Būna, jog kai kurie, kartais iš inercijos „literatūriniais“ vadinami dalykai (čia tiktų terminai „mėgėjiška literatūra“, „paliteratūrė“ ar net „grafomanija“) sukelia sieloje labai panašių jausmų, pojūčių kaip ir „tikroji“, kritikų adoruojama, skaitytojų skaitoma literatūra – šįsyk jau be kabučių. Tai visuomet stulbina, gal net sukrečia. Ar turėtume manyti, kad „didžiąją“ ir „mažąją“ literatūras (beje, tai vėlgi būtų tinkamas variantas pernelyg tiesmukam „grafomanijos“ terminui pakeisti) skiriąs tarpas nėra toks platus ir gilus, kaip norime galvoti mes – individai, dalyvaujantys vadinamosios elitinės literatūros procesuose? Žinia, tai tėra manieringas maivymasis – ir be komentarų visiškai aišku, kad abi šios literatūros žengia skirtingais, netipiniais atvejais (vieną tokį vėliau aptarsiu) – diametraliai priešingais keliais, todėl jų susikirtimas kokiame nors hipotetiniame taške iš esmės neįmanomas nei teoriškai, nei praktiškai.
Neretai „mažosios literatūros“ autoriai metodiškai (sakau „metodiškai“ su atlaidžia šypsenėle lūpose, bet visgi kartais sunku nepatikėti, kad tų žmonių nuoseklumas vengiant visko, kas indiferentišką rašliavą paverčia literatūra, yra sąmoningas, t. y. laikytinas ne akiračio siaurumu, kaip, matyt, yra iš tikrųjų, bet laikysena) nesutinka, kratosi, nešališkai tariant, „atsisako“ savo kūrinyje vartoti bet kokias menines priemones. Jų kūrinių pagrindinis veikėjas (lyrinis aš), kuris daugmaž visada sutampa su pačiu autoriumi, būna blankus, vienalytis, nuspėjamas, nereikšmingas. „Mažoji literatūra“ bėga nuo įvaizdžių, metaforų, psichologizmo, egzistencijos ir t. t. Jos ištikimybė tam, ką tik ji pati turbūt vadina „rimu“ ar „ritmu“, ritasi per kūną šiurpuliais arba supurto isterišku juoku. Būkime atviri, ji – siaubinga, bet tokia gausi, kad vien tos rietuvės knygų (kurios niekada nebus perskaitytos), beje, išleistų pačių autorių lėšomis, verčia mąstyti apie fenomeno didybę ir – galbūt tai skamba pašaipiai – išskirtinumą. Turbūt joks „didžiosios“ literatūros autorius knygos radimosi proceso metu nėra toks užtikrintas savo sėkme kaip „mažasis“ jo brolis, iš kaži kur sužinojęs, kokia turi būti literatūra, ir uoliai tenkinąs savo pašaukimą, išleisdamas po vieną du, kartais – ir tris keturis tomus kasmet.
Neseniai iš naujo atradome vieną literatūros nykštuką J. S., savo kuklią mokslininko biografiją papuošusį 13 knygų apie dorovę ir žlungančią tautos moralę. Visi 13 tomelių parašyti vos per 9 metus, produktyviausiais –1999-aisiais – inžinieriui elektrikui, išradėjui, poetui pavyko parašyti ir išleisti 4 knygas. Net žvelgiant labai neobjektyviai – tikrai negaliu pasigirti išmanąs paliteratūrės procesus, nors jais ir domiuosi – šis asmuo atrodo išskirtinis net tarp kitų „mažosios literatūros“ autorių. Jo kalbėjimo nevaržo jokios sintaksės, stilistikos taisyklės, eilėdaros principai. Jis pats parodo, ką mes turime laikyti ritmu ir rimu, pats kuria problemas ir pamokslininko tonu jas dekonstruoja, drauge apraudodamas Tėvynę, kurioje viešpatauja Prezervatyvas ir siaučia Depopuliacija. Toks absoliutus, beribis, beveik neapsakomas nesuvokimas, kas yra literatūra, iškelia šį poetą į „mažosios literatūros“ genijų gretas, tiksliau – paverčia jį galbūt vieninteliu jos genijumi, toli peržengusiu savo galimybių ribas. Šį veržlų „grafomaną“ neblogai žino (ne tik dėl jo pavardės panašumo į vieno klasiko pavardę) nemaža dalis „tikrosios“ literatūros atstovų, jis skaitomas, nors su šypsena lūpose, juo gėrimasi.
