silbajoris_rimvydasKeturi: Jaunųjų poezijos rinkinys. – Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1986.
Jolanta Malerytė siekia tradiciškai suprantamo poetinės išraiškos žodžio. Kartais tai būna visiškai realistiški, tiesiogiai matomo pasaulio aprašymui, kurie įvaizdžiais tampa tiktai veikiami veiksmažodžių ar būdvardžių, ateinančių iš visiškai kitos semantinės kategorijos ir užtat suteikiančių realiems reginiams perkeltinę prasmę:
Vasara skalauja upėse vaivorykštes,
Pievose džiovina.
(p. 9)
Žinomas dalykas, kad vaivorykštės galas gali atrodyti tartum išeinąs iš upės ir kad rasa spindi vaivorykštės spalvomis. Bet kad tos vaivorykštės gal būti „skalaujamos“ ir „džiovinamos“, suteikia joms vieną perkeltinį lygį, o kad tai daro „vasara“ – dar ir antrą. Kaipo priešprieša – kontrapunktas, tada – asmeniškos emocijos įvaizdis, lyg ir įtaigojant, kad gamta tariamai pasikeitė į to jausmo magnetinį lauką pakliuvusi. Šis perkeltinės prasmės kūrimas kartais jai pasiseka geriau: „Pabers geltonas ašaras klevai“ (p. 10) arba: „Kai laukinė antis vėl suriks. / Riksmą juodas miškas pasitiks“ (p. 20), o kartais – blogiau: „Mirga naktys ramunių laukuos / į šaltinius suskilusios“. Kai kur susidariusi metafora turi ne tik transformuoti prieš akis esantį pasaulį, bet išreikšti ir pačios poetės nuotaiką: „Rugpjūtyje medžius nuplauna paukščių raudos“ (p. 14). Erotinė, arba kaip pas mus mieliau sakoma, meilės tematika kartais visai gražiai persišviečia per gamtovaizdį:
Kaip tavo rankos irgi
ir todėl
Laukai sugėrė bičių karštį.
Tu ant liepsnojančios kaktos
Uždėk man savo rankų tvarstį.
(p. 17)
Kartais autorė, atrodo, nejaučia žodžio semantinio lauko ir jį vartoja nesuvokdama implikacijų, gadinančių poetišką įspūdį: „Pasiraičiojau pievoj“ (p. 28).
Apskritai Malerytės poetinė kalba neatrodo „išeiviška“, nes ji gimė ir septyniolika metų išgyveno Lietuvoj. O pati poezija yra savaip maloni ir „tikra“, nors dar palyginti lengvasvorė ir savo tematika, ir įvaizdžio sukeliamų asociacijų paviršutiniškumu.
Vainis Aleksa nori savo poezijai uždėti sunkesnes pareigas. Panūdęs galvoti ir jausti ką nors svarbaus: kartų skilimą, tėvų tolimą, sunkią ir vargu suprantamą praeitį, savo egzistencijos mįslę, istorijos prasmę ar absurdą, o ypač savosios lietuviškos kartos keistą būklę, kartą vieno jaunuolio išsakytą žodžiais: „neišėjusiems negrįžti“ („Vainis Aleksa gimė 1958 m. Čikagoje“), jisai jaučia norą ir pareigą kalbėti apie tai poeto žodžiais, nors tas, aišku, nebūtina.
Iš jo eilių prasikiša keistos kalbinės ataugos, originalios savo nelauktumu, bet ir suluošintos kalbinės potekstės nenuvokimo. „Kviečiu vėžį! / smirdalą! / išsišakok manyje“ (p. 37) būtų vienas pavyzdys. Lietuvių kalbos semantinėj sferoj sunku įsivaizduoti išsišakojusį smirdalą, bet, matyt, Vainis norėjo pavartoti kadaise vaikystėje girdėtą supykusios mamytės žodį dėl jo poezijos kalbą šokiruojančios vertės.
Su panašia drąsa Aleksa leidžiasi ir į tėvų išpuoselėtą, trafaretu pavirtusią mitologiją, kad ją kartu ir užmuštų, ir atgaivintų savo žodiniame pasaulyje: „tie patys geležiniai kaulai staugia / kiekvienam sapne“ (p. 38). Šitaip Gedimino sapnas atsigula į kapus, o išeivio lietuvio pasenusios naktys atgauna reumatišką gyvybę. Iš tokių sapnų, kaip jau miegant ir būna, Aleksai išplaukia tartum visai natūralūs, o iš tiesų stebinantys tikrovės plotmių sugretinimai: „peržengęs plentą tarp nakties ir laukų / renku brolius į puokštę“ (p. 39). Čiabuvis – išeivis vaikas savo sapne peržengia gyvenimo – kelionės ribą į jam nebūtos tėviškės laukus, kur už juos žuvę tėvai – broliai pavirsta atminimų žiedais. Bet galbūt tokiam šių eilučių skaityme atsiliepia tik nepralietas, susenęs išeivio kraujas.
