Rugsėjo mėnuo siejasi su naujais darbais, nauju įkvėpimu, siekiant užsibrėžtų tikslų. Naujų darbų pradžios proga šią publikaciją norėčiau skirti šiandieninei literatūros kritikai: kokiomis tendencijomis pasižymėjo rugsėjo kultūrinės spaudos recenzijų puslapiai? O gal literatūros kritika, kaip įpratę įrodinėti senyvi intelektualai, mirusi? Ar kritika (tokia, kokia ji egzistuoja Lietuvoje) užtektinai operatyviai ir objektyviai apžvelgia naujas knygas, atsidūrusias knygynų lentynose? Į kokias knygas pirmiausia krypsta kritikų žvilgsnis?

       Vasaros ir rudens slenkstį žyminčiuose „Metuose“ (Nr. 8–9), kaip ir įprasta, skaitytojui pateikiamos keturios daugiau ar mažiau žinomų kritikų recenzijos: Laimantas Jonušys recenzuoja Jaroslavo Melniko romaną „Tolima erdvė“, Nida Gaidauskienė gilinasi į ketvirtąjį Elenos Karnauskaitės eilėraščių rinkinį „Pasaulio krašte“, Nerijus Cibulskas aptaria Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Heterų dainos“, Angelė Jasevičienė gilinasi į Algio Kuklio novelių rinkinį „Peizažas su Motiejumi“. Nidos Gaidauskienės žvilgsnis į poeziją, kaip visuomet, itin jautrus, atidus, subtilus. Literatūros kritikės sakinys dažnai primena vingiuotą kalnų takelį, kupiną netikėtų posūkių, niuansų, atradimų; jei tik skaitytojas noriai eina šiuo kritikės taku, tikėdamas ir pasitikėdamas, mintis visuomet nuveda ten, kur reikia. Nidos Gaidauskienės sakinys susideda iš savo ir Kito teksto; Kitas dažnai yra kur kas reikšmingesnis; Kitas – tai minties lėmėjas. Kito – kūrėjo – žodžiai yra tokie reikšmingi, kad būtent jais baigiama nuosekli, niuansuota mintis. Pavyzdžiui: „Šis ryšio, o sykiu ir pasaulio sąryšingumo (at)kūrimas visąlaik netvarus, anksčiau nusakytas tilto iš pelenų, iš smilčių metaforomis, dabar apibūdinamas desperatiškiau – „iš nieko, (...) iš paskutinio / kraujo lašo“; „Pasaulio krašte“ pasijuntame esą saulės apšviesto lauko (pa-saulio) užriby, geriausiu atveju pariby, savotiškame „poliariniame rate“, kur šaltis, drėgmė, tamsa, nerimas užčiaupia burną arba daro kalbėjimą taupų, tiesų ir atšiaurų, „nes balsės aštrios tarsi / ledo šukės žeidžia gerklas“. Įžvalgi kritika ir pačią Elenos Karnauskaitės poeziją pakylėja į aukštesnį, trapiais reikšmių takais ženklinamą, lygmenį.

       Nerijus Cibulskas, aptardamas Giedrės Kazlauskaitės eilėraščių knygą „Heterų dainos“, kartkartėm nuvažiuoja į šalikelę... Ir nežinia, kas čia kaltas. Gal koks rudeninis vynas? Manding, kritikas labiau domisi numerologija, o ne šiuolaikinės poezijos tendencijomis, nors pats iš paskutiniųjų išsigina šių įtarimų, teigdamas, esą „šios recenzijos autorių labiau intriguoja patys eilėraščių-demonų pavidalai“. Kai kurios kritiko mintys leidžia įtarti, jog N. Cibulskas ne taip dažnai skaito šiandieninę poeziją. Pavyzdžiui, ar ne prieš gerą dešimtmetį tapo aišku, kad į poeziją ateina mėginimas konkretinti, apibrėžti kūrybą? Manyčiau, galima teigti, kad Nerijus Cibulskas kaip kritikas balansuoja tarp įžvalgumo ir keisto žodinio nerangumo, neretai iškrečiančio netikėtų pokštų... Viliuosi, kad laikui bėgant, kritiko žodis darysis vis tikslesnis, o mintys – vis taiklesnės, šiuolaikiškesnės, glaudžiau susisiejančios su autentiška kūryba.

       Laimanto Jonušio recenzija, skirta Jaroslavo Melniko romanui „Tolima erdvė“, puikiai įrašo minimą kūrinį į pasaulinės mokslinės fantastikos kontekstą (vertos dėmesio paralelės su H. G. Wellso apsakymu „Neregių šalis“, G. Orwello „1984-aisiais“), taip pat nurodomas ryšys su ankstesniąja J. Melniko kūryba. Logiškai struktūruotoje recenzijoje aptariami ir skaitymo malonumą lėmę veiksniai, ir tos detalės, kurias galima būtų koreguoti. Būtų naudinga apie šią recenziją užsiminti kokiam Holivudo prodiuseriui – gal susidomėtų L. Jonušio mintimi, esą „kokį efektingai kraupų reginį iš to sukurtų Holivudas...“ Nors recenzento mintys išdėstytos pavydėtinai tiksliai ir lakoniškai, pristigau apibendrinamųjų išvadų – tos visas išsakytas mintis į vienumą suvedančios struktūrinės dalies, akcentuojančios J. Melniko kūrinio – filosofinės pakraipos romano „su alegorinio kūrinio elementais“ – savitumą, išskirtinumą.

