Jokūbas Voraginietis „Aukso legenda, arba šventųjų skaitiniai“       Jokūbas Voraginietis. Aukso legenda, arba šventųjų skaitiniai, antra knyga. Iš lotynų kalbos vertė Veronika Gerliakienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Sigitas Narbutas, Vaidilė Stalioraitytė, Tomas Veteikis (ser. Viduramžių biblioteka, IX)

 

       Jokūbo Voraginiečio (Jacopo da Varazze, apie 1230–1298) „Aukso legenda“ (1260–1270) – tai Viduramžiais itin populiarių istorijų apie šventųjų gyvenimus rinkinys, kurį sudarė 177 tokie pasakojimai, pradedant Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos, o baigiant Šventosios Romos Imperijos valdovų gyvenimais. XIII–XVII a. tai buvo skaitomiausia knyga Europoje po Šv. Rašto, todėl nenuostabu, kad būtent šis veikalas yra padaręs įtaką kone kiekvienai nacionalinei literatūrai: juo sekta, jo siužetais remtasi, galiausiai tie siužetai buvo perkuriami, adaptuojami ar kitaip pritaikomi atsižvelgiant į konkrečią aplinką ir laikotarpio skonį. Ne išimtis šiuo požiūriu yra ir senoji Lietuva. Jau XV a. pradžioje į ją pateko „Aukso legendos“ nuorašų, vėliau ir spausdintų tekstų, tad nenuostabu, kad kaip tik šis Europos Viduramžių literatūros šedevras paliko pastebimų pėdsakų ankstyviausiuose Lietuvos raštijos paminkluose, pirmiausia Viduriniojo ir Plačiojo metraščių sąvado tekstuose.

 

Viktorija Vaitkevičiūtė „LDK katalikiškas Baroko pamokslas tarp ars vivendi ir ars moriendi“       Viktorija Vaitkevičiūtė. LDK katalikiškas Baroko pamokslas tarp ars vivendi ir ars moriendi

 

       Pamokslas senojoje kultūroje suvoktinas ne tik kaip didaktinis tekstas ar iškalbos pavyzdys. Jis ypač svarbus šaltinis nagrinėjant konkretaus laikotarpio politinę, istorinę bei religinę situaciją, siekiant pažinti visuomenės mentalitetą, mąstymo formas, daugelio reiškinių supratimą, santykį su jais.

 

       Baroko epochoje pamokslo, ypač laidotuvių, dominavimui tarp kitų religinės literatūros žanrų įtakos turėjo XVI a. viduryje kilusios religinės kovos, taip pat Tridento Visuotinis Bažnyčios susirinkimas (1545-1563), sušauktas kovai su reformacija, aktualizavęs pamokslą kaip vieną iš kovos būdų, priemonę katalikų religijai stiprinti.

 

       Šioje knygoje pamokslai analizuojami pagal tam tikras temas, kurių pasirinkimą lėmė pačiuose pamoksluose dažniausiai keliamos temos bei svarstomos problemos: dorybingo ir nuodėmingo žmogaus paveikslai, pilietiškumo problematika, tam tikri krikščioniško gyvenimo modeliai bei viena populiariausių ir svarbiausių Baroko epochos temų – mirtis.

 

       Baroko įvairių rūšių pamokslų analizė atskleidžia to meto žanrinę ir stilistinę įvairovę, tikybinių bei retorinių raiškos formų ypatumus ir išryškina dramatišką asmens situaciją: tarp menkumo ir didybės, tarp pasmerkimo ir išganymo, tarp mirties ir gyvenimo.

 

„Lietuvos jėzuitų teatras: XVI–XVIII amžiaus dramų rinktinė“       Lietuvos jėzuitų teatras: XVI–XVIII amžiaus dramų rinktinė. Parengė, iš lotynų ir lenkų kalbų išvertė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė

 

       Mokyklinė drama ir mokyklinis teatras atsirado kaip savotiškas bažnytinių liturginių apeigų papildymas, aptariamuoju laikotarpiu tapęs svarbia kontrreformacinės kovos priemone. Mokyklinis teatras XVI-XVIII a. funkcionavo visoje Europoje, tačiau itin aktyviai buvo puoselėjamas jėzuitų vienuolijos kolegijose. Knygoje publikuojamos keturios mokyklinės dramos, du dramų prologai ir trys teatrinių programų tekstai. Tai Kasparo Pentkovskio Dialogas karaliui Steponui apie taiką (1582), Grigalijaus Knapijaus komiškai tragiška drama Felicija (1597), Simono Paškovičiaus tragedija Meilės karas (1751), Gabrieliaus Šimkevičiaus prologai Vytenis ir Gedeonas (1677) bei mokyklinių dramų programos. Visos dramos parašytos ir vaidintos Vilniuje, tik Šimkevičiaus prologai – Kražiuose. Skirtingų žanrų draminiai kūriniai rodo autorių literatūrinį meistriškumą, antikinių ir europinių dramaturgijos bei teatro idėjų recepciją mokykliniame teatre, įdomias jų realizavimo formas, vietinių politinių realijų atspindžius. Taigi šie tekstai lieka intriguojančiu kultūrinio vyksmo Lietuvoje XVI–XVIII a. dytoju, svarbia praeities ir dabarties istorijos jungtimi. 

