Kone kiekviena poezijos knyga Lietuvoje ir apskritai pasaulyje, jeigu jos autorius nėra Nobelio premijos laureatas ar rezonansinės teismo bylos herojus, išeina su kieno nors finansine parama 300–500, išskirtiniais atvejais – iki 1000 egzempliorių tiražu ir ilgokai guli knygynų lentynose ar leidyklų sandėliuose. Tokie tiražai, net ir visiškai išparduoti, nepadengia leidybos kaštų, nesudaro sąlygų išmokėti padoresnių honorarų autoriams. Tačiau poetų skaičius ir poezijos rankraščių pasiūla, regis, nemažėja. Vadinasi, rinkos mechanizmui poezija nėra pavaldi. Tad kas skatina ją kurti?

Nesiruošiu performuluodamas kartoti ne kartą girdėtų poetų ir poezijos kritikų minčių, kad poezija palaiko literatūrinės kalbos gyvybę, laboratoriškai tiria jos raiškos galimybes, tiesia tiltus tarp klasikinių tekstų ir šiuolaikinės šnekos, kloja pamatus kitiems literatūros žanrams. Šie, mano manymu, teisingi teiginiai daugiau motyvuoja paramos davėjus, o ne pačius kūrėjus. Ir, žinoma, jie neįstengia užkalbėti rinkos, t. y. įtikinti skaitytojų masiškai pirkti poezijos rinkinius ir juos skaityti. Ir tai suprantama: norint pajusti poetinio teksto malonumą, reikia į jį investuoti daug laiko ir energijos, reikia tam tikro išankstinio pasirengimo, o daugumai tai per sunku.

Tad kodėl ir kaip poezija tebesilaiko šių dienų pasaulyje? Kodėl leidžiamos eilėraščių knygos, literatūriniai žurnalai, o eilės spausdinamos net laikraščiuose? Kodėl rengiami poezijos skaitymai ir festivaliai, o poetai už tai kartais gauna ir gana nemažus honorarus? Manau, bet koks atsakymas į šiuos klausimus nebūtų išsamus ir tikslus, nes priežasčių – ne viena, ir jos labai įvairios. O ir „poezijos“ sąvoka pernelyg plati, kad ja būtų įmanoma apibrėžti kokį nors vieną mūsų įsivaizduojamą dalyką. Poezijos laikas apima tam tikrus literatūrinius kūrinius nuo pat Ankstyvosios Egipto karalystės iki šių dienų, o jos erdvė –­ visas Žemės rutulys. Šiandien ja pavadinami patys įvairiausi tekstai nuo silabotoninių rimuotų eilėraščių iki pagal įvairius principus sukonstruotų žodžių šaradų, nuo estradinių dainelių „žodžių“ iki daugiaprasmių naratyvinių diskursų. Kiekvienas savaip supranta, kas yra poezija, ir netgi tos pačios kalbinės bendruomenės ir tos pačios kartos poetų supratimai būna skirtingi. Jau nekalbant apie skirtingas kultūras ir istorinius laikotarpius. Dar senovės graikai, įvardiję, apmąstę, ištobulinę ir pateikę Vakarų pasauliui įspūdingą poetinių formų ir priemonių rinkinį, poeziją patikėjo ne vienos, o mažiausiai trijų (Eratos, Kaliopės ir Polihimnijos) mūzų globai. Matyt, jų supratimu, ta pati mūza negalėjo įkvėpti tokių skirtingų meninių tikslų siekiančių erotinės, epinės ir himnų poezijos autorių.

Iš pradžių tik poetiniai tekstai buvo laikomi „tikrąja“ literatūra. Proziniai tekstai taip pat būdavo rašomi, bet jie buvo suprantami kaip „paprasta“ informacija, įskaitant religinę, arba kokių nors įvykių atpasakojimai, nereikalaujantys ypatingų gebėjimų, ar kažkas, kas priklauso retorikos menui. Visi didieji epai –­ „Gilgamešas“, „Mahabharata“, „Iliada“, „Odisėja“, – iki pat viduramžių romanų buvo eiliuoti. Šie tekstai buvo sudėti pagal ritmines schemas, grindžiamas periodiško kartojimosi principu. Tai buvo pagrindinis poetinių ir prozos tekstų skiriamasis bruožas, kol verlibras šį paprastą skirtuką iš mūsų atėmė ir privertė permąstyti poezijos sampratą.

