Balandį kultūrinio gyvenimo erdvėje įbrėžti gana aiškūs visuomeninio, intelektualinio ir dvasinio gyvenimo kontūrai. „Literatūros ir meno“ aktualijų puslapiai nevengė apokaliptinių nuotaikų: pirmajame balandžio mėnesio numeryje išspausdintoje diskusijoje apie šiandieninio rašančio žmogaus situaciją primenama, kad nuo sausio mėnesio 10 procentų padidinus pridėtinės vertės mokestį, pakėlus mokesčius nuo autorinio honoraro, pasikeitus „Sodros“ ir autorinių teisių mokesčiams, rašančioji bend­ruomenė atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje –­ klausimas, ar įmanoma Lietuvoje rašytojui išgyventi iš savo kūrybos, tapo ypač aktualus. Ar nebus taip, kad didėjančią knygų savikainą leidėjai kompensuos mažindami honorarus rašytojams, vertėjams, redaktoriams? – klausia straipsnio rengėja Jolanta Kryževičienė. Diskusijoje motyvuotai iškyla klausimas, kaip įrodyti, kad poezija vis dėlto reikalinga. Visą mėnesį „Literatūros ir meno“ aktualijų puslapiuose neblėso kovinga nuotaika: išspausdinta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencijoje priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos kultūros žlugdymo“, kurioje konstatuojama, kad kultūra ir menas atsidūrė ant žlugimo ribos, ir reikalaujama, kad Seimas, tikslindamas šalies biudžetą, neatimtų jau paskirtų lėšų kultūros programoms. Kokias temas gvildena, kokias nuotaikas išreiškia literatūrinė spauda šių politinių aktualijų kontekste?

Balandį spaudos lentynas papildė visas pluoštas pirmųjų leidinių numerių, pasirodančių kiekvieną metų ketvirtį. Uolūs žemaičiai, puoselėjantys savo krašto kultūrines tradicijas, sulaukė pirmojo šiais metais „Žemaičių žemės“ numerio (literatūros gerbėjai turės proga prisiminti poetą, publicistą, Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrėją Praną Genį, taip pat filosofą, rašytoją, mokslo, kultūros ir visuomenės veikėją Vydūną), o vaikų literatūros mėgėjai su džiugesiu akyse gali pulti skaityti pirmojo šių metų „Rubinaičio“, papuošto žydru, vasaros ilgesį liudijančiu viršeliu. Jau pirmasis „Rubinaičio“ puslapis ragina švęsti balandžio 2-ąją – Tarptautinę vaikų knygos dieną. Neringa Mikalauskienė, apžvelgdama lietuviškos vaikų literatūros panoramą, prisipažįsta turinti nenugalimą aistrą prieš miegą skaityti pasakas „apie personifikuotus gyvūnus, naminius ar laukinius, apie (ne)sliekus ar tarakonus, apie originalias fantastines būtybes“, tačiau kur buvus kur nebuvus vis viena išlenda romantikos išsiilgusi siela, su giliu atodūsiu liudijanti skaudžią tiesą: „Literatūroje nebeliko nei karalių, nei princų, nei liūtaširdžių...“ Pradėjęs skaityti straipsnį, skaitytojas taip ir lieka nesusivokęs, ar straipsnio tikslas – nušviesti šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijas, ar ugdyti ekologinėms problemoms jautrias asmenybes, puoselėjančias gilias protėvių tradicijas: gimus berniukui, pasodinti ąžuolą, gimus mergaitei – liepelę. Ir auginti vaikus kartu su medžiais. Dėmesio vertas įžvalgus Loretos Jakonytės straipsnis, skirtas 2008-ųjų realistinės prozos tikrovei. Literatūrologės išvada negailestinga, bet taikli – liesmetis: „Siūlytinų skaityti ir peiktinų knygų disproporcija liūdina, tačiau nedramatizuokime – pora įdomių kūrinių per metus nėra mažai, o foninė produkcija tik padeda išryškinti tipines literatūros seklumas.“

Pagrindinės vaikų literatūros aktualijos –­ Tarptautinės vaikų knygos dienos – neužmiršo ir savaitraščiai. Pavyzdžiui, pirmajame balandžio 3 d. „Literatūros ir meno“ puslapyje puikuojasi Hani D. El-Masri kreipimasis Tarptautinės vaikų knygos dienos proga. Keista, kad tekstas dubliuojasi su tuo pačiu tekstu, įdėtu į pirmąjį „Rubinaičio“ puslapį, skirtumas tik tas, kad „Literatūros ir meno“ stilistė kaži kodėl „nukando“ paskutiniąsias eilėraščio eilutes... Gal jos nepatiko?

