Ypatingą vietą devintojo dešimtmečio prozoje vaidina S.T. Kondroto kūryba (PK “Pasaulis be ribų”, 1977), kuriai būdinga siurrealizmo estetika (šiai krypčiai artima charakterių ir įvykių tipologija, erdvės ir laiko sąlygiškumas bei iliuziškumas…); mitopoetika (pradžios ir pabaigos, laisvės ir prievartos, gyvenimo ir mirties bei kitos mitemos, istorinio ir mitinio laiko santykis, mitinis senojo ir naujojo pasaulio įprasminimas, Biblijos mitologizacija, Kaino ir Abelio, kitų mitų transformacija ir deformacija…); modernistinio pasaulėvaizdžio (A. Camus, F. Kafkos ir kitų autorių filosofinio mąstymo aktualumas, negatyvumo, individualizmo ir kita estetika…), (post)modernistinis struktūros, kompozicijos (fragmentiškumas, simultaniškumas, koliažas) bei pasakojimo pobūdis; ryškus žanrinis atsinaujinimas (apysakos, novelės ir romano specifika). S.T. Kondroto, R. Gavelio kūrybai ypač aktualus F. Nietzsche’s filosofijos kodas: organizuojanti, pasaulį struktūrizuojanti valia galiai (kaip tam tikra stipriųjų logikos išraiška, nuo kurios priklauso pažinimo geismas), gyvenimo filosofija, tiesa ir pažinimas kaip interpretacija ir kitos nuostatos.
R. Gavelio novelistika (PK “Įsibrovėliai”, 1972) ir romanai – kitas svarbus devintajame dešimtmetyje atsinaujinančios prozos ženklas. Išeivijos kritikoje (A. Landsbergis, A. Nyka-Niliūnas) buvo iškeliamas R. Gaveliui būdingas tam tikras spekuliavimas iki tol uždraustomis temomis bei problematika (nihilizmas, paribio žmogus, erotika…), pasakojimo bei kompozicijos atžvilgiu ne visada vykusi “pavėlavusių” modernizmo apraiškų eksploatacija. Tai, kas (A. Landsbergio pastebėjimu) turėjo nuskambėti kaip kafkiška sovietinės buities projekcija (sapnai, mistifikacija, fantasmagorija), liko teatrališka, naivu. Kita vertus, tiek išeivijos, tiek kritika Lietuvoje motyvuotai pripažįsta pasaulėvaizdžio bei stilistine prasme ryškų prozininko atotrūkį nuo vyresniosios kartos, - R. Gaveliui išplečiant “miestiško kontinento prozos” ribas. Mažoji ir stambioji R. Gavelio proza devintojo dešimtmečio, devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūros literatūriniame kontekste pasižymi ne tik originalia, savo literatūrinę tradiciją (mokyklą) įgijusia problematika (demitologizacijos, negatyvumo nuostatos…), bet ir moderniai savita pasakojimo stilistika (psichoanalitinis kodas, epistoliarinio romano atsinaujinimas, dinamiškai kintanti pasakotojo pozicija, pasakojimo fragmentiškumas, simultaniškumas ir kitos postmodernizmo estetikai artimos nuostatos). R. Gavelio novelių rinkinyje “Nubaustieji” socialiai atstumtojo, paribio žmogaus situacijai perkurti savitai pasitelkiama kūno kalba; viena esminių problemų knygoje – mirties patirtis, įgyjanti egzistencializmo ir absurdo estetikos bruožų (jungiamos fizinės, moralinės, intelektualios mirties idėjinės linijos). Savitai varijuojama parodijos (kaip intertekstualumo formos) stilistika. Sąmoningai ir atvirai orientuojamasi į A. Camus, F. Kafkos P. Sartre’o ir kitų estetiką. Nuo B. Radzevičiaus skiria egzistencializmo epistemoje iškylanti ir sykiu esmiškai kita estetika (drastiška tikrovės transformacija, neideologinis pasakojimas, dionisiško šėlsmo patirtis, kiti aspektai…). R. Gavelio prozoje atsiveria įtampa tarp autentiškos žmogaus savasties ir tam tikrų istorinių sąlygų, tam tikro erdvėlaikio dvasioje iškyla priešiški visuomenės ir individo santykiai, išryškėja tam tikrų (ideologizuotų bei iracionalių) jėgų niveliuotos individualios sąmonės tapatybė, susiskaidžiusios bei susidvejinusios sąmonės ir jai grėsmingo pasaulio tipologija. Ryškų lietuvių romano atsinaujinimą reprezentuoja geriausi R. Gavelio romanai “Vilniaus pokeris” ir “Jauno žmogaus memuarai”.