Poezija, kaip ir kiekvienas dalykas, tikriausiai turi savo kilmę, kurią žinodami, galėtume spręsti, kokie šio meno bruožai yra pirminiai, tad gal ir esminiai, archetipiniai, o kokie – taikomieji ar papildomi, atsiradę įvairiais laikotarpiais įvairiose visuomenėse, naudojant poeziją įvairiais tikslais. Tačiau kilmę mes taip pat tegalime įsivaizduoti, ir tokių įsivaizdavimų gali būti ne vienas. Daugelis tyrinėtojų ne tik poeziją, bet ir kitus menus, įskaitant vaizduojamuosius, kildina iš pirmykščių bendruomenių religinių ritualų.

Tad bandydami įsivaizduoti pačią poe­zijos pradžią, turėtume nuklysti į nebylias, t. y. jokių rašytinių kalbos pėdsakų nepalikusias pirmykščių bendruomenių gelmes, kurių šiuolaikines, bet – drįstu manyti – analogiškas, kultūras ištyrė ir aprašė būrys puikių XIX–XX šimtmečio antropologų. Žinoma, galima būtų klausti: kiek tokio neseno istorijos laikotarpio bendruomenės galėtų skirtis nuo, pavyzdžiui, šumerų bendruomenių, gyvavusių dar prieš tai, kai jos pastatė miestus ir išrado raštą. Manau, tiek pat, kiek gentinė bendruomenė skiriasi nuo šiuolaikinės visuomenės, tačiau nemanau, kad ankstyvesnės tų pačių šumerų ar egiptiečių bendruomenės poeziją naudojo skirtingai. Gentinėms bendruomenėms poezija nebuvo kaip šiandien mums – estetinis ar net kalbinis objektas, tačiau kaip ir šiandien ji privalėjo veikti klausytojus. Viena vertus, jos paskirtis buvo grynai utilitarinė, kita vertus – maginė ar net mistinė.

Poezijos pradžią ir aš būčiau linkęs sieti su ritualu, būtent ta akimirka, kai religinėse apeigose dalyvaujantis žmogus balsu tardamas garsus pradėjo jiems teikti reikšmę, kitaip sakant, pradėjo tarti žodžius. Ritualai nebuvo skirti pramogai, o atliekami tam, kad sutvirtintų vidinę genties gyvenimo tvarką ir harmonizuotų jos būtį su gamtos ir kitomis išorinėmis jėgomis –­ prišauktų ar sustabdytų lietų, apsaugotų nuo stichinių nelaimių, sustabdytų epidemijas, padėtų medžioklėse ir karo žygiuose, padidintų žmonių ir maistą teikiančių augalų bei gyvulių vaisingumą ir taip toliau. Tuomet iš poe­zijos dar nebuvo tikimasi estetinio pasitenkinimo ar ko nors panašaus, tačiau ji laikyta gana veiksminga vidinį ir išorinį genties gyvenimą reguliuojančių ritualų sudedamąja dalimi. Žodžiai turėjo juntamai veikti ritualo dalyvius, kitaip –­ kaip galima tikėtis, kad jie paveiks ir gamtos jėgas? Tariamiems garsams, o vėliau – ir žodžiams, formą pirmiausia suteikė ritmas. Ritualus palydintys šūksniai, žodžiai, o vėliau ir tekstai pamažu virto magiškomis formulėmis ir gana sudėtingų reikšmių kupinomis dainomis, sukurtomis pasitelkiant jau daugelį kitų poetinių priemonių.

Vienu šio proceso etapu pradėjo rutuliotis ir naratyvinė, pasakojamoji poezija, taip pat naudota tiek ritualų metu, tiek edukaciniais tikslais, kuomet naujosioms kartoms reikėdavo perteikti genties patirtį, jos pamatinius tekstus. Naratyvinė poezija laikytina vėlesne vien todėl, kad galėjo išaugti kur kas labiau išpuoselėtos kalbos dirvoje. Tokie tekstai būdavo (ir dabar dar yra) perduodami žodžiu iš kartos į kartą, nes raštas, kietoji kalbos forma, kaip vieną savo esė yra pavadinęs Kanados poetas Robertas Bringhurstas, atsirado kur kas vėliau. Tam tikru metru sudėtą tekstą lengviau įsiminti, todėl nesunku suvokti, kodėl pirmieji grožinės literatūros tekstai yra eiliuoti.

