Dramaturgija išeivijoje, pradžioje tęsusi Nepriklausomos Lietuvos dramos tradicijas, vėliau, paveikta Vakarų modernistinio laikotarpio įtakų, perėjo ilgą ieškojimų kelią, užimdama gana žymią vietą egzodo literatūrinėje kūryboje.

 

       Aplamai visą čia aptariamą egzodo literatūrinę raidą galima būtų skirstyti į du laikotarpius: 1945-1949. t.y. pokario metai, praleisti išvietintųjų bei pabėgėlių stovykose, ir po 1949 metų, tai yra pastovaus apsigyvenimo beveik po visus pasaulio kontinentus laikotarpis.

 

       1945-1949 metai

 

       Emigracijos pradžioje lietuvių teatro scenoje vyravo atnaujinti jau Lietuvo­je statyti dramos veikalai. Naujai parašytos pjesės sudarė mažą išimtį, – iš jų buvo ypač populiari Antano Rūko pjesė „Bubulis ir Dundulis”. Vėliau per šiuos vagabundiško gyvenimo metus buvo parašyta per 20 scenos veikalų. Vieni jų buvo išspausdinti ir pastatyti mėgėjų teatro grupių, kiti buvo išspausdinti, bet nepasiekė scenos, tretieji – suvaidinti iš rankraščių.

 

       Veikalai buvo rašyti tuometiniams mėgėjų teatro kolektyvams ir atspindi benamės, skurdžios, laikinos kasdienybės nuotaikas. Viltys greitai grįžti į laisvą tėvynę diegė, kurstė nostalgiją. Po karo baisybių, skaudžių asmeniškų praradi­mų, gyvendamas tarsi stotyje, laukiant traukinio, benamis ilgėjosi savojo krašto, ir bet kokie buvusio ir esamo okupuotoje tėviškėje lietuviško gyvenimo vaizdai scenoje buvo sutinkami su džiaugsmu ir meile. Iškyla taiki, žaidžianti, šventiš­ka, perdėm idiliška Lietuva Antano Rūko „Bubulyje ir Dundylyje”, Petro Ba­bicko „Gintaro šalies pasakoje”, Gasparo Veličkos „Nemunas žydi”, „Žmonės prie vieškelio”, „Joninių vakare”. Kovojanti, heroiška ir net tragiška Lietuva – Antanos Škėmos „Živilėje”, Jono Griniaus „Gulbės giesmėje”, Vytauto Alan­to „Aukštadvaryje”, Kazio Vaitkevičiaus „Margyje”, Stasio Lauciaus „Pavo­jingoje zonoje”, J. Truskūno „Apleistoje sodyboje”.

      

      

      

       Antano Rūko „Bubulis ir Dundulis” pokario merų stovyklinėje scenoje Vokietijoje, Detmolde, 1946 m.: Rožė – Dalia Kubertavičiūtė, Bubulis – Henrikas Kačinskas, Agulė – Marytė Lemešytė ir Dun­dulis – Vytautas Valiukas.

      

       Dramaturgijos raidą veikė ir beįsigalintis požiūris į dramą, kaip atliekančią pedagogo funkcijas. Buvo balsų, kad dramos teatras „būtų populiarintojas lietuviškos literatūros, kuris nuolat budėtų lietuvių tautinio susi­pratimo sargyboje, kuris ugdytų lietuvio dvasią, blaškomą svetimų įtakų, neužmirštų savo tautinių vertybių, kaip įnašo į viso pasaulio kultūros laimėjimus” (Žiburiai, 1947.IV.26, Augsburgas, Vokietija). „Mūsų dramaturgai tremtyje ypačiai turėtų stengtis sukurti tokius veikalus, kurie rodytų, kad lietuvių tauta turi savo istoriją, savo tradicijas ir didelį dvasios lobyną” (Henrikas Kačinskas. Žiburiai, 1947.VI. 19).

