Naujai išleidžiamų knygų per metus paprastai perskaitai daug: iš profesinės pareigos, smalsumo ar nuoširdaus intereso. Didžiausiu literatūriniu įvykiu praėjusiais metais man tapo Danutės Kalinauskaitės novelių rinkinys „Niekada nežinai“. Džiaugiuosi, kad literatūrinio gyvenimo triukšme knyga nepradingo, buvo pastebėta, pelnė net dvi premijas. Svarbiausia joje – sodria kalba perteiktas tikro gyvenimo jausmas; gyvenimo su nedideliais, bet tikrais džiaugsmais ir dideliais praradimais, tikromis spalvomis, kvapais, skoniais ir formomis, pačių žmonių kuriamais absurdais, gyvenimo tėkmės sąlygotomis dramomis ir neisterišku, kartais kiek ironišku požiūriu į tai, kas ištinka, ir į save pačią. Nežinau, ar toks požiūris vadintinas didesniu sąmoningumu nei iki šiol buvo būdinga lietuvių literatūrai, kaip sako viena mano kolegė. Skaitydama apie atsisveikinimą su vaikystės namais, prisiminiau O. Baliukonytės eilutes: „Sakau jums, nueisim... Sakau jums, nušliaušime kelias // Į tolimas tėviškes, mums niekada nežadėtas. (Jau motinos įsčiose jų privalėjom netekti).“ Aišku, O. Baliukonytės emocija daug atviresnė, netgi kiek forsuota, tačiau atpažįstu tą patį pasmerktumą prarasti kaip ir Danutės prozoje. Pasirinkimo galimybės, kuri galėtų įrodyti tavo sąmoningumą, čia tiesiog neduota. Daugiausia, ką galima – stoiškai susitaikyti su praradimu. Gal ir nušliaušim į tėviškes, tik ką ten rasim: piktžolių prižėlusią dykvietę ar, kaip Danutės apsakyme, stiklinį monstrą, kuriam lemta būti atgrasiam jau vien todėl, kad jis užkėtė mūsų vaikystės visatą.

Kaip visada išmintingas G. Kanovičius romane „Šėtono apžavai“. Įdomu buvo skaityti K. Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Meilės istorijos siūlelis čia banalios spalvos, bet užtat koks įspūdingas XVII amžiaus Vilnius, kaip įtraukia pasakojimas apie gatvės, universiteto ar vienuolyno gyvenimą. Praėjusiais metais skaitydama „Du lagaminus sniego“ savotiškai prisijaukinau K. Navako esė (kai visi žavėjosi „Gero gyvenimo kronikomis“, nelabai supratau kodėl), bet jo „Lagaminų“ turinį teko tyrinėti po nedidelį pluoštelį, kad neužliūliuotų intonacinė monotonija. Po nedidelį pluoštelį skaičiau ir A. Marčėno „Būtuosius kartinius“: kritiko sprendimai pavydėtinai tikslūs, bet žodžių tekstuose gerokai per daug, net keista, nes poetas A. Marčėnas nedaugžodžiauja. E. P. Pukytės „Netikras zuikis“ ir L. Degėsio „Kitaip nei kitaip“, o ypač kolegų kalbos apie šias knygas paliko klausimą, ar skirtumai tarp grožinio ir publicistinio teksto realūs, ar jie egzistuoja jau tik mano sąmonėje.

Su kitomis, netgi įvairiomis premijomis apdovanotomis prozos knygomis man buvo dar sunkiau, todėl pateikiu tik pluoštelį šaržuotų įspūdžių be knygų pavadinimų ir jų autorių pavardžių: Dieve, kaip sentimentalu, o dar tokia neįmanomai stora knyga! Kodėl siūlomas realistinio pasakojimo kodas, jei ne tik detalės, bet ir ištisi pasakojimo epizodai sumeluoti, o tokių neskoningų meilės scenų seniai nebuvau skaičiusi? Na, gerai, gerai, žmogus, be viso kito, ir biologinė būtybė, bet gal jau metas priimti tai kaip duotybę, o ne kaip beveik metafizinio pažeminimo įrodymą. Atpažįstu kažką panašaus į jauno S. Šaltenio lyrišką ironiją, tik kad ji pamažu blėsta, o kuriamas pasaulis ima atrodyti imitacinis.