Tad poezija iš pradžių buvo tariama balsu. Ritualų metu ją lydėdavo ritminių bei pučiamųjų instrumentų garsai, įvairūs judesiai, vykdavo tam tikras veiksmas. Todėl reikia sutikti su tais, kurie teigia, jog muzikos, šokio ir teatro kilmė ta pati. Ir ne tik šių menų. Apeigų vietose būdavo statomos totemų ir kitokios skulptūros, vėliau – pastatai, dažais marginami kūnai, drabužiai, įvairūs objektai. Įvairiose vietose archeologų randamų kelių tūkstantmečių senumo statulėlių bei amuletų paskirtis taip pat neabejotinai ritualinė, maginė. Laikui bėgant, ritualai tapo vis sudėtingesni, jų tekstus papasakoti ir skambant muzikai suvaidinti, sušokti galėjo jau tik ypatingų gebėjimų turintys atlikėjai. Tai ir buvo pirmieji poetai, kompozitoriai, muzikantai, šokėjai ir aktoriai. Jų veiksmai įgavo tam tikras kanonines formas, pagal kurias jie buvo atpažįstami ir vertinami. Dėmesys meninei vertei iš lėto pradėjo stelbti pirmykštę ritualo paskirtį. Ritualai ėmė virsti vaidinimais su vis didesne pramogos doze.

Žinoma, žaidybinio elemento rituale būta nuo pat pradžių. Būta ir tiesiog žaidimų, kuriuos žaisdami vaikai ar suaugusieji atlikdavo tam tikrus magiškus veiksmus. Tiek žaidimai, tiek ritualai apskritai radosi mėgdžiojant gamtos pasaulį ir bendruomenės gyvenimo reiškinius. Jų komponavimo principai buvo panašūs į tuos, kuriais remiasi šių dienų menai. Pirmiausia –­ mėgdžiojimas, tai, ką senovės graikai vadino mimesis. (Aristotelis savo „Poetikoje“ priskyrė poeziją mimetiniams menams.) Skirtumas tik tas, kad mūsų protėviams mimesis pirmiausia turėjo maginį, o tik paskui žaidybinį tikslą. Mėgdžiojant įvairius reiškinius, pirmiausia buvo tikimasi paveikti pasaulį simpatine magija. Tad mūsų protėviai meną suprato kur kas prag­matiškiau – jis buvo neatskiriamas nuo kasdienio gyvenimo bei išgyvenimo poreikių ir turėjo veikti ne tik gamtos, bet ir antgamtinį pasaulį. Ar mes neišleidome iš akių ko nors svarbaus, po keleto tūkstantmečių meninę kūrybą ir estetinį suvokimą pavadindami absoliučiai nesuinteresuota veikla, menu menui?

Tačiau reikia pripažinti, jog visa tai –­ tik prielaidos ir įsivaizdavimai. Seniausieji užrašyti poetiniai tekstai – tai III tūkstantmečio pr. m. e. Ankstyvosios Egipto karalystės ir Šumerų valstybės raštijos paminklai. Juose gal ir galima atsekti daugiau ritualo pėdsakų negu šiuolaikinėje literatūroje, bet ne ką daugiau. Vadinamieji piramidžių tekstai ir molio lentelės su jose įspaustu dantiraščiu – tai jau gana išsivysčiusių civilizacijų poezija, kurios visuomeninė paskirtis ne ką skyrėsi nuo dabartinės. Todėl jų pavyzdžiais pagrįsti ritualistinę poezijos kilmės teoriją nepavyktų. Tekstų, perduodamų iš kartos į kartą žodžiu, netgi tokių rafinuotų ir neabejotinai ritualinių kaip „Rigvedos“, būta visais laikais, ir iki šiol ši praktika yra išlikusi kai kuriose kultūrose, bet jų perdavėjai negalėtų pasakyti, kada jie sukurti, nes geriausiu atveju teprisimena savo prosenelius, teigusius, jog šie tekstai radosi „labai seniai“.