Visgi skaitant J. S. kūrinius – šią akimirką, kai rašau straipsnį, kompiuteryje turiu visą jo bibliografiją, įskaitant dvi kitados išleistas mokslines brošiūras – šypseną mano veide pamažu keitė nejaukumo grimasa. Tarp negrabiai, nemokšiškai supintų eilučių, tarp literatūrinių klišių ir retorinių papostringavimų, kažkur už gausių tarptautinių žodžių, mokslo terminų ir beprotiškų Poetinių Atsitiktinumų pradėjau justi (o gal tai radosi savaime?) dvelksmą to, ką labiau paprusę šioje srityje žmonės pavadintų egzistencija. Egzistencijos dvelksmas grafomanijoje – ar tai įmanoma?!
Gerai apgalvojęs visus už ir prieš, galiausiai priėjau išvadą, kad galbūt taip, tik tai susiję ne su gebėjimu sužadinti, atverti literatūrą. Turbūt galima būtų tvirtinti, jog skaitant „mažosios literatūros“ tekstus numanoma autoriaus asmeninė tragedija (sunku nuginčyti teiginį, kad prastos literatūros komizmas yra tragiškas) visiškai įveikia negudrų siužetą, prastą kalbą, todėl autorius pats to gal nenujausdamas tampa ir pagrindiniu herojumi ir, su tam tikromis išlygomis, pats atstoja kūrinį, kuriam parašyti jis stokoja talento. Baugi pati Kūryba įtikėjusio nelaimėlio būties beprasmybė, jo Ego grimasos. Skaitydamas tokias rašliavas, mąstau ne apie turinį, o vien apie tą, kuris tai išdrįso sukurti, nugalėjęs save vertintoją, stebėtoją, žmogų, nes beveik neįmanoma patikėti, kad tokį beprasmį, bevertį dalyką būtų galima sukurti be vidinių represijų, žiaurios savidrausmės ir akiplėšiško bukumo. Bet – tebūnie.
Galbūt neteisinga ir net nemoralu – daug vietos skyrus J. S., turbūt neįmanoma neįvertinti kitų temų moraliniu požiūriu – būtų išsyk pereiti prie grafomanijos nuodėme šiukštu nesusitepusio A. Maldonio, kurio 80-mečiui skirtas vakaras rugsėjo 18 d. vyko Rašytojų klube (pristatyta jo pomirtinė knyga „Šviesa pro lapus“). Juo labiau kad minėtąjį vakarą turėjau praleisti dėl vaizduojamojo meno įvykio, tačiau atrodo, jog silpna jungtis, įgalinanti vienu kampu sulyginti šį poetą, o ir jo bendražygius – A. Baltakį, J. Marcinkevičių, E. Mieželaitį – su nelaimėliu J. S. išlieka. Tik literatūros kokybė čia niekuo dėta – pabrėžiu, nekvestionuoju šių vyrų kūrybos ir jos vertės ateinančioms kartoms. Tiesiog skaitant šios kartos autorių tekstus (A. Maldonio – gal mažiausiai), taip pat kaip J. S. atveju, įkyriai atrodo, jog norint tapti tokiais, kokius juos mes pažįstame iš vadovėlių, jiems taip pat reikėjo žiaurios, kone vergiškos savidrausmės. Ar nuoširdus A. Baltakis rinkinyje „Velnio tiltas“, ardydamas sviedinio tūtą, ar tikrai iš savo širdies medžiagos J. Marcinkevičius stato budinančius tautą kūrinius? Nežinau, nesiimu spręsti. Bet kokiu atveju apie tos kartos autorių kūrybą kalbėti sunku – iš šipulių, kurie radosi susidūrus dviem epochoms, susidėstę jų balsai įkyriai kreipia dėmesį nuo jų kūrybos ir verčia labiau gilintis į jų biografijas, jų tragizmą. Iki šiol suvirpu pagalvojęs, koks sunkus išbandymas su savo talentu bręsti tokioje bjaurioje, ideologiškai ir fiziškai murzinoje epochoje, dar nepripažįstančioje net Ezopo kalbos – tos vienintelės laisvės galimybės, kuria džiaugėsi ateinančiosios kartos. „Šviesa pro lapus“ – ar ne per šviesus tas pavadinimas, ar ne per giedras?
