VIDURINIOJI_egzodo_kartaTai vėliausiai sužydėjusi arba dar tik pumpurus beskleidžianti publikacijomis ir gimimo metais pati jauniausioji mūsų egzilinės poezijos šaka. Šaka, kurios šaknys galbūt jau labiausiai yra prisitaikiusios prie svetimųjų laukų dirvožemio, bet vis tiek žydi ir mezga vaisius, kvepiančius dar viena nauja lietuviškojo skiepo atmaina. Tai išeivijos augintinių atmaina, kuri toli gražu nesibaigia vien Algimantu Mackum ir Liūne Sutema, kada daugelio kitų gimta­dieniai pabyra kone nuo trečiojo iki septintojo šio amžiaus dešimtmečio.

 

*   *   *

 

/.../

 

Ateities puslapiuose išaugo ir Marija Jurgita Saulaitytė (vėliau — Marija Stankus-Saulaitė, g. 1941), kurios debiutinis rinkinys Kai mes nutylam (1967), ne vieno recenzento manymu, pralenkė„įprastinius debiutinius bandymus“, nors stokojo „erdvės, platesnio mosto, dramatinio intensyvumo“ (V. Skrupskelytė, Aidai, 1969, Nr. 3). Tuos trūkumus Marija Saulaitytė kompensavo originalia „vaizdais išmarginta fraze ir patraukliai skambiu lyriškumu:

 

Rytmečio rasa

lengvesnė

už kelio žvyrą.

Švelniau ji krinta

švelniau subyra

ir susimaišo

su prakaito lašais.

 

Nors gimusi svetur, Marija J. Saulaitytė nuoširdžiai įsijaučia ir į savo išeiviškąją buitį ar tėvų palikto krašto nedalią, kaip rodo ir skyrelio „Ten“ eilėraščių pavadinimai: Karas, Sibiras, Tauta, Tremtinys etc. Viktorijos Skrupskelytės žodžiais, ji „širdyje tėvynę atkuria poetine intuicija, vaizduote ir emoci­ja“, bet taip pat „išvengia sentimentalumo ir dirbtinumo“.

 

„Antrajame savo rinkinyje Viena saulė danguje (1971) Marija J. Saulaitytė ieško ne naujo kelio, bet greičiau tikslesnio ankstyvesniųjų vidinių įspūdžių apibrė­žimo, ne tematikos įvairume, bet tobulesnio poetinio žodžio, subtilesnių išraiškos priemonių“, – taria Viktorija Skrupskelytė, iškeldama poetės dėmesį „analoginiams ryšiams, kurie vaizdą padaro daugiaprasmį ir tuo būdu jį pagilina, jam duoda rezonanso“ (Aidai, 1972, Nr. 8).

 

Už metų Marija J. Saulaitytė išleidžia nedidelį trumpų, fragmentuotų eilėraščių rinkinuką And You (1972) angliškai, dalį jų prieš tai išspausdindama amerikiečių periodikoje.

 

Trečiasis lietuviškas Marijos J. Saulaitytės eilėraščių rinkinys Šeštoji diena (1974), dedikuotas Vilniui ir gimęs po pirmo apsilankymo Lietuvoje, jau ir pačiu pavadinimu akcentuoja išgyvenimus, patirtus gal suvisam apleidus ką tik atrastą tėviškę ir ten paviešėjus svetimųjų valdovų turistams teleistas penkias dienas. Šį rinkinį recenzuodama kritikė Birutė Ciplijauskaitė teisingai iškelia „daug rečiau tremties rašytojų liestą, bet labai aktualų aspektą: tai, kad tremtinys ir grįžęs savon šalin begali būti tiktai tremtiniu, ypač jei reikia ją ir vėl palikti“ (Aidai, 1975, Nr. 6). Nors iš tikrųjų Marija J. Saulaitytė į Lietuvą ne sugrįžta, bet dar tik pirmą kartą joje apsilanko, kritikas Rimvydas Šilbajoris ją su pagrindu priskiria „tremties rašytojų grupei. Tremtinė ji todėl, kad jos eilėraščiuose užtinkame tas pačias pagrindines prielaidas apie mūsų padėtį svetur, tuos pačius jausmus ir kalbėjimo būdą, kurie paženklina daugelio vyresniųjų poetų, asmeniškai pergyvenusių krašto praradimą, kaip tragišką lūžį jų jau subrendusiam gyvenime“ (Metmenys, 1972, Nr. 24).

