelyje romanų vietų, tačiau pasibjaurėjimas ir sarkazmas sugadino knygos patrauklumą ir nepridėjo žavesio pačiam autoriaus įvaizdžiui.
Juk kai kur buvo galima rašyti ironiškai ar tiesiog juoktis (nebūtinai akivaizdžiai), kai kur galima buvo stengtis išspausti ašarą ar priversti skaitytoją susimąstyti.
Pavyzdžiui, asmeniniai atradimai, „kaip ką pasidaryti pigiau“, galėjo būti specialiai išskirti. Jeigu jau romanas primena išplėstinį straipsnį, tai buvo galima buvo taikyti spaudos formatus. Galėjo būti šoninės išnašos, pavadintos „mano atradimai“ ar „patarimai vykstantiems ir jau gyvenantiems“. Būtinai turėjo būti skyriai ir šiek tiek trumpesnės pastraipos. Nuobodus ištisinio pasakojimo stilius galiausiai ima varginti.
Pasakojimo stilius „viskas kaip buvo“ skamba kai kur labai jau „mužikiškai“. Nepasinaudota jokiomis literatūrinėmis formomis ar kitais meniniais teksto pateikimo būdais. (O gal Mantas irgi neskaito knygų ir nevaikšto į teatrą?.. O ne!..)
Lieka neaišku. Koks buvo autoriaus tikslas? Aprašyti savo nostalgiją (kuri ne taip jau ir jaučiasi iš teksto) ar pateikti įdomių tautiečių personažus? Nors, atvirai sakant, Mantas nesugeba pamatyti stipraus eilinio žmogelio charakterio, sielos kovos. Manto požiūris į žmones yra ydingai iškreiptas. Jis mato paviršutiniškai. Sunku jam bus kaip rašytojui kurti sodrius žmonių charakterius.
Kalbant lietuvių kalbos mokytojos intonacija, galima pasakyti: „Į rašinėlio temą neatsakyta. Dėmesio nostalgijai skirta nepakankamai, nes pagrindinis herojus apšilęs kojas net nesiruošia išvykti – perka baldus, ieško geresnio buto, mokosi anglų kalbos (kaip apskritai kilo mintis važiuoti nemokant kalbos?..). Apie jokią nostalgiją ir nekvepia. Teks perrašyti arba nepatenkinamas pažymys.“
Man, užsikrėtusiai autoriaus įtarumu, kilo mintis, kad jie, matyt, buvo pasiėmę atostogų, nusistatę tikslų buvimo laiką ir jam pasibaigus išvažiavo. Jokios čia išaukštintos nostalgijos ir meilės tėvynei...
Knyga yra išleista Rašytojų sąjungos konkursui „Pirmoji knyga“. Leisiu sau areimiškai pareplikuoti: „Nejaugi tais metais nebuvo vertingesnių autorių? Ne teisininkų?“
Gal visi turėtume daryti tai, ką geriausiai išmanome? Pavyzdžiui, rašytojai rašo knygas, o teisininkai lai sprendžia bylas.
Bernardinai.lt