Lietuviu_Egzodo_literatura_virselis       Liepsnojančių frontų siaubui grįžtant į Lietuvą, ant ūkininkų veži­mų išvažiavo ir miesto inteligentai, o tarp jų taipgi nemažas skaičius ir nepri­klausomybės laikotarpyje subrendusių rašytojų. Tremtis ištiko Bernardą Brazdžionį ir Henriką Radauską, Stasį Santvarą ir Petronėlę Orintaitę, Antaną Gus­taitį ir Vytautą Alantą, Vincą Ramoną ir Jurgį Jankų ir daugelį kitų. Jau gerokai anksčiau mylėjo Lietuvą iš tolo Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis ir Ignas Šeinius. Daugeliui iš jų visų, pripratusių savoje žemėje kvėpuoti laisve, svetimam pa­sauly pritrūko oro, gimtajam žodžiui lietuviškais aidais atskambančios erdvės. Nenuostabu, kad kai kurie susikaupė į save, į vidinę erdvę, užtraukę skliautą iš tėviškės atsineštu dangum. Pirmaisiais pokario metais tremtinių stovyklose dar galima buvo atkurti gyvo savųjų pasaulio iliuziją, kurią, Antano Vaičiulaičio liudijimu, vaizdžiai aprašė Pulgis Andriušis:

 

       Kažkaip savaimingai susidarė keturių žmonių ansamblis, kuris išsilaikė nepakitęs iki emigracijos užjūriuosna: Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis ir šių eilučių autorius ... 1946-48 laikotarpy pakartotinai aplankėm 40 su viršum stovyklų, vidutiniškai tris sykius kiekvieną, vadinasi, turėjom šimtą keliasdešimt spektaklių (Lietuvių literatūra svetur, 1968, p. 21).

 

       Tai net geriau, negu kadaise Kaune. Iš viso toji iliuzinė „Dievo paukštelių“ Lie­tuva Vokietijoje gal buvo daugiau kompaktiška, stovyklose tirščiau menininkais ir kūrėjais apgyventa, negu prarasta tikroji. Vis viena rašytojų žvilgsnis krypo į praeitį, į nepriklausomos Lietuvos pasaulį, esantį tartum čia pat, ranka pasie­kiamą, bet nebepaliečiamą, o taip pat ir į pačią tautos katastrofą. (Pvz., Igno Šeiniaus Raudonasis tvanas, 1953). Kadaise Lietuvoj buvo skundžiamasi, kad dėl dalinės kalbinės ir geografinės izoliacijos nuo Vakarų mūsų pasiekimai lieka ki­tiems nežinomi, o ir mes patys mažai teprieiname prie pasaulinės kultūros vers­mės. O dabar, visam Europos pasauliui prieš akis atsivėrus, nemaža dalis ne­priklausomybės kartos inteligentų ir kūrėjų nuo jo patys atsiribojo, uždarė savo širdyse atsineštos, bet jau nebesančios, gimto kaimo lūšnelės langines.

 

       Šitoks savaiminis užsiklojimas praradimu gal ir nebūtų buvęs tikrai herme­tiškas, užgniaužiantis vaizduotę, jeigu rašytojai būtų jau namuose subrendę di­delėj, aukštai išvystytoj ir iš esmės kosmopolitinėj kūrybinėj tradicijoj. Deja, bent stambioje prozoje, nepriklausomybės laikų palikimas buvo palyginti ribotas ir tematika ir žodžio kultūra, ir vyresniosios kartos beletristai svetimoje šaly iš jo sukaupė tik nedidelį lobį pasaulio kultūros rinkoje tebegaliojančių monetų. Gal plačiausiais aidais nusklido Vinco Ramono Kryžiai (1947), romanas iš Suvalkijos ūkininkų gyvenimo, turintis savo estetinę vertę, bet savo laiku daugiausia buvo diskutuojamas dėl jo sukeltų politinių bei pasaulėžiūrinių aistrų. Jurgio Gliaudos Namai ant smėlio (1951) buvo vienintelis reikšmingesnis bandymas išeivijos lie­tuvių literatūroje suvokti ir atvaizduoti nacizmo tragediją iš mums svetimos pa­čių vokiečių perspektyvos. Vėliau savo gausiuose, dažnai premijuojamuose ro­manuose Gliaudą vėl grįžo į lietuvišką tematiką, o kai kuriuose, pavyzdžiui, Lieps­nos ir apmaudo ąsočiai (1969) arba Pagairė (1975), nusikėlė net į namus, kur tolregystės principu vaizdavo jo paties nematytą okupuotos Lietuvos gyvenimą. Išeivių dienos ir naktys užpildo Gliaudos Šikšnosparnių sostą (1960), kai kurių kritikų nuomone, geriausią jo veikalą išeivijos temomis.