Visai gali būti, kad tokios mano reakcijos neteisingos, nes prozos kritikai šias knygas rimtai vertina ir analizuoja. O aš skaičiau dar ir tokių, dėl kurių nulinės vertės nelabai kam kiltų abejonių. Buvo linksma, nors tokios skaitytojų reakcijos tarsi dramatiškus siužetus pasakojantys autoriai anaiptol neplanavo. Antai vienoje tų knygų, be kita ko, pasakojama, kaip meilužio pamesta jauna moteris kiekvieną vakarą miega vis su kitu, o jos irgi nešventa draugė mąsto, kad reikėtų atvesti ją į doros kelią: „Bet ar aš turiu tam kompetencijos?“ – abejoja. Leidykla „Alma litera“ iš A. Eivaitės (anksčiau minėtą knygą irgi išleido „Alma litera“, tik jos autorė kita) bando padaryti lietuviškų detektyvų ir trilerių žvaigždę, bet aš ta šviesia ateitimi nelabai tikiu. Debiutinės A. Eivaitės knygos „Naktis prekybos centre“ pirmas trečdalis atrodo visai pakenčiamas skaitalas laikui praleisti, bet toliau jau ir pati autorė nežino, ką daryti su savo pokvailiais banko plėšikais. Dar gerai, kad ir policininkai visiškai buki ir tingūs, tai naktį įkaitais prabuvę pirkėjai dosniai apdovanojami vogtais pinigais ir gali bandyti keisti savo nevykusius gyvenimus. Antroji tais pačiais 2008 m. išėjusi A. Eivaitės knyga, detektyvas „Kontora“, dar beviltiškesnė: ir kriminalistė tyrėja, ir kontoros darbuotojai – visiški muliažai. Bijau, kad ši net per radijo „Klasikos“ programą reklamuota autorė yra, perfrazuojant seną anekdotą, rašytoja, o ne skaitytoja, bet šioks toks charakterių kūrimo, žmogaus psichologijos išmanymas, o ir apskritai gyvenimo ir literatūros pažinimas tikrai praverstų. Vykusių lietuvių autorių pramoginių knygų trūksta, bet kol kas geriau skaityti seną gerą Agathą Christie. Apskritai didžiai abejoju ta praktika, kai leidyklos perka dar neparašytas knygas, įpareigodamos autorių kiek galima greičiau pagaminti prekę. Paprastai atsitinka taip, kad po vienos geriau ar prasčiau pasisekusios knygos pavydėtinai ritmingai leidžiamos kitos, vis blogesnės. Aišku, tai vyksta ne tik Lietuvoje. Puikus pavyzdys – norvegų rašytoja H. Wassmo. Nepasitikintieji šiuo mano teiginiu gali patys palyginti „Dinos knygą“ ir, tarkim, „Septintą susitikimą“. Reklaminės akcijos ar vietinės reikšmės skandalai dalies skaitytojų dėmesį gali patraukti tik labai trumpam.

Kaip paprastai, įspūdį daro autentika. Ypač išskirčiau ilgai archyve išgulėjusius M. Račkausko „Užrašus“, kuriuose pateikiamas spalvingas gyvenimo Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje paveikslas. A. Girdzijauskaitės „Atminties salos“ kuklesnės apimties, bet irgi įsimenančios, kai kuriais epizodais artėjančios prie grožinio pasakojimo. Dvi kolektyvinės atsiminimų knygos „Eduardas Mieželaitis: Post scriptum“ ir „Arnas Rosenas“, be kita ko, skatina kiek galima garsiau prašyti, kad tie, kurie pažino svarbius kultūrai žmones ir šiuo metu daugelį dalykų linkę nutylėti, „į stalčių“ parašytų ir tikrus, nesumeluotus, ir savo pačių necenzūruotus atsiminimus.

