Dramatinė fantazija šiuometinio PoPa-rto tema. ♠ ♣ ♥ ♦.


        Guliu lovoje, klausausi plaukiančio ambiento ir lyg Alisa, liūliuodamas kačiuką, užsnūstu…
Pasijuntu stovintis-nestovintis šviesioje salėje tuščio komercinio knygyno viduje (lyg ir „Vaga“ - lyg ir nelabai). Taigi stoviu ir apžiūrinėju stende žvilgančius malaikrodžius ir mobiliuosius telefonus. Netikėtai prieina pardavėja ir, kaip tokiais atvejais dažniausiai nutinka, paklausia - kuo galiu padėti? Ar neturit šiųmetinio "Poezijos Pavasario" paklausiau. Ji nusisuko, paėmė kortų kaladę, atsisuko ir, tiesdama ją man, pasakė - štai šiuometiniai pavasario paukščiai…

        Prabudau. Galvoje dūzgė pajausta nejautri situacija ir dialogo minties paskutiniai mutuojantys žodžiai: pavasario paukščiai ar poezijos paukščiai - nesugebėjau tiksliai prisiminti, bet galop palikau pirmąjį variantą. Visą tai užrašiau…

        2002.X.X…

        Po kelių dienų atsiverčiau Günterio Harnischo "Didįjį sapnų žodyną" ir perskaičiau: Kortos. Šio sapno prasmė labiausiai priklauso nuo to, koks žaidimas žaidžiamas kortomis. Toliau rodyklė aiškino, kad reikia žiūrėti žaidimus. Atsiverčiau patį galą, psl 342, ir perskaičiau: Žaidimai. Šio sapno simbolio reikšmė susijusi su gebėjimu bendrauti ir palaikyti pokalbį. Kai kada sapnai, kuriuose žaidžiama, skatina mus būti žaismingesniais, nerūpestingesniais. Bet jie kartais įspėja dėl per ne lyg didelio žaismingumo, paviršutiniškumo ir lengvo būdo. Kolektyviniai žaidimai rodo troškimą įveikti bendravimo sunkumus, labiau atsipalaiduoti bendrauti. Jei sapnuojami vaikiški žaidimai, tai rodo, kad sapnuojantysis turi senatvės problemų ir ilgisi vaikystės nerūpestingumo…

        A, velnias, pagalvojau - netinka, aš juk jokių žaidimų nežaidžiau, nors gal imti ir paž…. Ir čia aš vėl prabudau.

        2002.X.X…

        Po to gavau šiuometinį Poezijos pavasarį ir, bevartydamas, besistebėdamas, nutariau, nes nieko kito neliko, pažaisti kortom… Tuomi reikalu paskirsčiau visiems eiliakaliams ženklus bei vaidmenis gan sunkiai, patikėkit, nemeluoju. Beveik pilna kaladė. 55 poetai ir poetės lūkuriavo mano nuosprendžio siaubingo, bet kai ėmiau ieškoti pavardžių aš tūzams, man kortos ėmė krist iš rankų. Varčiau, varčiau tą knygą po kelis kartus ir vis ieškojau reikalingų pavardžių ir neradau. Ei, o kurgi Venclova, Bložė, Geda (tiesa, Geda yra, bet tik prozinis tekstas apie Oskarą Milašių - tad netinka…).Kur Martinaitis, Nyka-Niliūnas, Bradūnas - šiuometinis poetus laureatus?… Nieko nesuprantu - pagalvojau - reiks rinktis iš esamos žaliavos.

        Taigi, tūzai a la Kempinski: Platelis (), Strielkūnas (), Brazdžionis () ir ketvirto vis neradau, bet apsistojau ties Čigriejumi (). Po to karaliai kelia man pastojo ir kalavijais užsimoję išsižiojo. Aš, lyg adatos vežime šieno, naršiau Marčėno, Parulskio, Navako, Kukulo, A. A. Jonyno, Patacko, Kajoko ar dar kokio nors pijoko, bet neradau… Na ką gi, rinksimės iš to, kas yr. Karaliais padarysiu aš triumfoarkinį Šimonį (), bekrypstantį Alfonsą .A (), robinzoną Stacevičių (), bei Balbierių melodingą () - bus gana gerai…