 

       Po svetimą pasaulį klajoja ir Kazimiero Barėno Dvidešimt viena Veronika (1971), bet paskui, Beragio ožio metuose, kelias vėl pasuka atgal į gimtąją žemę, jos kaimus, miestelius. Barėnas yra vienas iš tų teberašančių vyresniųjų, kurie turi ne tik autoritetą bet ir talentą. Lietuvoje gražiai pasireiškęs Liudas Dovydėnas pasitenkino tik pakartotinu savo Brolių Domeikų išleidimu (1952), pasirinkdamas verčiau smulkesnį novelių ir apysakų žanrą. Į pasakojimus palinko ir Jurgis Jankus, ankstyvesniais išeivijos metais parašęs ir keletą gerų romanų. Tarp jų Naktis ant morų (1948) vaizduoja dabarties žmogų, lietuvį (nors jis lengvai galėtų priklausyti ir bet kuriai kitai Rytų Europos tautai), pagautą kryžminėj ugny tarp dviejų šio amžiaus diktatūrų, nacizmo ir bolševizmo. Namas geroj gatvėj (1954) stovi priešbolševikinėje Lietuvoje, ir apie jį sukasi miesčioniškų meilių ir nuodėmių intriga, niekuo nesurišta su išeivijos pasaulio problemomis. Iš kitos pusės, per noveles, romanus, dramą, per savo sukurtą Lietuvos senovę ir idealizuotos pagoniškos sąmonės samanomis apaugusią dabartį plačiai išsikėtojo Vytautas Alantas, siūlydamas svetur pasimetusiam tautiečiui savo paties idėjas, kaip moralinės atramos tašką.

 

      Foto_Nr1

       Bernardas Brazdžionis ir Antanas Vaičiulaitis

       Vytauto Maželio nuotrauka

 

       Tiesą pasakius, savo romanuose mokytojauja ir daugiau vyresnės kartos rašytojų, ne vien tik Alantas su Gliaudą. Jie visi maždaug tebesako tą patį, ką savo laiku Maironis: „Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę, kurioj nuo amžių tėvai gyveno.“ Idėja, žinoma, kilni, tačiau iš jos neišplaukia, kad patriotinė, tautinė vertybė tuo pačiu automatiškai pakelia ir ją išreiškiančio teksto estetinę vertę. Gal greičiau atvirkščiai: nepilnavertis meno žodis nupigina ir pačią idėją, ir brangioji ta tėvų žemė nublanksta, apsigaubia nuobodžia pilkuma.

 

       Skaitant kai kuriuos vyresniosios kartos novelistus: Pulgį Andriušį, Vincą Ramoną ar Petronėlę Orintaitę, aiškiai matyti, kad jų raštuose gimtasis peizažas niekados nenublanks, liks margas, įvairiaspalvis, turtingas daiktais ir žodžiais, bus kaip pasaka, bet liks gryna tikrove. Ir tai todėl, kad jiems kraštas yra pačioje meno kalboje, yra toji kalba, ir užtat jį prarasti gali tiktai išeiviai ir tik tada, jeigu paleis lietuvišką žodį, tą, anot Janinos Degutytės, „paukštį ulbantį“ tuščion erdvėn iš savo susvetimėjusių rankų. Andriušis, pavyzdžiui, savo novelėmis nelyg pratęsia, kito žanro plotmėj išbaigia dar Antano Baranausko Anykščių Šilelyje pradėtą darbą. Kada jis rašo:

       

       ... šioje karklamėčių, gailiarūgščių, vilkdalgių, branguočių karalijoj tiek daug rėkiančio puošnumo, trenksmingų spalvų, aitrių kvapų, šaukiančių iškabų! (Anoj pusėj ežero, 1947, p. 43),

       

       tada paprasčiausia Lietuvos užkampio bala pradeda žėrėti tais pačiais burtais, apgaubiančiais ir tikrovę, ir pasaką. Panašiai ir Orintaitė; kokia bebūtų jos apsakymų tema ar fabula – bet kuris prisiminimų žvilgsnio paliestas tėviškės kampelis tuoj pavirsta meile, leliojimu, pilnu tokios lietuviškos šnektos, kurios ateinančios išeivių kartos jau tikrai niekad nebemokės. Kiti gražaus žodžio veteranai, sakykim, Antanas Vaičiulaitis arba Jurgis Jankus, lygiai taip sugeba įausti žodį ir kraštą į savo postringių kaspinus, nelyg į užburtą Vaivos juostą. Vaičiulaitis turi dovaną, kurdamas gamtovaizdį, sukurti ir jame gyvenantį lietuvį žmogų, kaip gyvą ir sąmoningą pačios žemės, jos augalų, gyvūnų aspektą – tokia yra jo Kriukininkų Ievutė iš rinkinio Kur bakūžė samanota (1947).

       

      Foto_Nr2_Petronele_orintaite       

       Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija už knygą jaunimui įteikiama Petronėlei Orintaitei – Balei Vaivorytei Lietuvių auditorijoje, Čikagoj, 1953 m. kovo 8 d. Premijuota buvo jos knyga Vilt­rakių vaikai. Nuotraukoje: tuometinis Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas Benediktas Babrauskas, Petronėlė Orintaitė, Nelė Mazalaitė ir Gražina Tulauskaitė-Babrauskienė.

       

       Savo ruoštu Vincas Ramonas iš šio smulkesnio novelės, apsakymo žanro stengiasi išgauti gilesnį estetinį rezonansą tuo, kad savo kalbą stilizuoja, rūpestingai išbalansuoja ne tik dėl to, kad tikrovę atšviestų, bet kad sukurtų ir savaiminį grožinį objektą, savo stilium primenantį rytietiškus piešinius, kaip, pavyzdžiui, šitoks lietuviškos prozos „haiku“ iš rinkinio Miglotas rytas:

       

       Beržo šakos skaidriame upelio vandeny atrodė, kaip stori juodo rašalo brūkšniai per­matomam popiery. Tarp tų brūkšnių retkarčiais sublizgėdavo sidabrinės žuvys.

       

