Jolanta Sereikaitė       Vieną vaiskią rudens dieną vaikštinėjau po Vingio parką, netyčia užsukau į ten įsikūrusį botanikos sodo filialą. Leidausi akmeniniais laiptais į sodo prieigas, kur paprastai prasideda Poezijos pavasario renginiai. Mintyse išsidriekė prisiminimai, jie virptelėjo tarp tų pačių mūrų, keramikai skirtos degti krosnies, pavienių permirkusių suolų. Tik čia nešurmuliavo poezijos gerbėjai, muzikantai, nebuvo mikrofonų nei ant staliukų vazose sumerktų margaspalvių tulpių puokščių, jokių pažįstamų veidų, nusibodusių ir mielų, iškankintų, dramatiškų ir viskam abejingų, tik senovinės sienos plyšiai, tarsi didžiulio storo akmeninio luito, į kuriuos negalėjo prasiskverbti akinanti rudens saulė. Čia visą erdvę buvo užkariavę dekadentiški medžiai ir krūmai, prie kurių stovėjo lentelės su užrašais: skroblas, akacija, riešutmedis, tuja...

Nykstant žalumai, retėjant lapams, išryškėjo visokie išsiraitę spiralėmis ūseliai, šakos, kamienai, lyg žarijos spindėjo sukepusios gudobelių uogos, žali ir blizgūs graikinio riešutmedžio branduoliai. Prie didžiulių išdaužytais stiklais šiltnamių grasino nuskandinti žalia aksomine liūno pluta aptraukti baseinėliai. Magiškai apnarpliojo šio pustuščio sodo spalvos bei faktūros, grafiški, gruoblėti medžių kamienai, rožių krūmai, baigiantys išbarstyti kraujo spalvos, ugninius, persikinius ir baltus žiedlapius. Tas apsilupinėjęs, vizualus rudeniškas botanikos sodas, kai saulė suverpia stiprius šešėlius, išryškindama visas raukšles bei įtrūkius, apliedama bronzos atspalviu, priminė didžiulį siurrealistinį paveikslą, kuriame galėčiau kurti įvairius siužetus. Užtektų ir vienos veikėjos, senyvos, aristokratiškos, prižiūrinčios gėles šiltnamyje. Toji moterėlė man, kaip nusileidusiai į požemius Persefonei Hadas, įteikė „granato vaisiaus grūdelių“ – keletą gudobelių uogų. Išties ne vieną mano pačios novelę ar esė įkvėpdavo matytos vietos. Norėdavosi ilgiau išlaikyti atmintyje pamatytą peizažą, faktūrą, detalę, interjerą ir paskui kaip scenografijoje įkurti ten veikėjus. Toks mano rašymo metodas. Galbūt ne vien tik mano.

 

Rašytojai, studijavę dailės akademijoje, žvelgia į būsimą tekstą lyg į paveikslą ar filmą, pastebėdami menkiausius aplinkos niuansus bei detales. Todėl ne vieno jų kūryba kupina vizualių įspūdžių, tie tekstai tapomi kaip paveikslai, lipdomi lyg skulptūros, rišami iš spalvingų, sodrių sakinių gijų kaip kilimai. Rašytoja ir menotyrininkė Jolita Skablauskaitė interviu sakė, kad jos proza išties jai yra tarsi tapyba. Ji mano, kad tam pasitarnavo studijos tuometiniame Dailės institute. Menotyra juk praplečia vaizduotės erdvę. Dailės institute studijavusi grafiką, Jurga Ivanauskaitė pokalbiuose prisipažino, kad visuomet svajojusi kurti filmus, o tai, ką pati rašanti, tėra aplinkos aprašinėjimas. Visos kūrybinės užmačios literatūroje įkūnijamos lengviau ir greičiau, nebūtini nei specialieji efektai, nei didžiulė kūrybinė filmo grupė. Rašytojos noras tapti režisiere beveik išsipildė. A. Puipos režisuotam filmui „Nuodėmės užkalbėjimas“, pasinaudodama kelių romanų medžiaga, J. Ivanauskaitė parašė scenarijų.