Estetinis J. Kunčino prozos (PR “Glisono kilpa”, 1992) savitumas atsiveria kaip pasaulėvaizdžio bei stilistikos prasme ypatingas Vilniaus ir jame gyvenančio žmogaus santykis. Romanuose įprasminama laisvo, kūrybingo žmogaus tapatybė sovietinio laiko ar kitais sumaišties ženklais žymėto erdvėlaikio reikšmių horizonte. Viena iš ryškiausių formų J. Kunčinio prasmių horizontui skleistis tampa estetiškai sugestyvi bohemos dvasios aktualizacija. Romano “Tūla” pasakojimo savastis – dinamiška įvykių ir refleksijos, ironijos ir lyrizmo, sakmiškumo (ir kitų intonacijų bei nuostatų) kaita, mitopoetikos, socialinės satyros ir kiti kodai. “Tūlos” meilės istorija moderni tuo, kad romane kuriama moters figūra iškyla ne tiek dviejų žmonių istorijos perspektyvoje, kiek kaip vieno žmogaus vaizduotės projekcija. Taigi viena iš pasakojimo modernumą implikuojančių ašių yra skirtingo santykio su Tūla polifoniškumas, tam tikra prasme – negatyvumas (to, ko nėra, refleksija). Erdvinis “Tūlos” matmuo skleidžiasi ties realios erdvės sąlygiškumo, išorinės ir vidinės erdvės riba, kaip meniškai sugestyvus laiko suerdvinimas. Atsiveria erdvinė (fiktyvumo bruožų) turinčios moters tipologija. “Tūlos” pasakotojo projekcijoje jungiasi moters ir miesto erdvės kūniškumas, tuo būdu implikuojant Tūlos ir sykiu miesto mitiškumą. Ypač reikšminga (polifoniška) tampa Upės (Vilnelės) kaip tekančio laiko ir tekančio kalbėjimo paralelė (apsivalymo topika). Laiko dvasią charakterizuojantį mitinį pirmapradiškumą perkuria ugnies, vandens ir kiti įvaizdžiai. Archetipinis yra baimės jausmas. Romane jungiasi savaimingas, tarsi nesąmoningas, neišvengiamas Vilniaus rituališkumas ir sykiu jo desakralizavimas. J. Kunčino prozai būdingas postmodernėjimo linkmes liudija stiprėjantis erdvės (ne laiko) reikšmingumas. “Tūlai” ir kitam J. Kunčino romanui “Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis” (vienam iš geriausių autoriaus tekstų) būdingą pasakojimą skiria pozityvaus ir negatyvaus santykio su perkuriamu pasauliu dominavimas, pasakotojui būdinga (ne)pasitikėjimo savo žodžiu savastis, poetikos ir semantikos (idėjiniu) aspektu motyvuotas minties (ne)rišlumas, kitos ypatybės. Stiprėja susiskaldžiusios sąmonės specifiką išreiškiantis pasakojimo fragmentiškumas. Romane “Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis” stiprėja absurdo bei postmodernizmo estetikos (žaidimo principas) savastis, simultaniškasis bei koliažinis komponavimo būdai, radikalaus negatyvumo (susvetimėjimo) ir jį ženklinančios ironijos savastis, paradokso bei neartikuliuotos kalbos poetikos principai.
