dramaturgijadramaturgija       Nuolatos jausdami gerų pjesių stygių, Lietuvos teatrai visaip bandė skatinti naujus dramaturgus. Rezultatyviausias iki šiol buvo individualus teatrų ir jų režisierių darbas su konkrečiais dramaturgais. Taip atsirado J. Miltinio – J. Grušo, J. Jurašo – J. Glinskio, D. Tamulevičiūtės – S. Šaltenio duetai, sukūrę iškilius spektaklius. Bet to maža. Neatsisakydami minėto darbo stiliaus, Lietuvos teatralai, remiami Kultūros ministerijos, vykdo naują nacionalinės dramaturgijos atsiradimo skatinimo projektą – konkursą „Versmė“. Tai, kad geriausios šio konkurso pjesės bus pastatytos repertuariniuose šalies teatruose, o ne guls į stalčių, gera paskata dramaturgams. Čia publikuojame vienos iš projektų koordinatorių, žinomos teatro kritikės Daivos Šabasevičienės užrašytas jaunųjų dramaturgijos konkurso laureatų mintis, siekdami, kad kuo daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių kūrėjų susidomėtų šia puikia galimybe realizuoti savo pjeses Lietuvoje.

 

       Lapkričio 3–7 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė’09“ pirmasis etapas, kurio metu žiūrovai išvydo lietuvių dramaturgijos konkursą laimėjusių pjesių skaitymus, eskizus, atskiras scenas.

 

       2009 metų pavasarį Lietuvos nacionalinis dramos teatras paskelbė naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą ir pakvietė jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius dramaturgus. Buvo susitarta su Lietuvos teatrais, kad šio konkurso nugalėtojų pjesės taptų Lietuvos repertuarinių teatrų spektakliais, kurie kitais metais sudarys festivalio „Versmė‘10“, pagrindą.

 

       Iš konkursui atsiųstų kelių dešimčių draminių veikalų komisija atrinko septynių autorių aštuonis kūrinius. Tai Juliaus Kelero „Taksi numeris penki“ (taip pat išrinkta geriausia kalbos taisyklingumo ir stilingumo požiūriu) ir „58 sapnai“, Gintaro Grajausko „Brunonas ir barbarai“, Lauros Juknytės „Sudie, idiotai“, Skirgailės Buklytės „Motinų darbas“, Birutės Mar „Unė“, Virgilijaus Veršulio „Spektaklis“ ir Ingos Žebrauskaitės „Tavo vasaros moteris“.

 

       Konkurso nugalėtojų kūriniai buvo pristatyti profesionaliems Lietuvos teatrams, kurie patys išsirinko norimus statyti kūrinius.

 

       „Versmės“ pirmojo etapo atidarymo dieną, lapkričio 3-ąją, salėje „Po palme“ vyko susitikimas su dramaturgijos konkurso nugalėtojais ir jų pjeses pristatančiais režisieriais Yana Ross, Albertu Vidžiūnu, Birute Mar, Algimantu Pociūnu, Arvydu Kinderiu, Linu Mikuta ir Aidu Giniočiu.

 

       Mintimis maloniai sutiko pasidalinti konkurso laureatai.

 

       Kodėl Jūs rašote teatrui? Kodėl tai yra dramos, o ne kitos formos literatūros kūriniai?

 

