Vytautas Girdzijauskas       Rengiamos spaudai knygos „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ fragmentas

 

Skyriaus planas sudarytas. Aprašomo laikotarpio ribos nustatytos, vėjo kryptis palanki. Tema išryškinta, nors viešai ir neskelbiama: kūryba ir kūrėjai. Rašinio dominantė kaip niekad akivaizdi – šviesi ir kūrybiška Juozo Keliuočio asmenybė. Dirbti lengva, tik spėk spaudinėti aparato mygtukus. Žvainais vakarais smagu susimirkčioti su Mergele (Keliuočio gimimą kaip tik šis žvaigždynas ženklina). Dar vienas kitas prisėdimas ir daugiau nei pusė kelio nueita. Ir staiga šmaukšt lyg rimbu per pakinklius: Juozas Keliuotis – grafomanas.

Anoks jis ten šviesuolis, anoks disidentas ar rezistentas – paprastas apsimetėlis, parazituojantis niekdara ir niektauza. Skaitau vieną, antrą, trečią kartą – aiškiau nepasakysi ir neišmąstysi. Jei ir ne visai tokie terminai pavartoti, jų reikšmė visiškai aiški: leidykla pasielgė amoraliai išleisdama minimo autoriaus knygą Mano autobiografija. Jau supratot: skaitau Aleksandro Mažrimo recenziją Ryto pažadai, vidudienio triumfai, sutemos vakarės, paskelbtą 2004-ųjų gegužę savaitraštyje Literatūra ir menas (ir knygoje Žmonės, žaiskime, 2008, p. 309–318). Atidžiau tyrinėjant tekstą ryškėja, kad autorius nebeišsitenka žanro rėmuose, o užsidėjęs visažinio teisėjo togą, vertina ne vien naujai pasirodžiusią knygą, o net visą Juozo Keliuočio veiklą, čia pat skelbia ir verdiktą: rašytinė kūryba grafomaniška, visa kita veikla nulinė, jei ne dar blogiau – minusinė. Darydamas tokias ir tiesiogines, ir numanomas išvadas jis daugiausia remiasi konferencijos, skirtos Juozo Keliuočio šimtmečiui paminėti, medžiaga, atsirinkdamas iš jos tai, kas patvirtina jo nuostatas, ir atmesdamas visa, kas joms kiek nors prieštarauja. Metodas nenaujas, daug kartų vartotas, visapusiškai patikrintas – efektas itin didelis tada, kai jis patenka į talentingo ir intelektualaus manipuliuotojo rankas. Šį kartą, regis, taip ir yra atsitikę, todėl pakelti mestą pirštinę yra rizikinga – priešininko argumentai svarūs, o verdiktas rūstus, bet kitos išeities tuo tarpu nėra. Siekdami nustatyti (ar atkurti) tiesą, esame priversti imti į rankas knygą, kuria naudojasi oponentas darydamas savo sprendimus. Tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinys Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos. Garbusis teisėjas savo verdiktą grindžia garsių poetų Jono Juškaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno, buvusio disidento Mindaugo Bloznelio bei literatūros tyrinėtojo Jono Šlekio „parodymais“. Šis kvartetas iš tikrųjų apie Juozą Keliuotį atsiliepia gana kritiškai, bet toli gražu ne niekinamai ir neigiamai. Gal griežčiausias vertintojas iš jų yra Jonas Šlekys, tyrinėjęs Juozo Keliuočio raštus, kuriuose apstu (to nenuneigsi) grafomanijos apraiškų. Bet juk rašytinis palikimas (ir toli gražu ne visas) – tik dalis plačios šio kultūrininko veiklos, apie kurią gana išsamiai kalba kiti konferencijos dalyviai: Algis Kalėda, Giedrius Viliūnas, Gitana Vanagaitė, Dalia Striogaitė, Elina Naujokaitienė, Jūratė Landsbergytė, Rita Tūtlytė, Andrius Konickis, Vytautas Kubilius. Jų tekstuose nusakomas Juozo Keliuočio poveikis ne tik literatūrai, bet ir dailei, muzikai, žurnalistikai, tai yra visai ano meto Lietuvos kultūrai. Nepamiršta ir laikysena okupacijos metu. Lyg viską apibendrina įspūdingas Viktoro Aleknos tekstas Juozas Keliuotis – reiškinys. Tačiau įžymių kultūrininkų pastebėjimai recenzento nedomina, jis pasinaudoja galimybe ne tik išryškinti minėtoje Autobiografijoje leidėjų padarytas klaidas, bet ir pademonstruoti kultūrinę savo erudiciją. Girdi, leisdamas Naująją Romuvą jos redaktorius nebuvęs toks labai tyras ir nepriekaištingai pažangus, naudojęsis finansine tikrų reakcionierių parama, atvirai flirtavęs su fašistuojančia anų metų valdžia. Apie kokį nors redakcinį darbą nebuvę jokios kalbos – medžiagą spaudai pasirašinėdavęs jos neskaitęs. Sovietmečiu ponavęs lygiai taip pat kaip ir Smetonos laikais – važinėjęs po kurortus, be jokio sąžinės graužimo ėmęs labdarą ir iš buvusių kolegų, kaip antai Vinco Mykolaičio-Putino, ir iš anapus – dėvėjęs užsienietiškus kostiumus, butą apsikrovęs prancūziškomis knygomis, įsigijęs geros kokybės aparatūros, kad galėtų netrukdomai klausytis taip pat iš ten atsiųstų plokštelių. Žodžiu, ir prieškariu, ir pokariu Juozas Keliuotis gyvenęs vartydamasis kaip inkstas taukuose, o rimta veikla užsiimti nė neketinęs. Patikėję tokiomis teisėjo išvadomis, turėtume pripažinti, kad tikrai amoralu ne tik leisti Juozo Keliuočio raštus, bet ir rengti konferencijas, skirtas jo šimtmečiui, paskui publikuoti tos konferencijos medžiagą, nekalbant jau apie Naujosios Romuvos leidybos tęstinumą. Apie tai A. Mažrimas kažkodėl neužsimena, matyt, suvokdamas, kad ginčytis su institutu būtų absurdiška, o kvestionuoti tebeleidžiamo žurnalo naudą – netikroviška. Galėtume ir mes moti ranka, nekreipti dėmesio į kažkokius ten parašymus ar pamąstymus, jeigu jie būtų mėgėjiški ir neįtikinantys arba juose nebūtų nė grūdo tiesos. Bet taip nėra, šiaip ar taip, recenzentas valdo plunksną meistriškai, mintis ir faktus rikiuoja profesionaliai, užčiuopdamas tai, ko kiti nematė ar nenorėjo pastebėti: „Tas jo blaškymasis klaikiai nenatūralus, teatrališkas, tarsi atkeliavęs iš klasicizmo epochos pjesės“, – rašo kritikas. Ramiai apsvarstę ir pasvėrę visus argumentus, – ir prieš, ir už, – privalome dar kartą paklausti savęs: kas iš tikrųjų buvo Juozas Keliuotis? Reiškinys ar reginys? Riteris ar paprastas klounas? Tegu ir intelektualus, subtilus, bet vis dėlto klounas, iki šių dienų nestokojantis visuomenės dėmesio? Turime pripažinti, kad klounados elementų jo veik­loje buvo pakankamai – pats jos neneigė, nuolat siedamas ją su išmone ir apskritai su kūryba, kuri, jo supratimu, buvusi tobuliausia žmogiškosios veiklos forma. Jis tos klounados elementų neslėpdavo ir nesigėdydavo: nuėjęs į kavinę skirtingų porų batais ar dviem kak­laraiščiais, didžiuodavosi, esą išsiblaškymas – tikro kūrėjo bruožas. „Ką aš sakau, tai tik 50 procentų tiesos, visa kita – išmonė“, – nuolat primindavo jis. Tuos žodinius teiginius patvirtina ir rašto darbai, o tai pila vandenį ant recenzento ir kitų Keliuočio kritikų malūno. Šios Keliuočio charakterio ypatybės negalėtume labai girti ir mes, nors tais niūriais laikais ji atrodė žavingai ir skyrė jį iš aplinkos. Ir dabar nemanau, kad tai būtų pakankamas argumentas visai jo veiklai paneigti. Kada daugiau laimės visuomenė ir istorija: ar tada, kai solidarizuodamiesi skelbsime ir skaitysime jo kūrinius, tęsime jo pradėtus darbus, ar tada, kai visaip pešiodami, baksnodami, apnuogindami jo silpnybes ir netobulumus, mėginsime nukelti jo įvaizdį nuo pjedestalo, neigsime darbus ir panardinsime viską į užmarštį? Tai darydami turėtume apsidairyti ir įsitikinti, ar labai daug mūsų kultūroje būta tokių proveržių kaip Naujoji Romuva, Kūryba, ar jų esama dabar? Ar labai daug turime asmenybių, kurių praėjęs šimtmetis nebūtų uždengęs užmaršties dulkėmis? Regis, nedaug. O jei taip, mestelkim dar kartą į jas akį ir paklauskim savęs, ar esame padarę viską, kad tai, kas svarbu ir vertinga, būtų išsaugota, apsaugota ir pagerbta, o ne suniekinta. Ar yra kokia nors organizacija, – institutas, sąjunga, muziejus, – kuri galėtų pasirūpinti ne tik Juozo Keliuočio, bet ir viso rašytinio palikimo apsauga? Ar yra ministerija ar kita valstybinė organizacija, kuri rengtų programas intelektiniams turtams perteikti būsimosioms kartoms? Ne, nėra. Ir tada nebuvo, ir dabar nėra. Bent jau Keliuočio atveju tikrai nebuvo ir nėra – viskas palikta savieigai ir visuomenės sąžinei. Laimė, netrukus po Atgimimo, – bet tas „netrukus“ užsitęsė keletą metų, – atsirado žmonių, kurių lūpose vis dažniau ėmė skambėti žodžiai: Naujoji Romuva, tąsa ir tęstinumas, tradicija. Dar metai, pusmetis, mėnesis – kol atėjo 1994-ųjų liepa, kai Vaidotas Daunys sėdo redaguoti pirmojo naujo seno žurnalo numerio. Tai įvyko lygiai po 54 metų tylos. Nuo liepos 7-osios iki liepos 7-osios. Tokiam žygiui įgaliojimus suteikė atnaujinto žurnalo steigėjai Jonas Antanaitis, Liudas Dambrauskas, Mindaugas Bloznelis (sic), Arvydas Juozaitis ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Smagu vartyti naujojo leidinio lapus, bet vien džiūgauti nesirengiu, einu pas seną pažįstamą, mokyklos laikų bičiulį profesorių Juozą Girdzijauską, ir klausiu: ar nereiktų Juozo Keliuočio knygos, ar pakanka vien atgijusio žurnalo? Jis beveik nesvarstydamas atsako: nepakanka, reiktų. Ar būtų įmanoma ją sudaryti, – vėl klausiu. Dabar jis jau ilgokai svarsto, bet gana tvirtai atsako: būtų įmanoma. Nors jis nėra daugiakalbis ir garsiakalbis, bet jeigu jau ką pasako, dėl to abejoti netenka. Ir jei ką padaro... O padaro jis beveik neįmanomų dalykų – dar anais laikais parašo teorinių veikalų (ne vieną ir ne du) iš lietuvių literatūros istorijos ir poezijos teorijos ir juos pagrindžia autentiška medžiaga, tarp kitų panaudodamas Jono Aisčio, Henriko Radausko, Bernardo Brazdžionio ir net Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą. Tiesa, viską paskelbti jam pavyksta ne iš karto, bet triūsas nepražūva, veikalus turime. Todėl teiraujuosi toliau: kas galėtų tokį darbą įveikti – surankioti iš prieškario spaudos išsibarsčiusius Juozo Keliuočio straipsnius, surūšiuoti juos, suredaguoti ir sudėlioti į knygą? Dabar jis mąsto dar ilgiau. Gal net keletą dienų ar savaičių, o paskui vėl sako: yra toks žmogus, tai mano diplomantė Rūta Jasionienė. Tada sakau jam: atsiųsk tą Rūtą į leidyklą. Ir Rūta ilgai nedelsdama ateina, bet darbo pradėti dar negali – jai reikia apginti diplomą, o leidyklai pasirūpinti lėšų, nes ir netyrinėjant aišku, kad aibės pirkėjų tokiam veikalui nebus. Laikas toks daiktas – jis apsisuka greičiau už greičiausią voverę, todėl ir diplomas jau apgintas, ir medžiaga būsimai knygai surinkta ir net suredaguota, bet kai ji gula ant stalo, lyg ašaka įstringa gerklėj – tekstai mirgėte mirga pataisymais, Rūta suredagavo viską pagal šiandieninės stilistikos taisykles. Mąstau šiaip, mąstau kitaip, paskui kišu aplanką po pažastimi ir vėl einu pas profesorių Juozą, rodau tekstą ir klausiu: ar gerai čia Rūta pasidarbavo? Profesorius žiūri taip, žiūri anaip, verčia puslapį po puslapio, ilgai ilgai tyli, giliai atsikvepia ir sunkiai ištaria: negerai. Rūta padarė negerai. Kultūrinio palikimo taip redaguoti negalima. Tada jau abu ilgai tylime, o paskui aš klausiu: ką darysime, nes leidybos ratas jau sukasi. Gerai, sako jis, kad sukasi, bet tokio teksto paleisti į jį negalima, padarytume nusikaltimą. Vadinas, būtina atredaguoti, sakau aš. Taip, būtina suredaguoti iš naujo. Tai duokim Rūtai, lai ji ir taiso savo klaidas. Ne, sako jis, viena Rūta tokio darbo nepadarys. O kas padarys, – vėl klausiu. Vėl ilga pauzė, o po jos kuštesys, toks vos girdimas, ne man, o sau: teks padėti jai. Tad profesorius Juozas Girdzijauskas suredagavo visą tekstą dar kartą, palikdamas tik minimalius pataisymus. Bet tuo būsimos knygos leidybos bėdos nesibaigė. Kai tekstą pakišome kompiuteriui, – o tada mums tas aparatas buvo didelė naujovė, – jis kažko ėmė strigti, springti, ryti žodžius, sakinius, net pastraipas, kol galų gale visai sulūžo. Laimė, leidyklos valdžia kažkaip sugebėjo gautą Kultūros ministerijos paramą leidybai perkelti į kitus, o paskui – ir dar į kitus metus, kol pagaliau atėjo 1997-ieji, o Juozo Keliuočio knyga Meno tragizmas gulė ne tik ant mano, bet ir ant kiekvieno, panorusio ją įsigyti, stalo. Tiesa, dėl pavadinimo visi trys ilgokai laužėme galvas, kol galų gale priėjome prie išvados, jog žodis „tragizmas“ Keliuočio veikalui tinka labiausiai. Gal tai ir simptomiška, mat kaip tik tuo metu Vaidotas Daunys, suskubęs suredaguoti vos kelis atnaujintos Naujosios Romuvos numerius, pakilo su oro balionu į padangę ir iš jos gyvas nebesugrįžo.