 

Kiti du autoriai, kuriuos minėsiu, –­ tapytojas, poetas ir prozininkas Leonardas Gutauskas, neseniai išleidęs naują romaną „Daiktai“ (2008), ir menotyrininkas, prozininkas bei dramaturgas Herkus Kunčius. Mane domino prozos pasaulis, be to, rūpėjo pasidalyti ir savo, kaip poetės, rašančios ir prozą, kuriančios grafikos estampus ir kartais apžvelgiančios meno parodas, patirtimi. Bandysiu įsiskverbti į rašančio menininko literatūrinį „regėjimą“, išsiaiškinti, kaip jo prozą veikia vaizdai. Intriguoja analizuoti vieną meno sritį, remiantis kitos meno srities metodais: šiuolaikinis pasaulis dūsta nuo specializacijos ir fragmentacijos, tad kyla noras susigrąžinti prarastą universalumo pojūtį, Renesanso epochos matmenis. Kartą žiūrėjau mokslo naujienoms skirtą laidą, kaip astronomai chirurgų naudojamas žmogaus vidaus organų skenavimo priemones pritaikė tolimojo kosmoso galaktikų sandarai tirti, analizuodami iš palydovų gautas nuotraukas. Ir toks paradoksalus metodas prigijo! O susieti rašymą ir vaizdą daug lengviau nei pritaikyti medicinos skanerius astronomijai. Vizualumas bei sensualumas galėtų būti bet kokios kūrybos esmė, jos kvintesencija. O aplinkos detalės ne tik virsta fonu, bet ir tampa veikėjais, kaip L. Gutausko romane „Daiktai“, kur negyvi artefaktai tarsi patys rezga romano siužetą.

 

J. Skablauskaitė tapo žodžių pustoniais. Jos veikėjai efemeriški, išnykstantys ir vėl atsirandantys, įgaunantys keisčiausius pavidalus. Jie kaip salamandros keičia spalvą, formą, amžių. Gali persikelti iš vienos erdvės į kitą, apaugti žvynais, plaukais, susitraukti ir pajuosti kaip mumijos. Tarsi būtų natūrali gamtos, peizažo dalis. J. Skablauskaitės prozoje lyg paslaptingame miške galite išvysti daugybę fantastinių būtybių: susitraukusių žmogučių, velnių, smailianoses burtininko kepures vilkinčių magų, liaunų, nepaprastai gražiais drabužiais pasipuošusių elfių, dvaselių, moterų-roplių, pusiau gyvūnų pusiau deivių ir dievų. Tie personažai atsiranda tarsi iš niekur, išryškėja lyg senoviniu būdu ryškaluose pamerktos nuotraukos, išnyra iš ypatingo grožio peizažo ar mistiškos vietos. Štai „Trečiajame tūkstantmetyje“ (2000) našlys Severas savo lauke netikėtai išvysta keistą moterį. Tačiau prieš tai komponuojamas vizualus erdvės preliudas, kuris artėja kulminacijos link susitvenkiant spalvų ir formų dėmėms, dėliojasi iš smulkių aplinkos detalių, peizažo elementų, kol auganti įtampa nutapo gyvą būtybę: „Jau anksčiau čia buvo pastebėjęs tarytum Naskos linijas. Šią pievą gaubė didžiulis keistas voratinklis. Nesuprantamas linijinis piešinys išraizgė žemės paviršių. Šiuo metu jis buvo puikiausiai įžiūrimas. Priešais augo juodųjų eglių miškas. Buvo girdėti laukinių gėlių šiuršenimas. Visokie žvėriukai kuitėsi gūdžiame tankumyne“ („Trečiasis tūkstantmetis“, p. 11). Severas iš pradžių pamato nežinia kokį vabzdžio atvaizdą, paskui kaukolę ar ypatingą baltojo kvarco akmenį. Vėliau jį užvaldo kvapas ir veda tolesnio sensorinio atradimo link: „Severas priėjo dar arčiau. Būtybė, dabar jis tuo nė kiek neabejojo, savyje buvo sukaupusi milžinišką saulės energiją. Severas pajuto nenugalimą norą prieiti prie pat jos ir paliesti ranka baltą kaktą. Į ramunių pievą tarsi kažkas ją nuleido iš dangaus tinklu, panašiu į voratinklį. Ji tebegulėjo balta, šalta ant akmenų krūsnies tarp ramunių, prisidengusi marška. Vėjas judino jos ilgas blakstienas“ (p. 11).