       Laimanto Jonušio vardas šmėkšteli ne tik aptartuose „Metuose“, bet ir „Šiaurės Atėnuose“, kur autoritetą turintis kritikas gauna pylos. Dariaus Pocevičiaus straipsnyje „Imperija smogia atgal „antikomunistiniais“ Laimanto Jonušio tekstais“ („Šiaurės Atėnai“, rugsėjo 18 d.) teigiama: „Jei „Šatėnų“ rubrikoje „Mums rašo“ išvysi Laimanto Jonušio tekstą – būk tikras, kad prieš savaitę (ar kelias) šiame savaitraštyje netyčia buvo pasirodęs straipsnis, kritikuojantis laisvės ir demokratijos Imperiją – tą socialinių santykių sistemą, kuri pastaruoju metu dominuoja Amerikoje ir visame Vakarų pasaulyje. Tokie straipsniai, kuriuos Imperijos šalininkai vadina „kairuoliškais“, Lietuvos kultūrinėje ir nekultūrinėje žiniasklaidoje šmėsteli itin retai, tačiau kiekvieną kartą sulaukia negailestingos minėtų Imperijos cerberių, šiuo atveju – L. Jonušio, kritikos. Perdėtu akylumu ir uolumu „naujosios pasaulio tvarkos“ sargas L. Jonušys labai primena klerikalinį smetonmečio cenzorių Adomą Jakštą, aršiai puolusį visas keturvėjininkų ir trečiafrontininkų idėjas, ir, aišku, tūlą sovietmečio politruką, įdarbintą kultūriniame leidinyje, kad budriai sektų bet kokius nukrypimus nuo generalinės partijos linijos.“ Pasak D. Pocevičiaus, L. Jonušys nepagrįstai užsipuola ganėtinai jauną Jeilio universiteto absolventą amerikietį Ch. Eisensteiną, apkaltindamas jį, pirma, pernelyg laisvu terminų „imperija“, „tironija“ vartojimu, antra, marksizmo ir sovietinės ideologijos propaganda. Straipsnio autoriaus nuomone, Ch. Eisensteinas neturi nieko bendra su marksizmu, jis „turbūt net „Kapitalo“ nėra atsivertęs“. Dariaus Pocevičiaus teigimu, tokia neargumentuota „komunistuojančių“ tekstų kritika užsiima ne vien L. Jonušys ar V. Landsbergis – įsivaizduojamo „raudonumo“ paieškomis ir negailestingu jo demaskavimu užpildyta beveik visa Lietuvos bei Rytų Europos viešoji erdvė. Ar protinga kovoti prieš tai, ko seniai nebėra? Juk „sovietinė sistema nudvėsė ir niekada neprisikels“. D. Pocevičius teigia mintį, jog marksistinių idėjų baimė Lietuvoje – lyg kompleksas, į kurį reaguojama perdėtai jautriai, nesusimąstant.

       Uolūs savaitraščio „Nemunas“ gerbėjai Valdemarą Kukulą pažįsta ne tiek kaip poetą, kiek kaip kultūrinės spaudos kritiką. Naujoje publikacijoje, pavadintoje „Avangardas yra žolė“ („Nemunas“, rugsėjo 13–23 d.), išskirčiau keletą itin svarbių aspektų. Pirmiausia pritariu V. Kukulo minčiai, kad vertinga yra ta kūryba, kurioje rasime tam tikrų klasikos atpažinimo ženklų, juk „istorija kartojasi“. Tačiau niekaip negaliu sutikti su V. Kukulo mintimi, esą postmodernistai tėra tik vidutinių gabumų menininkai. Kažin, ar išdrįstų V. Kukulas šią mintį išrėžti vienam didžiausių postmodernistinės literatūros ideologų – italų semiologui Umberto Eco? Dar įdomiau būtų išgirsti korektišką visame pasaulyje pripažinto italų intelektualo atsakymą Lietuvos poetui. Įdomi, diskutuotina V. Kukulo mintis, esą vasaros kultūrinės spaudos literatūrinėse publikacijose proza kelia kur kas didesnę nuostabą nei poezija. Nuostabą gal ir kelia, bet ne visada nuostaba lemia teksto meninę vertę. Mane kur kas dažniau stebina grafomanija, o ne genialumas...