 

Rimvydas Šilbajoris vaizdingai nusako ir Marijos J. Saulaitytės poezijos stilistinį braižą, pastebėdamas, jog ji „nepasižymi nei kalbos puošnumu, nei jausmingomis, retoriškomis intonacijomis, nei metaforų pilnu, skaitytojo vaizduotę dominuojančiu išvystymu. Tai ,nedasakyta‘ poezija, jos komplikuotumas ir gelmė palengva atsidengia skaitytojui jau jo paties mintyse, kurioms eilėraščio tekstas duoda tik paskatinimą ir bendrą kryptį. Prisimenant lietuviš­ką ir religinį autorės kūrybos charakterį, galima būtų kalbėti apie jos meno kuklumą, išraiškos paprastumą, kaip lino drobės, kaip Rūpintojėlis, kaip Vlado Šlaito poezija. Bet tarp jaunesniųjų mūsų poetų ją reikia, kaip kuklųjį Kristaus palyginimo svečią, paprašyti arčiau prie garbės stalo“.

 

Teisi ir Birutė Ciplijauskaitė, apie Mariją Jurgitą Saulaitytę tardama, jog „užuot stebinus skaitytoją, jai labiau rūpi išsakyti savo pačios nuostabą“.

 

/.../

 

Iš keleriais metais ar ir visa dekada už Mariją Saulaitytę jaunesnių ori­ginalumu ir implikuotais kūrybiniais pažadais gal daugiausia išsiskyrė Eglė Juodvalkytė (vėliau – Juodvalkė, g. 1950 Čikagoje), kaip ir Rimas Vėžys, anks­tyvąjį pripažinimą pelniusi ne tiek bendradarbiavimu jaunimo spaudoje, kiek skaitymu įvairių renginių programose.

 

Jau ir paties debiutinio rinkinėlio (išleisto 1972) pavadinimu, atitinkančiu pir­muosius įžanginio eilėraščio žodžius – Jei tu mane paliesi, aš sutrupėsiu... –išsa­komas savotiškas visai poetės dar lietuviškai kuriančiai kartai būdingas dualiz­mas, iš vienos pusės ieškant sąlyčio su skaitytoju, norint jam atsiverti, iš kitos – bijant pasakyti per daug, bijant būti nesuprasta, gal net pažeista. Tas dualiz­mas, išsisakymo priemonių ribotumo pajutimas gal ir verčia ją kalbėti dar abstrakčiau, ir dėl to iškylančias kiek nejaukias prozines seklumas maskuoti įmantresnio eilučių išdėstymo ar sulaužymo diktuojamomis pauzėmis ar net sąmoningu gramatikos ar sintaksės nepaisymu. Tos savybės – uždarumas, fragmentiškumas, vidiniai prieštaravimai – ilgainiui virsta ir pastoviais kūrybinio veido bruožais. Tai jaučiama ir antrajame Eglės Juodvalkės rinkinyje Pas ką žiedas žydi (1983):

 

Kišenėje paslepiu

beprotei atneštų ir atmestų saldainių

(ir nedėkingumo)

trupinius

 

skaičiuoju nusivylimus

 

sudedu riešutus ir laukimo minutes

padaliju iš dviejų seserų ir valkatos su gitara

padauginu iš plieninių stygų spiegimo

      begalinio garsų skaičiaus

      beprotės krykštavimo

atimu save

 

O vis dėlto antrajame rinkinyje Eglė Juodvalkė pasirodo galinti būti ir atviresnė, tegul ir vien užuominomis, bet aiškiau pasakyti, ko ji bijo, ko išsiilgsta, kuo pasitiki, sugeba priversti ir mus pajusti, kad tie visi jos nuogąstavimai, troškimai, ieškojimai ar praradimai, jei ir kitokiais pavidalais, yra mūsų pačių ne kartą patiriami ar išgyvenami. Tuo pačiu poetė ir tampa mums ne vien suprantamesnė, bet ir artimesnė. Iš kitos pusės ir Eglės Juodvalkės intymumas yra sugestyvus, pasižymintis lakią ir turtingą vaizduotę rodančiais nesitikėtais sugretinimais, drąsiais ir originaliais įvaizdžiais, net ir specifinį moteriškumą išreiškiant nekonvenciška forma ar būdais, kurie kartais, nepaisant jų efekty­vumo, griežtesniems „tradicininkams“ gali skambėti grubokai ar net vulgariai.