 

Šis poetiškas vizualus matymas sukrečia netikėtumu. J. Skablauskaitė parodo patį gyvos būtybės kūrimo procesą, jos susidėliojimą iš atomų plazdančioje efemeriškais rūkais erdvėje. Toks išsiperėjimas iš nebūties prilygsta stebuklui, vizijai, blykstelėjusiai ore ar išsimaizgiusiai iš pagoniškos gamtos stichijos šaknų. Kaip ir viename Pietų Amerikos indėnų mite, aprašytame Clarissos Pinkolos Estés knygoje „Bėgančios su vilkais“, kuriame pasakojama apie dykumoje gyvenančią senę La Loba, nuolat renkančią gyvulių, paukščių, roplių kaulus ir giesme įkvepiančia šioms mirties liekanoms gyvybę: sudėliota iš kaulų būtybė apsineria oda, jos gyslomis ima tekėti šiltas kraujas, augti plaukai.

 

Tokių sukurtų ar gimusių iš gamtos stichijos būtybių egzistencija yra trapi, efemeriška. Lygiai tai pat lengvai jie gali ir išnykti. J. Skablauskaitės novelėje „Kunigaikščio atvaizdas“ („Trečiasis tūkstantmetis“) deivė Pergrubė persibraukia kaulu ir ištirpsta palikdama vietoj savęs tik žalzganą rūką, kuriame spindi vienintelis tvarus daiktas – jos sutuoktuvinis žiedas.

 

Kūrybos akto svarba, regėjimo iliuzija, sapnų ir veikėjų haliucinacijos proveržiai ryškūs ir pirmoje J. Ivanauskaitės novelių knygoje „Pakalnučių metai“ (1985). Novelės „Kada ateis Godo?“ veikėjos Irmos kambario erdvėje netikėtai išnyra skrybėlėtas nepažįstamas vyras, kurį regi ir pasakotojas, nebesuvokdamas, kas tai –­ kliedesys iš R. Magritte’o siurelistinio paveikslo ar teatralizuota tikrovė? Novelėje „Regėjimai geltonoje šviesoje“ pasakojama, kaip nuo geltonų drugių sparnų plazdėjimo miglos realios moters bruožus įgyja nuogutėlė japonė. Šių nerealių būtybių atsiradimą J. Ivanauskaitės novelėse galima būtų aiškinti ir kaip tam tikrų psichikos gelmių sutrikimus: šizofreniją, paranoją, kliedesius, haliucinacijas, K. G. Jungo archetipinės psichologijos ir kolektyvinės pasąmonės teorijų iliustravimą. O J. Skablauskaitė vaiduokliškų, fantastinių būtybių atsiradimą traktuoja kaip antgamtinį, pagonišką reiškinį. Jų kilmė nėra vien mūsų psichikos sutrikimo rezultatas, o nuo mūsų sąmonės ir valios nepriklausoma būtis.

 

J. Skablauskaitės proza skirta savotiškiems literatūros gurmanams, kurie neskuba ir moka mėgautis vaizdų mirgesiais. J. Skablauskaitė ne tik regi, bet ir subtiliai jaučia: menkiausią žvilgesnį, oro kaitą, prisilietimą. Jos literatūrinis vizualumas –­ kvapnus, šiugždantis, taktilinis, pasiduodantis lytėjimo pojūčiams. Romane „Mėnesienos skalikas“ (1997) tampame dabartyje išgyvenamo estetinio malonumo dalyviais, kur kiekvienas paprastas veiksmas galėtų pretenduoti į japonišką arbatos ceremoniją: „Jie atsisėdo skveriuke ant suoliuko. Klaudijus užsidegė cigaretę. Gabija ištiesė kojas ir tyčia truputį jas pražergė. Aplinkui žydėjo medžiai –­ dideliais, šviesiai rudais žiedais. Pievelė kvepėjo žole. Gabijos kojos – tokios ilgos, begėdiškos, dabar uždengė pusę Vilniaus. Už jų sublyksėjo tolimi bokštai ir tvankus, tamsiai mėlynas dangus“ (p. 107).