       Julius Keleras: Jei rašai, bent kiek išmanydamas, o dar įsivaizduodamas ir tikėdamas, jog rašai teatrui, tuomet greičiausiai tai teatrui. Greičiausiai. Tik tas įsivaizdavimas bei tikėjimas, nepamirštant to minimalaus išmanymo, neišvengiamai privalo būti toks stiprus, kaip bent jau pusė Ignalinos atominės. Tas „tai“, žinoma, yra labai trapus: juk gali paaiškėti, kad tie dialogais surašyti tekstai tėra tik žaliava, ypač jei dar esi tik pradžiokas šiame žaidimų lauke. Ir vis dėlto, skaitydamas, dažniausiai angliškai daug dramatinių ir kritinių tekstų, skirtų teatro problemoms, žiūrėdamas spektaklius ar jų įrašus bei bendraudamas su teatro žmonėmis, savo abejones gali pasitikrinti ir, kaip dabar mėgsta funkcionieriai, „patvirtinti ar paneigti“. Todėl manyčiau, kad mano rašomi tekstai gali būti įkūnyti teatre. Jokiu būdu nesakau, kad jie tobuli. Ir, ačiū Dievui, kad tai nėra įmanoma. Haroldas Pinteris yra sakęs, kad kiekviena jo parašyta pjesė buvo tam tikros rūšies nesėkmė, ir kaip tik dėl to, baigęs vieną tokią, jis imdavosi kitos. Veiksmas, vizualumas, sceniškumas, teatrališkumas yra labai svarbūs, bet tiek pat ir diskutuotini dalykai. Šiuolaikinės kanoninės teatro figūros – E. Ionesco ir S. Becketas – iš pradžių buvo laikomi absoliučiai nesceniškais autoriais, o vienas iškilus režisierius yra sakęs: „Aš galiu Jums pastatyti pjesę iš telefono knygos. Ir jūs raudosite“. Tekstas, kaip ir žanras, yra susitarimo reikalas. Svarbiausia įtikinti.

 

       Gintaras Grajauskas: Rašau ne tik teatrui – tačiau ne vienas literatūrologas yra pastebėjęs, jog tiek mano eilėraščiuose, tiek ir prozoje dramaturgija labai ryški. Kai kurie šneka ir apie kinematografiškumą. Manau, jie neklysta – man visąlaik įdomu pasakoti istoriją. Ne herojinį epą su batalinėmis scenomis – veikiau mikrodramą. Iš pirmo žvilgsnio gal net bereikšmę, nieko nenulemiančią – tiesiog konstatuojančią: yra taip. Kažką panašaus į japonišką haiku, kur trijose eilutėse atsiveria viso gyvenimo esmė, visaapimantis suvokimas. Dramose kiek kitaip – ten tų mikrodramų visa virtinė. Bet principas, mano supratimu, labai panašus.

 

       Laura Juknytė: Tiesą pasakius, niekada negalvojau rašyti teatrui, televizijai, kinui ar dar kam nors. Mano visi užrašai, visa mano kūryba yra skirta „kitam“. Tam kitam, kuris ateina jos pažiūrėti, jos paklausyti, jos sukritikuoti, jos išsinešti. Tad visiškai nesvarbu, ar tai teatras, ar tai muzika, ar kita meno forma. Kaip patys žinot, svarbiausia ne forma, o mintis, pasiekianti savo adresatą. Turiu jums prisipažinti, kad niekada nerašau dramos ar pjesės kaip literatūrinio teksto. Aš taip nemoku. Visada rašau tekstą „būsimam“ spektakliui. „Būsimam“ – tai nereiškia, kad jis kada nors išvys sceną, tiesiog berašant privalu tikėti, kad jis įvyks. Teko girdėti tokį terminą – „draminis tekstas“. Galbūt tai būtų tikslesnis mano pjesių apibūdinimas. Nes netikiu pjese kaip literatūriniu kūriniu – juk nieko nėra nuobodžiau, kaip skaityti pjeses. Pjesė reikalinga tam, kad galėtumėm kažkaip užrašyti teatrinį vyksmą ir kad jis nenugrimztų užmarštin. Pjesė – tai lyg kino scenarijus. Juk niekas laisvalaikiu neskaito kino scenarijų, išskyrus tuos, kurie kažkokia forma su jais dirba. Tad mano pjesės yra nebaigti spektakliai mano galvoje, todėl tuos spektaklius reikia užrašyti, kad vieną dieną jie pasibaigtų ir, kad kažkas „kitas“ galėtų juos matyti, mylėti, nekęsti.