       Esame, ar gal jau tik buvome, žemdirbių tauta, tai turėtų atrodyti normalu, kad mūsų arti prie žemės užaugusi vyresnioji rašytojų karta savo veikaluose ne tik lieka Lietuvoj, bet ir kaime. To kaimo buities jų raštuose tiek daug, kad šiandieninis, daug metų mieste gyvenęs išeivis skaitytojas gali net pasijusti svetimas esąs visiems tiems pūdymams, giraitėms, svirtims, tėtukų lėtai rūks­tančioms pypkėms, žirgams, dulkinoms kryžkelėms ir po ąžuolais apsnūdusiems šventoriams, vaikščiodamas tarp jų jau ne kaip namų išsiilgęs tremtinys, o tik kaip ne per daug smalsus turistas nuobodokame krašte. Užtat maloniai nustembi, kada kas iš senesniųjų, pavyzdžiui, kad ir Liudas Dovydėnas, ima ir perkelia savo apysakų veiksmą į Ameriką, kur ir mes gyvename. Staiga, kaip rinkiny Vasaros vidudienis (1979), prieš mus jau ne Užupys, ar Žilionys, ar Kveciai, o lie­tuvių „Pensilvenija“ su „realesteitininkais“ ir su „Grantparku“. Bet kada pa­sižiūri į Dovydėno žmones, matai, kad tai tie patys bernai ir gaspadoriai, kitų rašytojų kaimuose ramstę gimtojo sodžiaus tvorą, ir tik dabar, didelės, nesu­prantamos Amerikos palaužti, praradę savo jaunystės svajones, viltį ir sveikatą. Nors ir maišosi jo veikaluose svetimtaučiai personažai, kaip koks nors „Scott, aukštas vyras variniais plaukais“, šalia jų visuomet stovi pagrindinis veikėjas, sunykęs, dvasinės tamsos ir sielvarto keistai deformuotas lietuvio ir amerikiečio hibridas, šioks toks „Pipčius iš Virdžinijos“", kurio mes, pokariniai imigrantai, iš tiesų tai ir pažint nenorim.

       

       Foto_Nr3       

       Poetei Juozei Augustaitytei-Vaičiūnienei gražiausia rožė jos 70 metų sukakties proga 1965 m.

       

       Nepriklausomybės laikais buvo jau paplitusi nuomonė, kad poezija yra stipriausias lietuvių literatūros žanras. Pokarinėje Lietuvoje lyrikos Parnasas atrodė greičiau kaip vergų stovykla ir paliegėlių namai: išdidžiam skurde numirė Salomėja Nėris, iš Stutthofo grįžęs netrukus paguldė savo sumuštą galvą Balys Sruoga, kalėjimus ir Sibirus neparašytom eilėm išmatavo Kazys Boruta ir An­tanas Miškinis, palaužtas kaip šakelė į krūtinę mušėsi, jau nebe altorių šešėly, Vincas Mykolaitis-Putinas. Bet toji karo banga atslūgdama su savim nusinešė ir tris didelius poetus – Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį ir Henriką Radauską – į tremtį, kur jie, kiekvienas savaip, nebuvo laimingi.

 

       Aistis, tiesa, jau seniau išėjės, nepabėgęs ir neišvarytas, pats pirmas apverkė tėvynės žemę. Tačiau jo rauda turėjo savyje nemaža kartaus susimąstymo. Jau nepriklausomybės dienom prasikišęs jo palinkimas į sarkazmą, stabų baksnojimą ir j skaudų savęs – žmogaus ir savęs – poeto egzaminavimą, išaugo į didelius ir tragiškus klausimus tautai jos nelaimės metu, o ir plačiajam pasauliui jo pamišime, kaip Aistis sakė „Maldoje“: „Kodėl nepažaboji smurto ir menkystės, / Kai mes, lyg žvėrys, draskome vieni kitus?“

 

       Brazdžionis dideliais ir dramatiškais mostais raudojo iš šauklio ir pranašo tribūnos, puldinėjo, bėgdamas per gruodą, įtemptai, kaip kadaise Adomas Mickevičius aido iš Lietuvos, klausėsi iš tolimo Sibiro atplaukiančio vyskupo Matulionio švento balso: Kyrie eleison. Bet pati Lietuva jam nebuvo, kaip Aisčiui, kritiško dėmesio objektas. Ji buvo, ir yra, gražaus retoriško įvaizdžio centras ir ašis. Aistis, meilėje įtūžęs, kaltino tautą, kad ji „smarki ir smulki, pavydi, kerštinga", ir tautos didybės mitui priešpastatė Lietuvos nykimo siaubą:

       

       Nestebina manęs, nejaudina manęs,

       Ką tu buvai įgijus laikinai,

       Tik jaudina mane, tik gąsdina mane,

       Ką tu esi praradus amžinai ...

       („Siaubas", 1953 m.)