 

       Nostalgija, patriotinis jausmas ir pageidavimas scenos veikalų, artimų bena­mio dvasiai, buvo svarbieji veiksniai, kurie skatino ne tik lietuvišką tematiką, bet taip pat ir tendenciją tęsti lietuvių dramos tradicijas, per daug nesivaikant pokario Vakarų modernios dramos naujovių bei madų. Dėl šios priežasties po­kario išeivijos lietuvių drama yra perdėm tradicinė, išskyrus Antano Škėmos „Živilę”, kurią galima laikyti lietuvių moderniosios dramos kūriniu, einančiu po Kazio Binkio „Generalinės repeticijos”. Aplamai šio laikotarpio dramatur­gija pasižymi kilniomis, patriotiškomis idėjomis, bet ne naujesne, išradingesne teatrine ir dramatine raiška. Vyrauja schematiškas, neretai epiškas siužetas, be originalesnių bruožų ir egzistencinės dimensijos personažų.

      

       Dramaturgija po 1949 metų

      

       Pokario stovyklose gyvastingai pasireiškusi teatrinė veikla buvo intensyviai tęsiama ir gyvenimui stabilizavusis. Teatrinės grupės naujai organizavosi beveik kiekvienoje didesnėje lietuvių kolonijoje. Greta perdėm mėgėjiškos teatrinės veiklos kone dvidešimt metų gyvavo teatriniai vienetai, vadovaujami buvusių profesionalių scenos darbuotojų ir pasižymėję gana aukštu meniniu lygiu. Šių teatrinių sambūrių veikla reikalavo skirtingo repertuaro. Dėl tokių veiksnių išei­vijos dramaturgijoje išsikristalizavo tarsi takoskyra: vieni – mėgėjiški pramogi­niai, daugiau tradicinio požiūrio, kiti – naujoviški dramine raiška ir požiūriu į žmogų ir pasaulį scenos veikalai. Pastarieji priklauso moderniosios dramos žanrui, o kai kuriuos jų galima laikyti lietuvių dramaturgijos avangardiniais kūriniais.

 

       Nemažą vaidmenį dramaturgijos raidoje suvaidino nevienodai suprasta iš­eivijos teatro/dramos misija ir skirtingi dramos vertinimo kriterijai. Vieni, atsi­žvelgdami į nenormalias gyvenimo sąlygas, teigė, kad teatras turėtų būti tautiškumo mokykla ir ginklas kovoje prieš įtakas:

      

       „Teatras yra priemonė lietuvybei išlaikyti. Kaip lietuviški šokiai, lietuviška muzika, dainos, knygos, etc, pirmoj eilėj yra svarbūs kaip savi, o tik antroj eilėj kaip menas”. (Anatolijus Kairys. -Naujienos, 1968.1.20). ,,Mano giliu įsitikinimu, šiandieninėje žūtbū­tinėje išsilaikymo kovoje užsiimti indiferentiškais tautine prasme kūriniais būtų bran­gaus laiko eikvojimas, jeigu ne nusikaltimas” (Anatolijus Kairys. Draugo kultūr. prie­das, 1974.V.25).

      

       Taip suprantama išeivijos teatro/dramos paskirtis kaip tik ir prisidėjo prie pramoginio, lietuviškų aktualijų, patriotinio repertuaro klestėjimo. Kiti lietuvybę dramoje siejo su morale ir religija. Jonas Grinius propagavo krikščionišką ir lietuvišką humanizmą meninėje kūryboje: „šiandien reikia kovoti dėl tauraus individualaus žmogaus, kuris turi savo rasę, tautą ir religiją (Aidai, 1969, Nr. 7). Dar kiti siūlė vertinant literatūrą pasikliauti vien moraliniais kriterijais:

      

       „Geriau yra, jei kokioje tautoje yra tik vidutiniai, bet etiškai vertingi rašytojai, negu dideli menininkai, bet nemoralūs. [ . . . ] Menka estetiniu atžvilgiu literatūra, nors ir gadina estetinį skonį, bet ji dažnai ugdo kitas vertybes – etines ar religines – kurios yra svarbesnės gyvenimui, negu estetinės” (Andrius Baltinis. -Aidai, 1951, Nr. 9).

      

       Tokios pažiūros toleravo menko meninio lygio scenos veikalus, nors su dorais, kilniu idealu, bet su bekraujais personažais. Sceninio meno šalininkai skelbė, kad repertuarą turi sudaryti tik estetiniu požiūriu vertingi dramos kūriniai, neatsižvelgiant į tai, ar jie būtų tradiciniai, ar modernistiniai.

