mainelytemainelyte       Jau kelintą rudenį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje vyksta „Versmė“, pavadinta nacionalinės dramaturgijos festivaliu. Teatras tomis dienomis būna apgultas jaunų žiūrovų. Šiandienio žmogaus aprašyta Lietuvos dabartis, atpažįstami personažai, jausmai – tai ir būtina save gerbiančiam teatrui, ir įdomu publikai. Nieko nuostabaus, kad Nacionalinis dramos teatras per „Versmę“ tampa traukos centru.

 

       Nuostabą kelia kas kita – to festivalio nevaisingumas. Savaitei iškyla versmelė ir užanka. Projektas įvykdytas, nacionalinės dramaturgijos vystymo regimybė sukurta ir galima atidėti tą keblų reikalą – dramaturgiją ir ypač dramaturgus – iki kito projekto.

 

       Ateina mokytis ar išnykti?

 

       Kas skaito konkursui atsiųstas pjeses ir atrenka jas viešiems parodymams, dirba labai daug. Vien šiemet gauta per 40 pjesių. Bet ar skaitymas – ne pusė darbo? Festivalio ekspertų komisijos pirmininkė Aušra Martišiūtė pastebėjo, kad pjesių autoriai jaunėja, o klasikai apleido „Versmės“ konkursą. Bet jeigu „Versmė“ ilgisi klasikų, gal vertėtų į juos kreiptis, o ne laukti?

 

       „Versmės“ konkursui savo pjeses patiki jauni žmonės. Ir tai vis nauji autoriai, kurie dar nenujaučia, kas jų laukia susidūrus su teatru. O laukia abejingumas. Ir „Versmės“ rengėjai, ir režisieriai dažnai elgiasi taip, lyg dramaturgai neegzistuotų. Yra tik jų tekstai.

 

       Ar gali atsirasti scenai tinkama pjesė, jei teatras nebendradarbiauja su autoriumi? Jei dramaturgas pirmąkart išgirsta savo tekstą tik per skaitymą festivalyje? Dažnai tai būna per repeticijas išdarkytas tekstas. Ar toks autorius dar rašys teatrui?

 

       Trūksta ryšio su autoriumi

 

       Šiemet „Versmėje“ girdėjome dvi artisčių istorijas. Vaiva Mainelytė vaidino Juliaus Kelero pjesę „Taksi numeris penki“. Joje brandaus amžiaus aktorė ironizuodama prisimena nevykusį šeiminį gyvenimą.

 

       Pjesėje „Unė“ Birutė Mar skaitė prieškario artistės Unės Baye-Babickaitės dienoraščių ištraukas. Tai – paraiškos įdomiems spektakliams.

 

       Jautrios temos ėmėsi Skirgailė Buklytė savo pjesėje „Motinų darbas“: motinystės ilgesys ir motinystės realybė. Motinų darbas – ar ne emocinis ryšys su žmogumi, kuriam davei gyvybę?

 

       Apie ką vaidino Algimanto Pociūno režisuoti Juozo Miltinio teatro aktoriai, buvo sunkoka suvokti. Manyčiau, jie neatliko būtino „motinų darbo“ su pjesės autore, specialiai į festivalį atvykusia iš Londono. Jokio profesionalaus kontakto, tekstų aptarimo, jokio tarpusavio supratimo. Ir čia nieko nauja – tai įprasta nacionalinės dramaturgijos situacija. Gėdinga ir bevaisė.

 

       Ar pasiseks teatre žinomam rašytojui Gintarui Grajauskui, kurio šmaikščios istorinės pjesės „Brunonas ir barbarai“ ėmėsi debiutuojantis režisierius Linas Mikuta? Projektas – Šilutės teatro, o vaidinti pakviesti jauni vilniečiai, Rimo Tumino mokiniai. Pjesė atrodė smagi, tik be saiko žodinga, ypač finale, kur net veiksmo nelieka, tik atpasakojimas ir išvados. Bet režisierius su autoriumi bendrauja, o tai jau viltinga.

 

       Pavydėtina bendrumo šviesa

 

       Tai, ką turėtų atlikti „Versmė“, skelbiama nacionalinės dramaturgijos festivaliu, iš tikrųjų atlieka teatro laboratorija „Atviras ratas“. Atlieka tyliai ir kūrybingai. Grupės aktoriai Marija Korenkaitė ir Justas Tertelis parašė pjeses, teatras jas kruopščiai repetavo, tekstas keitėsi, kol tapo klausomas. Natūralu, kad raštingas artistas J.Tertelis sukūrė ir dar vieną pjesę, „Atviro rato“ pristatytą šiemet, – „Sveiki idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės“. Per Aido Giniočio režisuotą skaitymą žiūrovų buvo pilna.

 

       Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis džiaugėsi, jog jaunoji publika, einanti į teatrą žiūrėti lietuviškų pjesių, „teisingai leidžia laiką“, ir padejavo, kad jo jaunystėje taip nebuvo ir negalėjo būti. Ko negalėjo būti? Būtent gerbiamo ministro jaunystėje teatre švietė jauno Sauliaus Šaltenio dramaturgija. Ne bet kur, o Jaunimo teatre, ir pats ministras vaidino nepamirštamai. Ir švietė ta dramaturgija dėl to, kad jauni Jaunimo teatro režisieriai Dalia Tamulevičiūtė ir Eimuntas Nekrošius nuolat dirbo su S.Šalteniu. Dramaturgas buvo teatro šeimos narys. Visi pavydėjo S.Šalteniui ir Jaunimo teatrui. Taip, kaip dabar pavydi „Atviram ratui“.

 

       „Mūzų malūnas“ / lrytas.lt

       2009-11-09