        Dabar damutės, kūmutės - oooo. Čia reikia jaunesnių parinkt, nes idealizmas skleidžiasi iš jų visų kūrybų. Nežinau, ar tai jaunos, bet strelnul negliadia ir nušoviau:Diana Paklonskaitę (konduktor nažmi na tormoza), Rasą Čergelienę (gal ir ne jauna, gal ir užsiženyjus, bet mėgsta su nuotykiais meilės visa keliaut iš nieko į nieką kol snaudžia Didysis drakonas), Giedrę Kazlauskaitę (tikrai mačiusią vyro lytinius organus - nu,nu…) ir Kaliausę (ypatingas atvejis - skaitytojams užduodu namų darbams: išsiaiškinti - vyras parašė šiuos tekstus, ar moteris). Atatinkamai siūlomi ženklai tokie: širdys, būgnai, kryžiai vynai.

        Po to eilė bartukų atskubėjo. Išsirikiavo vyrai kaip šauktiniai, ir aš jiems štampus tuoj uždėjau: Dainius Gintalas - aš, - atsakė jis ant galų pirštų - būgnai, - riktelėjau, ir jis pavirto korta. B. Januševičius. Jaaa, - suriko lyg svajodamas tapti ženklu - aš žvilgtelėjau į jį, pasikasiau galvą, ir sušukau: širdys mergelių!. Benas apsidžiaugė ir pavirto ženklu Š. Gytis Norvilas, - ištariau ir atitipeno Gytis, susikuklinęs lyg apsivogęs. Tai ar išmokino tėvas šlapintis? - paklausiau. Išmokino, - kariškai atsakė Norvilas. Gerai. Kryžiai, - mestelėjau, ir poetas tapo panašus į Van Gogho autoportretą. Sekantis, - sukomandavau… Sekantis, - jau riktelėjau po kelių akimirkų, nes niekas nepasirodė. Kas čia toks turėtų būti, ėmiau vartalioti knygą - aaa, paimsiu Pocevičių, tiek to - juokdariu pabus. Na, kur tu? Iš tolumos atlingavo Darius, apsikarstęs plytomis, barščiais , višta, keptais karveliais, knygomis… Čia kyšis, - rūsčiai paklausiau. Neee, - atsakė jis - tai proviantas kortų karalystei. Gerai, toliau skaityk linksmai…Vynai…

        Na, štai beveik visas darbas baigtas. Visi kiti tautiečiai ir ne tautiečiai - nesupykit, pabūsit, kartiožnikų kalba išsireiškus, šlepkėmis. Štai taip.

        Čia, aišku, išlieka vienas nesklandumas - kur dėti ufonautus iš broliškų europinių respublikų. Gerai, kad nors informacijos apie juos yra, nes pagal pavardes sunkoka būtų nuspręsti, iš kokios jie galaktikos. Pavaizduosime juos ant dešimkių ir devinkių - visai pakenčiama vidutiniška neurotiška eilėdara. Trumpiau sakant, postkomunističeskaja chrenovina. Iš jų išsiskiria tik du: ukrainas Andrijus Bondaras ir, žinoma, visų išliaupsintas ir nubučiuotas Seamus Heaney. Geresnis už Szimborską, bet žymiai blogesnis už Venclovą - kaip jis sugebėjo gauti Nobelio premiją? Gaila, per visokias ten konferencijas ir pokalbius su mūsų vargšais lyrikais nepasidalino patirtimi. Tačiau aš jums gerbiamieji pasakysiu, kad turbūt be airių teroristų pagalbos čia neapsiėjo. Šiuodu vyru galima būtų padaryti ir JOKERiais, kad nors truputį išsiskirtų savo rūbais.

        Ir dar yra viena korta - bent jau būdavo anksčiau, tokia viena - balta balta, tuščia kaip sniegas. Sudėtingesniuose žaidimuose ant jos užrašydavo skaičių arba piešdavo šluotą, ir ji šluodavo visas kitas, nepriklausomai nuo mosties. Radau tik vieną didingą poetą, kuris galėtų nušluoti (ir šluotų, jei reikėtų) visus likusius mudazvonus. Tai Oskaras Vladislovas MILAŠIUS. Kai aš perskaičiau šio didžiausio lietuvių poeto ir pranašo eilėraštį „Talita Kumi“ - man ėmė iš skausmo varvėti širdis, norėjosi susiimt rankomis už galvos ir sušukti o bože moi, bet netikėtai knyga iškrito iš rankų ir sapnas baigėsi.

