VIDURINIOJI_egzodo_kartaVIDURINIOJI_egzodo_karta

 

       Vadinamiesiems „jaunesnės kartos” rašytojams Škėma pranašavo ypač pesimistišką ateitį. Paimkime pavyzdžiu Lidiją Šimkutę ir Eglę Juodvalkę, abi rašančias lietuviškai ir neseniai išleidusias naujus poezijos rinkinius.

 

       Abi jos rašo apie asmeninės tikrovės pasaulį, asmeninį tikrovės pergyvenimą, tik retkarčiais, kaip, pavyzdžiui, Juodvalkė cikle „Marelės pasaulis”, užsiimdamos platesnėmis politinėmis tikrovės temomis.

 

       Būti ugnimi

      

       Tavo balsas balta ugnimi

       uždegė dieną —

       kupiną džiaugsmo

       spindinčią

       nykstančiom spalvom.

      

       Tarp kalbančių spyruoklių

       Noriu kopti aukštyn

       Ir šauktis

       Geltonos

       Raudonos

       Ugnies.

       Būti ugnimi

       Mylėti, tikėti,

       Džiaugtis, kentėti.

 

       (L. Šimkutė, Prisiminimų inkarai, p. 49)

 

       apnuoginta

       pamatai savo iškreiptas lūpas

       ir tebevirpančius sparnus.

      

       ir amžinybė

       byra plunksna

       byra plunksnos

       byra žemėn

      

       savęs pažinimo akimirka

       nėra nei pasibaisėjimo

       nei gėdos

       nei smerkimo

       nei gailesčio

      

       taip atrodo nuogas paukštis

 

       (E. Juodvalkė, Pas ką žiedas žydi, p. 9)

 

       Jaunos kartos kūryboje išryškėja ne tik definuojamo pasaulio siaurumas, bet ir kalbos pajėgumo klausimas. Šimkutės rinkinio recenzentas taip nusako situaciją, kurioje atsiduria šios kartos rašytojai (kurių tarpan priskiriu ir save):

 

       Prisipažinsiu, kad turbūt be išimties visų už Bogutaitę jaunesniųjų poeziją skaitant, man vienur kitur kyla įspūdis, lyg skaityčiau kokius nors vertimus iš svetimos kalbos. Tiesa, minties, formos, ir aplamai viso eilėraščio struktūros prasme šių jauniausiųjų poečių eilėraščiai pasižymi kaip tik savo hermetiškumu. Tačiau šios krypties blizgančių viršūnių nepasiekiama. Ir kas čia kliudo? Mano įsitikinimu, kliudo nepakankamas lietuvių kalbos visų plonybių žinojimas, tuo pačiu trūkumas įgimto ir natūralaus sugebėjimo šimtaprocentiniu kalbos turtu pasinaudoti. Eilėraštis ima atrodyti, lyg būtų verstas iš kitos kalbos, parašytas ne gimtąja, o kokia nors vėliau išmokta kalba.

 

       („Lidijos Šimkutės antrasis žingsnis”, Draugas, 1983, gegužės mėn. 14 d., p. 3)

 

       Pačios Šimkutės pasisakyme, kodėl ji rašo lietuviškai, ji kalba apie pareigos jausmą „išlaikyti kalbą ir kultūrą”, kadangi ji ir tėvai yra politiniai pabėgėliai, ne paprasti emigrantai iešką geresnės ekonominės būklės. Tuo pačiu ji pastebi,

 

       mano galvosena, jausmai ir būtybė iš pagrindų skyrėsi nuo anglosaksų galvosenos ir jausmų. O kadangi mano poezijoje dominuoja jausmai, neišvengiamai buvau priversta išsireikšti savo motinos kalba.