      

      

 

       Aktoriai Leonas Barauskas, Arvydas Dikinis ir Rita Kevalaitytė-Visockienė Algirdo Landsbergio „Barz­dos” generalinėje repeticijoje Jaunimo centre, Čikagoje, 1967.III. 17. Veikalą statė Lietuvių scenos darbuotojų sąjunga.

      

       Prieštaringų kūrybinio gyvenimo problemų akivaizdoje išeivio dramaturgo didžioji dilema buvo, kaip išlikti ištikimu tautai, lietuviškai išeivijai ir meninei kūrybai: arba, pataikaujant publikos skoniui, atiduoti duoklę išeivijos kultūrinei veiklai, nors vargu ar tai būtų įnašas į tautos kultūros aruodą, arba būti atviresniu laikui ir tuometinėms gyvenamojo krašto kultūrinėms bei kūrybinėms tenden­cijoms ir, nepaisant kaltinimų meilės tautai stoka, atnaujinti lietuvių dramos teatrine kalbą, dramine raišką, atšviežinti dramos koncepciją. Didžiajai žiūrovų daliai, kurią sudarė vyresnio amžiaus žmonės, buvo artimesnė tradicinė draminė raiška ir patriotinės bei aplamai su paliktais namais susijusios temos:

      

       „Išeivis žiūrovas nori viską suprasti, per daug nesukdamas sau galvos ir neklaidžiodamas savo mintyse tarp scenos šešėlių, nežinodamas, ko ten aktorius kankinasi ir kieno gyvenimą jis išgyvena” (Dalila Mackialienė. Draugo kultūrinis priedas, 1976.VIII.31).

      

       Vieni dramaturgai pasiliko ištikimi senosioms lietuvių dramos tradicijoms, tikėdami, kad savo kūryba tarnauja tautai ir išeivijai. Kiti, kaip pvz., Anatolijus Kairys, siekė pramogos ir lietuvybės sintezės, Antanas Škėma, Algirdas Lands­bergis, Kostas Ostrauskas sukūrė savitas sintezes, sujungdami lietuvių kultūros aspektus ir lietuvio, patekusio į okupaciją, ištrėmimų, nužmoginimo verpetus, nevengdami Vakarų kūrybos naujųjų apraiškų. Jonas Grinius, atiduodamas dra­minėje kūryboje pirmenybę etikai, bandė sintetinti lietuvybę su krikščionybe.

     

      

      

       Henriko Kačinsko dramos sambūris Bostone, JAV, 1950 m. Jurgio Gimbuto nuotrauka

      

       Nostalgijos ir benamio jausmo įtakoje kai kurie rašytojai tapo mažiau reiklūs kūrinio meistriškumui ir meniškumui, todėl jau stovykliniame gyvenime buvo pasigirdę kritiškų balsų prieš menkavertę literatūrą. Išeivijoje palaipsniui vėrėsi praraja tarp tų, kurie žvelgė į kūrybą per egzilio prizmę, ir tų, kurie statė estetinę kūrinio vertę aukščiau už patriotinius, idėjinius bei pasaulėžiūrinius aspektus. Pastarieji išleido žurnalą Literatūros lankai, kurio tikslas buvo „grąžinti beveik totaliai prarastą literatūros, kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją” ir „išlaikyti kontaktą su Vakarais” (Literatūros lankai, 1952, Nr. 1). Žurnale bendradarbiavo dramaturgai Antanas Škėma, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas. „Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui” manifestas, paskelbtas 1958 m., pasirašytas 60 kūrėjų ir kultūrininkų, protestavo prieš diletantizmą kūryboje, spaudoje klestinčią panegiriką bei nekritišką lite­ratūros vertinimą. Tarp pasirašiusių šį manifestą buvo 4 dramaturgai: Lands­bergis, Ostrauskas, Rūkas ir Škėma.