        2002.X.X…Ntadienis.

        Vis mąsčiau ir mąsčiau po smūgio, gauto iš O.L.Milašiaus: kas gi mums atsitiko, kas atsitiko lietuvių poezijai, kas jums vyrukai, a? Mąsčiau, mąsčiau ir prisiminiau J. Luisą Borgesą.

        BORGESAS. Aš nežinau, ar gali muzika nusibosti muzikai, marmuras pavargti nuo marmuro. Bet literatūra - tai menas, kuris gali išpranašauti asmeninį nebylumą, išlieti pyktį ant savo pačios geradarių, pamilti savąjį nusibaigimą ir deramai palydėti savo palaikus į paskutinę kelionę.

        Kažkaip peršasi išvada, jog lietuvių lyrikai atėjo ilgai lauktas galas. Ji savo "geradarių" rankomis pati sau užsinėrė kilpą. Neištvėrė vargšelė…

        Tai štai kaip yra, gerbiamieji lietuvių poezijos duobkasiai… Netikėtai išvydau grojantį dūdų orkestrą ir milžinišką PoPa almanachą nešančius UAB "Jakimavičius & Ko". Aplinkui niekas neverkia - džiūgauja. Ir šypsos dangus. Linksmiausios laidotuvės pasaulyje. Bet kokią gi prasmę turi amžini plepalai apie pamatų krizę, apie kultūrinių sluoksnių katastrofą, kurią pakelti mums bus taip sunku, jei mes imsim ir užmiršim žaisti…

        Su visa šita kortų kalade galima būtų geriausiu atveju pliekti Durnių arba Očko. Durnių net labiau. Dar rekomenduočiau pabandyti sulošti Kiaulę ar Karą. Ypač Karą, nes čia šlepkės gali laimėti net prieš tūzus, kas pagal dabartinį Po Pa yra net realybėje įmanoma… Matot, kaip būtų smagu. Kortos viena kitą kerta, užgula na, tau, še, tau - ir vėl į kaladę, vėl viena ant kitos, po kita, virš kitos - kokia orgija! Kaip sakė Herakleitas: Karas yra visa ko tėvas, visa ko karalius. Vienus jis paskyrė būti dievais, kitus - žmonėmis, vienus jis padarė vergais, kitus - laisvaisiais. O ir be to poetai mėgsta vienas kito nekęsti ir kariauti neoficialius karus. Taigi manau, vertėtų pagaminti tokias kortas su lietuvių poetų biustais. Juk buvo išleistos "Dviračio žinių" kortos, kurias labai greitai išpirko, kaladė su seimūnų atvaizdais, kurių neišpirko. Manau, pats laikas reklamuotis ir mums, nes greitai lietuvių poetų knygas skaitys tik pelės ir tarakonai, ir reikės daug Morteino, kad apsisaugotum nuo jų... Rašytnamio bosai, susimastykit… Taip begalvodamas ėmiau kilti vis aukštyn ir aukštyn iš sapno gilumų, o pabudęs nesusivokiau laike: patefonas sukosi pabaigęs groti plokštelę, lauke atrodė labai šviesu, o laikrodis sustojo. Ir nesupratau, ar ten buvau, ar nebuvau, ar molio sapną sapnavau.

        2002.X.X…

        Pusiausnūda. Kai jau buvau parašęs visą šitą pizdiožą, ėmiau mąstyti apie knygos sudarymą ir patį vyriausią sudarytoją…. Tai juk pats blogiausias PoPa per visą laisvės dešimtmetį. Plonas kaip Buchenvaldo kultūristas. Draikališkas, bezobraznas…Vokiečiai žodžiu "popa" kartais vadina užpakalį. Žodžiu, tai mūsų eilėdaros užpakalis. Visiška žo…. Šiais metais lietuvių poezija viešai nusimovė kelnes ir visiems atkišo savo sėdynę. Užėjau… Man nieko kito neliko… Fantastika!!! Seksas su lietuvių lyrika yra tikrai nuostabus, bet aš ne apie tai… Spontaniškai ranka griebė Eriksson T10s.

