Poetinio Druskininkų rudens 2009 almanachasPoetinio Druskininkų rudens 2009 almanachas       Formaliai haiku galima apibūdinti taip: trys eilutės, 5, 7, 5 skiemenys, ir šit –­ sustabdyta akimirka, suvokėjo sąmonėje prasiplečianti amžinybės link. Vartant XX Poetinio Druskininkų rudens almanachą, sudėliotą vien iš haiku, tas akimirkas galima patirti per vieną vakarą. Tačiau nepatarčiau –­ išgyvenimų intensyvumu ir ekspresyvumu ši trumpoji poezijos forma dažnai pralenkia ilgiausią eilėraštį. Kūrėjo sąmonė, spontaniškai reaguodama į kokį nors reiškinį, tą įvykį paverčia statišku žodiniu vaizdu, kurį savomis patirtimis užpildo haiku skaitytojas.

 

       PDR almanachas, kaip visada, tarptautinis ir daugiakalbis. Geografija – nuo artimiausių kaimynų (Estijos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos), kitų šalių (Albanijos, Slovėnijos, Austrijos, Portugalijos, Italijos... vaje, nė vieno prancūzo!..) iki tokių tolimų kraštų kaip Indija ar Naujoji Zelandija. Aišku, šį kartą dominuoja japonai ir lietuviai (ir vienų, ir kitų –­ po vienuolika; čia rasime A. Balbieriaus, V. Dumčiaus, K. Platelio, A. Šilansko, D. Kajoko ir kt. kūrybos, –­ tiesa, prie lietuvių priskaičiavau dar ir Kerrį Shawną Keysą, vis tiek jis jau nežinia kiek metų Lietuvoj gyvena...).

 

       Svečiai japonai mūsų PDR padangėje šiemet gali jaustis tvirtai: už jų pečių –­ haiku kūrimo tradicija, iki šių dienų atėjusi maždaug nuo XVI amžiaus, tad kas, jei ne jie, yra geriausiai perpratę šio žanro kūrimo taisykles, sąmoningai vartoja ir „skiriamuosius“, ir „sezoninius“ žodžius, rodančius erdvės ir laiko sankirtą: pavasario tekstuose priimta minėti lengvutę miglą, žydinčią slyvą, vasaros – jonvabalius, vijoklius, atoslūgį, gegutę, drugelį, rudens – vakaro ūkanas, mėnulio pilnatį, žlugto skalbimą, žiemos – sniegą, šalną...

Štai kad ir taip:


              Šypsena
              Lengvesnė už debesis –
              Pelėžirnis žydi

              Sajumi Kamakura,
                            vertė V. Dumčius, p. 84



              Ko aš lauksiu,
              šviesos lopinėlis
              virš ano tilto

                            Hikari Kumoi,
                            vertė A. Chaladauskienė, p. 105

 

       Tačiau, atrodo, toji tradicija kai kam ima ir pakiša koją: ieškodama įdomesnio trieilio pacituoti, randu vos kelis. Akivaizdu, kad senųjų meistrų – Bašio Macuo, Buson Josa, Issa Kobajaši ar Šiki Masaoka – dabartiniai kūrėjai nepraspjaus. Arba –­ gal originalo kalba šie tekstai skamba poetiškiau nei jų vertimai? Kai kurie jų primena... hmmm... tiesiog lietuviškus šlagerius:


              Pelenuos atšokusiuos vėl pašoks ugnis,
              žilagalvis meiliai žvelgs
              raudonskruostei į akis

                            Hideki Išikura,
                            iš kinų kalbos vertė D. Švambarytė, p. 77

 

       Angliškame tekste tokio nusaldinimo lyg ir nematyti:


              Ashes burn once again
              A white head
              Adores red lips


       Tad visada, nemokant kalbos, kyla klausimas – kiek skaitome patį poetą ir kiek ten yra jo vertėjo indėlio?..

 

       Turbūt stiprus tandemas – bulgaras Petaras Čuchovas ir mūsų Vytas Dekšnys. Visi P. Čuchovo trieiliai atitinka mano įsivaizdavimą (nedrįstu sakyti – žinojimą, mat nesu haiku specialistė), kokie turi būti šio žanro tekstai. Jie paprasti ir kartu stebinantys netikėta įžvalga ar sugretinimu:


              rudenio vėjas
              benamis šuo
              iškasa sagą

                            p. 193

 

       Arba:


              jos šaukštelis
              pieno puodelyje –
              žiemos rytas

                            p. 193

 

       Žmogaus kasdienybės ir gamtos amžinybės jungtis išreikšta menama balta spalva (pienas ir žiema). Daikto priklausomybė „jos šaukštelis“ galėtų būti nuoroda į šiltus jausmus, apimančius stebint artimo žmogaus rytą, o gal – atvirkščiai: neregimas stebėtojas čia užfiksavo vienatvės žvarbą.

 

       V. Dekšnio versti serbo Dragano J. Ristićiaus ar slovėno Dimitaro Anakievo haiku rūstūs, menantys neseną istoriją:


              susiplėšėme marškinius
              ir susiuvome
              dvi ar tris tautas

                            D. Anakievas, p. 28



              pirmas saulės spindulys
              nušviečia karo griuvėsius –
              raivos katė

                            D. J. Ristićius, p. 152

 

       D. J. Ristićius ne vien skaudžiomis temomis rašo. Kai kurie jo haiku – džiugesio blyksniai tiesiogine prasme, užfiksuota lengva šviesi akimirka:


              papūtė vėjas –
              sukruto žuvytės
              ant skėčio

                            p. 153

 

       Stebina, kad abu italai (Toni’s Piccini’s ir Pietro Tartamella) neįtikėtinai melancholiški. Įdomesnis ir arčiau haiku poetikos – P. Tartamella:


              saulės kruopelės
              dvi burbuoles kukurūzų
              pavagiu iš saulėlydžio

                            p. 183

 

       T. Piccini’o tekstai labai nevienodos kokybės. Šalia itin banalaus:


             Akimirka,
              amžinybė –
              dvi seserys apsikabinusios

                            p. 142

 

aptinki tiesiog haiku meistro įžvalgą:


              Rašysena,
              šviesos šešėliai
              baltam lape

                            p. 143

 

       Taigi PDR almanacho sudarytojai tekstus galėjo ir griežčiau atrinkti. Kad nė vienas silpnesnis neprasprūstų. O štai lietuvių, kaip matyti, būta stiprių... Nemažai jų daliai haiku rašymas – ne pirmieji žingsniai trumpųjų poezijos formų link. Štai kad ir žaismingai paprastai prasidedančios ir netikėtai šoktelinčios amžinybės link Dainiaus Dirgėlos, skelbusio savo tekstus ir projekte „Haiku Vilniui“, eilės:


              obelys bebrų
             nugraužtos: sodininkas
             kapinaitėse

                            p. 47

 

       Arba – D. Kajoko ciklas iš „Keliauninko trieilių“ (žodis „haiku“ lietuvių kalbos dirvoje dar neprigijęs, bet kuo „trieilis“ prasčiau skamba?..):


              Vakarėja – lyg eičiau
              Per kaimo kapinaites...
              Tarpupiršty šviečia šiaudelis.

                            p. 80

 

       Galbūt pasilenksi, galbūt ištrauksi jį –­ ir bus jau kita akimirka, kitas haiku, sustabdęs laiką, kad ir mes, skaitantieji, galėtume prisiliesti prie amžinybės, sustingusios vėjuoto Poetinio Druskininkų rudens žodžių šešėliuose.

 

       Literatūra ir menas

       2009-10-02