 

       Literatūros lankai ir „Kultūros nuosmukio manifestas”, nors ir neįnešė į kūrybinį gyvenimą radikalių pasikeitimų, buvo savotiška takoskyra, galutinai atskyrusi mėgėjišką, pramoginę dramą nuo moderniosios ir užakstinusi aštrią kritiką pastarosios atžvilgiu. Kritikuota Škėmos „Živilė” dėl „nuidealinimo”, Landsbergio pjesei „Penki stulpai turgaus aikštėje” buvo primetamas pasityčio­jimas iš partizanų, pesimizmas, kultūrbolševizmas: „Nedaug tai dramai tereikėtų pakeitimų, kad ji būtų pastatyta bolševikinėje Vilniaus teatro scenoje” (Vytautas Alantas. Dirva, 1959.n.9). Stasiui Santvarai pati „niekingiausia pjesė” buvo Kosto Ostrausko „Gyveno kartą senelis ir senelė”. Jis nuoširdžiai klausė: „...ko­kiem galam absurdus gaminti?” [...] „Visai rimtai ir nuoširdžiai kalbant, skaudu, kad talentingas rašytojas „tokiais žygiais gaišina savo brangų ir neilgai tetrunkantį laiką” (Lietuvių literatūra svetur, 1968, p. 386). Ne kartą moderniąją dramą kritikavo Jonas Grinius ir Anatolijus Kairys. Vėliau poleminė dvasia at­vėso, atsirado savotiška pakanta, ar tikriau supratimas, kad egzistuoja dvi skir­tingos dramos tendencijos.

      

      

      

       Montrealio Lietuvių dramos teatras repetuoja Antano Škėmos Pabudimą pirmam veikalo pastatymui 1953 m., režisuojant pačiam autoriui. Aktoriai: Juozas Akstinas, Kazys Veselka, Antanas Škėma, Algimantas Dikinis, Birutė Pūkelevičiūtė ir Leonas Barauskas. Pastatymo dailininkas – Juozas Akstinas.

      

       Prie tokių dramos meninių reikalavimų sumenkinimo nemažai prisidėjo gana dažni dramos konkursai. Vieni jų skatino tautine, krikščionišką dramą:

      

       „Veikalas turi būti iš lietuviško gyvenimo, dabarties ar praeities, drama ar komedi­ja; prieinamas šių dienų žiūrovų daugumai ir, neprasilenkdamas su krikščioniška bei tautine dvasia, veikti žiūrovą pozityviai; įmanomas lietuviškai scenos technikai; pavaidinamas per 2-3 valandų spektaklį” {Aidai, 1955, Nr. 3).

      

       Kitų konkursų tikslas buvo pagausinti mėgėjiškų pjesių repertuarą: „Drama savo kalba, veikėjų skaičiumi, dekoracijomis, scenos reikalavimais turi tikti išeivijos mėgėjų teatrams vaidinti ir gastroliuoti” {Draugo kultūr. priedas, 1983.11.19). Konkursai buvo skelbiami, norint gaminti jaunimui lektūrą, „kuri padėtų formuoti idealų lietuvį, gyvenantį išeivijoje, įvairių kraštų kultūros vei­kiamą” {Aidai, 1956, Nr. 4). Ir turbūt nebuvo konkurso avangardinei dramai, ar bent dramai su nauja forma ir dramine kalba.

 

       Apskritai, vertinant išeivijos dramaturgiją, reikėtų žiūrėti į ją, kaip į būdingus svetur sukurtos lietuvių kultūros paminklus. Brandesnieji jaunųjų dramaturgų kūriniai taip pat turi išeiviškąjį savitumą – lietuviškos ir Vakarų kultūrų sintezę.

 

       ***

 

       Dramaturgai, pradėję savo kūrybinį darbą dar Lietuvoje, tapę išeiviais, atsidūrė gana neįprastoje situacijoje. Jiems buvo visai natūralu tęsti lietuvių dramos tradicijas ir kurti išeivijos mėgėjų teatrui lietuvišką repertuarą. Rašyti išeivijos teatrui reiškė prisitaikyti prie žiūrovų skonio ir atlikėjų lygio. Eksperimentuoti, pasisavinti išeivio mentalitetui visai svetimas, bet madingas

      

      

      

       Vytauto Alanto Aukštadvaris torontiečių scenoje, Kanadoje. Aktoriai iš kairės i dešinę: Algirdas Kynas, Aldona Dargytė-Byszkiewicz ir Benius Tarvydas. Bangos Variakojytės nuotrauka

      