 

Trumpas ir vienintelis sugrįžimas į niekad nematytą, bet nuo vaikystės širdin įdiegtą ir ten išnešiotą tėvų kraštą yra poetės skaudžiai ir intymiai išgyventas, o dabar skaitytoją žeidžiantis aštriomis užuominų skeveldromis klausimuose: „atspėk, ko pasakyti nedrįsau/ ko tu paklausti negalėjai/ atspėk žodžius/ karčius kaip ligi šiol nepabučiuota/ senelės kapo žemė Salake// atspėk žodžius/ kaip gin­taro saujelė/ kruopščiai surinktus/ ir nuvežtus/ ir vėl išvežtus// atspėk kuo gyvenu...“

 

Nors ir nebūdama tiesiogiai gimininga mūsų vakarykštei, išeivijoje spaus­dinamai ar šiandieninei gimtojo krašto poezijai formos ir išraiškos prasme, Eglės Juodvalkės poezija yra savo šaknimis įaugusi į lietuvišką tradiciją, dažnai ne vien paviršiumi atspindėdama didžiuosius mūsų tautinės individualybės ar egzisten­cijos rūpesčius. Pats ryškiausias to pavyzdys yra aštuoniolikos eilėraščių ciklas „Marelės pasaulis“, kurio titulinė veikėja yra pavergtame krašte įvairiai persi­kūnijanti ir už savo būvį bei išlikimą kovojanti moteris. Kaip motto šiam ciklui panaudodama Marcelijaus Martinaičio posmelį, Eglė Juodvalkė neslepia Marelei modelį ėmusi iš šio poeto Kukučio baladžių, kurių folklorinis personažas ten išaugo į epinį herojų, daugialypę figūrą, peržengiančią ne vien erdvės ir laiko, bet gyvenimo ir mirties ribas.

 

Kaip Eglės Juodvalkytės, taip ir metais už ją vėliau debiutavusios, anksti mirusios Živilės Bilaišytės (1951–1991) rinkinėlį Žaiskim ieškojimą (1973) taip pat išleido čikagiškis Pedagoginis lituanistikos institutas. Charakteringa tai, kad abiejų jaunųjų poečių bendraamžiai, tegul gal ir auklėtojų paskatinti, suprato, jog prasminga savo bundantį lietuvišką sąmoningumą pademonstruoti, bepuoselėjant tada santariečių ir ateitininkų pradėtas (davusias išeivijai pajėgiausias knygų leidyklas) tradicijas, savo ruožtu ir abi poetes įpareigojusias ne kartą kalbėti visos savo kartos vardu. Mecenatais pasirašę kolegos Čikagos Aukštesniosios lituanistikos mokyklos abiturientai, 21 asmens grupė, savo įvadiniame žodyje skaitytoją įspėja, jog „Živilė gimusi ir augusi ne lietuviškame kaime, bet Čikagos dangoraižių raizgynuose, todėl ir jos poezijoje yra ne rūtų ir čiobrelių kvepėjimas, bet vaškuotų grindų, muilo aitros ir greitkelių tvaikas“. Šis jų teigimas, kaip ir tvirtinimas, kad „ji ieško pati savęs ir savo kelio, nes jai įtakos turi ne vien lietuviškoji, bet ir svetimoji literatūra“, yra gana akivaiz­dus, perskaičius jau pirmuosius kuklaus rinkinėlio posmus.

 

Iš tikrųjų Živilė Bilaišytė, savo pačios vėlesniu pasakojimu, jau mokykloje besižavėjusi Algimanto Mackaus kūryba ir besidomėjusi jo asmenybe, o Instituto diplominiam darbui pasirinkusi šio poeto bibliografijos rinkimą, maždaug tuo pat metu išleistame savo eilėraščių rinkinėlyje jo poezijos ir buvo stipriausiai įtakojama. Jos eilėraščiuose nesunku užčiuopti Algimanto Mackaus poezijai charakteringą ritmą, formą, nuotaikas, kontrastus, antifrazes, tačiau visi tie elementai Živilei Bilaišytei ne visada klijuojasi į darnų vienetą, mozaiką ar kolažą, o neretai pabyra paskiromis šukėmis, skiautėmis ar trupiniais:

 

Paklydę dvasios

plieskiančioj šviesoj

glaudžiamės

prasilenkiančių traukinių klyksme

ir, išmaldos ieškodami pavargstame.

 

Esame šiukšlės, varomos

priešaudrio vėjo,

nešluotos pasuolės,

eismo nelaimių sąrašai.