       

       O Brazdžionis atvirkščiai – gražaus žodžio ekstazėje apskelbia to paties mito apoteozę:

       

       Lietuva, kai aš tave tariu,

       Ausyse suaidi laimės gandas,

       Mirgant vaivorykštei žiburių,

       Pinas padavimai ir legendos

       („Lietuvos vardas")

       

       Lietuvių kultūros tradicijoj tragiškas Aistis liko vienišas, kai tuo tarpu Brazdžionio iškilios vizijos kartojasi ryškesniais ar silpnesniais aidais per visą retoriškos linkmės išeivijos poeziją.

 

       Iš visai kito Parnaso gamtovaizdžio atėjęs Henrikas Radauskas neatsinešė su savim jokio išviršinio patriotiško patoso. Kai kurie skaitytojai, tėvynę mylin­tys daugiau už poeziją, skirtumą tarp Brazdžionio ir Radausko susumavo dviem „vėliavinėmis" vieno ir kito eilutėmis, aišku, pastarojo nenaudai: „šaukiu aš tautą GPU užguitą" ir: „Aš nestatau namų, aš nešaukiu tautos".

 

       Antra vertus, pati Radausko poezijos raida nubrėžė kylančią kreivę, į kurią bežiūrint, susidaro gal ir netikras, bet vis vien įtaigus vaizdas, kad Aisčio ir Brazdžionio kūrybos šaltiniai per laiką išseko, tikriausiai dėl to, kad ir vienam, ir kitam pritrūko naujo, gilaus ir daugialypio turinio. Aistis konfrontaciją su savim, Dievu, kūryba ir tėvyne jau buvo išgyvenęs, o Brazdžionio ankstesnieji egzistenciniai – religiniai ieškojimai išeivijoje apsitraukė tragiško žmonijos stebėtojo kartėliu, lydinčiu, kaip komentaras, jo patriotišką retoriką. Tuo tarpu Radausko „dainuojanti ir grojanti kalva“ pastoviai augo ir tobulėjo kas keleri metai išeinančiais naujais rinkiniais. Skirtumas tarp Radausko ir daugelio kitų jo kartos išeivių poetų greičiausiai atsirado dėl to, kad aplamai poetams rūpėjo santykis tarp tikrovės ir asmeniško pergyvenimo, tėvynės meilės arba poezijos idealo, kai tuo tarpu Radauskui visų svarbiausias buvo santykis tarp tikrovės ir meniško žodžio. Visatos paslapties nespręsdamas, jisai nuolatos ieškojo būdo jos begaliniai įvairias ir turtingas apraiškas transformuoti į poetinį tekstą taip, kad galų gale pati poezija, kūrybiniu polėkiu apvaldyta, taptų paskutiniąja visatos paslaptim, o kūrėjas – jos kartais ironišku, kartais kiek tragišku pašnekovu Būties amžiname simpoziume. „Visata“ jam buvo viskas, ką gali aprėpti vaizduotė ir mintis, nuo „kūdikėlių slėpiniais" iš kūdros mojančių žalių maurų iki plačios, beribės visos žmonijos mitologinės atminties. Estetas ir savaip galų gale filosofas Radauskas ir praleido savo dienas gražiai, kaip jo Spinoza, aiškindamas tulpėm, kad Dievas tarp jų gyvena. Bet, kaip minėjom, pats jis nebuvo laimingas todėl, kad, kaip ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, suprato praradimą kaip iškeliavimą, kar­tais į svajonių žeme, ir kad tame atradime ir praradime – Lotofagų šalyje – suvokė ir žodžiais išreiškė vieną klaikią, tremtį nusakančią visatos paslapties apraišką – bejėgę ir niekad nesibaigiančią mirtį:      ir jie vos girdimai rėkia, bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten niekas neskaičiuoja laiko)“.

       

       Foto_Nr4

       Jurgis Jankus ir Antanas Giedraitis – Giedrius YVorchestery, Mass., JAV, Maironio parke.