 

       Skirgailė Buklytė: Pasirinkusi rašyti dramos kūrinį, pirmiausia siekiau užgniaužti ankstesniuose literatūriniuose bandymuose „įsigyvenusį“ sentimentalumą. Ši forma – valdinga. Ji verčia susitelkti į turinį, į nuoseklumą. Nuolatos turėjau sau priminti, kad egzistuoja tik tai, kas sakoma herojų lūpomis. Tačiau drama leidžia kalbėti apie dalykus, kurių nežinai iki galo, kurių negali išprotauti. Man būtina rašyti apie tai, ko neišjaučiu iki paskutinio žodžio. Visom išgalėm noriu išvengti žinojimo. Vis dėlto gražiausia man – dramos žanro tęstinumas. Tai, kad teatro režisieriai, aktoriai, kompozitoriai, scenografai gali išdidinti, interpretuoti, sutirštinti tai, kas pasiūlyta dramaturgo. Tai, kad dramaturgo asmuo dingsta.

 

       Birutė Mar: Rašau ne tik teatrui. Anksčiau atrodė, kad mano rašymas (poezija, esė, kelionių dienoraščiai) su teatru niekad nebus susiję. Tik vėliau ėmiau kurti dramaturgiją savo spektakliams – tikriausiai todėl, kad vaidindama scenoje kitų dramaturgų kūrinius, jau kažko išmokau – scenos dėsnių, teksto ir veiksmo santykio. Kadangi kol kas pjeses ar scenarijus dažniausiai į sceną perkeliu pati, tad pačiai „neskausminga“ keisti tekstą ir scenų dramaturgiją, tai vystosi ir kinta ligi pat premjeros. Kai užrašai tekstą popieriuje, jis regis vienaip, o repetuojant matai, kad žodžių per daug, jų turi likti tik tiek, kiek būtina – taip sykiu tikslėja pjesės ir spektaklio idėja.

 

       Virgilijus Veršulis: Rašau ne tik teatrui, rašau ir prozos tekstus, kurie yra publikuojami rasyk.lt svetainėje.

 

       Inga Žebrauskaitė: Mano pačios kelias į dramos pasaulį prasidėjo vienuoliktoje klasėje, kada mokykloje (beje, toje pačioje, kurioje dabar dirbu) dvejais metais vyresnis vaikinas sumąstė suburti mokinių trupę ir pastatyti šviesios atminties Juditos Vaičiūnaitės „Kasandrą“. Vasara buvo paaukota, tačiau žiemą gimė premjera, kuri susilaukė didelio susidomėjimo. Mūsų trupė tada pati daug sužinojo apie aktorių darbą, pjesių ir spektaklių gimimą. Nuo tada ir kilo susidomėjimas drama kaip literatūros žanru. Kita vertus, drama man patraukli tuo, kad primena grynuolį – joje likę tik tai, kas būtina.

 

       Kas Jums yra teatras apskritai?

 

       Julius Keleras: Teatras dabar turbūt nebėra vieta, kur ,,minia tampa tauta“, o greičiau, kur žiūrovui suteikiama proga išgyventi kitų žmonių, kitokio pasaulio viziją. Ir jeigu ji sėkminga, tai gali keisti ir jo, žiūrovo, gyvenimą. Kadaise tokią progą man suteikė J. Miltinio, J. Vaitkaus, E. Nekrošiaus, V. Masalskio vizijos.

 

       Gintaras Grajauskas: Iš vyro ir moters sueities kartais gimsta trečia būtybė – kiek panaši į savo gimdytojus, tačiau visiškai atskira, nauja gyvybė. Tarsi iš niekur. Tėvai žiūri į savo atžalą, stebisi, ginčijasi, kieno akys, o kieno smakras. Teatras – tai dvasinė sueitis. Iš pradžių – dramaturgo, režisieriaus, aktorių. Vėliau, naujai būtybei gimus, į procesą įsijungia ir žiūrovai – su tyliu pasididžiavimu sau galvojantys: „o smakras tai mano!“

 