(„Generacija“)

 

Vėliau (dažniausiai Metmenyse) pastoviai spausdinami eilėraščiai ar jų ciklai rodo nuolat stiprėjančius Živilės Bilaišytės individualaus kūrybinio veido bruožus, kuriems charakteringi mūsų poezijoje neįprasti ir logiškai sunkiau suvokiami siurealistinio atspalvio įvaizdžiai, dramatiški lūžiai ir disonansai, ar kartais jaučiamas nepasitikėjimas savojo žodžio jėga: „Analizė nesveika./ Dulkėmis, purvu ir dūmais apvilkti,/ nuogi, išdžiūvę, susitraukę —, mano žodžiai./ Nesveikai išbalę, uždaryti,/ kvėpuoja vėsinamą orą/ ir byra į dulkes./ Tuščia tyla“ („Balsai, tyla ir žodžiai“. — Metmenys, 1980, Nr. 39).

 

Eglės Juodvalkės ir Živilės Bilaišytės kūrybą riša ne vien debiutinių rinkinėlių leidėjų tapatybė, bet ir toji aplinkybė, kad ir literatūros abiturientėmis jos tapo nepraleidusios ilgesnio laiko vaikų ar jaunimo periodikos mokyklose, kurias veik visos anksčiau aptartos debiutantės, galima sakyti, bent savaitgaliais pastoviau lankė. Galbūt dėl to ir vaikystei ar paauglystei būdingiausių sąvokų ar žaidimų fazė jų kūryboje atsispindi net ir eilėraščių („Pasaka“, „Pasakoje“, „Užburtas ratas“) ar rinkinių pavadinimuose.

 

Iš antologijoje Tiltai ir tuneliai (1969) debiutavusio dešimtuko individualios kūrybos rinkinį po keliolikos metų teišleido vien Teresė Pautieniūtė (g. 1945 Vokietijoje). Nors ir jos eilėraščiuose kartais jaučiama Algimanto Mackaus įtaka, tačiau „neornamentuota kalba“ mažiau krinta į akis galbūt dėl poetės kiek gau­sesnio žodyno, gilesnio kalbos pažinimo ar laisvesnio jos vartojimo. Dėl to gal ji aiškesnė, suprantamesnė ir atviresnė. Bendraamžiams, atrodo, hermetišku­mo sąmoningai siekiant, Teresė Pautieniūtė net vieno skyrelio pavadinimu taria: „Nenoriu būti viena“. O ir deklaruodama savo skirtingumą nuo vyresniosios kartos, ji tartum tebeliudija ir ryšį su tuo kamienu, nuo kurio yra atitrūkusi:

 

Ne tada gimiau.

Ne prie žemės

bet prie akmens

glaudėsi motina,

bėgdama

vejama karo

gimdydama baimėje.

 

Teresė Pautieniūtė, atrodo, savesnė jaučiasi tradicinėje tematikoje, trum­puose, laisvai sueiliuotuose vieno sakinio posmeliuose, paprastai, su moteriška intuicija ir išgyventu jausmu kalbėdama apie meilę, gamtą ir žemę (kuri ilgainiui „taps pamote/ plakančia/ išvargusį kūną/ liga, laiku ir ilgesiu“), negu pasiklydusi civilizacijos pragaištį liudijančiuose „Metalo miškuose“.

 

Savo eilėraščių tonu ir nuotaika nuo Teresės Pautieniūtės gerokai skiriasi tais pačiais metais rinkinėliu Šiapus jūros (1975) debiutavusi jos bendraamžė Ona Mikailaitė (g. 1944 Vokietijoje). Jeigu Teresė Pautieniūtė veik visada kalba liūdnai, dažnai gana pesimistiškai ir niūriai, o kartais ir dramatiškai, tai Onos Mikailaitės šviesus ir optimistiškas požiūris į gyvenimą, besąlyginis pasitikėjimas viską matančiu ir galinčiu Tvėrėju, Jo globa, vaizdžiai nusakomas paskutiniuo­ju rinkinėlio eilėraščiu „Tikiu!“, skaitytoją paliekant pakilioje nuotaikoje:

 

Kai pažvelgi į mane

Savo rudom, kaip žemė, akimis,

Many visi pavasariai

Drauge nubunda

Ir ima krykštauti,

Lyg žvirblių pulkas kadugiuos.