Greiti šiuolaikiniai automobiliai, greitesni už juos lėktuvai, dar greitesnės yra raketos ir kiti kosminiai apa­ratai, bet Laikas lekia greičiau už moderniausias mašinas, regis, net už šviesos greitį jis greitesnis, todėl nė nespėjome mirktelti, kai priartėjo Juozo Keliuočio šimtosios metinės. Jubiliejus ant nosies, o Juozo Keliuočio knyga tik viena, ir ta jau visu penkmečiu senstelėjusi. Vidinis imperatyvas vis nerimsta, vis kušta, kad reikia dar bent vienos, todėl būtina ką nors daryti. Skambinu vienur, skambinu kitur, bet visi užsiėmę, turi savų planų, tad Keliuočio rankraščiams skirti laiko negali. Tiesa, 2000-aisiais Leonas Gudaitis Kaune perleido Žurnalistikos paskaitas, bet ir ši knyga jau darosi seniena, o mano išvedžiojimai apie archyvuose dūlančius rankraščius ir jų leidybos darbus byra ir trupa lyg pernykščiai pelai. Ir staiga stebuklas – leidykloje pasirodo Juozo Keliuočio dukterėčia Eglė ir padeda ant direktorės Giedrės Šorienės stalo šūsnį rankraščių su užrašu: Juozas Keliuotis. „Mano autobiografija“. Iš džiaugsmo šokteliu vos ne iki lubų, bet greitai pritupiu ir net susigūžiu – tekste galybė netikslumų, klaidų, praleidimų, peršokimų. Kai kurie „faktai“ visai verčia iš koto. Štai garbusis profesorius tvirtina, kad jo paskaitų klausytis andai Kaune susirinkdavę net iki 5000 studentų. Čia ir tikrinti nereikia, tokios salės Kaune nebuvo, išskyrus sporto halę, bet juk ne joje profesorius paskaitas skaitė. Ir vėl skambinu šen, skambinu ten, bet visi krato rankas: kas? Keliuotis? Oi ne, tokios atsakomybės imtis negalime. Po keleto tokių pokalbių Leonas Gudaitis pasako tik tiek, jog Vilniaus universiteto bibliotekoje yra saugomas dar vienas Keliuočio rankraštis, pavadinimu Į tėvynę sugrįžus. Jeigu jau leisti knygą, būtina įtraukti ir jį. Einu į biblioteką, randu rankraštį, parsinešu jo kopiją, skaitau. Tekstas čia lyg ir švaresnis, bet klaustukų ne vienas ir ne du. Reikia ne tik patyrusio redaktoriaus, bet ir solidžių komentarų, tik tada išleista knyga turės mokslinę vertę, bus visapusiškai naudinga visuomenei. Visa tai išguldau leidyklos vyriausiajam redaktoriui Valentinui Sventickui, bet jis apie tokį redagavimą ir girdėti nenori – šitokiam darbui pinigų niekas neskirs. Ir laiko nėra – jubiliejus ant nosies, o ir dotacijų, nors ir menkų, terminai riboti. Jei nori leisti, tvarkyk pats tai, ką turi: padaręs būtiniausius minimalius pataisymus, kad Kalbos inspekcija neprikibtų, siųsk į spaustuvę, o mokslą lai daro kiti, mes tik leidykla, ne institutas. Ir dar ne valstybinė, tik Kultūros ministerijos šiek tiek paremiama. Dar vis nenoriu nusileisti, rašau raštą Rokiškio sūriui, mėginu kreiptis į Panevėžio Ekraną – padėkit savo krašto šviesuoliui, paremkit jo palikimo leidybą. Tyla. Ne tik nieko neskiria, bet ir atsakyti nesiteikia. Gal tokių laiškų ten niekas nė neskaito – direktorių ir kitų vadovų jie nepasiekia, o pažinčių, deja, jokių nėra.