 

Kiekvienas J. Skablauskaitės sakinys –­ tarsi mažas tobulas eilėraštis ar japoniška preciziškos lako tapybos dėžutė: „Tankmės paslaptingai dūlavo. Klaudijus stovėjo net nekrusteldamas. Jo nepastebėjusi, praėjo Kajetona, šlamėdama taftine suknia, kuri vis mainė ir mainė spalvas nuo besikeičiančios saulės šviesos. Net bėgantis baltu vieškeliu šuo su žmogaus galva nė vieno iš jų dabar jau nebūtų išgąsdinęs. Virš tvenkinio grūdosi debesys, ir eglės iš čia atrodė nepaprastai aukštos“ (p. 146).

 

Siaubą J. Skablauskaitė vaizduoja elegantiškai, jis yra šiurpiai gražus, dekadentiškas, liūdnai tragiškas. Muzikalumas –­ minorinis. Paveikslo rėmai egzistuoja kaip nujautimas, kas kūrinyje dar atsitiks, kaip neišvengiamas fatališkas finalas. Herojai veikia uždaroje erdvėje, nors jų pasauliai susipina, bet tas susipynimas atveria dar vienas mažas dėžutės dureles: į kitą realybę, kurios dėsnių negalime suvokti. J. Skablauskaitės literatūrinėje vaizduotėje tvyro kažin kas iš japonų, kinų pasaulėjautos, kur nėra skirtumo tarp žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos sferų. Religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius teigė, kad būtent iš tų giluminių, mitologinių sluoksnių, iš mūsų pagoniškos pasaulėjautos rašytoja semiasi idėjų romanams. Peizažo aprašymuose ji mėgsta vaizduoti šeivamedį, kuris simbolizuoja požeminio pasaulio valdas, po jo šaknimis gyvena į kaukus pavirtę mirę kūdikiai. J. Skablauskaitė vaizdus kuria lyg nerdama vašeliu plonyčius siūlus, atsargiai renka žoles aprašymo herbariumui, viską klijuoja į peršviečiamus, trapius paveikslus, kitaip nei J. Ivanauskaitė, kuri mus dramatiškai panardina į vaizdų pliūpsnį, aistringą, ryškų, kaip ir jos piešti paveikslai, angelai, sodrių grynų spalvų ir plokščių, sąlygiškų formų. Galbūt jai buvo artima tibetiečių religija ir menas, estetika todėl, kad iš dievybių ritualinių kaukių trykštančios emocijos sutapo su pačios rašytojos literatūriniu pasaulio vaizdavimu.

 

Matymo skvarba, sapnų baroku ir pagoniškai krikščionišku daiktiškumu pasižymi L. Gutausko proza. Romane „Sapnų teologija“ (2006) mažai dėmesio skiriama pačiam veiksmui, veikėjų poelgiams. Pasakojimo linija sukurta lyg iš siurrealistinių sapnų aprašymų, kurie galėtų būti vadinami literatūriniais tapytojo paveikslais, o gal net freskomis. Nes L. Gutausko literatūrinis tapymas – monumentalus. Vaikščioji po jo sapnų sales ir stebi jose atsiveriančias per visą sienų ir lubų plotį apokaliptines tremties vizijas, tviskantį fosforu sniegą, elnius, romano veikėjos Augustinos vaikystę pagoniškoje dobiliukų pievoje, jos sudėtingą dabartį amžino įšalo žemėje ar košmarus pūgoje...

 

L. Gutauskas į literatūrą perkelia savo, kaip dailininko, patirtį. Prisimenu jo tapytų angelų seriją su karsteliais: subtilų pilkos, sidabrinės, melsvos žėrėjimą, biblinius ir liaudiškus motyvus, kurių analogijas gali atrasti ir „Vilko dantų karolių“ ir „Sapnų teologijos“ epizoduose. Štai vienoje „Sapnų teologijos“ dalyje išnyra elnias, kuris primena sakralios kalėdinės liaudies dainos motyvą: „Toks baltakaklis, baltesnis už saulėje tviskantį sniegą. Sustojo tarp gultų. Krosnelės žarijų atspindžiai žėrėjo didelėj išgaubtoj jo akyje. Tarp baltų švelnių nei šilkas ragų jis buvo atsinešęs didžiulėmis rasotomis kekėmis pražydusį alyvų krūmą“ (p. 13).

