Pusė obuolio Ievai: romanas / Gasparas Aleksa. - Vilnius: Vaga, 2002. - 255 p.
Antras Gasparo Aleksos romanas "Pusė obuolio Ievai" beveik chronologiškai seka paskui pirmąjį romaną "Adomo broliai ir moterys". "Adome" aprašinėjamas vadinamas sąstingio laikotarpis t.y. brežnevinė epocha, "Ievoje" - Lietuva Sąjūdžio laikais griūvant Sovietų imperijai.
KAS PASIKEITĖ? Nedaug kas. Chirurginio muilo opera apie daktaro gyvenimą ir kančias įžengė į 2 seriją. Bet reikia pripažinti, kad skirtumai tarp abiejų romanų akivaizdūs. Visų pirma, "Ievoje" mažiau vaizduojama operacijų rutina, o daugiau sapnai ir vizijos, ir šitas siurrealistinis natūralizmas dažnai krečia stipriau nei realybė. Tačiau kartais išdygsta ir chirurginio realizmo scenos, kurias taip profesionaliai piešia autorius, žavėdamas neprilygstamu kulinariniu poetizmu:
Praskyrę Ivuškos juosmens odos pergamentą, geltoną tarsi pienių pievelė paodį, per tamprias plėves ir plėveles, šokoladinius raumenų pluoštus, kurie tvirtai laikė juosmenyje gulinčius organus, yrėmės link inkstų. Aukštyn ir į priekį atstumdami pilvo ruimo organus, apgaubtus elastingos ir minkštos tarsi pūkų prijuostė pilvaplėvės, storam gelsvų riebalų patale tarsi nežemiško grožio ir šiltumo kailinėliuose išvydome kaštono spalvos pulsuojantį inkstą.
Gardi mėsa! Sušuktų kokie Afrikos kanibalai, perskaitę lietuvio knygą.
NARATYVAS. Pasakojama per kelių žmonių mąstymo prizmę apie tas pačias problemas, taip pabandant vidinio monologo pagalba išreikšti asmenybių psichologiją bei jų gyvenimo filosofijas. Čia G. A. išbando sau visiškai naują metodą. Jis nardo iš vieno herojaus į kitą kaip piktoji dvasia ir kalba jų lūpomis visiškai nesigėdindamas pačių slapčiausių ir intymiausių minčių. Polimonologinis romanas. Personažai jau apgraužti gyvenimo žmonės - visiškai neįdomios asmenybės, tipiški litovcai, kokių gatvėje galima sutikti ant kiekvieno kampo.
Kas išeina? Daktariukas pirštą kyšt - vabaliukas gilyn lyst…
SITUACIJA. Maždaug 1991 metai, šis laikmetis labai sėkmingai išnaudojamas bandant vidinę įtampą paaštrinti išoriniais veiksmais. Senas, pvz., M.Kunderos "Nepakeliamo būties lengvumo" metodas ir t. t. Tačiau neišspręstas lieka pats kontekstas. Istorinis kataklizmas baigiasi, o žmonių - tęsiasi. Autorius pats sau pakišą koją - knyga nutrūksta nieko neišsprendus. (Bet jei tai tik antra serija - tuomet atsiprašau.). Pakalbėkime dar šiek tiek apie istoriškumą, kas manau įdomu, nes daugelis prisimename tuos įvykius. Man gan kvailai ir infantiliškai suskambėjo mums labai gerai žinomų politikų pravardiniai įvardinimai: Vytautas Gudrusis, Algirdas Stiprusis, Burokėlis… Reikėjo palikti autentiškas pavardes - taip būtų stipriau.
STILIUS. Ne toks tirštas kaip "Adome". Veiksmas greitesnis, daugiau dialogų, mažiau poetizmų, kas man asmeniškai yra trūkumas. Daugiau psichologijos ir pasąmonės srauto. Bandoma įvesti kriminalinio neramumo, bet tai neišauga į naują siužetinę liniją, todėl skaitytojų smalsumo nepaveikia. Manau, "Ievoje"išryškėja specifinės kūrėjo galimybės. G. Aleksa gimęs poetiniam psichologizmui. Jam nederėtų veltis į action stilistiką.
EROTIKA. Daug, net per daug… Ja persmelkta visa knyga. Abiejų lyčių psichologija išsireiškia dažniausiai per libido energiją. Toks psichologizmas yra subtilesnis, įdomesnis, bet gal ne visai gilus, nes G. A. moterys dažniausiai mąsto lyg turėtų penį, o ne vaginą. Veikėjų santykiai painūs, daugiasluoksniai. Pagrindinis kankinys - Leonardas (chirurgas, inkstų persodinimo specialistas) pareigingas inteligentas idealistas - geras žmogus. Špyga taukuota! Jis palikęs žmoną ir vaikus blaškosi tarp bobų, Hipokrato priesaikos ir savo egoistinio tėviško instinkto. Pastoviai užsichuirurginęs todėl jo moralė dažniausiai užsilieka stangrume. Apskritai gera erekcija yra pagrindinė knygos ašis, aplink kurią sukasi veiksmas. Visa kita publika tėra tik Leo priedai ir pievagrybiai, nors ir bandoma jiems suteikti asmenišką mąstymo lauką.
PERVERSIJOS. Deja, rašytojas neišvysto įdomiausių epizodų, kas galėtų patenkinti statistinį Lietuvos iškrypėlį. Pvz., beatgimstant Lietuvėlei ir visiems džiūgaujant prie parlamento, pradėjo atsirasti luomas, greitu laiku simbolizuosiantis visą tautą. Mergina vardu Joana patenka į ligoninę sutinusiais papais. Kas Atsitiko? Ji neprisipažįsta. Tik vėliau išaiškėja, jog moteris dirba prostitute, o naujieji lietuviai švirkštais į krūtis prileido šampano ir bandė čiulpt…Geraaaiii! Tai bene įdomiausias knygos epizodas, bet visiškai neišvystytas. Gaila, nes jei tai ne grynai literatūrinė fantazija - vertėtų išbandyti praktikoje.
Apskritai ciniško brutualumo knygoje daug. Pasaulio kaip chirurginės operacinės metafora užvaldžiusi kūrėjo pasąmonę. Todėl ir veiksmai labai tikslūs, baigtiniai ir aštrūs kaip rėžis skalpeliu. Jei operuoti - tai operuoti, parodyti viską arba nieko. Gasparas Aleksa rašo įtaigiai - taip Lietuvoje dar niekas nerašė. Mes buvom pripratę prie V. Sirijos Giros romanų apie visokių liekarių nuotykius. Čia kas kita. Kartais tekstas paveikia net uoslės ir skonio receptorius, o tai, manau, teigiamas estetinės įtaigos bruožas. Akivaizdu tik tiek, kad antras romanas silpnesnis už pirmąjį, atrodo šiek tiek išsikvėpęs - gal todėl, kad rašytojas dar ieško formos? Bet jeigu G. A. ir toliau keps po knygą į metus - tai bus laiko pasitaisyti, o įvykių chronologiją tęsti ir tęsti. Gal 3 romanas bus apie dramą, sąlygotą Rusijos krizės? 4 - apie Lietuvą, įstojusią į ES, o 5 - apie pomirtinį gyvenimą, iš kurio žvelgs gydytojas į mirtinį pasaulį per rojaus (pragaro?) rakto skylutę? Pagyvensim - pamatysim.
PRANAS PORNORAUSKAS