– Tai kaip? – griežtai klausia leidyklos direktorė Gied­rė Šorienė. – Leisime tą knygą ar grąžinsime pinigus ministerijai?

Ilgai tyliu, kreipiu žvilgsnį į vyriausiojo pusę, bet ir jis tyli. Paskui ryžtingai sakau:

– Leisime.
Vyriausiasis pritariamai linkteli galvą. Paskui dar prideda:
– Ir rodyklę sudarysi pats.

Neprieštarauju, tik kiečiau sučiaupiu lūpas – neapsiverčia liežuvis pasakyti: neleisim, nesudarysim, nes neišmanom. Bet jei ne mes, vadinasi, niekas.

Knyga išėjo. Piliules tenka praryti, bet nei amoralus, nei didelis nusikaltėlis nesijaučiu – padariau, ką galėjau ir kaip sugebėjau. A. Mažrimas galėtų padaryti daugiau ir geriau, bet kažkodėl nedaro. Tiesą sakant, daro: džiūgauja aptikęs pusžalį pyragą ir trypia jį, kad net seilės tykšta. Nesakau, kad nemokšas kepėjus derėtų girti ir džiūgauti, bet naikinti tai, kas padaryta, taip pat ne geriausia išeitis. Ne kokie turtuoliai esame. Suprantu, kad pažaboti bibliofilo ar bibliomano temperamentą nelengva – magėte maga sumalti prastą dirbinį į miltus, pademonstruoti savo išmanymą ir bent šiek tiek susireikšminti: A. Mažrimas ne tik kedena Juozo Keliuočio garbanas, bet kimba į atlapus profesoriams Egidijui Aleksandravičiui, Donatui Saukai, Tomui Venclovai, Elenai Červinskienei, nekalbant apie Laimoną Inį ar Eleną Baliutavičiūtę, paleidusiems į pasaulį ne visai tobulus kūrinius. Šaltas dušas karštą vasarą sveikuoliui yra geras ir net malonus dalykas, bet ar mūsų kultūra yra labai jau sveika, ar jai atėjo žydėjimo laikotarpis? Gal yra priešingai – artėja rūsčios ir ilgos žiemos speigai, tad dar labiau ją išrengti, apnuoginti nėra nei labai praktiška, nei patrio­tiška, nei juo labiau humaniška. Kita vertus, tais pačiais matais matuoti ir praeitį, ir dabartį nėra geriausias būdas siekti optimalaus rezultato: netelpa į rėmus – galūnes apkapoji, o jei kartais nulekia ir galva, tai ką jau čia padarysi – kerti medį, skiedros lekia. Atvirai šnekant, tų skiedrų ir malkų yra priskaldyta apsčiai: ir kultūroje, ir politikoje, ir tautos buityje. Kur kas daugiau, nei galėtų padaryti keli mažrimai. Ką padarysi – taip jau išėjo. Tuo šią bylą galima būtų ir užbaigti, bet tas vadinamasis vidinis imperatyvas nurimti nė neketina: ar jau viskas išaiškinta, ar jau iš tikrųjų žinai, kas buvo ir yra Juozas Keliuotis? Ar galėtum neveidmainiaudamas kartu su Viktoru Alekna ištarti, kad Keliuotis buvo reiškinys? Ne, negalėtum, – atsiliepia kitas balsas, kurį net nežinau kaip pavadinti, nebent ištardamas banalų žodį – sąžinė. Tai gal galėtum patvirtinti, kad Juozas Keliuotis buvo toks intelektualus klounas? Ne, negalėtum ir nenorėtum. Vadinasi, tebesam prie varčios ir pradedam viską nuo pradžios? Ne visai nuo pradžios, nuo Antakalnio gatvės Vilniuje.