 

„Kiriliniai rankraščiai, saugomi Vilniuje“       Kiriliniai rankraščiai, saugomi Vilniuje: Katalogas. Sudarytoja Nadežda Morozova

 

       Vilniuje kiriliniai rankraščiai saugomi Lietuvos MA bibliotekoje (fondai F19 (visas fondas), F21 ir F22 (dalis fondų) bei pavieniai egzemplioriai F29 ir F41), Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje bei Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pavieniai paminklai saugomi VU Mokslinėje bibliotekoje, Lietuvos dailės muziejuje ir Lietuvių kalbos institute.

 

       Kataloge pateiktas visų Vilniaus bibliotekose ir muziejuose saugomų kirilinių rankraščių sąrašas ir nurodytas dabartiniais moksliniais metodais pagristas šių kultūros paminklų parašymo laikas. Leidinyje suregistruotos tik literatūrinio bei religinio turinio rankraštinės knygos. Leidinį sudaro įvadas, rankraščių katalogas, vandenženklių albumas bei rodyklės. Iš viso kataloge aprašyti 419 kiriliniai rankraščiai (20 pergamentų ir 399 knygos, parašytos ant popieriaus).

 

Jonas Radvanas RAŠTAI       Jonas Radvanas. Raštai. Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas

 

Šia knyga pristatoma žymiausio XVI a. Lietuvos poeto Jono Radvano kūryba. Radvanas (†po 1592) kūrė anų laikų tarptautine lotynų kalba, tad jo eilėraščiai ir poemos buvo skirti ne tiktai lietuviams, bet taip pat lenkams, vokiečiams, čekams, austrams ir kitiems lietuvių kaimynams, Senojo Žemyno gyventojams. Herojinėje poemoje Radviliada Radvanas apdainavo žymiausią XVI a. lietuvių karvedį, andainykštį Vilniaus vaivadą, didįjį etmoną Mikalojų Radvilą Rudąjį ir jo bendražygius, pergalingai pasibaigusiame Livonijos kare apgynusius Lietuvą, jos žemes, valstybės garbę ir orumą. Šiuo kūriniu senoji Lietuva buvo įrašyta į kultūringųjų Europos tautų eilę ir pirmąkart užėmė joje sau deramą vietą – jau kaip valstybė, gebanti praturtinti Europos literatūros aruodus originaliais kūriniais.

 

Antanas Baranauskas RAŠTAI t.V, kn.1       Antanas Baranauskas. Raštai T.V, kn.1. Šventojo Rašto vertimas

 

       Antaną Baranauską (1835–1902) labiausiai išgarsino poetiniai kūriniai, tačiau poezija, giesmės sudaro vos aštuntadalį viso jo kūrybinio bei mokslinio palikimo. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Antanas Baranauskas buvo užsibrėžęs išversti visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, tačiau vienas svarbiausių jo darbų, pradėtas 1901 metais, liko nebaigtas ir laiku nepaskelbtas. Rankraščiu likęs Biblijos vertimas (iki Raudų knygos) šiandien lietuvių kultūrai yra svarbus Biblijos vertimų istorijos, teologijos, literatūros, kalbos atžvilgiais. Dabar rankraščio tekstas tampa prieinamas spausdintu pavidalu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistame Antano Baranausko Raštų penktajame tome Šventojo Rašto vertimas (kn. 1).

 

Vaižgantas. Raštai, t. 19       Vaižgantas. Raštai, t. 19

 

       Vaižganto Raštų 19 tomas skirtas jo ankstyvajai lietuvių literatūros kritikai. Jame publikuojami 1892–1914 m. periodikoje („Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“, „Žinyčioje“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Vaire“, „Bažnytinėje apžvalgoje“) skelbti šio žanro darbai – straipsniai, recenzijos, anotacijos. Vaižganto kritikos tekstai atskleidžia ne tik Atgimimo laikotarpio ir XX a. pradžios lietuvių rašytojų kūrybą ir tuometinį lietuvių literatūros procesą, literatūrinio gyvenimo aktualijas, bet ir patį Vaižgantą kaip aktyvų ir produktyvų literatūros kritiką.

