Rimantas KmitaRimantas Kmita        Austrijos Švietimo, Kultūros ir Meno ministerija neseniai paskelbė ataskaitą už 2008-uosius metus. Ataskaita iš meno srities – 208 p., iš kultūros – 227 p.. Šių sričių finansavimas nežymiai augo. Abi jos pradedamos dirigento Claudio Abbado žodžiais: „Šalis yra turtinga, jeigu remia kultūrą. Kultūra yra turtas, ne atvirkščiai.“ Man vėl lenda nesmagios mintys, kad pas mus didžiausi kultūriniai herojai yra nusikaltėliai, sportininkai ir šias savybes jungiantys ir papildantys įžūlia kvailybe politikai. Turtas ir valdžia yra kultūra.

 

 

Norėjau padūsaut, kad mūsų Kultūros ministerija tokių ataskaitų neskelbia, nedeklaruoja ir konceptualių vizijų, bet štai pasirodo pranešimas iš kultūros politikos srities, kuris užburia savo gaivumu, svaigina savo fantazija ir pakylėtumu. Metu aš tuos austrus ir skaitau neatsiskaitydamas lietuvių vizijas ir pramatymus. Du Seimo nariai siūlo lietuvių autorių knygoms netaikyti jokios pridėtinės vertės mokesčio. Paaiškintos ir tokios sumanymo intencijos: Argumentuodami tokį siūlymą jie priminė premjero Andriaus Kubiliaus žodžius, jog „Vyriausybės programoje įsipareigojome saugoti, puoselėti lietuvių kalbą, skatinti laikytis kalbos tradicijų, tad pagal šalies finansines išgales visada remsime lietuviško žodžio sklaidą“. O Europos Sąjunga taip pat rekomenduojanti taikyti PVM lengvatas prekėms ir paslaugoms, kurios lemia gyvenimo pažangą. Ir dar samprotavimas apie Lietuvos kultūros raidą ir kas jos neskatina: Kai kurie užsienio autorių kūriniai, artimi bulvarinei literatūrai, ne tik neturi svarbios reikšmės šalies kultūros raidai, bet dar ir žaloja jaunimo sąmonę. Pavyzdžiui, Agathos Christie knygose, knygose apie Džeimsą Bondą ir kai kuriose kitose detaliai aprašoma nusikaltimų metodika, kuri kartais pažadina jaunuolius ja pasinaudoti. Be to, pastarieji kūriniai dėl didesnės paklausos užgožia Lietuvos autorių kūrinių leidybą.“

 

Naujiena nutvieskė man dieną. Taip ir įsivaizduoju, kaip nekalti lietuvaičiai iš piktųjų užsieniečių detektyvų mokysis nusikaltimo meno. Kaip suplanuoti, kaip pramanyti viską iš anksto, ir ką geriau rinktis – peilį, nuodus, o gal nuodingą skorpioną. Pagal Dostojevskį ar pagal Šekspyrą? Iš pradžių apsimesti naiviu, sutrikusiu, o paskui tik švyst kokį kardą per petį, ir iš už užuolaidos nukrenta tavo didžiausias priešas, o nusikaltėlis turi alibi – jis manęs, kad ten viso labo pelė. O be to, čia juk klasikų klasika, čia juk Hamletas taip darė, vadinasi, ir mes turim, gal net privalom taip daryti. Mokytis būti klastingais ir apdairiais, kaip neužmiršti pašalinti visų iki vieno pėdsakų. O iš užsienietiškos poezijos galima mokytis švelnių ir meilių žodelių, kuriais įsiviliosi nekaltą lietuvaitę į automobilį (į užsieniečių automobilius jos lengviau sėda), o ten jau automatinis užraktas, ten jau ji spąstuose. Tarkime, kad taip ir yra, tik bijau, kad PVM dydis Šekspyrui čia nieko nepakeis. Jeigu pastebėjote, tų nedorųjų knygų jau yra ir bibliotekose (o ką kalbėti apie saityną!), be to, kelių litų skirtumas net sunkmečiu nesustabdys veržliųjų nusikaltėlių, nusikaltėlių, kurie ruošia pikčiausius nusikaltimus ir kuriems tetrūksta fantazijos bei įkvėpimo, ir jie imasi detektyvų klasikos. Gal reikėtų net atvirkščiai daryti – specialiai žymėti knygas: „Rafinuočiausi žudymo būdai“, „Finansinių aferistų klasika“, „Parankinė knyga teroristams“, „Už šiuos žodžius mergaitės dovanos tau nekaltybę!“. Taip literatūra įgytų visuomeninę funkciją, visiems būtų aišku, kam ji reikalinga, o linkę į nusikalstamumą jaunuoliai palinktų prie knygų. O jeigu į kiekvieną tokią knygą slaptos reklamos principu prašmugeliuotume kokią jautrią sceną, kaip „Kliudžiau“, imtų tie jaunuoliai ir persiauklėtų. Sumažėtų nusikalstamumas ir nelaimingų atsitikimų keliuose. Užsienio ekspertai maldautų išduoti paslaptį, bet tegul patys ieško būdų! Pasipūtėliai, visą laiką aiškino, kaip mums tvarkytis, kaip mums gyventi, o dabar tegul pavydi! Tai tikrai būtų žingsnis, kuris lemtų esminę mūsų „gyvenimo pažangą“.