Peržengęs jo mažo butelio, esančio už Neries kino teatro, slenkstį, atsiduri istorijos apsuptyje – ir gyvosios, ir anuometinio pasaulio vaizdinių. Jų apstu visur: ant sienų, lubų, stalo ir net ant grindų. Dar net iki galo neatvėręs buto durų, stabteli: dalgę ant kaklo pasikabinęs, galvą pakėlęs, tiesiai prieš tave stovi ir lyg ateinantįjį egzaminuoja Pranašas. Gal Kristus, gal Mahometas, gal Buda? Šeimininkas sutrikusįjį greit nuramina ir noriai paaiškina, kad tai – jauno dailininko Vaidoto Žuko toks lyg autoportretas. Pastatytas mažutėlyje prieangėlyje jis užima beveik pusę jo tūrio ir įeinančiuosius šiek tiek gąsdina, bet kitur surasti vietos jam būtų sunku. Dar žingsnis – ir svečią apgaubia padūmavusi erdvė, prisodrinta kito gyvenimo, kito pasaulio atributų: ant stalo rašikliai, knygos, popieriai, daug popierių. Ir ne bet kokių, o „iš tenai“. Su nematytais pašto ženklais ir daugybe antspaudų. Tai Jurgio Baltrušaičio, Fausto Kiršos, Bernardo Brazdžionio ir daugelio kitų, mums girdėtų, bet realiai beveik neegzistuojančių asmenybių laiškai. Sienas uždengusios rietuvės knygų taip pat „iš tenai“, mums menkai suprantamomis prancūzų, anglų, vokiečių ir net italų kalbomis. Ir pats šeimininkas taip pat „iš tenai“, ne visai tikras, pusiau vaizdinys, žvelgiantis iš palubės iš savo atvaizdų, kurtų Petro Kalpoko, Vlado Eidukevičiaus, ir kartu realiai kalbantis, rodantis, rūkantis ir net kavą geriantis. Bet visa tai darantis kažkaip kitaip, ne visai mūsiškai. A. Mažrimas įgelia, kad Juozas Keliuotis mėgęs prabangą, visada gyvenęs beveik poniškai. To poniškumo ir prabangos jo butelyje mes neaptiksime, jos niekada ir nebuvo, bet kas tiesa – tai tiesa: jis gyveno ir gyvena kitoniškai. Visada gyveno kitoniškai – ir andai, ir čionai. Negana to: manė turįs teisę į tą kitoniškumą. Tarytum būtų kažkieno įgaliotas. Ne iš karto nori patikėti ir suvokti, kad kūryba gali ką nors įgalioti ar įpareigoti. Pasirodo, gali. Tik ta jo kūryba yra taip pat kažkokia kitoniška, nes pačių kūrinių lyg ir nematyti. Gal tik daug vėliau suvedi galą su galu – pats jo gyvenimas yra kūryba. Jis nuo jaunumės kuria tam tikrą stilių ir tam tikrą – keliuotišką – personažą. Ir jam sekasi. Kitiems nelabai, o jam išeina kuo puikiausiai. Tiesa, tas personažas ne visai buitiškas, gana tragiškas, gal net tragikomiškas, bet juk ir pjesėje, kurią jis pats montuoja ir režisuoja, taip pat apstu ir dramatizmo, ir absurdo. Sakau „pats kuria“ todėl, kad jis niekaip neketina paklusti aplinkybėms. Kad ir kokios jos būtų – palankios ar visiškai jam priešiškos ir net antižmogiškos. Visus A. Mažrimo taikliai įvardintus etapus – ir Ryto pažadus, ir Vidudienio triumfus, ir net Sutemas vakares – norėčiau traktuoti kiek kitaip: jis buvo, yra ir liks savojo gyvenimo, savosios pjesės autorius ir režisierius. Tik pirmieji du etapai autoriui ir režisieriui buvo palankūs, o trečiasis – visiškai priešingas. Iš pradžių, tai yra po Pirmojo pasaulinio karo, ir scena, ir rekvizitas, ir dekoracijos, ir teatro personalas buvo paruošti ir pasirengę sutikti ir priimti garbųjį Kūrėją. Jis atėjo, pamatė ir nugalėjo, todėl nesigėdydamas ir nesivaržydamas galėjo triumfuoti. Ir būtų dar ilgai tai daręs, jei ne nauja didžioji katastrofa – antrasis pasaulinis gaisras. Jis ne tik triumfą nutraukė, bet ir sceną sugriovė, išardė viską iki pačių pamatų. Dauguma personalo išsigandę išsilakstė ir saugiai pasislėpė už „geležinės uždangos“. Mūsų herojus apsisprendė kitaip – likti griuvėsiuose. Gal jis intuityviai nujautė, kad ten, už tos aklinosios sienos, jis ateities neturės, jo reformos ir idėjos nebus prasmingos, nes yra seniai įvykusios. Jis buvo, yra ir bus reikalingas tik čia. Niekur kitur, tik šitame krašte, šitoje scenoje. Suprantama, griuvėsiai atrodė grėsmingai ir net pavojingai, bet tikram kūrėjui tai tik į naudą. Visus raginimus išvykti jis atmeta. Žinoma, jis nenujaučia tų grėsmių, kurias vėliau teko patirti ir atlaikyti, masto ir trukmės, bet gailesčio dėl savo apsisprendimo niekada nereiškė. Šiaip ar taip versi, vienaip ar kitaip jo elgesį vertinsi, o jis iki paskutinės gyvenimo akimirkos liko neįveiktas. Taip, nepaneigsi, priklausomybės metais buvo akimirkų ir net ilgokų laikotarpių, kai teko vinguriuoti, balansuoti, šiek tiek net pašunuodegiauti, bet esmės pakeisti prisitaikant prie naujosios scenos ritualo jis nė neketino – tęsė savo nepriklausomo herojaus amplua. Ir tai paliudija ne tik dokumentai, kuriuos jau minėtos knygos studijoje Juozo Keliuočio antroji sekimo byla aptaria Rita Tūtlytė: „Vienas iš Keliuočio elgesio su KGB būdų – nuolat gąsdinti, kad jis rašo kažką labai svarbaus, antitarybiško ir ruošiasi išsiųsti į užsienį. Arba: kad rašo, bet nespausdina“ (p. 96). Štai vienas iš Keliuočio „grafomanijos“ šaltinių. Tai ne šiaip sau grafomanija, tai kovos už būvį įnagis. Ir jis sėkmingai suveikia. Kas galėtų paneigti, jog tai – tik­ra kūryba, net jeigu tie parašymai ir nėra aukščiausios meninės kondicijos? Ar jų neverta skelbti ir tyrinėti? O prisiminti?