       Laura Juknytė: Kalbėti apskritai yra labai nekonkretu. Man visada priimtinesnis konkretus, aiškus ir suprantamas dalykų apibūdinimas. Jis, žinoma, visada sunkesnis, bet... Kalbant apie teatrą labai konkrečiai, galiu pasakyti, kad šiandien neišgirstumėt šios pjesės jei ne teatro laboratorija „Atviras ratas“. Pernai jie suorganizavo skaitymą, o vėliau ir pastatė savo teatre mano „giminaičio“ Lauryno Juknos pjesę „Pabėgimas į Akropolį“. Žinoma, pasitarus su Laurynu, aš pati – Laura Juknytė – nusprendžiau jiems pasiūlyti kitą medžiagą, kuri vadinasi „Sudie, idiotai!“. Manau, kad ši jauna kuriančių žmonių (aktorių, kompozitorių, dramaturgų, režisierių) komanda, taip pat nepamirštant ir režisieriaus Aido Giniočio, savo darbais sugebėjo išsiskirti iš savo bendraamžių ir įrodė savo sugebėjimą teatre kalbėti aktualiai, aštriai ir nepaviršutiniškai. Pjesė „Sudie, idiotai!“, kuri, tikiuosi, galės papildyti šio jauno ir profesionalaus teatro repertuarą, bando pažvelgti į pasaulį jauno žmogaus akimis. Tiesa, reikia pasakyti, kad pjesėje galima įžvelgti panašumų su legendiniu J. D. Salingerio kūriniu „Rugiuose prie bedugnės“. Aš nevengiau to panašumo, kai kuriuos momentus pjesėje naudojau sąmoningai, norėdama paryškinti, kad pjesės ir legendinio romano tema sutampa, t.y. jaunas, maištaujantis žmogus ir jo aplinka. Tačiau pjesėje nerasite nieko, kas buvo būdinga tuometiniam Amerikos jaunimui. Galbūt šiuolaikinis gatvės slengas ir rėš ausį, bet visi, kas supranta teatrinio proceso specifiką, pritars man, kad kartais tai tiesiog būtinybė. O grįžtant prie to, kas man yra teatras apskritai, galiu pasakyti, kad tai neturėtų žiūrovui turėti jokios reikšmės, nes, kaip sakoma, teatras yra mūsų pačių atspindys. Tad aš jame matau savo atspindį, jūs – savąjį. Tikiuosi, jūsiškis tyresnis.

 

       Skirgailė Buklytė: Teatras man – bendro išgyvenimo, katarsio vieta. Jame daug pozos, maivymosi, slėpynių, visažiniškumo. Netikiu universaliu teatru, bendromis temomis. Vis dėlto kiekvieną kartą išgyvendama spektaklį jaučiuosi priklausanti mažytei genčiai.

 

       Birutė Mar: Naujoji pjesė „Unė“ – būtent apie tai. Apie efemerišką ir magišką, trapų ir negailestingą teatro pasaulį. Kurį mes, jį kuriantys, kažkodėl pasirinkome, jo nepaliekame, mylime. Kažkodėl dedamės skirtingų personažų kaukes, kad galėtume atsiverti, būti tikraisiais savimi. Paradoksalūs ir tikslūs žodžiai apie tai iš I. Bergmano „Personos“: „Scenoje vaidindama tu ilsėjaisi. Tai buvo pasiteisinimas, kad kiti vaidmenys (vaidmenys tikrovėje) buvo vaidinami paviršutiniškiau“. Ir dar: man labai artimi to paties I. Bergmano žodžiai apie teatrą, kuriuos ištaria filmo herojus, teatro direktorius: „Aš myliu šį mažą pasaulį. Už jo sienų – Didysis pasaulis. Ir jei kartais tam mažam pasauliui pavyksta kokią valandėlę atspindėti tą didįjį, tada mes tarsi geriau jį suprantame, galbūt ir žmonėms, kurie čia ateina, mes duodame galimybę bent akimirkai pamiršti tą sudėtingą pasaulį. Mūsų teatras – lyg koks mažas kambarėlis, čia vyrauja tvarka, atjauta ir meilė, čia viskas aiškiau...“. Gražiau nepasakysi.