Pirmasis laikraščio puslapis – garbingiausia vieta, į kurią norėtųsi pakliūti kiekvienam rašeivai. Kiekvienas kultūrinis savaitraštis renkasi vis kitą pirmojo puslapio koncepciją: „Literatūra ir menas“ pirmąjį puslapį dovanoja poezijai, „Šiaurės Atėnai“ –­ prozai (pirmiausia – esė), „Nemunas“ –­ gigantiškoms fotografijoms, „7 meno dienos“ – stipriai publicistikai. Išties verta dėmesio Rasos Vasinauskaitės straipsnio „Laikyti veidrodį prieš gamtą“ („7 meno dienos“, balandžio 17 d.), skirto Gintaro Varno ir Erico Lacascade’o premjeroms, pirmoji pastraipa, kurioje atkreipiamas dėmesys į amerikiečių literatūrologo Haroldo Bloomo mintis apie W. Shakespeare’o fenomeną, išsakytas knygoje „Vakarų kanonas“ („The Western Canon“, 1994). H. Bloomas vadina W. Shakespeare’ą Vakarų literatūros kanonu. Kaip pastebi R. Vasinauskaitė, teoretiko argumentai remiasi W. Shakespeare’o dramaturgijos atvirumu neribotoms interpretacijoms, jos savumu bet kokiam laikui ir tautai, bet svarbiausia – jo veikėjai yra tokios kintančios ir pačios save kuriančios, tokios psichiškai paslankios asmenybės, kad tampa mūsų pačių analizės instrumentu. Pats blogiausias šekspyriškas spektaklis, anot H. Bloomo, suvaidintas blogiausių aktorių ir pastatytas silpno režisieriaus, pranoks geresnį H. Ibseno ar Molière’o pastatymą, nes mus sukrės W. Shakespeare’o tekstas ir jo žodžio menas –­ toks svarus ir tikras, tarsi būtų ne sukurtas, o gyvuotų kaip kažkas pirminio ir amžino. Tačiau pagyrų užteks, toliau – kritika. Gerbiu „7 meno dienas“ už išskirtinį dėmesį kinui, teatrui, tačiau pasigendu nuoseklesnės, atidesnės literatūrinio gyvenimo analizės. Gaila, kad „7 meno dienos“ jau pirmajame pulapyje diskriminuoja literatūrą: anonsuojamos visų menų, išskyrus literatūrą, rubrikos. Gal literatūra – ne menas? Gal tai kaži kas sunkiai nusakomo, balansuojantis ant kitų menų ribos?

„Šiaurės Atėnai“, kaip visuomet, kupini prieštaravimų. Viena vertus, gerbiu šį savaitraštį už ilgametes lietuviškos esė tradicijas: Giedros Radvilavičiūtės esė, pavadintoje „Temperatūra pagal Celsijų, visa kita – pagal Lincą“ („Šiaurės Atėnai“, balandžio 3 d.), išorinė geografija nusitęsia nuo Vilniaus iki Linco, vidinė – nuo vaikystės prisiminimų iki susimąstyti verčiančių sapnų. Skrisdama Austrijos link, įsigrūdusi į lagaminą (ne tik) dvi poras aulinių batų, pasakotoja dar nė nenutuokia, kad Lince prieš skaitymus ją ištiks kur kas didesnė nelaimė nei šlapi batai – iškris laikinai įdėtas priekinis dantis. Kelionė atgalios ne mažiau intriguoja – per moterišką išdidumą pasakotoja vos neatsisako ne šiaip kokio vyriškio, bet rašytojo bučinio... Skoningos detalės, subtilus humoras, patrauklus stilius, – visa tai jau seniai tapę G. Radvilavičiūtės atpažinimo ženklais.