Įsiminė dvi laiškų knygos: „Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai 1988-1992“ ir beveik tuo pačiu metu skaityta „Jūsų M. G. Iš Michailo Gasparovo laiškų“, išleista rusiškai Maskvoje. Paminiu šią knygą, nes jos autorius vyresniosios kartos humanitarams gerai žinomas rusų literatūrologas. Abiem knygoms būdinga nepaprasta intelektualinė įtampa, tačiau greta to tiek A. J. Greimo ir A. Kašubienės laiškai, tiek M. Gasparovo laiškai I. Podgajeckajai kalba apie tą, anot J. Apučio, paslaptį, „kuri įvairiausiais pavidalais plevena tarp vyro ir moters, kol nutupia lyg margas drugelis ant karsto dangčio“, apie tai, kokie visiškai netelpantys į banaliojo suvokimo rėmelius gali būti vyro ir moters ryšiai.

Praėjusių metų poezijoje įdomių dalykų daug. Prieš kelerius metus vienas estų poetas man į rusų kalbą vertė ir komentavo savo eilėraščius. Neprisimenu, ką tiksliai tuo metu jis pasakė, bet įsiminiau savo reakciją: „Vadinasi, didelė dalis šiandieninės lietuvių poezijos jums turėtų atrodyti pernelyg jausminga ar net sentimentli.“ „Taip, – flegmatiškai atsakė mano pašnekovas, – aišku, bet tai nebūtinai blogai.“ Būtent šį pokalbį prisiminiau skaitydama D. Kajoko ir R. Rakausko knygą „Sąskambiai: 1+2“.

Populiariausi Lietuvoje poetai iš tiesų kiek sentimentalūs, bet tai nebūtinai blogai, kaip pasakytų Matsas Traatas. Beje, naujausiame Just. Marcinkevičiaus rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ padaugėjo graudokos autoironijos. O dalis poezijos skaitytojų tikrai ilgisi jausmingos ir geros poezijos: M. Martinaičio meilės lyrikos knyga „Atmintys“ 2008 m. sulaukė jau trečiojo leidimo. Beje, jei jau pradėjau kalbėti apie meilės lyriką, noriu priminti, kad 2008 metais išleista poeto K. Navako sudaryta meilės lyrikos antologija „Dar penkios minutės nakties“ (sovietiniais metais panašią antologiją buvo sudaręs S. Žukas). Labai dažnai, kai vartau lietuvių poetų knygas, pastebiu, kad būtų galima sudaryti ir dar vieną ne visai standartinę antologiją – eilėraščių, skirtų Vėlinėms. K. Navako sudarytoje meilės lyrikos antologijoje yra K. Platelio eilėraštis „Vėlinės“. Greta jo galėtų atsirasti (knygoje nėra) ir T. Venclovos eilėraštis „Prisiskėlimas iš mirusiųjų“. Abiejuose kūriniuose meilės ir mirties guoliai savotiškai sutampa. Sena ir žinoma meilės ir mirties paralelė, bet eilėraščiai įspūdingi. Skaitydama K. Navako sudarytą knygą labiausiai džiūgavau radusi H. Radauską: „Blondine, angele, palik raštelį mamai, / Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik.“ Matyt, esu pasiilgusi ne tik / ne tiek jausmingų eilėraščių, kiek tam tikros distancijos, kai poezijoje kalbama apie jausmus. Panašu, kad tokios distancijos ieško ir kai kurie poetai. Bent trys poetės 2008 m. išleistose knygose akivaizdžiai derina sau kaukę ar vaidmenį, kuris tą distanciją kurtų. Kaukė kartais tinka, kartais – nelabai. G. Kazlauskaitė savo eilėraščių rinkinį pavadino „Heterų dainos“. Gražu, bet, Dieve, kokios gi ten heteros, sklaidančios vadovėlius, drebančios prieš egzaminus ir užuodžiančios motinų dezodorantų kvapą. Nėra heterų – gal kada ir bus. O kol kas yra iš paauglystės lyg ir išaugusi, bet į moterį nesuaugusi mergina, besiilginti esminių moteriškų patirčių (pavyzdžiui, motinystės), ir gal kiek kompleksuotai jų vengianti. Toks mano tų „dainų“ komentaras, nors kai kurie eilėraščiai (be heterų) nuoširdžiai patiko, o taip išreikštų minėtų patirčių lietuvių