       Vakarų dramos tradicijas buvo rizikinga, nes labai lengvai galėtų būti prarasti žiūrovai. Antanas Rūkas taikia pastaba atidengia priešiškumo Vakarų moder­niajai kultūrai priežastį: ,,...mes nesame pasiruošę modernųjį meną suprasti ir pajausti, bet patys sau ir kitiems nenorime to pripažinti” (Žiburiai, 1947.VII.19). Pastebėtina, kad Antanas Rūkas, vėliau išeivijoje tapęs kandžia Maryte Žičkute-Mary Smith, įžvalgiai svajojo, o jaunesnieji dramaturgai iš dalies jo svajones vėliau pavertė tikrove:

      

       „Jei mes įstengtume pasisavinti, bent įsisąmoninti, Vakarų teatro esmę, gal, sugrįžę į namus, surastume tų dviejų teatrinių pasaulių sintezę, ant kurios pamato galbūt būtų galima ne tik svajoti, bet ir pradėti kurti tautinį lietuvių dramos teatrą” (Aidai, 1947, Nr. 5.).

      

       Šiai dramaturgų kartai, gyvenusiai dviejuose pasauliuose, nebuvo lemta su­kurti Antano Rūko norimos sintezės. Dramatinės raiškos įgūdžių ir lietuviškų tradicijų trauka, matyt, buvo stipresnė už kitas įtakas. Tačiau lietuvybė, kaip ir modernizmas, moralė, nėra estetinės kategorijos ir nesuteikia kūriniui meninės potencijos.

 

       Trumpai peržvelgsime šios kartos žymesniųjų dramaturgų kūrybą.

      

       Stasys Laucius (1897-1965) išspausdino šešių vienaveiksmių pjesių rinkinėlį Raudonoji melodija 1953 m. Rankraščiuose liko „Paskutinė viltis” ir „Ponios Žydrienės bendrabutis” (1952). Siužetai paimti iš išeivijos ir pokario Lietuvos gyvenimo. Tai realistinės, be gilesnės kūrybinės išmonės pjesės. Didesnio išeivijos scenos dėmesio susilaukė Raudonoji melodija.

      

       Vytautas Alantas (1909-1990) parašė vienuolika scenos veikalų. 3 v. komedija Buhalterijos klaida ir 3 v. pjesė Aukštadvaris išspausdinti 1946 m. Vokietijoje. 9 dramos veikalai išleisti 1963 m. Čikagoje. Leidinyje be minėtų dviejų 30-ą dar keturios komedijos – 4 v. „Ragučio šaltinėlis” ir triveiksmės – „Visuomenės veikėjai”, „Šiapus uždangos” ir „Sąmokslas prieš savuosius”, trys triveiksmės dramos – „Žodžiai iš anapus”, „Penkios minutės prieš dvyliktą” ir „Kyla vėtra ūkanose”. Rankraščiuose liko 3 v. komedija „Žmonos portretas”, vėliau pakeistas į „Saulėgrąžų salą” ir tragedija „Mindaugas”, kurio fragmentas buvo išspausdintas Gabijoje (1954).

 

       Alanto veikalai, išskyrus Buhalterijos klaidą, parašytą Lietuvoje, skirti išeivijos mėgėjų scenai. Tai patriotinės tematikos ir nesudėtingų konfliktų pjesės. Personažai yra ryškiai dviejų spalvų – teigiami ir neigiami (paprastai laimi teigiamieji). Komedijos perdėm pramoginio pobūdžio, mažai motyvuotos, su skubotai išspręstomis atomazgomis.

      

       Jono Griniaus (1900-1980) idėjų ir charakterių dramaturgija pasižymi žanriniu įvairumu: „Stella Maris” – 3 v. dramatinė legenda (Aidai, 1947, Nr. 7-8), ,,Šventojo vakaro sapnas” – 1 v. misterija (Šv.Pranciškaus varpelis, 1951), Žiurkių kamera – 3 v. drama (1954), Gulbės giesmė (6 v. istoriška drama (1962), „Auksinė mergelė” – 3 v. komedija (Šeštoji pradalgė, 1969) ir rankraštyje – „Mergelių kalnas” – 2 v. misterija.