 

Romane „Vilko dantų karoliai“ (1990) išlieka tie patys simboliai, spalvų gamos, faktūros, prasminės įkrovos kaip ir tapyboje. Į mus nuolat srūva vizualus nevaldomas poetiškas ir tapybiškas pasąmonės srautas, paveikus simboliais ir žodžio magija: „...visa pasidengia dulkėmis, tik ne ugnis: mėnesėtas Cedrono vanduo, juodi alksniai, vėžių poteriavimas krepšyje, Jono veidas, raudonas nuo laužo liepsnos, ir paklydęs birželio žolėj tarsi angelo balsas jį šaukia: „Taaaaduuuuliii! sugrįįįįžk!“, jis kalba: vėželiams neskauda, jie verda raudoni, jie šnabžda, kažką poteriauja, jis žiūri į laužą, į ugnį, jis žino – ugnies ratas apsaugos nuo pikto, nuo raganų laumių, nuo viso, kas kruta patamsiuos (...) todėl toks ramus jisai žvelgia į laužą, kaip kibirkštys kyla ir skrenda į dangų, jis žiūri į degančią gėlę raudoną – jos žiedlapiai štai apkabina pasaulį, dar nežino vaikelis, kad netolimas laikas, kai nebus jo namų ir babytės nebus“ (p. 143).

 

Vėlesnėje L. Gutausko prozoje sakiniai trumpėja, pasakojimas koncentruojasi, žodžių stichija tampa labiau suvaldyta. Tai atsispindi ir jo romane „Daiktai“, kuriame vizualumas įgyja aiškesnę, žemiškesnę, skulptūriškesnę išraišką. Čia nebelieka tokio stichiško tapymo pasąmoniniais vaizdais, nors vaizdų pateikimo eiga jautri pustoniams. L. Gutauskas visuomet buvo atidus detalei, tad smulkiai aprašinėja artefaktų išorę: žaislus, enciklopediją, varinių žvakidžių kaldinimo procesą, seną vokišką pianiną, medinį namą, penkias fotografijas... Kai kurios vietos galėtų būti pavadintos tapybiškomis meistriškumo pamokos instrukcijomis: „Mat dabar reikia veltiniu šveisti pajuodintas vietas tol, kol ims prasišviesti violetiniai auksinis žalvario tonas. Plokščiu kalteliu įkalti grioveliai paliks bemaž juodi, taip paryškins kaukės formą, o taškeliai įgaus blizgesio, ir darbas ims „žaisti“, tarsi įgavęs gyvybės“ (p. 106).

 

Tarp L. Gutausko tapybos ir prozos yra vienas esminis skirtumas: proza netenka to romantinio, sakralaus jo tapybai būdingo pavidalo. Atrodo, kad literatūroje rašytojas yra daug drąsesnis, atviresnis ir laisvesnis sau ir kitiems, nei tapydamas. Jo literatūriniai paveikslai gali remtis ir bjaurumo estetika, pavyzdžiui „Vilko dantų karoliuose“ aprašomos utėlių rankiojimo scenos, vyrai pirtyje. Nebijoma grubios realybės, erotikos, netgi šokiruojančio natūralizmo. Tuo tarpu jo tapyba: sakralesnė, dekoratyvesnė.

 

Jei J. Skablauskaitės literatūrinė erdvė –­ trapi, impresionistinė, romantinė, tirpstanti, tai L. Gutausko – patvaresnė, lyg nudrėbta žemės. Efemeriškumas čia nėra toks akivaizdus net aprašinėjant sapnus. L. Gutausko prozoje kontempliuojame didžiulius tapybos paveikslus, kuriuose vyrauja atpažįstama biblinė ir pagoniška simbolika, tuo tarpu J. Skablauskaitės vaizdiniai labiau atspindi pasąmoninį procesą, kaitą, metamorfozes.