Ar gali šie įsivaizdavimai padėti geriau suvokti šiuolaikinę poeziją? Ar joje galima aptikti senųjų ritualų rudimentų ir noro veikti tikrovę? Atsakyčiau, jog tam tikra prasme – taip. Žinoma, poezijoje, besidominčioje esminiais aplinkinio pasaulio ir žmogaus sąmonės bendrabūvio principais, galbūt ritualo pėdsakų aptiktume lengviau. Bet jų esama ne tik Polihimnijos, bet ir Kaliopės bei Eratos valdose. Kaip minėjau, apibrėžti, kas yra poezija, nelengva, nes visada daug jos lieka už mūsų apibrėžimų ribų. Man poezija – pačia plačiausia prasme – tai kalbos inspiruota ar kalba išreikšta suvokimo akimirka, kurioje susilieja pojūčiai, intelektas ir emocija.

Galima teigti, kad kiekvieną suvokimą, net matematinės formulės, lydi tam tikra emocija. Labai daug šiuolaikinės vakarietiškos poezijos, kai kur vadinamos konceptualiąja ar postmoderniąja (JAV), tekstų bent jau iš pirmo žvilgsnio remiasi tokios rūšies intelektualinio suvokimo emocijomis, kurios dažnam atrodo nustalbusios. Kai kurie šiuolaikiniai poetai emocingą poeziją laiko nemadinga, netgi tam tikra prasme barbariška. Man taip pat sentimentali poezija (ne tik ta naivioji, prastoji, bet ir ta, kuri tyčia apeidama suvokimą taikosi į jausmus) atrodo melaginga, tačiau vien intelektualaus suvokimo emocijos man nepakanka. Visada laukiu stipresnio eilėraščio poveikio. Kita vertus, nors mes ir neturime kito prietaiso, laikyti save bet kokio suvokimo kokybės matu reikia labai atsargiai. Emocijos – tai perdėm subjektyvus, kiekvieno asmeninės patirties išugdytas dalykas, ir labai sunku apie jas kalbėti kaip apie visiems bendrą reiškinį. Geriausi konceptualiosios poezijos kūriniai – tai situacijos, kuriose turime įsivaizduoti save, jei norime patirti jų poveikį. Turime surasti duris ir pro jas įeiti, ir tuomet pastebime, kad jos gali būti nepaprastai emocingos.

Mažiausiai penki tūkstantmečiai praėjo nuo tada, kai buvo užrašyti pirmieji tekstai, kuriuos galime laikyti poetiniais. Kas pasikeitė? Beveik nieko, jei turėsime omeny išsivysčiusių visuomenių poeziją. Pasaulis yra ne sinchroninis, o daugialypis ir diachroninis. Atskiros jo dalys vystėsi labai skirtingu tempu, jei iš viso „vystymasis“ – tinkamas žodis, kalbant apie šiuos dalykus. Manau, verčiau turėtume kreipti dėmesį į visuomenės sąrangos, lėmusios jos mentalitetą, pokyčius. Gentinės bendruomenės, bėgant laikui, virto individų visuomenėmis. Kuriantis miestams, valstybėms, imperijoms senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Tarpupyje, Indijoje, Kinijoje vietinių bendruomenių tikėjimai ir apeigos nori nenori turėjo taikytis prie naujo gyvenimo būdo, nes bendruomenės nebegalėjo nei globoti, nei kontroliuoti savo narių. Todėl gentinių bendruomenių tikėjimų bei apeigų rinkiniai virto (ar susikristalizavo į) religijomis su savo institucijomis bei ideologijomis. Kai kur šis procesas vyko sinkretiškai, kai kur – gana revoliucingai. Pradedant VIII šimtmečiu pr. m. e., baigiant VI mūsų eros amžiumi radosi nemaža mitinių ar pusiau mitinių religijos mokytojų, kurie reformavo senuosius tikėjimus. Turiu omenyje naujųjų religijų steigėjus, tokius kaip Krišna ir brahmanai, Zaratustra, Laozi, Konfucijus, Buda, Kristus ar Mahometas. Bendra jų mokymų žinia buvo ta, kad ne (ar ne tik) bendruomenė, o individas yra moraliai atsakingas ir gali turėti ryšį su Dievu, dharma, Dao ar panašiai. Mes turime savo individualias sielas, atsakomybę ir savo individualius kelius šiame ir kituose pasauliuose. Tad minėtiems mokytojams ar jų sekėjams priskiriami religiniai tekstai atspindi gana esmingus didelės pasaulio dalies žmonių mąstysenos pokyčius. Net jei tarsime, jog tokie mentaliteto pokyčiai buvo įvykę anksčiau, kintant visuomenės sąrangai, o nauji religiniai mokymai juos tik atspindėjo, vis tiek galėsime teigti, jog šie mokytojai religiškai artikuliavo bei įteisino individualybę.