 

       Virgilijus Veršulis: Teatras apskritai man yra kaip Mėnulis, o tiksliau – kaip kosmosas.

 

       Inga Žebrauskaitė: Kas man yra teatras apskritai? Iš pradžių maniau, kad atsakyti bus labai paprasta, tačiau kai susimąsčiau... Kuo daugiau galvoju, tuo sudėtingesnis klausimas atrodo. Ko gero, man tai gyvenimo mokykla, pamaitinanti sielą, išlaikanti tradicijas, puoselėjanti kultūrą ir meninį skonį nuo pjesės gimimo iki pat durų uždarymo po spektaklio.

 

       Rašydami pjesę, ar galvojote apie aktorius, režisierius, ar tai visai kitoks procesas?

 

       Julius Keleras: Stengiuosi domėtis, kas vyksta teatro padangėse. Esama daug įdomių aktorių, kuriuos įsivaizduočiau savo personažais, tačiau tai jau režisieriaus teritorija.

 

       Gintaras Grajauskas: Rašydamas dažnai galvoju apie aktorius – net labai konkrečiai, su smulkiomis detalėmis, įsivaizduoju, kaip aktorius N. atrodytų šitoje scenoje. Paklaida labai nedidelė, dažniausiai būnu teisus. Apie režisierių negalvoju – visi geri režisieriai truputį diktatoriai, tuoj imasi diktuoti savo stilių, savo manierą, savo žaidimo taisykles. Keista, bet taip yra – rašant galvojimas apie aktorius padeda, o apie režisierių – trukdo.

 

       Laura Juknytė: Kaip minėjau, pjesės rašymas man greičiau yra spektaklio teatrui kūrimas, o ne literatūrinės formos ar literatūrinių ieškojimų procesas. Žinoma, žodis teatre yra labai svarbus, tačiau žodis teatre tai jau yra teatrinis tekstas, o ne literatūra. Mano manymu, šiuolaikinis teatras priešinasi literatūrai. Vakaruose tai jau tapo norma. Pas mus dar bandoma su tuo kovoti. Nesigilinsiu į šias diskusijas, kas reikalinga teatre, o kas ne. Atsakydama į klausimą, pasakysiu, kad kuriant pjesę, daugiau galvoju apie personažus ir apie jų motyvacijas, nei apie tai, kuris aktorius tai turės suvaidinti. Žinoma, kai matai konkretų aktorių, kartais tai padeda sukonkretinti personažą ir tuo pačiu suformuluoti uždavinį tavo mylimam aktoriui.

 

       Skirgailė Buklytė: Kai parašiusi pirmąją sceną ėmiau fantazuoti, kas ją galėtų suvaidinti, metams nustojau rašyti. Esu įsitikinusi, kad man tai  neturi rūpėti. Pasirinkau rašyti pjesę, kad suvaldyčiau tam tikrą vidinį chaosą. Bet koks susisvarbinimas, rezultatų projektavimas, to chaoso sukuria tik daugiau. Meluočiau sakydama, kad tylomis nesvajoju pjesės išvysti scenoje, bet tai neturi dalyvauti rašymo procese.

 

       Birutė Mar: Dažniausiai dar prieš pradėdama rašyti pasirenku žmones, su kuriais kartu kursime būsimą spektaklį. Su jais kalbamės ir diskutuojame jau rašymo proceso metu; taip esame nemažai dirbę su kompozitoriumi A. Kučinsku, scenografu A. Šimoniu. Jų mintys man labai svarbios, dažnai padeda rastis pjesei, jos struktūrai. Ir tai sykiu jau būsimo spektaklio kūrimo dalis.

 

       Virgilijus Veršulis: Rašydamas dažniausiai galvoju apie aktorius, kurie tai galėtų vaidinti, ir režisierius, kurie galėtų tai statyti, bet dažniausiai jie manęs negirdi ir nestato.