poezijoje, atrodo, iki šiol nebuvo. Dar spalvingesnę kaukę užsidėjo Agnė Žagrakalytė knygoje „Visa tiesa apie Alisą Meler“. Graži knyga, nors mano supersentimentalios gamtininkės siela visomis jėgomis priešinasi, net kai pamatau nuotraukoje poetę ar jos heroję kad ir žaisliniu pistoletu nusitaikiusią į žaislinio tikriausiai zuikio smilkinį. Bet ką gi – gali būti ir toks žaidimas. Mylimiausias mano personažas toje knygoje, be abejo, ne kokie ten grybautojai ar pati Alisa, o Lapė – žavi veikėja (jis ar ji – ne visai supratau; gal tai ir nesvarbu): ir mašiną parduoda, ir paausį pakasyti galima. Turiu paminėti ir T. Marcinkevičiūtės kaukę „K. E. Lionė“. T. Marcinkevičiūtė pakankamai racionali poetė, o jos rinkinio skyrius „Ne-sens-t’-antys ne-sens’-ai, arba nonsensai nonstop“, kaip ir minėtoji Žagrakalytės Alisa, man priminė oberiutų (be abejo, pasaulio poezijos istorijoje esama ir kitų panašių) absurdo poetiką. Lengvabūdiškai braižau kitus pabėgimo nuo tiesioginės jausmų raiškos variantus, kuriuos iliustruotų, pavyzdžiui, Ž. Andriušio „Bal Onirique“ ar A. Balbieriaus „Formų knyga“. V. Braziūnas parašė tarminės poezijos knygą „Saula prė laidos“. Ta tarmė mudviejų su poetu beveik ta pati. Skaitydama tarmišką V. Braziūną visą laiką jaučiau: ką nors nelabai sudėtingo, linksmo ar sąmojingo pasakyti tarmiškai labai smagu, bet vos tik vaizdas darosi sudėtingesnis, atsiranda kokia netikėta graži metafora – ir stop; jautiesi, lyg literatūrine kalba parašytą eilėraštį per jėgą bandytum aprengti tarmės drabužėliais... Manoma, kad lyrika atsirado iš pirmykščio sinkretizmo, iš apeiginės dainos-šokio. Nepasakysi, kad ji būtent ten grįžta, bet kartais atrodo, kad dabar didelė jos dalis siekia, aišku, ne pirmykščio, bet šiuolaikiško sinkretizmo. Vis dažniau poezijos knygos išleidžiamos su kompaktinėmis plokštelėmis, kuriose fiksuojamas ne vien poeto balsas. Skaityti poeziją netradicinėse erdvėse, siekiant atkreipti į ją dėmesį, siūlo ir į kokį nors epatažą nelinkusi, gražią poezijos knygą „Pasaulio krašte“ išleidusi E. Karnauskaitė. Asmeniškai man labiausiai norisi tyliai sau skaityti „tradicinėje erdvėje“, bet sutinku su visais galimais poezijos populiarinimo būdais. O gerų, skaitytinų ir įvairių poezijos knygų, be jau paminėtų, praėjusiais metais buvo ir daugiau: A. Marčėno „Šokiai“, J. Kalinausko „Miego meistras“, R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“, G. Grajausko „Eilėraščiai savo kailiu“...

Periodikoje skaityta daug visko. Bene liūdniausia čia literatūros kritikos padėtis, bet į ką kitą vargšai kritikai, o tarp jų ir aš, bandydami būti sąžiningi, gali parodyti pirštu – tik į save. Gal ir įmanoma suieškoti kitų kaltininkų („aplinka užgraužė“, kaip sako rusai), bet kol pats kritikas nejaus poreikio rašyti ne užsakomuosius reklaminius, o tikrosios kritikos tekstus, kol jo ne vietoje rodomas geras išsiauklėjimas vers visas pastabas suvynioti į storą vatos sluoksnį, niekas nepasikeis. Labai apmaudu ir tai, kad net kultūrinėje periodikoje vis gausėja ne tik nevykusių, neprofesionalių vertinimų, bet ir tiesiog faktinių klaidų. Atrodo, rašinių autoriai dažnokai remiasi vien savo atmintimi ir nieko nebando patikrinti kokiuose nors informacijos šaltiniuose, o redaktoriai visiškai pasitiki autoriais ir nesuabejoja perskaitę netgi akivaizdžią nesąmonę.

Tokie tad buvo vienos šiek tiek suinteresuotos lietuvių literatūros skaitytojos „skaitymo metai“.