 

       Siužetinė scenos veikalų medžiaga imta iš skirtingų epochų – biblijinių laikų, XVII a. Lietuvos kovų su švedais, XVI a. Lietuvos ir Lenkijos laikotarpio, XVII a. Italijos, sovietinio kalėjimo ir pokario išeivijos Amerikoje gyvenimo. Akivaizdūs yra Griniaus siekimai išaukštinti idealią meilę, kančios auką, ištikimybę religinėms bei humanistinėms tiesoms. Tačiau šios kilnios idėjos, nepakilusios nuo publicistinės bei retorinės plotmės, netampa žmogiškąja būtimi. Griniaus filosofinės bei moralinės tiesos nepasidaro dramos tiesomis ir tarp intencijų ir jų įkūnijimo atsiranda praraja.

 

       Ne be kaltės yra ir charakteriai – tų idėjų nešėjai ir jų priešai, gerieji ir blogie­ji, neretai melodramiški. Skirdamas ypatingą dėmesį idėjoms, Grinius neįvertina draminės raiškos vaidmens. Dialogai giminingesni epiniam pasakojimui, negu draminiam veikalui. Pvz., Gulbės giesmėje ne kartą girdėtos tiesos, žinoma Bar­boros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija dėstoma ištęstais ir retoriniais dialogais, kurie nesukuria draminės įtampos. „Stella Maris” išsiskiria iš kitų Griniaus scenos veikalų dramine įtampa ir žmoniškosios būties pro­blematika, bet visa savo medžiaga artimesnė epiniam, o ne sceniniam kūriniui.

      

       Antanas Gustaitis (1902-1990) pratęsė lietuvių satyros ir humoro dramos tradiciją penkiais scenos veikalais: „Sekminių vainikas”, 1 v. vaizdelis (Trem­ties metai, 1947), „Kelyje į pažadėtąją žemę”, 1 v. nemistiška misterija (Metme­nys, 1972, Nr. 23), liko rankraštyje „Šilkiniai pančiai”, 1 v. komedija (1951), „Mėnulio užtemimas”, 4 v. tragikomedija (1981) ir „Generalinis dvasios veidas”, 1 v. legenda.

      

      

      

       Populiarusis aktorių „duetas” Antano Rūko „Bubulyje ir Dundulyje” Jonas Kelečius (kairėje) ir Leonas Barauskas. Vytauto Maželio nuotrauka

      

       „Sekminių vainikas”, šventiškos nuotaikos nesudėtingas kaimo vaizdelis, vėliau perkurtas į muzikinį veikalą, įpinant tautinius šokius, harmonizuotas liaudies ir populiarias dainas, daug kartų statytas Vokietijoje ir išeivijoje. „Šilkinių pančių” nesudėtingas siužetas iš senųjų ir naujųjų ateivių Amerikoje gyvenimo yra kūrybingai perpintas humoru, satyriškomis situacijomis ir komedine įtampa varomu veiksmu. „Mėnulio užtemime” išradingai sukonst­ruotus lietuviškų tradicijų konfliktus didmiesčio aplinkoje aptemdo ištęsti dia­logai.

      

       Beletristo Jurgio Jankaus (g. 1906) įnašas į išeivijos dramaturgiją susideda iš 3 v. dramos Peilio ašmenimis, 3 v. pjesės „Audronės”, sukurtos dar vokietmetyje Lietuvoje, ir Vinco Kudirkos „Viršininkų” inscenizacijos.

 

       „Audronė” statyta mėgėjų scenoje Kanadoje ir JAV-se, vaizduoja lietuviško kaimo buitį ir nelaimingos, be draminės įtampos meilės istoriją. Impozantiškos apimties Peilio ašmenimis siužetu pateikiama pokario partizanų kovų likiminiai įvykiai. Šiurpios, komplikuotos briauninės situacijos, rezistentų apsisprendimo moralinės problemos, žiaurūs, niekšiški priešai, valingi laisvės kovotojai – tai medžiaga, iš kurios paprastai gimsta egzistencialistinės dramos. Tačiau šioje dramoje personažų kolizijos stokoja vidinio nerimo ir draminės įtampos ir ji panašėja į dialogu parašytą dramatinį romaną.