Vienoj vietoj Aleksa rašo: „karo turgus dar praeis procesijom / nesuprantamom kalbom“ (p. 41). Čia beveik ir glūdi visa jo padėties ir jo kaipo poeto pastangų simbolika. Jo tematika dar vis bastosi po tėvų karą, tą klaikų „turgų“, prikimštą jų prisiminimų, tuo tarpu jo žodyje ta tėvų kalba atsišaukia kaip svetimoj atmosferoj iškrypęs aidas. Kartais jaučiame anglišką potekstę: „aš dar jaunas, dar greit susigaudysiu“ (I‘m still young, I‘ll still catch on fast), kartais iš viso neaišku, iš kokio kalbinio aruodo žodis semtas: „mes ne mirkčiojantys“. Kartais vėl padvelkia turbūt neieškotu siurrealizmu:
susirietęs laikau rankas
tarp nervų
drebinu kojas ir laukiu.
(p. 46)
arba:
į žemę trenkiam tvirtus raumenis,
pateptus kaip geros mašinos.
(p. 49)
Vis dėlto pro šitokius išmoktos, bet gilumoj neapvaldytos gimtosios kalbos keistumus neretai prasiveržia žėrintis žodis, kartu ir poeto pergalė, ir skundas:
ši diena laimingiausia mano gyvenime
truputį sudrebėjus nuo saulės
jaučiu, kad nyksta žodžiai
kalbos, kuri mokino, kaip apsieiti, prisitaikyt, kalbėt.
(p. 52)
Tiek jau to, kad kunigas Vaišnys tuoj lieptų sakyt „mokė“ vieton „mokino“ – svarbu, kad šis skundas aidu atsišaukia į ankstesnį Algimanto Mackaus: „Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos“.
Gal įspūdingiausias Aleksa, kada iš savo generacijos perspektyvos, kaip amerikietis ir Lietuvoje turistas, ir lietuvis iš tėvų išsvajotos žemės, jis pasiūlo vinjetes iš kelionės Lietuvon:
turiste!
jaučiuos tavo glėby!
tu ten pasienyje drebėjai
tu ieškojai mikrofonų
tau draugai išjungė telefoną.
(p. 42)
Staiga suvokiame, kaip sovietinio gyvenimo smulkmenos gali tapti stebinančiu ir piktinančiu dalyku šio nekalto amerikietiško avinėlio akyse. Bet Aleksa nėra tik šiaip sau turistas – jis turi ypatingą dovaną, sparnuotą poeto žodį, prasiskverbiantį iki kaulo į sąžinę, kaip nuodingą gyvatę, dar tebegulinčią mūsų išeivių širdyse:
toli už ribų
apie šulinį, renkasi dalgiai,
duona, sūris, degtinė
ir jų žmonės, tėvo pamotės bučkis
atgaivina nors lūpas,
pusseserės prašo,
kad daugiau nereikalaučiau.
skaistyklos vanduo,
koks bebūtų skanus, džiovina
ir vėjelis, kiek begaivintų,
galanda dalgius.
(p. 43)
Saulius Kubilius, panašiai kaip ir Aleksa, mėgsta rašyti trumpomis eilutėmis, nežinia, ar prisiminęs Joną Meką, kuris lietuviškai moka puikiai, ar tik dėl to, kad šitaip atrodo lengviau. Negi bevaikščiosi trylikaskiemeniais žingsniais po Baranausko Anykščių šilelį arba valso taktu per Maironio anapestus: „man krūtinę užliek savo šalta banga“. Vis viena jis gali tą pačią mirties bangą staiga prikelti iš kažkokių atavistinės tautos pajautos „kapų milžinų“ staiga sujungdamas tautos ir savo praeitį su dabartim:
Kai likimo veidas pažvelgia,
prisiminimų banga
užlieja
virpančią sielą.
(p. 60)
Ne taip kaip Malerytė dar vis Lietuvoj arba Aleksa, papykęs turistas, Kubilius gyvena pasaulyje, kuris pakankamai didelis, kad atpultų tremties klausimas. Kad ir kur jis, tolimas Australijos vaikas, eitų, jis vis dar būtų namuose. Čia galbūt tikrai naujas indėlis į lietuvių poeziją. Jis kartais truputį gal nerangiai vydūniškas („O Deive / saule! <...> Savo kūno nuogą rūbą / tiesiu ant aukuro liepsnų“, p. 62), kartais akmeninis, kaip Medūzos akysna pažvelgęs romėnas:
Nerone, tu tyli šiandien.
Tyli ir tavo namų griuvėsiai
apaugę krūmais ir žole.
Vien poeto eilėse skamba
tavo orgijos ir dega Roma.
(p. 65)
Bet jis ir pakankamai lietuviškas, kad prisimintų Tabor Farmą, tą uodų apsėstą senos pagonių Lietuvos šventovę. Tik jis ateina ten iš sau pažįstamo pasaulio, kuriam ši šventovė nebereikalinga:
Atsinaujinti šioj žemėj
negaliu.
Ji, jau atsinaujinusi,
sveikina mane.