Tokį mentaliteto skirtumą man teko pačiam patirti 2000 metais Senegale, kalbantis su kaimo bendruomenės animistu. Per vertėją jis aiškino, kad žmogus visavertį gyvenimą gali gyventi tik bendruomenėje, nes jai priklauso jo siela. Taigi sielą individui bendruomenė lyg ir deleguoja, paskolina. Jeigu bendruomenė savo narį dėl kokių nors priežasčių išveja, šis iš karto tampa miręs, net jei gyvena ir vaikšto žeme toliau it gyvas lavonas. Net jei to animisto aiškinimas buvo iš anksto parengtas tokiems kaip aš turistams, daugelio antropologų darbai rodo, jog tokia samprata dar visai neseniai egzistavo, o kai kur tebeegzistuoja.

Tokie mentaliteto pokyčiai atsispindėjo visose žmogaus gyvenimo srityse, įskaitant poeziją ir kitus menus. Šie atsiskyrė nuo religinių ritualų ir ėmė egzistuoti savaime. Anksčiau, kaip ir individas, buvusius genties nuosavybe, menus dabar vis labiau imta sieti su individu – kūrėju ar atlikėju. Žmonių širdyse atsirado naujų motyvų kurti poeziją: noras išreikšti savo jausmus aplinkiniam pasauliui, artimiesiems, mylimiesiems, idant pelnytų jų palankumą; apdainuoti karalių, didikų, karių žygius, idant gautų vienokį ar kitokį atlygį; išreikšti laisvės ilgesį priespaudos epochomis; įtvirtinti savo „aš“, idant jis įgautų didesnę vertę visuomenėje ir panašiai. Visi šie siekiai nieko bendra neturi su pačia poezija, tačiau jie sąmoningai ar nesąmoningai daugelį žmonių amžiais motyvavo ir tebemotyvuoja ją kurti. Ir tiktai tikras poetas jaučia tikrąją žodžių ir išminties vertę. Pacituosiu porą sakinių iš Ankstyvosios Vidurinės Egipto karalystės miesto valdytojo Ptahotepo pamokymų savo sūnui, nuskambėjusių maždaug prieš keturis tūkstantmečius:

Nesipuikuoki mokytumu,
nemanyki esąs visažinis,
ne vien tik išminčių –
ir neprityrėlių klausk patarimo.
Menas neturi ribų.
Argi pasiekiamos meistriškumo viršūnės?
Tarsi smaragdas slaptavietėj tūno žodis tikrasis,
o atrandi jį tarp vergių, malančių grūdus.^*

Dantė Alighieris, vienas didžiausių Vakarų pasaulio poetų, mums pateikia kitokį kūrybos motyvacijos pavyzdį. Jo „Dieviškoji komedija“ – tai kvapą gniaužiančios meninės vaizduotės polėkio, tobulos poetinės raiškos ir bandymų suvesti sąskaitas, tarp kita ko – gana magiškai, su savo amžininkais lydinys. O dar kitokį pavyzdį mums galėtų pateikti įvairių religinių praktikų adeptai, rašantys ir čia pat naikinantys savo eilėraščius, idant prie jų dvasiškai neprisirištų, nepradėtų jais grįsti savo „aš“ suvokimo.