 

Trumpų, dažnai kreipiniais ar jausmažodžiais nuspalvintų Onos Mikailaitės eilėraščių pobūdį taikliai nusako Birutė Ciplijauskaitė, juos pavadinusi lyriškais „atodūsiais“: „Tono ir nuotaikos vientisumas, gaunamas intymiais pasisakymais, subtiliu žaismu tarp lyrikos ir lengvo humoro, jausmų, spalvų, plastinių linijų transpozicijoje vienam įspūdžiui sukurti. Paprastumo, švelnumo autorė semiasi ir iš liaudies dainų – tiek tematinėmis užuominomis, tiek stilistiniu efektų, kaip mažybinių formų, reguliarių, beveik paralelinių pakartojimų, ištiktukų vartojimu. Jiems išgauti griebiasi ir liaudies formų“ (Aidai, 1977, Nr. 6).

 

Siektą formos ir išraiškos glaustumą rodo ir skyrelių pavadinimai: „Šiapus“ ir „Anapus“, pirmuoju apimant ir dabartį ir kasdienybę, visa tai, kas yra čia ir šiandien, antruoju ne vien grįžtant į artimiausią ir daugiau asmenišką praeitį („pražuvusių saulėlydžių ieškoti“), bet užuominomis kaskart užgriebiant ir giliau, iki biblinio pasaulio pradžios, o taip pat ir už jo ribų.

 

Maždaug tuo pačiu laiku, septyniasdešimtųjų dekados pirmojoje pusėje, porą eilėraščių ciklų ir keletą sodrių poezijos prozoje (ar tirštai poetinės beletristikos) gabalų Metmenyse (1970–1976, Nr. 20–32) išspausdino ir Austė Pečiūraitė (g. 1950 Detroite), savąją kūrybą taipgi ne kartą skaičiusi įvairių literatūros vakarų programose. Jos eilėraščiai irgi neturėjo poezijai būdingiausių elementų ir nuo prozos besiskyrė tik daugiau primestine išorine forma:

 

mano plonų ratų

dviratis stovi tarp medžių vakaras

mosuodamas rankomis pagavo

mano draugus už liemenų

ir sviedė per žalią parko

namo stogą jie grįžo medžių ir

sūpynių viršūnėmis

 

Austės Pečiūraitės poetinės prozos miniatiūros (parašytos, beje, jau laikan­tis visų nusistovėjusių gramatikos ir sintaksės taisyklių) išsiskyrė fantastiniais siužetais, neribotoje laiko ir vietos erdvėje kaleidoskopiškai besikeičiančių veiksmų, groteskiškais veikėjais ir tirštai barokiniu stiliumi, rodančiu turtingą ir plačią poetės vaizduotę. Skaitytoją užintriguoja ir paperka ne vien neįtikėtini įvykiai paradoksiškai kontrastiškose situacijose, bet ir autorės sugestyvus tikėjimas savo susikurta realybe, jos atskleidžiama spalvingomis ir dinamiškomis detalėmis.

 

Australijoje, kur po Antrojo pasaulinio karo per trumpą kelerių metų tarpą iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų emigravo ir ten įsikūrė nemažas skaičius vidurinio ir jaunesnio amžiaus lietuvių, literatūrinio judėjimo ilgesnį laiką veik iš viso nebuvo, o ir vėliau jis vyko gana silpnai, ten įsikūrusiems rašytojams leidėjų dažniau ieškant Amerikoje ar Europoje ir per keliasdešimtį metų teišleidžiant vos keletą reikšmingesnių knygų. Visi Australijoje gyvendami knygas išleidę lietuviai rašytojai buvo ne tik gimę Lietuvoje, bet dauguma jau savajame krašte ar Vokietijos pabėgėlių stovyklose kūrybiškai besireiškę. Ir tenykščiai debiutai buvo gerokai pavėluoti.

 

/..../

 