       

       Tarp kirų vyresniųjų poetų Faustas Kirša tęsė savo susimąsčiusių poeziją, per daug nepaliestas išeivio egzistencinės padėties; likęs Lietuvoj, laisvoj nuo bolševikų, jis tikriausiai būtų toliau rašęs maždaug taip pat. Stasys Santvaras atidavė duoklę tremtinio sielvartui savo rinkiniu Laivai palaužtom burėm (1945) ir po to Aukos taurėj, bet savo visuma liko tuo, kas buvo, nesuviliotas jokiais išeiviui atsivėrusiais svetimo pasaulio monais. Ta prasme hermetiški liko ir kiti: Antanas Jasmantas (Maceina), Kotryna Grigaitytė, Alfonsas Tyruolis (Šešplaukis) ir daug kitų smulkesnių poetų. Tarp jų išsiskyrė Antanas Gustaitis jau vien dėl to, kad, būdamas komikas ir satyrikas, jis negalėjo tremties tematikos išvengti. Jo eilėse pilniausią išraišką randa visa tai, kas išeivių visuomenėj keičiasi tik puvimo linkme – ta moralinių vertybių dekompozicija, kuri taip dažnai pasitar­nauja kaip trąša materialinei gerovei auginti. Žinoma, praturtėję ir dvasiškai degeneravę skaitytojai patys nežino ir nežinos, kokį absurdišką jų portretą nupaišė satyras Gustaitis.

 

       Tarp vyresniosios kartos išeivių iškilių dramaturgų nebuvo, užtat ir trem­ties literatūros scenoje jų rolė liko nedidelė. Be to, dalis iš teatrui rašiusių savo pagrindiniu pašaukimu net nebuvo dramaturgai. Antanas Gustaitis, pavyzdžiui, buvo satyrikas – poetas, o Jonas Grinius – visuomeninio gyvenimo komentuotojas ir literatūros kritikas. Jo Stella Maris, tiesa, net ir palankios Prano Naujokaičio kritikos neišlaikė, bet užtat Žiurkių kamera (1954) ir Gulbės giesmė (1962) pirmuoju atveju giliai nuleido ąsotį pasisemti įkvėpimo iš graikų tragedijų tematikos – Antigona, Ismena – kad atvaizduotų lietuvių kovas, dvasinį pasipriešinimą bolševikams, o antruoju – pažvelgė į Barboros Radvilaitės nemirštančią legendą. Lietuvos senovė ir pokario metų žūtbūtinė partizanų kova lygiai tiek užburia Vytauto Alanto dramą, kaip ir jo prozą, jis būtų atstovas norinčiųjų dar kartą išgyventi tautos didybę ir tragediją savo pačių vaizduotėje, kur viskas išeitų kilniau, anot Maironio, „mojuojant priešui popieriaus kardu“. Partizanų didvyriškumu susigundė ir Jurgis Jankus su drama Peilio ašmenimis (1967), kur jų kovų tragiška pabaiga vaizduojama kaip moralinis triumfas.

 

       Jei istorijos audra būtų palikusi Lietuvą ramybėje, sunku pasakyti, kaip būtų išsivysčiusi šių vyresniųjų kūryba savo namuose. Darant prielaidą, kad dideli įvykiai išugdo didelius kūrėjus ir žmones, taigi, kad gimdo vargai galiūnus ir uždega ugnimi krūtinę, ir pasižiūrėjus į vyresniosios išeivių kartos kūrybos lobį, kyla klausimas: ar iš tiesų ten rasime didybės sėklą? Nėra tačiau jokio klausimo, kad tai buvo žmonės nuoširdūs, pasišventę savo mūzoms, didele dauguma švarūs savo sąžinėje, mylintys Lietuvą daugiau už save, širdyje nešiojantys tolimą, negarsų, bet tikrą Viešpaties pašaukimo aidą.

 

       Lietuvių egzodo literatūra 1945-1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Lituanistikos institutas, Čikaga, 1992.