Kita vertus, kai kurios „Šiaurės Atėnų“ publikacijos verčia suglumti. Pavyzdžiui, Jurgos Tumasonytės novelė „Liolė“ („Šiaurės Atėnai“, balandžio 10 d.), kaži kodėl išspausdinta pirmajame puslapyje, sukuriant įspūdį, tarytum ji reprezentuoja šiuolaikinę lietuvių prozą. Novelė perdėm nenatūrali, o iš 3–5 žodžių sudaryti sakiniai (tokia vyraujanti sakinių struktūra) liudija tik pirmuosius sunkiai žengiamus žingsnius ilgame rašymo kelyje.

Kauno kultūros ir meno savaitraščio „Nemunas“ publikacijose linkstama perdėtai rūpintis sublogusia žmonijos morale, ką jau kalbėti apie baiminimąsi dėl susilpnėjusių lietuvių nacionalistinių jausmų. Rašytojo Alekso Dabulskio priekaištai demokratijai („Nemunas“, balandžio 2–8 d.) glumina –­ juk tokie minčių pasažai jau seniai tapo vakarykšte diena, liudijusia (ir, deja, vis dar liudijančia) sustabarėjusią senosios kartos mąstyseną. Kaip drąsus kontrargumentas pasigirsta suomių rašytojos Leenos Krohn prieštaringo personažo kanibalo mintys novelės „Vestuvių svečiai“ ištraukoje („Nemunas“, balandžio 9–15 d.): „Vienu žodžiu: moralė. Bjaurus žodis. Suprantate, jos iš tiesų nėra! Gamtoje nėra moralės. Fizika neskiria teisėta nuo neteisėta. Tai žmonių išmonė.“ Leenos Krohn novelės ištrauka (vertėja – Aida Krilavičienė) – viena stipriausių balandžio mėnesio verstinės prozos publikacijų, iškelianti ir užklausianti iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamas moralės, žmogiško artumo, egzistencinės prasmės problemas: „Gyvenimas sunkus, – tarė kanibalas. – Manau, tai visuotinė ir vienopa nuomonė. Dar blogiau: gyvenimas bepras­mis. Tai liūdnas dalykas, daug liūdnesnis nei žudymas. Jeigu gyvenimas beprasmis, tai mirtis – juo labiau. Tad ar taip blogai išvaduot ką nors iš šio gyvenimo naštos? (...) Kodėl mane taip pasmerkė už tai, kad suvalgiau savo mylimosios smegenis? (...) Tai buvo ypatingas meilės aktas, – dar pridūrė kanibalas. – Labiau prie žmogaus nepriartėsi. Lytinių santykių negana. O dabar Kolumbina – toks buvo jos vardas – toliau gyvena manyje.“

Apskritai „Nemuno“ balandžio 9–15 d. numeris – vienas įdomiausių visame praėjusio mėnesio kultūrinių savaitraščių kontekste: verta dėmesio taiklių įžvalgų kupina Donatos Mitaitės recenzija „Tarp mirties ir gyvybės“, skirta Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygai „Laužiu antspaudą“. Taip ir norisi pacituoti viską pasakantį vieną paskutiniųjų recenzijos sakinių: „R. Stankevičiaus poezijos knyga įspūdinga.“ Giriu „Nemuną“ ir už po trisdešimt septynerių metų perspausdintą, pasak Donaldo Kajoko, kadaise daug triukšmo ir emocijų sukėlusį, įvairiausiomis interpretacijomis ir paskalomis apaugusį (gal todėl ir iš tiesų legendinį?) Vytauto Kubiliaus straipsnį „Talento mįslės“, kuriame bandoma apmąstyti šiais laikais į paraštes nustumtą (ar net numarintą?) talento sąvoką. V. Kubiliaus straipsnis palieka daug retorinių klausimų: ar talentas – vienintelė sąlyga, be kurios nėra meno? Ar pats didžiausias darbas gali atstoti menkiausią grūdelį talento? Iš kur gimsta kūrybinė galia, kūrybinis instinktas? Ar šių dienų pasaulyje, kuriame sąlygas diktuoja rinkos dėsniai, talento sąvoka dar turi prasmės? Verta perskaityti ir Valdemaro Kukulo vasario mėnesio kultūrinės periodikos apžvalgą „O apie tiražus nekalbame“, nors pasirinktas požiūrio kampas nei pernelyg intriguoja, nei pateikia stulbinančių išvadų.