– Skubiai atvyk, – pasigirsta telefono ragelyje, – man yra blogai, matyt, širdis.

Jis beveik niekada nesakydavo atvažiuok arba ateik, o visada – atvyk. Nedelsdamas kviečiu specialistų brigadą, mat tada turėjau tokią galimybę – dirbau Sveikatos apsaugos ministerijos tiekimo skyriuje – ir lekiame į Antakalnio gatvę, daktarai tempia aparatus, matuoja kraujospūdį, dar kažką ir nusprendžia, kad rimto pavojaus gyvybei nėra, liepia nuryti kažkokią piliulę ir ramiai ilsėtis, bet pacientas namie likti vienas nenori.

– Mane apiplėš, – sako jis, – jau mėgino, laužė duris, tik kai išgirdo, kad kažkam skambinu, pasitraukė.

Apsikabinęs rankom, laiko glėbyje lagaminą su savo popieriais. Kai daktarai sutinka profilaktikai paguldyti į ligoninę, to nešulio nepaleidžia, o palatoje dedasi jį po galva. Panašiai elgiasi ir mano bute, kai iš ligoninės yra paleidžiamas. Į savo namus grįžti nieku gyvu nesutinka. Nežinodamas, ką toliau daryti, skambinu Viktorui Petkui, aiškinu situaciją: mano butelis mažas, net atskiro baldo jam paguldyti nėra. Be to, vaikai...

– Lekiam į Varėną, pas kleboną Kazimierą Vasiliauską, jis suras kampą mūsų bičiuliui, – pasiūlo.

Taip ir padarome: sėdame į mano naujuosius žigulius, mėginame paimti tą lagaminą ir padėti į bagažinę, bet savininkas užprotestuoja, dedasi ant kelių ir vis laiko apkabinęs ir prisispaudęs lyg kūdikį. Pas kleboną Vasiliauską Juozas Keliuotis vieši bene dvi savaites. Kaip ir kam tuos lagamine buvusius užrašus jis sugeba įduoti ir pergabenti per sieną, mums lieka paslaptis, bet kalba patys faktai: 1983-iaisiais JAV pasirodęs leidinys Dangus nusidažo raudonai tikriausiai yra iškrapštytas iš to mano vežioto lagamino. Vienas prieš šimtą. Kur tau! Vienas prieš visą imperiją, prieš didžiąją galybę. O čia – grafomanas. Mes tik menki statistėliai, tik šiokie tokie ramsteliai – jis tikras galiūnas, grumiasi ir laimi. Na, koks ten galiūnas, palaikiais apdarais vilkintis seniokas. Ir vis dėlto... Kai tuo pat, o rasi ir kiek kitu laiku, regis, ankstėliau, jam pasidaro visiškai striuka, kai nebėra vertimų, kai išsenka ir vietinės, ir užsienio labdaros šaltiniai, o apie jo pjesių pastatymus vis dar nėra rimtos kalbos, imame kartu ieškoti oficialaus įsidarbinimo būdų. Susitariu su Skaičiavimo mašinų gamyklos Specialaus konstravimo biuro valdžia, kad čia jis bus įdarbintas kaip vertėjas iš prancūzų ir italų kalbų. Žinoma, ne romanų ir apsakymų, o licencijų ir patentų. Įstaigoje sėdėti nereikės, darbą galės atlikti namuose. Džiūgauju, kad bent taip galiu pareikšti solidarumą su diskriminamuoju, deja, mano džiaugsmas tęsiasi neilgai. Gal po pusmečio, o gal tik po kokių penkių mėnesių jis pareiškia:

– Mesiu rūkyti, negersiu kavos, nekeiksiu valdžios, badausiu, bet šitaip nevergausiu!

Ir metė. Tik ne rūkymą, ne kavą, ne politikavimą, o mano parūpintą darbą SKB. Prisitaikyti prie eilinių žmonių rutinos jis negalėjo, nepajėgė. Kurį laiką net poetas Jonas Juškaitis dirbo redakcijoje, panašiai elgėsi Sigitas Geda ir Juozas Aputis. Kazys Bradūnas, sako, ten, anapus, kurį laiką buvęs akmenskaldžiu, Vladas Šlaitas – plieno fabriko darbininku, o Antanas Škėma liftininku. Juozo Keliuočio įsivaizduoti su darbininko kombinezonu buvo neįmanoma. Jis galėjo vilkėti apibrizgusiais, ne visai švariais drabužiais, vaikščioti pusalkanis, bet visada turėjo atrodyti inteligentiškai, tai yra kūrybiškai. Kūnas jį išdavė ne tada, kai buvo didžiausias spaudimas ir įtempimas, kai gerklę kuteno alkis, kai buvo sekamas kiekvienas jo žingsnis, fiksuojamas ir tikrinamas kiekvienas žodis, ir ne tada, kai 1972-aisiais iš jo buvo išvilioti tie garsieji straipsniai ir pokalbiai – valdžia už tuos popierėlius gana gerai jam sumokėjo, o jis pats liko visiškai nepasikeitęs – formaliai atliko ritualą ir atsiėmė atlyginimą, nes visuomeninės išmaldos ėmimas – taip pat ne geriausias egzistavimo būdas. Kūnas išdavė išdidųjį rezistentą, kai spaudimas atlėgo, kai buitinės gyvenimo sąlygos pasidarė pakenčiamos – 120 rublių pensija leido gyventi kukliai, bet be didelių rūpesčių. Tai atsitiko turbūt po 1978-ųjų, kai aktyvus jo sekimas buvo nutrauktas, o agentūrinė medžiaga padėta į archyvą. Būtent tada jis pasijuto kažkaip labai nejaukiai – agentų šurmulio aplink neliko, o nuolat nerimstančiam herojui jų reikėjo kaip niekad. Tada ir prasidėjo įtarinėjimai, o „agentais“ tapo net artimiausi žmonės.