Metais vėliau už A.Veščiūnaitę debiutavusios, tačiau amžiumi dviem dekadom jaunes­nės, kitos australietės poetės Lidijos Šimkutės (Pocienės, g. 1942) kūryba rinkiny­je Antrasis ilgesys (1978) pasirodė kaip priešingybė lengvai ir skaidriai Aldonos Veščiūnaitės lyrikai. Lidijos Šimkutės tonas yra elegiškas ir niūrus, neretai su­dramatintas siurealistiškai skambančiais įvaizdžiais, nors kalbama būtų apie karštą meilę ar aistras. Net labiau negu kitom išeivijos augintinėm, Lidijai Šim­kutei būdingas hermetiškumas, susikoncentravimas savyje, iš skaitytojo reika­laujantis tolygaus ar didesnio susikaupimo. Ji mėgsta kiekvieną žodį apkrauti sunkiai pakeliamo daugiaprasmiškumo našta, kalbėti užuominomis, kontrastais ir priešingybėmis. Ieškodama „neištartų žodžių“ ar „nesuvokiamų minčių“ ir tituliniame pirmojo rinkinio cikle tarusi: „Aš noriu kad ne žodžiai,/ Bet kūnas ir akys kalbėtų“, poetė tąjį savotišką „tylos kompleksą“ ne vienu atveju per­kelia ir į antrąjį savo eilėraščių rinkinį Prisiminimų inkarai (1982). Čia tąja tyla nuolat pabrėžiamas vakarykštę meilę išsakančio ir rinkinį dominuojančio mono­logo vienapusiškumas: „Mano tyla pasislėpė tavyje./ Nykūs žingsniai nuaidėjo tarp išdilusių namų ir gatvių./ Nublankęs žodis/ Kaustėsi krūtinėje/ Nerasda­mas supratimo.// Bet tyla, tyloj, tylėjo“ („Dėmė“).

 

Rūpestingai ir kantriai rinkti žodžiai Lidijos Šimkutės miniatiūrose kartais sužiba aforistiškai nusmailintu taiklumu („Nemiga persunkta pagalvė/ dvelkia neapykanta laikui“), tačiau per dažnai kartu su gal sąmoningai vengiamu gražbylystės ir sentimentalumo vandeniu išspaudžiamos ir gyvastingumo sultys, eilėraštį paliekant asketiškai kaulėtą ir nepatrauklų. O vis dėlto Lidijos Šimkutės stiprybė glūdi kaip tik trumpesniuose eilėraščiuose, kuriuose, poeto Kazio Bradūno žodžiais, „spalva, nuotaika, dinamika, net filosofinė potekstė blykstelia tikros poezijos švytesiu“:

 

Virš galvos ošia

Sparnų ugnis

Plunksnų gaisre

Skrenda

Vakaro paukščiai.

 

Tiesa, trumpais eilėraščiais kartais gal sunkiau skaitytoją sudominti, bet jais nespėjama nė įkyrėti, o priversti jį susimąstyti poetė irgi sugeba.

 

Rinkinį angliškai su lietuvišku pavadinimu — Eglė — ir 11 lietuviškų eilėraščių išleido ir kanadietė Regina Varanavičiūtė (g. 1949, Anglijoje) bendradarbiavusi Tėviškės žiburiuose ir Trečiųjų vainikų antologijoje.

 

/.../

 

Metmenyse ir Aiduose po keletą eilėraščių išspausdino Jonas Zdanys (g. 1950), į anglų kalbą išvertęs nemažai įvairių lietuvių poetų eilėraščių, išspausdintų amerikiečių literatūriniuose leidiniuose, Lituanus žurnale ir savo paties redaguoto­je antologijoje Selected Post-War Lithuanian Poetry (1978). Jis taipgi anglų kalba išleido ir savo eilėraščių rinkinį Voice on an Anthill (1981).

 

Viena iš jauniausių jau pripažinimo susilaukusių poečių, laimėjusi net keletą pirmųjų premijų Ateities jaunimo konkursuose 1976–1979 metų laikotarpyje, yra taip pat ir viena iš naujausių išeivių. Jolanta Malerytė (g. 1957, Plungėje) net ir vidurinį mokslą pradėjo Lietuvoje, jį baigdama Izraelyje, kur su tėvais emigravo 1974 metais. Nenuostabu, kad ir jos dažnai dar klasiška forma sueiliuoti posmai yra ne kartą persunkti neseniai paliktos gimtinės meile ir ilgesiu:

 

Abiem rankom paliesčiau laukus,

Veidą vaikiškoj laimėj paslėpčiau...

jeigu būtų atvertas dangus,

Aš per dangų namo pabėgčiau.

 

Pasiraičiočiau pievoj.

Pušims Išdalinčiau po lašą vėsą...

Kas apskalbs, vėl medžius apvilks,

Jei namo laiku neparbėgsiu?

 

Šie posmai paimti jau iš 1986 m. išleisto kolektyvinio jaunųjų poezijos rinkinio Keturi, kuriame be naujosios emigrantės Jolantos Malerytės dalyvauja Vainis Aleksa (g. 1958 Čikagoje), Saulius Kubilius (g. 1960 Pietų Australijoje) ir Gintarė Remeikytė (g. 1962 Čikagoje), atstovaudami jau ne vien antrai, bet ir trečiai išeivijos kartai.

 

Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. – Vilnius: Vaga, 1997