 

       Poetės susitikimai su kitais išeivijoje gyvenančiais ir rašančiais:

 

       pagilino mano meilę lietuvių kalbos grožiui, sukėlė nuostabą jos išsilaikymu, nežiūrint nuolatinės priespaudos, suteikė gilesnį supratimą jos kalbos archaiškumo ir tiesiog užbūrė savo mažybiniais terminais, šios ypatybės sutvirtino mano įsipareigojimą ir supratimą, kad man, asmeniškai, poezija yra sielos kalba, ir kad mano siela norom ar nenorom, kyla iš Lietuvos žemės.

 

       („Poeto kelias kultūrų sankryžoje”, Draugas, 1985 m. sausio 26 d.)

 

       Poetė toliau kalba apie jaučiamą izoliaciją, trūkumą intelektualiai ir kūrybiškai inspiruojančios aplinkos, lietuviškų knygų stoką, disciplinos ir laiko klausimus ir t.t. Tai klausimai ir problemos ne jai vienai pažįstami. O tada, kai lietuviškai rašančio siela nebesijaučia „kylanti iš Lietuvos žemės”, kai žodžiai ir galvosena, kurie kasdien apipavidalina tikrovės patirtis jau nebe „lietuviški", tada pakertamas pats įsitikinimas, kad rašyti lietuviškai yra vertingas užmojis. Tada iš tiesų lietuviškai rašančių poetinė, literatūrinė kalba tampa vertimu iš kitos kalbos.

 

       Čia pat aktualus yra klausimas, kodėl jaunesnioji išeivijos rašytojų karta atsitraukia nuo išorės pasaulio į vidinį — užsidaro į „hermetišką” asmeninių jausmų ir pergyvenimų pasaulį. Iš dalies, tai skaitytojų ribotos auditorijos faktas (rašydama poeziją, žinai, kad anksčiau ar vėliau, tai klausys Santaros-Šviesos suvažiavimo žmonės, skaitys Metmenų skaitytojai, gal Draugo publika, daugiausia vyresnės kartos, nes bendraamžių dauguma jau nebesupranta lietuvių kalbos pakankamai, kad surprastų lietuviškai rašytą poeziją. Tai ir pastato tam tikras a priori kūrybines sąlygas. O tikėtis naujos skaitytojų publikos dabartinėje Lietuvoje — kol kas dar tik svajonė, su įdomiomis galimybėmis). Antra, prie tokio įsisiurbimo į vidines tikrovės prisideda nebūtinai išsakytas, bet apčiuopiamas spaudimas „rašyti gražiai, lietuviškai, kaip jaunom mergaitėm pridera”. Dieve gink, jokių „šokiruojančių” temų, žodžių, įvykių, kaip, pavyzdžiui, Icchoko Mero romane Sara...

 

       Pagaliau pats faktas, kad kalba, išorinė tikrovė kasdien susitinkama, apmąstoma ir apipavidalinama, t.y., patiriama, tampa anglų kalba, priveda prie situacijos, kur natūralios, skambios kalbos rezervuaro stoka užkerta kelią šią tikrovę pergyventi, suprasti, transformuoti kūryboje rašomoje lietuvių kalba. Ilgiau išlieka žodžiai nusakyti siauresnį vidinį jausminį pasaulį, kuriame gyvena asmeninis „aš” ir išorinę tikrovę įsileidžia tik retkarčiais, ir tada tik apvalytą, ne pasaulio kraujo, prakaito ir chaoso reiškiniais kvepiančią. Todėl, mano manymu, jaunesnioji išeivijos karta rašo poeziją, ne prozą, ne dramą.

 

       Tokiose sąlygose asimiliacija, trečioji Škėmos nusakyta išeivijos literatūrai galimybė darosi labiau ir labiau ryškėjanti realybė. Tokio „asimiliavusio” poeto pavyzdžiu turime Anthony Petrosky. Jis ne Antrojo karo išeivių vaikų generacijos, o antrosios čia gimusios kartos atstovas. Bet jo kūryba tiksliai iliustruoja, kokia ateitis laukia lietuvių kilmės išeivijos rašytojų.