 

 

COLLOQUIA 22       Colloquia 22

 

       Šiame numeryje rasite:

       B. Speičytė Pabaigos tekstai: atsisveikinimas su poezija

       E. Žmuida Šatrijos Ragana ir Marcelis Proustas: asmeninio laiko įamžinimas

       V. Klumbys Požiūris į pasipriešinimą, prisitaikymą ir tautos išlikimą sovietmečiu

       S. Daugirdaitė 1965-ųjų akimirkos su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre‘u

       R. Kmita Jono Juškaičio lyrikos vieta poezijos modernėjime sovietmečiu ir  kt. straipsnius, diskusijas bei recenzijas.

 

SENOJI LIETUVOS LITERATŪRA 26       Senoji Lietuvos literatūra 26

 

       Dvidešimt šeštoje Senosios Lietuvos literatūros knygoje spausdinami straipsniai, kuriuose literatūros ir kalbos istorikai išdėstė ir apibendrino savo pastarųjų metų tyrimų rezultatus.

 

       S. Narbuto straipsnis skiriamas lotyniškosios raštijos Viduramžių Lietuvoje genezei ir jos turiniui aptarti.

 

       A. Tamošiūnienės tyrimas skirtas vienai teminei Petro Roizijaus (apie 1505–1571) lotyniškosios poezijos grupei: eilėraščiams apie medikus, aptarti.

 

       D. Keršienės straipsnyje aptariamas humanisto, rašytojo, pedagogo, reformacijos veikėjo Saliamono Risinskio (apie 1560–1625) kūrinys Epistolarum Solomonis Pantheri, libri duo, išleistas Altdorfe 1587 m. Tai pirmas epistolografinis rinkinys LDK, temų įvairumu, savitu turiniu ir stiliumi labai išsiskiriantis iš kitų tokio pobūdžio XVI a. kūrinių.

 

       M. Čistiakovos straipsnyje aptariamas Lietuvos senosios raštijos rusėnų kalba paminklas, žinomas Izmaragdo vardu. Taip buvo vadinamas pamokymų rinkinys, bažnytinėje slavų raštijoje atsiradęs XIV a. antroje pusėjė ar paskutiniame to amžiaus trečdalyje.

 

       M. Čiurinsko straipsnyje pateikiamas unitų biografistikos aptarimas.

 

       Ž. Nedzinskaitės straipsnyje aptariamas epigramos dėstymo modelis mokykliniuose XVII–XVIII a. poetikos ir retorikos kursuose, skaitytuose LDK jėzuitų kolegijose.

 

       D. Dilytės straipsnyje bandoma išsiaiškinti, ar Donelaičio pasakėčioms turėjo kokios nors įtakos vėlyvosios Antikos, Viduramžių ir vėlesnių laikų lotyniškai parašytos pasakėčios.

 

       L. Citavičiūtės straipsnyje analizuojama Karaliaučiaus Karališkosios draugijos veikla XVIII a.

 

TAUTOSAKOS DARBAI 37       Tautosakos darbai 37

 

       Šiame numeryje rasite:

 

       B. Kerbelytė Folkloro duomenys – senosios raštijos žinių vertinimo priemonė

 

       J. Ūsaitytė Aukusti Roberto Niemio dzūkų tautosakos rinkinys: pretekstas, kontekstas ir tekstas

 

       L. Sauka Kai kurie Jurgio Dovydaičio tautosakos užrašymo netikslumai

 

       B. Stundžienė Moterų kultūrinė saviraiška: dainų raidos vingiais

 

       G. Šmitienė Subjektyvumo klausimas tiriant folklorą   ir kt. straipsnius apie naujausius folklorinės kultūros tyrimus ir ekspedicijų patirtis, folkloro publikacijas, recenzijas.

 

       PRIMENAME, KAD LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTE, ANTAKALNIO G. 6, PIRMAME AUKŠTE GALITE ĮSIGYTI LEIDYBOS CENTRO KNYGŲ BE KNYGYNO ANTKAINIO.

 

       Leidinius  galite  įsigyti darbo dienomis nuo 10 iki 17 val. Kreiptis į vyresniąją bibliotekininkę BANGĄ VITĖNIENĘ (tel. 2 62 25 92).

 

       Jeigu norite atsisakyti šio naujienlaiškio, rašykite adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

       Daugiau informacijos rasite tinklalapyje www.llti.lt

 

       Naujienlaiškį parengė Uršulė Gedaitė

       2009-09-18