L. Gutausko romanai iškyla kaip modernaus pasakojimo ir sykiu klasikinio (krikščionybės ar romantizmo epistemos) pasaulėvaizdžio visuma. Stipriausiąja jo romano “Vilko dantų karoliai” dalimi kritikoje pagrįstai laikoma pirmoji. 1990-ieji – tremties tematikos vadavimosi, istorinės tiesos alkio ir su tuo susijusios marginalinės literatūros radimosi metai. Kaip estetiškai sugestyvi priešprieša šiai tendencijai, iškyla metaforinis, arba poetinis, L. Gutausko mąstymas, kuris dera su moderniajai romano tipologijai būdingu pasakojimo polifoniškumu. Šio mąstymo savitumą R. Šilbajoris suvokia kaip polisemantiškų metaforų ir simbolių - struktūrinės pasakojimo ašies - sklaidą (vienas ar kitas vaizdinys išsiveja siūlo, spiralės, rato principu). Anot R. Šilbajorio, tai, kas vyksta romano žmogaus viduje, metaforiškai išverčiama į simbolius, kurie tampa patys daiktais ar savybėmis, esančiomis šalia paties žmogaus. Romano vaizdas kuriamas poetiniu mąstymu atsiduriant ties regimos tikrovės ir sapno, atminties, vaizduotės riba. Tokiomis pasakojimo vyksmą, problematikos sklaidą, įvykių ir personažų daugiareikšmiškumą atskleidžiančiomis metaforomis galima laikyti muilo burbulų, utelių, teatro, daugelį kitų motyvų. Realūs įvykiai savo prasmę įgyja biblinės, mitologinės, kultūrinės atminties paradigmoje. Kitas pasakojimo savitumas: visa yra pasakotojo tari režisieriaus ir skaitytojo valioje, - autoriui sugebant įdabartinti skaitytojo buvimą, pasakotoją sukuriant tarsi lėmėją. Pasakojimo kaip režisavimo situacija įkūnija ne vieno veiksmo, nuomonės galimybę, istoriją ar pažinimą traktuoja kaip interpretaciją. Pagrindinė kūrinio problematika ir visa vienijantis matmuo - kultūrinė, biblinė ar asmeninė atmintis, romane įgyjanti transcendentinę, sąmonę nuskaidrinančią reikšmę. Literatūros kritikoje jai yra skiriamas ypatingas dėmesys (N. Gaižiūtė). R. Šilbajorio pastebėjimu, atmintis yra tai, kas nesuvaldoma žmogaus psichikos struktūroje, tačiau sykiu tampa kompoziciniu, semantiniu valdytoju. Atminties kaip pasąmoninio ir sykiu sąmoningo vyksmo įspūdį, estetinę šio matmens įtaigą, be kita ko, implikuoja poetiniai intarpai pasakojimo struktūroje. Išryškėja augustiniškos laiko sampratos (vidujybės momentas), bergsoniškos atminties kaip progresyvaus judėjimo iš praeities į dabartį (romane iškyla atminties stalčiaus motyvas) matmuo, prustiškos atminties kaip atkuriančios vaizduotės aktualumas. Pradinė pasakojimo situacija simboliška tiek įvykių visuma, tiek Ievos Marijos figūra, kuri derina skirtingus romane plėtojamos kultūrinės, asmeninės ir biblinės atminties lygmenis. Istorinės atminties šifru tampa Sibiro erdvė. Su šia erdve susijusi šalčio metafora. Ne viena problema sprendžiama tautinės atminties paradigmoje – ypatingą dėmesį skiriant ne tik lietuvių, bet ir žydų tautos refleksijai. Judėjų kultūra traukia kaip Dievo apsireiškimo erdvė, erdvinis epicentras, krikščionybės ištakos, pradžios momento susitelkimas. Tam tikras pradžios mitas inicijuojamas Senojo Testamento kultūros ir pagrindinio personažo vaikystėje pažįstamų žydų asociacijomis. Į judėjų kultūros atmintį kūrybiškai įsirašo G. Kanovičiaus kūrybos intertekstai. Tiek žydų, tiek kitos senosios kultūros reflektuojamos savos kultūros supratimui, subjektyvaus laiko išsklaidai. Galima kalbėti ir apie mitinę atmintį, istorinės ir mitinės sąmonės santykį asmeninėje subjekto praeityje ir dabartyje. Mitinio mąstymo modelį leidžia atpažinti ugnies – vandens, žemės – oro motyvai, turintys ne tik žemdirbiškos kultūros, bet ir Biblinę atmintį inkorporuojančios aukos simboliškumo. Sanklerio salos dekodavimui, N. Gaižiūtės pastebėjimu, svarbus yra M. Eliade’s mitologijos kontekstas. Kitas atminties aspektas yra evangelinė bei krikščioniškosios kultūros atmintis. Krikščionybės motyvai (pavyzdžiui, Kristus kaip pokalbio tema) paradoksaliai ir sykiu motyvuotai (tam tikro laiko trajektorijoje) įgyja daugiau teatrališkumo nei žydų kultūros refleksija. Kritikos pastebėjimu, Tado gyvenimo vingius, minčių ir jausmų srautą jungia kristologinė nuopuolio poetika, barokinis pasakojimo