 

Dar krebžda klausimas, kada tie parlamentarai skaitė lietuvių literatūrą? Bet numanomą atsakymą nutylėsiu, galiu būti neobjektyvus.

 

Bet greičiausiai daroma prielaida, kad autorių kūriniuose žiauriausia, kas gali nutikti, tai „Kliudžiau“ tipo scenos. Kad lietuvių literatūros toks prigimimas, jog joje negali būti „detaliai aprašoma nusikaltimų metodika“. Tik lietuvių literatūra puoselėja dvasines vertybes, o užsieniečių – bulvarinis skaitalas. Juk pats Liudvikas Rėza pažymėjo, jog lietuvių dainose „vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. Nerasime nė vienos, net mažos dainos, kurioje nepadoriomis užuominomis būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos.“

 

Sykiu kuriama opinija, kad lietuvių knygos nėra tokios populiarios (šiandien tai reiškia – geros) kaip užsieniečių, ergo kuriamas ir palaikomas lietuvių literatūros nepilnavertiškumo kompleksas. Bet čia reikėtų nepamiršti ir kino, ten juk irgi ne pyragai, ar ne?

 

O kai reikalas prieitų iki to, kada reikėtų nustatyti, kas tie lietuvių autoriai... Ar koks kurdas, parašęs romaną lietuviškai, gautų PVM lengvatą, ar ne? O jei leistume Vytauto laiškus – tai su padidintu PVM? Jie juk rašyti ne lietuviškai. Arba ką reiktų daryti su J. Baltrušaičiu? Jeigu jo rusiškai parašytą lyriką išleistume?

 

Galų gale, kas tas autorius? Sklinda gandai, kad jis miręs. Kai kurie teigia, kad jis jau seniai prisikėlęs. Ar, tarkim, Kaunas in your pocket arba Konditerija jūsų namams turi autorių? Sudarytoją? Ar jis tikras lietuvis? Dėt PVM ar nedėt, štai kur klausimas! O praktikoje bus taip pat, kaip su autorinėmis sutartimis, kada autoriais tapo visi – nuo vadybininkų iki standartinių blankų maketuotojų.

 

Nemaniau, kad tas PVM popieriui, leidybai padidinimas bus galas lietuvių literatūrai ir kultūrai, jeigu bus alternatyvios programos. Kultūrą ir reikėtų puoselėti per atskiras programas, per konkrečius darbus, o ne per bendriausius mokesčius, kurie nieko nesprendžia, o didžioji dalis pinigų atitenka „eiliniams“ verslininkams. Tegul Kultūros ministerija ir kitos institucijos kuria programas, kurios sudarytų sąlygas versti pasaulio klasiką – dar neišverstą ir jau išverstą, nes pasaulio klasikos vertimas yra darbas su lietuvių kalba. Kas iš naujo imsis versti Šekspyrą, Dantę, Goethe? O kiek dar neturime lietuviškai prakalbintų pasaulio klasikų, net minėti neverta. Ar jų vertimai neskatintų mūsų „gyvenimo pažangos“? Tegul perka tam tikras knygas bibliotekos, tegul... Ar čia turiu aiškint, kokios yra kultūros rėmimo formos?

 

Nes pagal tokią nuostatą krūvos lietuviško šlamšto būtų nacionalinis turtas, o Šekspyro vertimas – ne. Reikia remti kultūrą, visų pirma kultūrą, prioritetas gali būti nacionalinė kultūra, bet ne nacionalinis popsas.

 

Žodžiu, eilinis groteskas. Gal reikėtų su kuo nors pasitarti prieš skelbiant tokius projektus? Kad paskui nereikėtų Justo Mamontovo personažo iš Litofcų mina sakyti jo auksinės frazės: „Apie tai nepagalvojau.“ Kažkodėl už šio kuriozo galima nujausti ir bendrą požiūrį į kultūrą – apie ją gali spręsti bet kas, čia specialaus išmanymo nereikia.  Iš tokių projektų nauda tik jų autoriams – noras pasirodyti aktyviu politiku, tautinės kultūros puoselėtoju. Ir būti linksniuotam žiniasklaidoje. Štai ir išlenda minimalaus humanitarinio išsilavinimo stokos problema – jokio supratimo apie kultūrą. Demonstruojamas maždaug sovietmečio cenzūros, kuri saugojo valstybines paslaptis ir rūpinosi, kad jos nebūtų atskleistos grožinės literatūros kūriniuose, supratimas. Ir tas sovietinis įprotis – ieškoti priešų, visų blogybių šaltinio užsienyje,  kituose. Tik ten auga Blogio gėlės.

 

Internete perskaitau, kad ta pati Seimo narių pora kreipėsi į Vyriausybę dėl daugiabučių namų modernizavimo programos arba su siūlymu atleisti privačias aukštąsias mokyklas nuo pelno mokesčio. Tada imu galvoti, jeigu jie taip sprendžia apie kultūrą, tai kokius įstatymus siūlo kitose srityse, kurių aš neišmanau, o jie greičiausiai irgi. Jeigu jie visi tokio lygio, tai ant ko dar laikosi Lietuva, tėvynė mūsų. Nacionalinių vertybių puoselėjimas turėtų prasidėti nuo kokybiško savo darbo atlikimo. Kad nebūtų gerais norais kelelis į nežinia kur grįstas.

 

Kulturpolis.lt

2009-07-20