Pastarasis pavyzdys mums primena, kad poetui svarbus ne tik jo kūrybos rezultatas, bet ir pats jos procesas. Tai tam tikros rūšies dvasinė veikla, padedanti jam suteikti vienokią ar kitokią tvarką savo vidiniam ir galbūt išoriniam pasauliui, juos harmonizuoti. Todėl galima teigti, jog tai – savotiškas ritualas, turintis tenkinti tam tikrus jo vykdytojo egzistencinius poreikius. Tik šis ritualas jau ne bendruomeninis, o asmeninis. Drįstu teigti, jog tik šitaip sukurti poetiniai tekstai yra reikšmingi, nes jie – tai šis tas daugiau negu žodinės formuluotės ar laisvalaikio žaidimai. Tik jie gali suteikti galimybę skaitytojui per vieną ar kitą eilėraštį vykdyti savo ritualus.

Gali pasirodyti, jog šitaip teigdamas siaurinu poezijos sąvoką ir esu linkęs iš jos reikalauti nežinia ko. Anaiptol. Kiekvienam tekstui, sukurtam aktyviai santykiaujant su pasauliu, vidiniu ir (ar) išoriniu, o ne vien eksploatuojant pasirinktą stilistiką, būdingi minėti ritualo požymiai. Kiekvienam, kuris radosi iš vidinės būtinybės, o ne vien tik iš noro pagarsėti kaip poetui ar savo kūryba pasiekti kokių nors pragmatinių tikslų. Poetinės mados ateina ir praeina, jos viena už kitą nei geresnės, nei prastesnės. Net jei kūrėjų ir suvokėjų jautrumas subtiliems poetiniams dalykams tam tikru laikotarpiu kurios nors kalbos areale atrofuojasi, turtingo pasaulio poezijos paveldo uola patikimai laiko jos pamatus. Ištrūkti iš formalių prisiimtos stilistikos rėmų pavyksta toli gražu ne kiekvienam ir ne kiekvieną kartą tai jau anksčiau pasiekusiam poetui, tačiau daugeliui bent retkarčiais pavyksta. Tuomet poetikos siena prasiskiria, ir į tekstą plūsteli gaivi gyvybės banga.

Tačiau nereikia manyti, kad šis procesas yra toks paprastas ir kad pakanka imituoti visiems atpažįstamus tikrovės reiškinius, ir viskas išeis savaime. Eilėraštis – tai daugiabriaunė ir daugiasluoksnė forma; jis transformuoja pirmiausia kuriančio ir ją tikrinančio poeto, o paskui ir skaitytojo minties energiją į šiek tiek darnesnes emocingo suvokimo pajautas. Visai nesvarbu, ar poetas tą formą suranda intuityviai, ar sukonstruoja, ilgai šlifuodamas tekstą. Svarbu, kad ji veiktų. Mėgstu kartoti inžinerinį palyginimą: eilėraštis – ne generatorius, o transformatorius. Panašaus tipo transformatorius yra ir ritualas, kurio vykdytojai, nukreipdami savo energiją tam tikra kryptimi, pirmiausia siekdavo paveikti gamtos ar antgamtines jėgas, o tik paskui – sužadinti savo emocijas, kurios tarsi patvirtintų ritualą esant veiksmingą. Poetas, kurdamas ir tikrindamas tekstą, o suvokėjas – klausydamas ar skaitydamas ir išgyvendamas jį, atlieka kažką panašaus į ritualą su visais jo psichologiniais rudimentais, kurių čia nedrįsčiau komentuoti. Manau, tai ir yra pagrindinis motyvas kurti ir skaityti poeziją.

Man regis, tiek eilinis skaitytojas, tiek profesionalus kritikas, dar prieš suvokdamas tekstą, poeziją įvertina intuityviai, beveik nesąmoningai. Pirmiausia pajuntama, ar tekstas mums grąžina į jį investuotą energiją, ar ne, ir tik tada bandoma kitais žodžiais paaiškinti savo potyrius ir juos lėmusias priežastis. Kritikas gali eilėraščiui pritaikyti vieną ar kitą kritikos metodą ir parašyti ilgą moksliškai atrodantį tekstą, tačiau juo nepajėgs įrodyti, ar konkretus eilėraštis geras, ar blogas. Jis gali tai pasakyti tik remdamasis savo intuicija ir patirtimi ir patvirtinti arba „įrodyti“ tik remdamasis savo autoritetu.