Apžvelgiant „Nemuno“ publikacijas, kažin ar korektiška būtų nutylėti nemenką šio savaitraščio jubiliejų – prieš penkerius metus, balandžio 15-ąją, pasirodė pirmasis savaitraščio „Nemunas“ numeris, ta proga balandžio 23–29 d. (jau 241-ajame) numeryje redakcijos kolektyvas, sulipęs į savo „laivę“ –­ balkoną, dalijosi mintimis, ką kiekvienam iš jų reiškia tie penkeri „Nemuno“ metai. Kaip teigė vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, per penkerius gyvavimo metus „Nemunas“ surinko juo įtikėjusiuosius –­ komandą ir skaitytojus. Ir vieniems, ir kitiems šis darbas tapo gyvenimo būdo dalimi. Tačiau nereikėtų perdėti –­ ar „Nemunas“ išties tapo, Valdemaro Kukulo teigimu, kultūrinių savaitraščių lyderis –­ atskiras klausimas, į kurį atsakyti nebūtų taip paprasta.

„Metai“, kaip visuomet, pateikia nemažą krūvą įdomių publikacijų. Intriguoja jau pirmieji Viktorijos Daujotytės straipsnio „Salomėja ir Jurga: likimo kūryba“ sakiniai: „Netikėta yra ši jungtis: Salomėja Nėris ir Jurga Ivanauskaitė. Bet neatsitiktinė.“ Dviejų kuriančių moterų gyvenime ir jų asmenybėse literatūrologė įžvelgia įdomių pasikartojimų, atitikimų. Pavyzdžiui, raganiškumą, prisiimtą kaip intensyvią, stipriai veikiančią lemtį. Tačiau kiek ilgėliau norėčiau stabtelėti prie kitos „Metų“ publikacijos – 2008-ųjų knygų aptarimo, pateikiančio gana išsamią praėjusių metų lietuvių grožinės literatūros panoramą, atskleidžiančio esmines tendencijas. Literatūrologės Aušra Jurgutienė ir Solveiga Daugirdaitė linkusios literatūrinio gyvenimo įvykiu laikyti Danutės Kalinauskaitės knygą „Niekada nežinai“, vyriškoji publika – Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas – labiau linkę girti Andriaus Jakučiūno romaną „Tėvynė“, išleistą dar 2007 m. pabaigoje. Apskritai Laimantas Jonušys linkęs literatūriniu įvykiu laikyti pastebimą grįžimą prie „tikrų ir gerų romanų“. Visų pirma tai romanai su epiniu užmoju – Sigito Parulskio „Murmanti siena“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. A. Jurgutienės požiūris į Kristinos Sabaliauskaitės debiutą kiek santūrus – literatūrologė teigia, jog „Silva rerum“ yra šiek tiek pergirtas romanas: personažų charakteriai ir siužetas, sudarantys istorinio romano stuburą, yra blankoki. Bet jei pirmosios knygos sėkmė neapsuks autorei galvos, iš jos gal galima tikėtis įdomių istorinės tematikos knygų. Iš poezijos knygų kritikai išskyrė itin stiprius naujus Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus, Stasio Stacevičiaus eilėraščių rinkinius. Esamiems ir, norisi tikėti, būsimiems literatūros kritikams vertėtų atkreipti dėmesį į taiklią Aušros Jurgutienės pastabą apie estetinių kriterijų eroziją: literatūra ir gyvenimas kas minutę nežinia kur istorijos keliais ritasi, o kriterijai, it Gedimino stulpai, stovi vietoje. Galima tam nepritarti, šventai garbinant estetinius kriterijus, ir aimanuoti, nerandant jų verto meno. Bet gali ištikti ir kitas dalykas: atsiranda naujas menas, bet seni kriterijai jam netinka (apie tai daug ir įdomiai yra parašęs vokiečių fenomenologas W. Iseris, aptardamas XIX ir XX a. literatūros pokyčus).