Labai panašių išgyvenimų patyriau apsilankęs 2-ojoje Lietuvos šiuolaikinės dailės bienalėje, kuri penktadienį atvėrė duris „Litexpo“ rūmuose. Nors renginys labai prognozuojamas (juk nepasikeis lietuvių dailė per vieną dieną!), tikrai nesitikėjau, kad taip aiškiai visu kūnu pajusiu tą vergiškosios savidrausmės, kurią darbų autoriai (galbūt) praktikavo kūrybos proceso metu, šešėlį ar dvelksmą (čia kaip kam patogiau įsivaizduoti), labiau bylojantį apie menininkų asmenybes negu apie kokias nors universalijas. (Tai mažumėlę stulbina, nes dailė paprastai šiuo požiūriu ne tokia informatyvi kaip literatūra.) Ypač tai taikytina darbams, kuriems būtų galima pažerti ir labai formalių, teisėtų priekaištų. Jūratės Kazakevičiūtės „Aš esu gamta“, Aldonos Šaltenienės-Jonušaitės instaliacija „Sugrįžimai“, Arvydo Brazdžiūno-Dusės „Damos“, Vitos Gelūnienės „Laimingos dienos“, Romualdo Inčirausko „Žemaitijos girnapusės I-IV“, grupės „Iš reikalo“ tapyba ant vazų, Neringos Štaraitienės ciklas ,,8 ½“, Gerardo Šlektavičiaus ir Justino Vaitiekūno piešiniai, Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Vainikas“, Žygimanto Augustino „Ekstremalas I-III“, Vilmanto Marcinkevičiaus „Odė „prarabui“ Egidijui“ palieka beprasmybės, tuštumos įspūdį. Tiksliau, tą įspūdį sukelia ne patys darbai, kurie tikrai neįkvepia, o numanomos autorių pastangos juos sukurti – neabejoju, kad kai kurie dailininkai prie jų plušo mažiausiai visą vasarą ar dar ilgiau, bet rezultatas – labai dviprasmiškas. Nenorėčiau sulyginti visų minėtųjų dailininkų – sakykime, pirmiau išvardytų menininkų (J. Kazakevičiūtės, A. Šaltenienės-Jonušaitės, V. Gelūnienės ir kt.) man gaila, o ant toliau paminėtų (V. Urbanavičiaus, V. Marcinkevičiaus) labiau pykstu, nes manau, kad jie galėjo pasirodyti kur kas geriau. Patiko Ramūno Čeponio, Eglės Gineitytės, Pauliaus Juškos, Aldonos Keturakienės, L. Liandzbergio, J. Gasiūno ir net dvasingi I. Balakauskaitės darbai. (Išvis neminėtini, mano galva, kvadrienalės atidarymo vakarą vykę performansai – ką ten dar aušinsi burną, jei jau kūrėjai pasitelkė Olialia mergaites, matyt, tikėdamiesi, kad toks jų žingsnis lankytojams atrodys subtiliai kontroversiškas. Jie atrodė apgailėtinai, kaip ir visa parodos dalis, kurioje eksponuojama grafika – išties subtilūs, kokybiški grafikos meistrų darbai. Paminėtini B. Zokaitytės, E. Vertelkaitės kūriniai visiškai pasimetė didžiuliame „Litexpo“ angare, nors ir buvo įkurdinti pačioje ankščiausioje erdvėje – balkone.
Dabar reikėtų reziumė? Matyt: joks meno kūrinys taip neatskleidžia asmenybės kaip pats gyvenimas. Antai mano kolega – uolus kairuolis, šios pakraipos interneto svetainės talkininkas, aršus globalizmo kritikas, Vieno Tokio Universiteto aktyvistas, radikalių idėjų apologetas. Šiomis dienomis įvyks jo vestuvės. Ne bet kur įvyks (ar jau įvyko?), o viename prabangiausių Vilniaus viešbučių – ak, kaip tai kertasi su jo skelbiamomis idėjomis! – kuriame apsistoti pajėgia tik stambūs „buržujai“. Žinoma, prieš tai revoliucionierius priims Santuokos sakramentą bažnyčioje, kurią savo straipsniuose tiek kartų yra kaltinęs kolaboravimu ir kitais dalykais. Nesuderinama? Na ir kas?! Užtat tikra.
Nemunas / Bernardinai.lt
2009-09-28