       Itin prieštaringu laikyčiau dviejų straipsnių – Justinos Juozapavičiūtės „Apie 2008 m. Kauno poetų išleistas knygas“ ir Julijos Perekrest „Apie 2008 m. Kauno poečių išleistas knygas“ – derinį („Nemunas“, rugsėjo 24–30 d.). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad užmojis – aptarti visų metų Kauno poetų ir poečių knygas, vertas pagyrimo, bet pirmas įspūdis subliūkšta, pradėjus straipsnius skaityti. Karingomis feministinėmis idėjomis nieko nenustebinsi, tad kiek keistas atrodo noras aptarti ne Kaune kuriančių poetų, nesvarbu, ar jie vyrai ar moterys, kūrybos visumą, bet atskirai vyrų (teįsižeidžia feministės, bet pirmiausia būtent jų), o paskui – atskirai moterų kūrybą. J. Juozapavičiūtės, kalbančios apie vyrų kūrybą, pastebėjimai dažnai labai naivūs, vaikiški ar mažų mažiausia ginčytini. Pavyzdžiui, valandų valandas galima diskutuoti, ar kūrinys, kalbantis apie kitą kūrinį, – aukščiausios pakopos interpretacija. Juk tai priklauso nuo kitų sudedamųjų teksto dalių, o tiksliau – nuo meninės minėtos interpretacijos kokybės. Interpretacija interpretacijai nelygi. Glumina Justinos Juozapavičiūtės kalbėjimo būdas, ypač iš dviejų ar trijų žodžių sudaryti sakiniai, nuskambantys lyg seniai girdėtos banalybės. Pavyzdžiui, ar pasako bent ką nors nauja tokios frazės: „Laikas – visagalis. Žmogus laike – menkas ir bejėgis“? Julijos Perekrest straipsnis, skirtas moterų literatūrai, kur kas brandesnis ir stiliaus, ir turinio prasme: straipsnio autorė įžvalgiai, subtiliai stengiasi įvardyti kiekvienos iš poečių – Aldonos Ruseckaitės, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Erikos Drungytės ir kt. – savitumą, išskirtinumą, bet skaitant susidaro įspūdis, lyg straipsnio autorė pernelyg pasitiki poetėmis kaip neabejotinai talentingomis, stinga blaivesnio, objektyvesnio žvilgsnio.

       Literatūrologas Alfredas Guščius, pažįstamas senesnės kartos literatams, turi kritiko dovaną: recenzijoje „Amplua –­ kintantis dydis“ („Literatūra ir menas“, rugsėjo 18 d.), skirtoje Astridos Petraitytės apsakymų knygai „Trys gyvenimai“, jis, remdamasis neabejotinu autoritetu –­ Albertu Zalatoriumi, motyvuotai atskleidžia rašytojos silpnąsias vietas, tarp kita ko, palikdamas ir sėkmingesnės kūrybos viltį. Didžiausią priekaištą A. Guščiui galėčiau išsakyti dėl pernelyg gigantiškos recenzijų apimties (kritikas jau ne sykį tuo piktnaudžiavo). Juk sumažinus apimtį, susikoncentruotų recenzento mintis, o skaitytojams nebūtų gaila gaišti laiko ties „paklode“...

Apie nuolatinį „Literatūros ir meno“ knygų apžvalgininką Mindaugą Peleckį galima kalbėti ilgai ir nuobodžiai, bet ar ne pernelyg daug jam būtų garbės? Juk neatsitiktinai jį pavadinau apžvalgininku, o ne kritiku. Kartais M. Peleckis pasirenka įdomų (gal kiek keistoką) aspektą, kuriuo remdamasis mėgina perskaityti knygą. Pavyzdžiui, skaitydamas dabartinio Katalikų bažnyčios vadovo biografiją, išsikelia klausimą, ar turi Benediktas XVI vadinamąją charizmą? Tačiau kone kiekvienoje anotacijoje lyg yla iš maišo išlenda abejotini teiginiai, pernelyg drąsus, nerūpestingas vertinimas. Pavyzdžiui, ar ne lengva ranka numojant Jurgis Gimberis tituluojamas vienu geriausių Lietuvos humoristų?

       Nesu pesimistas, išdrįsiu teigti, jog Lietuvoje vis dar esama (o gal jau esama?) užtektinai įdomių, sąžiningų, subtilių kritikų, todėl neturėtų jaustis nuskriausti nei poetai, nei prozininkai. Jaunus žmones, įdėmiai skaitančius knygas, visada galima auginti iki profesionalių literatūros kritikų. Tik ar tuo kas nors užsiima? Norėtųsi, kad akademinėje veikloje paskendę literatūrologai prisimintų, jog pirmiausia jie yra (turėtų būti?) profesionalūs pedagogai, ir kiek įmanoma dažniau atplėštų akis nuo teorinių knygų, išlįstų iš bibliotekų, turėdami tikslą visuomenei, besiilginčiai išmintingo vertinimo, tarti svarų, motyvuotą, į dialogą kviečiantį žodį.

       Literatūra ir menas

       2009-10-16