pobūdis. Biblinę ir istorinę atmintį išraiškingai jungia ubago motyvas, kurio bei Kryžiaus kelio plėtotė, kiti motyvai leidžia kalbėti apie liaudiškąją katalikybės versiją romane. Vienas iš atminties pasireiškimo pavidalų ir sykiu atskira, viena esminių romano problematikos, poetikos ašių yra kalbos, arba žodžio, refleksija, kurioje ypatingą vietą užima Teksto metafora. Pati atmintis įgyja tam tikrą Teksto tapatybę (abu žodžiai neretai vartojami didžiąja raide). Pagrindinis personažas iškyla kaip meno kūrinius ir save kuriantis autorius (žodžio ir vaizdo, taigi teksto, menininkas). Istorinio kultūros teksto tapatybę įgyja vilko dantų karolių simbolis, tėvo laiškai ir kita. Pati atminties kelionė, R. Šilbajorio pastebėjimu, prasideda nuo pirmapradžio žodžio, žodžio-sėklos. Teksto, arba Žodžio / žodžio, simboliškumą sugestionuoja ir autoriaus išbandomas vis naujas pasakojimo būdas. Tam tikru tekstu laikytinas (simboliškai kaip tekstas pasireiškiantis) sapno ir svajonių diskursas, kūno kalba (kūno rašmenys, istorinį ir moralinį chaosą ženklinantis kūno žalojimas). Sielos ir kūno išprievartavimas tampa pokarinio pasaulio sistemos žymeniu. L. Gutausko romanas “Laiškai iš Viešvilės” (kaip ir “Vilko dantų karoliai”) suvoktinas romano apie menininką tradicijoje. Kūrybos procesas atsiskleidžia simbolinėje paratopinėje ligoninės - kaip tam tikro perėjimo, sugrįžimo, persikėlimo į kitą laiką - erdvėje, epistoliarinėje kreipimosi į kitą ir save situacijoje. Simboliais tampa kasdienybės daiktai, asociacijomis jungiami su kultūrinėmis aliuzijomis. Ypatingą simbolinę prasmę įgyja žydų kapinių, dykumos ir kitos erdvės. Laiškai iš anapus iškyla kaip esminė savęs kūrimo, tikrovės kontempliavimo, pažinimo perspektyva. Pasirinktas pasakojimo būdas yra vaisingas kuriant laiko ir amžinybės, įvykių ir autorefleksijos, iškalbingumo ir tylos dialektiką. J. Sprindytės pastebėjimu, romane yra vertinamas ne diskursyvus mąstymas, o jausenų, praregėjimų patirtys. Vienas iš problematikos momentų - pažinimas klausiant, - atsiveriantis moderniu minties srautu, polifoniškai derinant svetimą ir savą erdvės, amžiną Biblijos išmintį ir sovietinės prievartos sistemos reglamentuojamą kūrėjo laisvę. Vienas esminių kodų knygoje – Biblijos, pirmiausia, Koheleto, kanonas, įprasminantis metafizinės abejonės, skepticizmo ir vilties dialektiką. Biblijos kanonas polifoniško, metaforinio pasakojimo principu jungiamas su T. Manno, kitais intertekstais. L. Gutausko prozoje ypač aktuali kaltės problematika atsiskleidžia kūrybiškai asocijuojant religinę savimonę, kultūrinę bei istorinę atmintį, išryškėja tam tikroje asmens ir bendruomenės santykių, socialinėje visuomeninėje erdvėje. Skausmo semantika atsiveria derinant metafizinę, mentalinę ir regimąją kasdienišką patirtį.
J. Erlicko proza (PK “Kodėl?”, 1979) ir dramaturgija suvoktina postmodernistinio pasaulėvaizdžio epistemoje ir absurdo estetikos perspektyvoje (elitinės ir kasdieniškosios tikrovės ribų trivialumas, deformacinis ir simuliakrinis vaizduojamos tikrovės principas, žaidimui būdingas netikslingumas, paradoksas ir improvizacija, kompozicijos fragmentiškumas ir koliažo principas, atsiribojimo efektas ir autoriaus mirties sklaida…). J. Erlicko kūryboje ryškus istorinis socialinis Lietuvos kontekstas. Laisvės, tam tikros politinės situacijos, konkretaus istorinio laikotarpio (praeities) bei jo santykio su dabartimi ir kita problematika perkuriama parodijos, karnavališkumo principus, netikėtai (paradokso principu) jungiamomis aliuzijomis į gerai žinomus įvykius bei figūras, sugestyvia literatūrinių žanrų ir konkrečių kultūros tekstų stilizacija (Biblijos, lietuvių literatūros klasikos ir kiti diskursai). V. Šiukščiaus pastebėjimu, J. Erlicko kūryboje karnavalinė postkomunistinės Lietuvos patirtis perkuriama antiironijos stilistika. Rašytojo kūrybai suprasti aktuali K. Ostrausko literatūrinė tradicija; sykiu inicijuojamas naujas kultūros tipas.
Šiaulių universitetas
Lietuvių literatūros katedra
PASKAITŲ KONSPEKTAS
Aprobuotas Humanitarinio fakulteto tarybos
(2003-02-03; protokolo Nr. 52)