      

       Antano Rūko (1907-1967) draminę kūrybą sudaro: Algis Dalgis Gaidžiakojis ir gauja pabaisų, 2 v. vaidinimas (1958), Vieno kaimo gyventojai, 3 v. komedija (1961), „Bubulis ir Dundulis”, 2 v. komedija ir „Svajonių šalis”, 5 v. vaidinimas – pastarieji du išleisti rinkiniu Scenos veikalai (1970).Trys komedijos yra statytos iš rankraščių: „Prapuolusios laimės ieškojimas” (1951), „Kojinės” (1952) ir „Keturi keliautojai” (1968).

      

      

      

       Ir publikos dramos spektakliams netrūko... Kupina salė žiūrovų seka Kosto Ostrausko Kanarėlės pastatymą 1961 m. Jamaica, L.I., JAV. J. Tysliavos, Jr. nuotrauka

      

       Būdingiausiu Antano Rūko draminės kūrybos bruožu yra jos sceniškumas, kurio dėka tradicinės realistinės komedijos pulsuoja dramine energija. „Bubulyje ir Dundulyje” visa atrodo žinoma, sava ir ne kartą matyta. Čia nėra nei iš­radingų nustebinančių raiškos formų, tik lengvai plaukia sąmojingas eiliuotas rūkiškas žodis, įgavęs grakštaus ir džiugaus žaismo pobūdį. Žaismas gimdo gied­rią, nerūpestingą, šventadienišką nuotaiką. Palaipsniui sunyksta visi konfliktai ir vėl žydi draugystė ir meilė. Dramaturgo skubėjimas surišti atomazgoje visas kompozicines gijas sutrikdo natūralų komedijos ritmą, bet tai nebuvo kliūtis „Bubuliui ir Dunduliui” tapti viena populiariausių pjesių stovyklų ir išeivijos scenose.

 

       Komedijoje „Vieno kaimo gyventojai” rūkišką žaismingumą prislopina farsiškos situacijos ir sušaržuoti personažai. Nežiūrint veiksmo ir situacijų teatrališkumo, komedija neprilygsta „Bubulio ir Dundulio” agaminei dinamikai.

 

       Veikaluose „Svajonių šalis”, „Prapuolusios laimės ieškojimas” ir „Keturi keliautojai” nusistovėjusios realistinės dramos formos praplečiamos spalvingu ir kaleidoskopišku scenovaizdžiu, perpintu fantastiškais nuotykiais ir pasakų motyvais. „Svajonių šalies” motto, paimtas iš Prano Vaičaičio eilėraščio „Yra šalis”, yra raktas į veikalo alegorinę reikšmę.

 

       Galima būtų paminėti ir šiuos autorius, pasirodžiusius su dramine kūryba dar Lietuvoje, išspausdinusius scenos veikalus išeivijos periodikoje, arba statytus iš rankraščių. Tai – Antanas Giedrius (Giedraitis, 1892-1977), parašęs „Silve Gedainis”, 4 d. scenos vaizdelį (Gabija, 1954), Stasys Santvaras (1902-1991) išspausdino 4 lyrinių paveikslų vaizdelį „Aušra ties Vilnium” (Gabija, Nr. 5, 1954), Mykolas Venclauskas (1906-1977) parašė 3 v. misteriją „Gimtosios žemės ugnis” (1965), Bronius Zdanavičius (g. 1907) išleido 4 v. istorinę dramą Šventasis Kazimieras, Lietuvos karalaitis (1946), Gasparas Velička (1907-1962) parašė apie 10 scenos veikalų, iš kurių statyti iš rankraščių: labai populiari 2 v. muzikinė pjesė ,,Nemunas žydi”, 1 v. dainų ir šokių montažas „Atsisveikinimas'', 2 v. drama „Žmonės prie vieškelio”, Edmundas Butrimas (g. 1909) išleido dviejų scenos veikalų rinkini Tėvų kaltė (1946), j kurį įeina 2 keturveiksmės dramos: „Budelis” ir „Tėvų kaltė”, Algirdas Jonas Kaulėnas (1912-1965) parašė 4 v. dramą „Miško broliai”, Pranas Pusdešris (g. 1917) – 1 v. vaizdelį „Trys broliai”, Vlada Prosčiūnaitė (g. 1917) parašė Lietuvoje, o išspausdino Aidų žurnale 1947 m. 3 v. dramą „Profesorius Vizgirda”, Vanda Frankienė-Tamošauskaitė (g. 1919) išleido aštuonių pjesių rinkinį Vaidinimai mažiems ir dideliems (1965), Laimutis Balys Švalkus (g. 1919) - 3 v. dramą „Didžioji auka” (Šaltinis, 1963). Spauda taip pat mini J. Truskūno pjeses „Apleista sodyba” ir „Bulvės”, Jeronimo Ignatonio „Žentas per prievartą”, Kazio Vaitkevičiaus „Dvi širdys” ir „Margis”.