Ko gero, ne vienas poetas man paprieštarautų, sakydamas, kad nė neketinęs vykdyti kokių nors ritualų, ir nurodytų vieną mano anksčiau minėtų kūrybos paskatų, kurias pavadinau nieko bendra neturinčiomis su pačia poezija, ar nenurodytų jokių. Iš tiesų nenoriu pasakyti, kad šie motyvai nieko nereiškia kūrėjams ir kad poezija tegali siekti mano čia aptartų tikslų. Ne vieno savo poelgio priežasčių dažnai sau neišpažįstame ir net neatpažįstame. Jeigu ir skeptiškai vertinsime siekius poeziją „įdarbinti“ įvairiose mūsų asmeninio ir visuomeninio gyvenimo srityse, turime nepamiršti, kad religiniai ritualai tiesmukiausiai „įdarbindavo“ ne tik poeziją, bet ir kitus menus. Kad ir tenorėdamas išreikšti savo jausmus aplinkai, poetas pirmiausia juos harmonizuoja kinetiniame savo vidinės pusiausvyros mechanizme, suteikia jiems tam tikrą formą, o tik paskui pasiūlo skaitytojui. Tą patį galima pasakyti apie eilėraščius, kuriais siekiama paveikti kitą asmenį – mylimąją ar mecenatą, –­ juos turi diktuoti tikri jausmai, vidinės paskatos. Pagaliau sąmojingi, sklandūs, kartais humoristiniai žaidimai su kalba bei idėjomis taip pat būna susiję su sąmonės srautu, džiaugsminga proto žaisme. Vienaip ar kitaip, visi pavykę tokios poezijos pavyzdžiai yra susiję su ritualu.

Ne vienas tyrinėtojas yra atkreipęs dėmesį į senųjų religinių apeigų liekanas šiuolaikiniuose operos bei teatro spektakliuose, muzikos koncertuose, paraduose, festivaliuose, meno parodose. Tokių liekanų taip pat nesunkiai galėtume rasti viešuose poezijos skaitymuose bei festivaliuose, į kuriuos poetai vyksta nelyginant piligrimai, ir galbūt suformuluoti dar vieną noro tapti poetu priežastį. Viena vertus, dalį troškimo dalyvauti šiuolaikinės visuomenės ritualuose galėtume sieti su jau minėtu noru tapti reikšmingam visuomenėje. Tačiau kita vertus, iš pasąmonės ataidinčios ritualų liekanos bei religinės elgsenos įpročiai daro įtaką pačiam kūrybos procesui ir galbūt jį stimuliuoja.

Kartais poezija, ar gal tiksliau būtų sakyti „eilės“, yra rašomos gydymo ar socializacijos tikslais psichiatrinėse ligoninėse, senelių prieglaudose, kalėjimuose ir panašiai. Dažniausiai rimtai nežiūrime į tokius tekstus, juo labiau kad „poezija“ ir nėra jų kūrėjų tikslas. Gal ir neverta jų analizuoti ar skelbti, bet noriu atkreipti dėmesį, kad šiais atvejais išnaudojamos būtent ritualinės poezijos savybės. Kaip ir mūsų tolimieji protėviai, šie eiliuotojai kurdami atlieka ritualus, idant susitaikytų su pasauliu ir savimi pačiais.

Jau pačioje pradžioje išsiaiškinome, kad knygų leidybos rinka kurti poezijos neskatina. Pelno autoriui galėtų atnešti nebent populiarių dainelių, gal dar antkapių ir šventinių sveikinimų tekstai. Tokie taikomieji kūriniai taip pat gali būti poetine prasme puikūs, nors paprastai nebūna, ypač Lietuvoje, todėl apie juos nekalbėjau. Šiuolaikinis mecenatas, pašlovintas horaciškai, veikiau taptų pajuokos objektu. O prestižo visuomenėje ar poveikio mylimosioms (-iesiems) koeficientą turbūt reikėtų skaičiuoti poezijos rinkinių tiražus lyginant su populiarių romanų ar valgio receptų knygų tiražais. Todėl nerandu kito atsakymo į titulinį šio rašinio klausimą, nei tas, kurį čia išdėsčiau.

__________________________

^*„Senovės Rytų poezija“. – V.: Vaga, 1991, p. 33. Henriko Bakano vertimas.