 

J. Ivanauskaitė savo literatūrinio pasaulio vaizdą konstruoja iš ryškiaspalvių, dekoratyvių, kaip ir jos paveikslai, spalvų, o per tą įgaunantį vizualius pavidalus emocinį krūvį atsiskleidžia vidinės personažų dramos. Jos prozos vizualumas sprogsta, tirštėja, intensyvėja, kaip ir rašytojos mėgtos Meksikos primityvaus siurrealizmo atstovės, tragiško likimo tapytojos Fridos Kahlo paveikslai, šokiruojantys atvirumu, vaizduojantys jos žaizdas, lūžius, operacijas. J. Ivanauskaitės personažai tartum transliuoja į aplinką savo tragišką ir teatrališką unikalumą. Tai gėlių vaikų epochos estetika su rytietiškų guru paieškomis, maištu, psichodelinėmis vizijomis bei roko muzika. Autorė visą reginį paverčia įtempto siužeto filmu, kur gali mėgautis ne tik spalvomis, bet ir judesiu bei garsu. Lyg italų futuristė, kuriai svarbu užfiksuoti skirtingas veiksmo, judesio amplitudes, J. Ivanauskaitė intensyvių išgyvenimų fiksavimą paverčia vizualia drama, kuri įtraukia veiksmažodžių srautu lyg nesuvaldomas viesulas. Tokių išraiškingų garsų, įtampos, emocijų vizualių aprašymų pilna romane „Ragana ir lietus“ (pirmas leidimas 1993 m.; ištrauka iš 2007 m. pakartoto leidimo): „Atrodė, kad jau niekad nebepajėgs išsivaduoti iš stingdančios, bauginamos, maldingos tylos. Netikėtai nuaidėjo dar vienas garsas – aštrus ir džeržgiantis. Kažkokios žalios, geltonos ir mėlynos skeveldros pasipylė ant besimeldžiančio Povilo. Upei dingtelėjo, kad išbyrėjo vitražų stiklai, nes įtampa bažnyčioje buvo veik nepakeliama, sakytum milžiniškoje galvoje, kai nuo minčių gausumo ir sunkio kraujas muša į smilkinius. Bet atsitiko dar keistesnis dalykas. Akmeninės papūgėlės plėšte išsiplėšė iš reljefo, įgavo gyvybę, spalvas, balsus ir lyg margas baldakimas pakibo virš besimeldžiančio Povilo galvos“ (p. 141–142).

 

Novelę „Namas užmiestyje“ („Pakalnučių metai“) J. Ivanauskaitė konstruoja vien iš stebimų vaizdų, primenančių A. Tarkovskio „Stalkerio“ herojų klaidžiojimą po apleistą, apaugusią krūmais, negyvenamą zoną. Pasakotoja įžengia į vaiduoklišką užkaltais langais namą, kuriame regi apibrizgusius tapetus, tarsi siurrealistiniame paveiksle besivoliojančius išmestus daiktus: lėlės galvą, švirkštus, vaikišką batelį, gipsinę ausį. Antrame aukšte ji išvysta senovines freskas, kuriose lyg gyvi į ją žvelgia ryškiai ištapyti žmonės. Negalėdama pakelti to vaizdinio ar nežinia kokio siaubingo metafizinio šauksmo, pasakojimo herojė kitą dieną užtapo jų akis ir burnas juodai. Skaitydama novelę prisiminiau garsaus ekspresionisto Edvardo Muncho paveikslą „Šauksmas“. J. Ivanauskaitės pasakojime mėlynasis namas persikelia į sapną, kuriame herojė regi savo motiną, norinčią ją nužudyti. Namas vaizduojamas lyg gyva būtybė, su sienomis, kvėpuojančiomis oda, herojės pasąmonę pripildantis froidistinių simbolių.

 