 

       1982 metais Petrosky laimėjo Amerikos poetų akademijos Walt Whitman premiją už rinkinį Jurgis Petraskas. Rinkinyje surinkti eilėraščiai, kuriuose jis aprašo savo senelio ir tėvo šeimos gyvenimą Pensylvanijos valstijoje, mažame angliakasių miestelyje, kur jis pats gimė ir augo. Viršelyje — senelių vedybinė nuotrauka, iš kurios žvelgia neabejotinai lietuviški veidai. Čia pat istorinis palikimas ir prasmės ieškojimas: Petrosky savo giminės gyvenimo dienų detalėse definuoja save, randa savo šaknis ir įsišaknijusią tikrovę, kurioje save atpažįsta ne vienas Amerikoje gyvenantis emigrantų ainis. Šią tikrovę Petrosky perduoda anglų kalba, kalba, kuria jis su realybės reiškiniais susitinka, kuria jis juos transformuoja.

 

       Petrosky rašo poeziją, kuri, jo žodžiais, „kreipia dėmesį” į kitus, ne tik į save, kuri sau prisiima asmeninę ir visuomeninę atsakomybę, meną ir gyvenimą suvesdama kartu. Jis naudojasi lyrinio ir pasakojamo žanro elementais, nes jie jam atveria erdves, kuriose jis gali jautriai kreipti dėmesį į kitus ir į tai, ką jų gyvenimo reiškiniai reprezentuoja. Tokią poeziją galima rašyti tik tada, kai ta pati kalba, kuria vyksta gyvenimo patirtis, tampa poeto rankose ir ausyse — poetine kalba, transformuojanti, įprasminanti tikrovę. Paimkime, pavyzdžiui, eilėraštį „A Pensylvania Kamily”:

 

       Old man Petraskas worked the mines

       until he died and refused to let his sons

       do the same. They worked the stills,

       delivering what finally saved them,

       the whiskey.

 

       3.

 

       I lean hard against my brain;

       slowly

       like a wet sack of sugar

       an old lady

       in a noisy green chair

       rocking back and forth

       calls my name:

       Antanas, Antanas.

       Secretly,

       like sounds

       pressing against the night

       I am making my way

       to join her.

 

       (Jurgis Petraskas, p. 5)

 

       ***

 

       Kai kalba — lietuvių kalba — visai generacijai, mano generacijai, jau nebe ta kalba, kuria susitinkame ir patiriame tikrovę, tada tautinis istorinis palikimas šios kartos rašytojui užkerta kelią prasmės ieškojimui, tikrovės įprasminimui. Tada kurti poeziją lietuvių kalba tampa tam tikro pobūdžio hermetiškas užmojis, kurį galima būtų lyginti su viduramžių poezija, rašoma lotynų kalba, ne žmonių kasdien vartojama gyva kalba. Ir užtat Bradūnas teisingai pastebi, recenzuodamas Lidijos Šimkutės poezijos rinkinį,

 

       Eilėraštis ima atrodyti, lyg būtų verstas iš kitos kalbos, parašytas ne gimtąja, o kokia nors vėliau išmokta kalba.

 

       Tai priveda prie noro imti kurti poeziją anglų kalba, net jeigu lietuvių kalba kadaise buvo pirmoji, net jeigu kilme ir širdimi laikai save lietuviu/lietuve.

 

       Pabaigai Algimanto Mackaus žodžiai, kurie, mano manymu, tiksliai nusako išeivijos lietuvių literatūros ateitį:

 

       Mes kalbame nykstančiais žodžiais

       merdinčios mūsų kalbos.

       Pilas vanduo į laivus —

       Jais išplaukė mūsų šeima.

       Tuščioj, išardytoj krantinėj

       niekas nelaukia sugrįžtant.

       Mes kalbam išgelbėtais žodžiais

       mirusios mūsų kalbos.

 

       („Mirtiškoji”, Augintinių lėmė, p. 174)

 

       Živilė Bilaišytė. Detalių reikšmė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1994.