– Tu tik pažiūrėk, ką tas Gytis man čia pripainiojo, tikrų blakių prikaišiojo į visus kampus.

Dėl Gyčio Stakėno buvau visai ramus – jis beveik dievino savo tėvo bičiulį ir stengėsi visaip jam pagelbėti – remontavo ir tvarkė jo aparatūrą bei knygas. Gyčio tėvas, rokiškėnas Balys Stakėnas, andai ir atvedė mane į šį butelį ir supažindino su užspeistu į kampą liūtu. Tuos du vyrus siejo ne tik sena bičiulystė, – aukštaitiška kilmė ir prieškario Kaunas, kur vienas studijavo teisę, o kitas leido žurnalą, – bet ir šiokia tokia giminystė: Alfonsas Keliuotis ir Balys Stakėnas buvo vedę seseris – tik visko čia neišpasakosi, visų bičiulysčių ir giminysčių nesuminėsi ir neapibūdinsi, nors ir labai magėtų.

Kitą kartą jis vėl man skundžiasi:

– Ar nematai, ką ta Eglė iškrėtė? Prisikvietė draugų ir draugių, surengė tikrus debošus. Jų įsakymus vykdydama nori mane iš buto išguiti.

Dukterėčia Eglė tik gėlių vazonėlius vonioje tvarkė ir šiek tiek žemių pribarstė. Žinoma, galėjo būti šiek tiek kruopštesnė, atidžiau išvalyti vonią, bet jokių kenkimo pėdsakų pastebėti neįstengiu. Jam taip ir pasakau, bet jis ir girdėti nenori, gieda savo giesmę – ko yra prikalbėjęs apie dailininkus Vildžiūnus, kitus artimuosius, net prisiminti nesinori. Psichika neatlaikė lūžio tada, kai viskas turėjo pakrypti į gera. Nesu gydytojas, todėl nežinau, ar paskutiniųjų jo gyvenimo metų būseną būtų galima įvertinti kaip paranojinę, bet sveiku žmogumi laikyti jo jau buvo neįmanoma. Sumažėjęs lankytojų skaičius vienišumą didino, įtampą kėlė, o paramos sulaukti nebuvo iš ko. Tik Juozinių misterija vis dar buvo kartojama. Nors apeigos šiek tiek sutrumpėjo, garbintojų skaičius praretėjo, bet visai neišnyko. Po vieną, po du, mažais būreliais vis ėjo, lenkėsi soste sėdinčiajam, sakė ritualines kalbas, dėjo po kojomis dovanas. Na, ne po kojomis, o ant stalo, bet nešė, dėjo ir patys ragavo. O sėdintysis vis dar mėgino rodytis žvalus, juokauti, nors žandai smarkiai apdribo, pečiai nusviro, žvilgsnis prigeso, balsas prislopo ir prikimo. Kol pagaliau vienų, tai yra 1983-iųjų Juozinių išvakarėse profesoriaus buto duris radome užrakintas. Kai pradėjome intensyviai skambinti ir teirautis, pagaliau jį aptikome Subačiaus gatvės ligoninėje paguldytą koridoriuje. Jis buvo parblokštas, pamirštas, neatpažintas, bet nenugalėtas. Kai prisėdau prie jo gulto ir mėginau įsitikinti, ar sąmonė dar nėra visai užtemusi, ar atpažįsta atėjusį, išgirdau gana aiškius žodžius:

– Viešpatie, tu sukūrei kiaulę, bet aš jai nenusilenksiu ir tame kiauliškame tvarte ilgiau nebūsiu.

Ir nebuvo. Ir nors sukėlus ant kojų visus ministerijos klerkus ir Santariškių klinikų vyriausiuosius sunkusis ligonis ten buvo pergabentas ir aprūpintas visomis paslaugomis, vaistais bei aparatūra, išgelbėti gyvybės nepavyko. Mūsų bendravimas, užsitęsęs daugiau nei du dešimtmečius, pasibaigė. Ne, tik akivaizdusis nutrūko, o visa kita tęsiasi.