        - Alio, Alio - čia sudarytojas Luis - sušukau Tele2sdamas…

        - Aš esu baisusis Luis - lalalalalalala.


        Signalas nutrūko. Tai greičiausiai ne jis, pagalvojau, bet kodėl draugas Jakimavičius neįdėjo pačių iškiliausių asmenybių? Išvados peršasi tokios:
        aA: arba jam tos asmenybės nieko specialiai nedavė, bijodamos atiduoti į nekompetetingas rankas savo tekstus,
        bĖ: arba jis specialiai jų neįdėjo - taip atkeršydamas visiems savo draugams ir nedraugams, visai literatūrinei visuomenei už tai, kad jo nevertina ir neįvertina,
        cĖ: šaunuolis - štai kaip reikia tenkinti savo ego. Aš irgi taip norėčiau.
        Dė: Bet kodėl jis net pats savęs neįdėjo? Keista. Nihilistiškai keista. Kažkoks užsislėpęs pitagorininkas patapo - bandė skaičių pagalba įrodyti lietuvių poezijos krachą, o gal neapykantą sau sublimavo į neapykantą visiems iš karto? Tanatišką instinktą pavertė erosu? Žinoma! Akurat!
        Fė: išdulkino visus, kaip norėjo, o ne taip, kaip jam liepė… Mat prižiūrėtojai S. G. ir E. A. (Ališankos taip pat nėra) turbūt buvo dėję ant sudarinėjimo ir leido, nujausdami sunkią sudarinėtojo natūrą, atlikti tokią psichoterapiją. Humaniška.

        Netikėtai įbėga visas išsišiepęs barzdonas Z. Freudas ir šaukia: ja, ja Mensch, menininkas - tai neurotikas, kuris pats save gydo! Ačiū, Zigmai, ačiū. Viso gero! Freudas išnyksta. Valio! Visi mes neurotikai, ir aš, ir manęs jūs neteiskit…Išgelbėjęs vieną žmogų - išgelbėsi visą pasaulį, sako žydai. Taip. Bet mes nuskriaustieji, nepatekę į leidinį, vis dėlto labai norim priklausyti alma-nachui ir nenorim išgelbėti (bent jau aš tai tikrai) nei vieno žmogaus, nei viso pasaulio. Mes manome, kad reikia pareikalauti atsako už broką, falšą, chaltūrą ir fuckūrą iš tokio reiklaus sau ir kitiems sudarytojo.

        Taigi ta proga siūlau surengti neeilinį LRS posėdį, viešai pareikšti nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą L. J. veikla ir nubausti poetą taip: atimti LRS mandatą, nario bilietą, ženkliuką, iš visų archyvų ir kompiuterinių bylų ištrinti visokius ten Ja - 171, UDK ir ISBNą… Po spyrio užkrauti sunkią medinę "viešąją knygą", kurioje visi, nepatekę į almanachą, galėsit rašyt: kas skauda, ką mylit, dėl ko pykstat ar apmaudaujat. Visi rašysiantys ar pasirašysiantys į šią knygą bus lygūs rašytojai ir tapytojai. Čia bus realizuota tikroji demokratija. Ir taip su tokiom rašliavom pasiųsti poetą… nešti savo "Medinę" lyg golgotą per sudarkytą Gediminkę iki pat LRS rūmų - lai kojų kraujas liejasi laisvai…

        Ir tada aš vėl prabudau. Pasaulyje nebuvo įvykę nieko naujo, anot Handkės, ožys ir toliau žiūrėjo į naujus vartus, kaip ožys ir žiūri į naujus vartus…Minėtieji įvykiai apsigaubė migla ir daugiau niekas apie juos nieko nežinojo.

        P.S
        Manau pribrendo reikalas išleisti kitą "Poezijos pavasarį", sudarytą tik iš baltų lapų ir grįžti į archainę nekaltybę - Tobulą Rasą. Taip mes logiškai galėtumėm užbaigti visą šitą nusibodusią PoPa-rtinę komediją. Ateinančių metų sudarinėtojams vertėtų pamąstyti dėl tokio projekto. Jį galėtų paremti kokie nors kvailiai iš ALF pagal "Nutylėtų tikrovių" programą.

        MAX KEMPINSKI