 

       Inga Žebrauskaitė: Pjesės gimimas – kūrybinis procesas, kuris visiškai nugramzdina į įvykių sūkurį popieriuje, todėl nelieka kada galvoti apie aktorius ar režisierių, kuriam ta pjesė būtų skirta. Konkretiems aktoriams charakterių nekuriu, tačiau viziją, kam labiausiai tiktų vaidmuo, be abejo, neretai turiu.

 

       Ar domitės lietuvių dramaturgija?

 

       Julius Keleras: Taip, žinoma, domiuosi. Be to būtų neįmanoma nei rašyti teatrui, nei galvoti, nei kalbėti apie jį. H. Kunčius, M. Ivaškevičius, L. S. Černiauskaitė, gyvasis klasikas Juozas Glinskis man yra tie autoriai, kurių kraujo grupė gal ir skirtinga nuo manosios, tačiau meistriškumas neabejotinas, tad yra ką studijuoti. O rašant teatrui – banalu, bet tiesa – būtina mokytis skaityti. Ir lėtai skaityti, daug kartų grįžtant.

 

       Gintaras Grajauskas: Domiuosi. Kartais netgi ne iš tikro poreikio, o tiesiog iš reikalo – dirbu Klaipėdos dramos teatro literatūros dalies vedėju, tad padėtis įpareigoja.

 

       Laura Juknytė: Taip. Ja domėtis nėra labai sudėtinga. Jos nėra daug. Ypač šiuolaikinės. Ši „nacionalinės dramaturgijos akcija“ yra pavyzdys, kad šiandien dar bandoma kažką keisti šiuo klausimu. Jauniems dramaturgams suteikiama galimybė pristatyti save. Juk dramaturgas Lietuvoje paprastai yra vienišas. Taip neturėtų būti. Dramaturgui reikalingas teatras. Tik būdamas ir dalyvaudamas teatriniame procese dramaturgas gali suprasti, ko teatrui reikia iš dramaturgijos ir kas teatrui yra visiškai svetima. Žinoma, kasmet stebint „Versmes“, jau galima diskutuoti apie šios akcijos formas bei būdus, kaip labiau skatinti kūrėjus bendradarbiauti. Juk akivaizdu, kad didžioji Lietuvos teatralų dalis, kurie kuria mūsų teatro įvaizdį ir užsienyje, ir Lietuvoje, vis dar skeptiškai žvelgia į šią akciją arba nerodo jokios iniciatyvos joje dalyvauti. Tai rodo ir teatralų nesuinteresuotumą, kad Lietuvoje atsirastų nauji, stiprūs dramaturgai. Juk kai šnekame apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją, visiškai aišku, kad šnekame ir apie Lietuvos teatro ateitį, apie jo kūrėjus ir apie mūsų teatro savitumą.

 

       Skirgailė Buklytė: Žinoma. Jos tiek mažai, kad sunku nepastebėti naujų vardų. Tačiau galimybių susipažinti su naujais tekstais nėra. Pjesės beveik nepublikuojamos, neskelbiamos internete, taigi tenka laukti skaitymų, festivalių ar retų pastatymų.

 

       Virgilijus Veršulis: Domiuosi ribotai, tai yra domiuosi beveik tik tuo, ką pats parašau, bet pasižadu ateityje domėtis.

 

       Inga Žebrauskaitė: Lietuvių dramaturgija domiuosi jau nuo mokyklos laikų. Meilė dramaturgijai gimė jau nuo klasika tapusių J. Grušo pjesių, V. Krėvės darbų. Šiandien labai džiaugiuosi Lietuvos teatrų organizuojamais ilgalaikiais projektais, kurių tikslas, jei nesuklysiu, pritraukti kuo daugiau kūrybingų žmonių. Smagu, kad jau yra gimusių spektaklių, kurių autoriai – naujai atrasti dramaturgai, ir kad į Lietuvos teatrų scenas kopia vis daugiau lietuvių autorių kūrinių.

 

       Parengė Daiva Šabasevičienė

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-12-05