Atskiri eilėraščių pluoštai, publikuoti kultūrinėje spaudoje, labai nevienodo lygio: „Metuose“ šalia stiprių Aido Marčėno eilėraščių glumina infantilūs Stasės Lygutaitės-Bucevičienės tekstai (vadinti juos poezija būtų per drąsu); Lidijos Šimkutės poezijai trūksta vidinio atsinaujinimo, poetinis braižas jau ne vieneri metai pernelyg kartojasi, mano sugedusioje vaizduotėje nejučia sukurdamas užstrigusios plokštelės vaizdinį. Taikliomis detalėmis, jautriu žvilgsniu, stojišku nusiteikimu džiugina Stasio Stacevičiaus eilės („Literatūra ir menas“, balandžio 10 d.); nors ganėtinai skirtingo meninio lygio, tačiau teigiamai vertintini ir Juliaus Kelero eilėraščiai („Nemunas“, balandžio 9–15 d.; „Literatūra ir menas“, balandžio 24 d.), kvestionuoti juose glūdinčią poetinę jauseną būtų pernelyg įžūlu. Tik ar ne per didelė garbė spausdintis kone paeiliui dviejuose skirtingų kultūros savaitraščių numeriuose? Iracionalumo ir matematiškos logikos darna išsiskiria Donato Petrošiaus eilėraščiai, ženklinantys šiuolaikinio žmogaus pasimtimą, nejaukumo jausmą, mėginimą išsilaisvinti iš visagalio chaoso gniaužtų („Šiaurės Atėnai“, balandžio 17 d.).

Su proza, kaip dažnai ir būna, popieriai prastesni. Nijolės Kepenienės novelės, kartu su autorės nuotrauka besipuikuojančios „Metų“ puslapiuose, galėtų sudominti veikiau uolius šeimos vertybių gynėjus nei literatūrinės raiškos naujovių ištroškusius kritikus. Nesu iš tų, kurie pasisako už beato­dairišką estetinių kriterijų paaukojimą etikos vardan. Nesu nei fantastinės literatūros gerbėjas, nei didelis žinovas, tačiau Juozo Šikšnelio prozoje („Literatūra ir menas“, balandžio 24 d.) gvildenama kitose planetose egzistuojančių gyvybės formų tema man pasirodė išties keistoka, menkai teįtikinanti (pirmiausia – dėl teksto meniškumo stygiaus). Kai galiausiai pasakotojas apsisprendė pasivaikščioti po kapines ir apuostė dvokiantį lavoną, apskritai neištvėriau ir griebiau už kitos publikacijos – gal bent Jaroslavas Melnikas manęs nenuvils... Ir nenuvylė! Novelėje „Šaknys“ („Literatūra ir menas“, balandžio 3 d.) itin darniai susipina etika ir estetika: praeities kartėlis, šiandieninis susitaikymas ir baimė dėl ateities kuria psichologiškai motyvuotą vienišo vyro portretą; motinos netekties skausmas, gyvas iki pat dabarties akimirkos, perteikiamas taikliais raudonų tulpių, raudonos pašvaistės įvaizdžiais.

Kultūrinei spaudai reikalinga ir kokybiška proza, ir kokybiška poezija, ir kokybiška publicistika, tuomet ir leidinius vartyti bus kur kas maloniau. Nors į Jūratės Baranovos straipsnius, skirtus filosofijos ir literatūros sąsajoms, esu linkęs žiūrėti atsargiai, su tam tikra kritine distancija, mane sudomino Edvardo Rimkaus pokalbis su knygos „Filosofija ir literatūra“ autore („Literatūra ir menas“, balandžio 10 d.). Nejučia siūlosi mintis, kad reikia kuo dažniau lakstyti pas­kui J. Baranovą su diktofonu, ir pasirodys išties patrauklios publicistikos. To ir linkėčiau kultūrinei spaudai ateityje.

Literatūra ir menas