             

       BIBLIOGRAFIJA

      

       ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (TITAS ALGA). Žvilgsnis į pernykščių metų dramos veikalus. -Aidai, 1966, Nr. 5; (KĘSTAS REIKALAS). Du dramaturgai – penki veikalai. -Akiračiai, 1981, Nr. 5; Drama ir kritika. -Akiračiai, 1986, Nr. 5. GRINIUS JONAS. Lietuvių literatūros perspektyvos. -Aidai, 1969, Nr. 7. RŪKAS ANTANAS. Mąstymai apie dramos teatro praeitį ir ateitį. -Aidai, 1947, Nr. 5. VAŠKELIS BRONIUS. Lithuanian-American theatre. -Kn.: Ethnic theatre in the United States. Westport, Conn.: Greenwood Press, 1983, p. 319-333; Contemporary Lithuanian drama. -Lituanus, 1967, Nr. 3.

       Stasys Laucius. RAZMINAS PRANAS. Raudonoji melodija. -Draugo kultūr. priedas, 1954.II.6. SANT­VARAS STASYS. Stasys Laucius. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Či­kaga, 1968, p. 309-311.

       Vytautas Alantas. A. S.Egzistencialinio išlikimo drama. -Mūsų kelias, 1948.11.19. D. M. J. (esaitytė). Vytauto Alanto dramos veikalas. -Aidai, 1948, Nr. 15. GRINIUS JONAS. A. Alanto dramos veikalai. -Aidai, 1964, Nr. 8. SANTVARAS STASYS. Vytautas Alantas. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 320-328.SENKEVIČIUS, Č. „Saulėgrąžų sala”. -Tėviškės žiburiai, 1980.1.31. TUMAS V. Vytautas Alantas, 25 metai dramaturginiame darbe. -Dirva, 1957.V.2.

       Jonas Grinius. BRAZAITIS JUOZAS (J. B.). Jonui Griniui 70 metų. -Aidai, 1972, Nr. 3. MACEINA AN­TANAS. Apžadų madona. Meno problema Jono Griniaus dramoje „Stella maris”. -Aidai, 1981, Nr. 6; Prasminga sukaktis, -Aidai, 1952, Nr. 3. PROSČIŪNAITĖ VLADA. Žiurkių kamera. -Aidai, 1955, Nr. 3. SAKALAS. T. Jono Griniaus Gulbės giesmė. -Aidai, 1963, Nr. 6. SANTVARAS STASYS. Jonas Grinius. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 311-320.

       Antanas Gustaitis. RED. „Mėnulio užtemimo” prieblandoje su Antanu Gustaičiu. -Akiračiai, 1981, Nr. 7. RED. Pokalbis su Antanu Gustaičiu, mėnulio užtemimo kaltininku. -Draugo kultūr. priedas, 1981.111.28. SANTVARAS STASYS. Antanas Gustaitis. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1954-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p.. 332-334. SŪDUVAS J. V. „Mėnulio užtemimas”. -Tėviškės žiburiai, 1982.VL3.

       Jurgis Jankus. GRINIUS JONAS. Jankaus drama apie Lietuvių rezistenciją. -Aidai, 1968, Nr. 10. SANT­VARAS STASYS. Jurgis Jankus. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 328-332.

       Antanas Rūkas. KIZNIS JONAS. „Bubulis ir Dundulis”. -Aidai, 1947, Nr. 2. SANTVARAS STASYS. Antanas Rūkas. -Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1954-1967. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga, 1968, p. 334-339; Antano Rūko dramaturgija. -Draugo kultūr. priedas, 1967.VII.20.

 

       Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992.