Visiškai kitoks L. Gutausko tapymas. Jei J. Ivanauskaitė vaizdus literatūroje kuria instinktyviai, vienu potėpiu, energingai, plačiu teptuko mostu, tai L. Gutauskas – tepa sluoksnį ant sluoksnio senovinės aliejinės tapybos metodu. Jo rašymą galėtum sulyginti su tamsiais, paslaptingais, ne kartą pertapytais šventųjų paveikslais, kuriuos išvysite kokiose nors medinėse aprūkusiose kaimo bažnyčiose. Po tam tikru aprašomuoju L. Gutausko naivumo sluoksniu slypi gilūs išgyvenimai, patirtys ir kančios. Vaizdai vyniojasi vienas iš kito, viena vizija veda į kitą. Jei J. Ivanauskaitės vizualumas sustiprina, išryškina, kristalizuoja jausmą, įspūdį, veiksmą, tai L. Gutauskas – patirtį. Jis mėgsta žiūrėti į viską iš retrospektyvos, iš muziejininko, kolekcininko pozicijos, analizuoti, permąstyti, tarsi vengia tiesioginės emocijų audros, o slenka per tekstą stabtelėdamas prie kokios nors kontempliuojamos detalės ar epizodo. Romane „Vilko dantų karoliai“ galite būti uždaryti hermetiškame pilname prasmių, bet statiškame lyg ikona paveiksle. Kiekviena pastraipa pilna šiurpiai gražių vaizdinių meditacijų, iš kurių veržiasi įvairios gijos, kurias kaip žibančią vitražo šukę galima vartyti ir apžiūrinėti iš visų pusių. Štai viename epizode Šimo Tadas prisimena pokario laikų vaikų žaidimus. Šiaudas ir muilo burbulų pūtimas tampa gyvenimo ir mirties simboliu. Auksinis šiaudas – lyg gyvybės siūlas, jungiantis įsivaizduojamą burbulą – galbūt sielą – su gyvenimu.

 

L. Gutausko vaizdiniai kartojasi, keliauja per visą kūrybą: žiurkės, ledas, baltos meškos, apsmurgę prieškario vaikai, lakstantys po miesto gatves. Rūpūs, ryškūs, nenuglaistyti vaizdai lyg italų neorealizmo kino kadrai, fiksuojami lėtai slenkančia kamera, kartais nugrimztančia į sapnus, į netikėtus siurrealistinius atsišakojimus. L. Gutausko prozą galima palyginti ir su Gabrielio García Márquezo ar kitų Pietų Amerikos rašytojų kūryboje įsigalėjusiu magiškuoju realizmu, kur tikrovė, daiktiškumas atveria metafizinę dimensiją, kur detalių, veikėjų išvaizdos, aplinkos aprašymai užima tokią pat svarbią vietą kaip ir pats siužetas ar herojų dramų peripetijos.

 

Kitoks yra H. Kunčiaus prozos pasaulis. Jis žaidžia meno istorijos faktais, glumina aštria ironija, vertybių dekonstrukcija. Jis labiausiai nutolęs nuo tradicinio vaizduojamojo meno. Jei anksčiau minėtieji autoriai (J. Skablauskaitė, L. Gutauskas, J. Ivanauskaitė) rašydami tartum kuria paveikslus, tai H. Kunčius – meno akcijas ir absurdiškus bei įžūlius performansus-koliažus, literatūrinį konceptualųjį meną. Rinkinio „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ (2007) novelėje „Mavromati. Dingtis nusikalsti“ herojus Mavromati yra kone tragikomiškas performanso meistras, turintis polinkį griauti, žaloti šventus dalykus: pavyzdžiui, ikonas. Tais veiksmais jis lyg ir netiesiogiai diskutuoja su prokuroru, kuris laikosi konservatyvaus požiūrio į meną: „Prokuroras analizuoja spalvas ir teigia, kad labiausiai regą veikia balta. Juodą, jo manymu, išsėmė Kazimieras Malevičius. Prokuroras mėgaujasi prarasta antika –­ dorėniniais, jonėniniais ir korintiniais orderiais. Jis mielai pasikeistų vietomis su kariatidėmis ir atlantais, nes jo darbas ir užimamos pareigos reikalauja ne mažiau jėgos bei ištvermės“ (p. 49).

 

Mavromati savo kriminaliniuose performansuose atlieka pogrindines smegenų operacijas žinomiems žmonėms, o galiausiai dėl meno leidžiasi nukryžiuojamas kaip Kristus. Galbūt taip jis protestuoja prieš klasikinius muziejus, sustabarėjusią ir vien pelno siekiančią meno rinką, patį save paaukodamas kaip beprasmišką, bet jautrų skausmui meno kūrinį: „Kalamas prie kryžiaus Mavromati dalijo interviu užsienio televizijos ir radijo stočių reporteriams, šie klausinėjo kryžiuojamojo pačių banaliausių dalykų: kelintais metais gimęs Mavromati? koks išsilavinimas? ką masto apie gyvūnų apsaugą? ar pritaria Belgrado bombardavimui? ar norėtų gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose? ar skauda, kai Dievo sūnus yra kalamas prie kryžiaus? Ir taip toliau“ (p. 63).