Keliuočio redaguota Naujoji Romuva figūravo ir mūsų 1958 metų byloje. Ji, kaip ir kiti anų laikų žurnalai bei laikraščiai Židinys, Septynios meno dienos, buvo patekusi į librorum prohibitorum sąrašus, todėl tarybinis inteligentas neturėjo teisės jų nei matyti, nei skaityti, o juo labiau platinti. O tie, kurie tokių draudimų nepaisė, patys patekdavo į analogiškus sąrašus ir, laikui atėjus, būdavo traukiami atsakomybėn už antitarybinę propagandą ir agitaciją. Tais metais Juozo Keliuočio nepažinojau, tais metais dar daug ko nežinojau. Net jo leistas žurnalas neseniai man į rankas buvo patekęs. Šį bei tą apie leidinį ir leidėją buvo papasakojęs buvęs jo, o pastaruoju metu ir mano, bendradarbis operos teatre Albertas Zvicevičius. Tai buvo tik trupiniai, kurių nepuoliau rinkti ir kramtyti. Nereikia turbūt ir sakyti, kad Naujoji Romuva nei Vadž­girio, nei Eržvilko pasiekusi nebuvo. O jei kartais ir buvo užsukusi į mokyklą ar kleboniją, mudviem susitikti nepavyko. Nežinau, ar visoms to žurnalo ir jo leidėjo idėjoms būčiau pritaręs, ar būčiau suvokęs jų prasmę ir reikšmę – tolokai buvau nuo viso to šurmulio. Menkai nutuokiau, kas darėsi prieš ketvirtį amžiaus Kaune, o dar menkiau, kas vyko vadinamajame laisvajame pasaulyje. O ten sukosi daug įdomių ir net labai keistų dalykų, kuriuose ne prasčiausią vaidmenį vaidino ir mūsų tautiečiai. Antai 1960-aisiais JAV kilo toks judėjimas su Fluxus vardu. O vadovauti jam ėmėsi emigracijoje atsidūręs architektas Jurgis Mačiūnas, greit pagarsėjęs toli už JAV. Negaliu tvirtinti, kad Keliuotis būtų kaip nors suartėjęs su tuo judėjimu ar jam pritaręs, nors ir vienas, ir kitas save vadino „judintojais“, naujų idėjų nešėjais, bet nenoriu galvos guldyti pritardamas poetui Nykai-Niliūnui, kad jis būtų ten suvaidinęs reakcingą vaidmenį. Keliuotis buvo ne iš tų, kurie nejunta laiko dvasios, neįvertina kultūrinės aplinkos – ariergarde jis tikrai nebūtų ilgai užsisėdėjęs. Nenutuokiau tada, nežinau ir dabar, kur tie judėjimai gali nuvesti ir kaip pasibaigti, jei apskritai jie ko nors verti. Jurgis Mačiūnas yra laikomas judintoju (lot. fluxus – tekėjimas, srovė), o ar Keliuočio dinamizmas neturi su juo nieko bendra? Ar jam ne svetima ramybė, sustingimas? Suprantama, ir idėjiniai pamatai, ir veiklos sąlygos nepalyginamos – okupacijos metais ką nors pajudinti jokios galimybės nebuvo, bet nesinori sutikti ir su Jono Juškaičio teiginiu, kad Keliuotis savo veiksmais kai ką sukompromitavo. Tuo metu Lietuvoje apie naujaromuviečius šį tą nutuokė tik vienas kitas drąsesnis ir landesnis šviesuolis. Daugumai jaunosios inteligentijos, studentijos ir absoliučiai moksleivių masei tai buvo terra incognita. Tad sukompromituoti tai, ko iš tikrųjų nėra, neįmanoma. Piktintis Keliuočio elgesiu galėjo tik išeivija, visiškai atitrūkusi nuo mūsų dabarties. Keliuočio mėginimas prisitaikyti prie tarybinės ideologijos buvo tik neišvengiamas kompromisas, leidžiantis šiaip taip išgyventi. A. Mažrimas ir kiti panašiai manantys gal norėtų, kad Keliuotis būtų susideginęs kaip Romas Kalanta. Žinoma, efektas būtų buvęs stulbinantis, bet ar nuo to būtų kas nors pasikeitę? Nebent padaugėję represijų, dar labiau sugriežtėjusi cenzūra – dabar galėtume pasigirti, kad ir tai atlaikėme, bet ar naujalietuviai dėl to būtų pasidarę kultūringesni ir humaniškesni? Apie Juozą Keliuotį jie nieko nežinojo tada, nežino dabar ir nenorės apie jį žinoti niekada. Jų Lietuva ir mūsų Lietuva – skirtingos valstybės. Manau, kad projektuojamame Gugenheimo muziejuje Juozui Keliuočiui ir jo Naujajai Romuvai vietos neatsiras. Vaidoto Daunio ir kitų atgaivintai dabartinei Naujajai Romuvai naujalietuviai savo piniginių taip pat neatvers – jiems ji nereikalinga ir, matyt, nė nežinoma. Biudžetinis SRTR fondas, numetantis per metus vieną kitą tūkstantėlį, leidžia žurnalui šiaip taip vegetuoti. Taip, taip – vegetuoti, bet ne veikti ir daryti įtaką, – visa kultūrinė spauda Lietuvoje yra tampoma priešmirtinių traukulių. Šešetą metų tame fonde teko draskytis, bet žymesnio ženklo palikti nepavyko. Kultūrinis vežimas ir šiandien tebestovi toje pačioje vietoje. Ir ne tik todėl, kad nėra šiandieninio keliuočio, nėra anuometinės visuomenės, tikėjusios, kad menas ir grožis gali pakeisti pasaulį – jų ir negali būti. Tokių, kokie buvo ir kaip buvo, niekada jau nebus. Kasdien darosi vis aiškiau, kad erdvė, kurioje gali tarpti menas, bus siaurinama ir visaip kitaip mažinama. Tokie brandaus kapitalizmo, kuris dar ilgai ilgai ketina viešpatauti, dėsniai, ir nieko čia nepadarysi. Mūsų misija – savo rankomis ir savo protais tos erdvės nemažinti, o iš visų jėgų mėginti atremti tą visapusišką spaudimą. Naujoji Romuva – ir senoji, ir dabartinė – viena iš tų atsparų. Ar ilgai išliks ji nesugniuždyta, niekas dabar pasakyti negali. Labai norėčiau, kad kuo ilgiau atlaikytų. Žinoma, tai labai menka atspara, jei kas gali, lai mėgina spardytis efektyviau. Mano žodžiai mažai reiškė tada, neką daugiau gali ir dabar. Nors ir andai, ir šiais laikais už juos esu koneveikiamas. Ir taip elgiamasi taip pat ne visada – geriausia išeitis būtų visiška užmarštis arba nebūtis. Bet gal neskubėkim, dar pasibūkim, nes kito ir kitokio buvimo vargu bau teks paragauti. Tad kol leidžiama kėblinėti ir įmanoma šį bei tą suregzti – narpliokim, raizgykim.

             
Naujoji Romuva
2008, Nr. 4