(p. 66)
Tačiau Kubilius bent tuo atžvilgiu tikras poetas, kad jam rūpi visų daugiausia paties žodžio –jo formos ir prasmės – dialektika daugiau negu išėjimai ir grįžimai, praradimai ir apgailėjimai. Jis supranta, ką ir Mackus su Meku suprato, tik kitais, tremtim persunktais žodžiais išreikšdavo:
Iš bedugnės audeklo
išsirita
l y g kamuolys
beveidė ir bevardė
beveik baisi
pirmoji FORMOS apraiška.
(p. 68)
Gal tik reikėtų jam patarti nesuminkštėti, kad jo eilės neprabiltų čigoniškų smuikų, mirtim maloniai dvelkiančių, sentimentalumu:
Žvakės šviesa gimdo poeto žodžius.
Vaškinės žvakės ašaros lieja eiles.
(p. 76)
Gintarė Remeikytė, knygoj sakoma, išėjo „visą įprastą išeivijoje lituanistinį švietimą“. Malonu įsivaizduoti, kad bent šiuo atveju tas švietimas pažadino širdy poeziją, nors galvos už tai neguldyčiau. Kiekvienu atveju štai jinai prieš mus ir, kaip poetams (net jauniems) pridera, mąsto apie praėjusį laiką:
Vakar...
Susprogdinau balioną.
Nebepripūčiau.
Nukirpau lėlei plaukus.
Nebeatauga.
(p. 79)
Tie, kam jau dantys byra, su atlaidžia šypsena poetę supras. Supras gal net ir ką daugiau: kad jai rūpi ne tik mąstyti laiką, bet ir pagauti momentą, tą akimirką, kada sieloj net nežiniomis susikaupęs jausmas randa formą ir žodį:
Kai tave paėmiau
į savo abejingas rankas
ir nešiau krikštyti,
išsigandau,
kad jos dreba.
Ir tą dieną
aš pagaliau
priėmiau
krikštą.
(p. 80)
Kiek sunkiau bus su mūsų poezijoj ir mūsų kultūroj mažai dar pažįstamomis perspektyvomis, pavyzdžiui, feministine:
Kai paklaus bernelis:
Ar tu moki auscie? Ar tu moki verpcie?
Atsiliepsiu: Arsime abudu.
Jam nupinsiu savo rūtų vainikėlį.
(p. 81)
Toli, toli, gal ant dangiško skliauto, tikriausiai žiūri ir šypsosi Salomėja Nėris. Tai gal ir yra įdomiausias Remeikytės poezijos aspektas: atsikvietusi Mūzą, jinai nerašo, ką ši diktuotų, bet greičiau pati sau nužymi savotiškas mintis, staigius jausmus, iškilusius pasaulį smalsiai stebint. Štai Viduržemio moterys – viena susupta į juodą gedulą „saulės trenksmui“ gal kur Sicilijoje, o kita – Venera, gimsta nuoga ir laisva iš kriauklės. Vėl femistinis klausimas: kuri iš jų savo likimą pati pasirinko? Atsakymas:
dalia – valia
valia – dalia
(p. 84)
Arba: šokanti graikė motina permeta klūpančiam sūnui per galvą savo koją, o šis ją pabučiuoja: „jis / laimingas / jis / sūnus“. Beje, Gintę skaitant reikia apsiprasti su tokiais nerangiais, keistai prozaiškais žodžiais ar posakiais eilėraščio poetiškam kontekste. Jos kūryboje ne tik šokėja „permeta“ koją, bet ir „pjauname lavonus“ (medicinos mokykloj, aišku!), ir pienas „dažniausiai nesurūgęs“, ir ramunes („įmerkiau į stiklinę ir pastačiau / prie veidrodžio ant komodos“, p. 83) ir kitur panašiai. Tai yra ne poezija sau, išsisupus plačiai vakarų vilnimis, bet ženklai, taškai – kelrodžiai žmogui, savotiškai labai naujam žemėje, dar tik pastebinčio dalykus, sakykim, kaip erotinę aistrą: „Žvakės ištirpo, / bet / aš / degu“ (p. 87), arba „Pamoka apie platonišką meilę“:
Kai sakei, kad myli,
nekalbėjai su seserimi.
Ir ne motiną glamonėjai.
(p. 89)
Platesniu mostu rašydama, Remeikytė vis vien bando laiką, erdvę, likimą sutraukti į vieną tik žodį, taip, kad gyvenimas taptų poetiškas, tuo žodžiu paženklintas. Toks yra eilėraštis „Vestuvinės dovanos“ (p. 94–95), kur Lietuva, tremtis, laikas ir moters dalia, ir net įkaušusiems patikusios Justino Marcinkevičiaus eilės susikaupia į tris žodžius: duona, druska, vynas.
Tiesą, pasakius tai ir visi keturi šio leidinio poetai stovi šitaip prieš mus su duona, druska ir vynu rankose, pasitikdami prie savo poezijos namo. Jis nedidelis, kartais nedailus, kartais žodžių stogas šiek tiek skylėtas, bet vis tiek tai tikras namas: jis stovi. Taigi ir sveikiname, laukdami daugiau.
Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.