Ironiškas menotyrinis santykis su kūriniais kamuoja ir H. Kunčiaus romano „Nepasigailėti Dušanskio“ (2006) pagrindinį herojų, buvusį CK veikėją Aaroną Dušanskį. Leningrade vaikščiodamas po Ermitažą, jis su paauglišku erotiniu jauduliu žvelgia į Venerų ir danajų skulptūras, primindamas tą sovietinį laikotarpį, kai nuogas kūnas galėjo būti vaizduojamas tik antikos gipso skulptūroje. „Stulbino bobų įvairovė: amžiaus, figūrų, judesių, socialinės padėties. Vienos buvo marmurinės, kitos iš bronzos, medžio ar nutapytos; su rankomis, be jų, ant vienos kojos, gulinčios, sėdinčios, stenančios, neretai – gundomai išvertusios akis“ (p. 66).

 

H. Kunčius kaip bet kuris konceptualaus meno kūrėjas išdrįsta nusičiupti kokį nors žinomą kūrinį ir jį ištisai cituoti. Taip jis Naująjį Testamentą pritaiko komunistinei ideologijai, sulygindamas CK veikėjų terorą su Jėzaus sekėjų religine revoliucija, ironiškai vieną praeitį cituoja kitoje praeityje, lengvai dekonstruoja tėvynės istoriją, kunigaikštišką romantizmą, lyg demiurgas savaip interpretuodamas kultūros, istorijos ir religijos realijas. Groteskiški H. Kunčiaus veikėjai – tarsi sovietinių propagandinių filmų iškarpos, popierinės marionetės. Jie jo romanuose yra tokie, kokie yra, matomi, apčiuopiami. Juk tapydamas šiurpius siurrealistinius paveikslus Šarūnas Sauka irgi neaiškina, kodėl žmonės ten ryja mėsos gabalus. Panašiai elgiasi ir H. Kunčius, kurio veikėjai šlitinėja kaip nepakaltinami psichikos ligoniai.

 

H. Kunčiaus prozoje vizualūs vaizdai naudojami tikslingai, šis autorius mėgaudamasis naudojasi savo menotyrininko žiniomis, atmiešdamas jas sarkastiška ironija. Jo vizualusis regėjimas yra teatrališkas, vyrauja judesiai ir dialogai, sceninis apšvietimas. Jo kūrybos vizualumas ritualizuotas ir netikroviškas, tarsi stebimas juodoje teatro dėžėje. H. Kunčius geba sujungti skirtingus ir net prieštaringus reiškinius, tad galėtų būti pavadintas ir cinišku siurrealistu. Vizualumas čia yra sąmoningai ir tikslingai panaudotas rekvizitas, jis negraudina kaip liūdnas J. Skablauskaitės gotikinis romantizmas, kaip antikvarinis dulkių valymas nuo praėjusių laikų refleksijų L. Gutausko prozoje.

 

Regėjimas turi instinktyvią, saugančią mus ir perspėjančią apie išorinio pasaulio pavojus ir permainas funkciją, tad galima teigti, kad vaizdų perteklius atveria dar vieną kūrybos sluoksnį, gelmę, kurios neįmanoma logiškai paaiškinti. Veido išraiška, nosies forma, plaukai, drabužiai –­ visa tai tampa mus prikaustančia prie teksto gaudykle, kurią minėtieji autoriai panaudoja skirtingai, sukurdami tik jiems būdingas vizualias ir kitokias sensorines skaitytojo įtraukimo priemones. Įjungę šią pirmykštę, gyvybiškai svarbią juslę, rizikuojame išplėsti prozos kūrinio suvokimo diapazoną netgi iki pavojingos ribos, kai paveikslais ir vaizdais alsuojantis veiksmas mus apsėda lyg nelabasis, neleidžia atsikvėpti ir tiesiog tempia siužeto labirintais, atverdamas galimybę šiek tiek kitaip, nekasdieniškai, pažvelgti į mus supantį pasaulį.

 

Literatūra ir menas

2009-02-06