tekstai.lt

Aurelija Mykolaitytė. Kartų konflikto analizė tarpukario spaudoje ir literatūroje (2010)

b_150_100_16777215_0___images_iliustracijos_2014_kartu_konfliktas.jpg     ĮVADAS

    

     Iš laiko perspektyvos žiūrint, tarpukario Lietuvos kultūra neretai atrodo kaip vieninga, nepaliesta aštrių vidinių prieštaravimų. Analizuojant šią savitą epochą, daugiau kreipiamas dėmesys į vis intensyvėjantį spaudimą iš išorės, augančią grėsmę, jaučiant šalia nerimstančias dvi galybes – Rusijos ir Vokietijos. Apie šiuos pavojus bandyta rašyti to meto spaudoje, analizuoti įvykius, kiek tai daryti nedraudė Lietuvos cenzūra. Tačiau būta ne tik išorinio, bet ir vidinio nestabilumo, kuris leidžia kalbėti apie psichosocialinę krizę, kurią galbūt intensyvino ir išorinė grėsmė. Šis laikotarpis gana drąsiai gali būti vadinamas krizės periodu, nes justi, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, „tradicijos, kuri buvo laikoma tvirta, moralinė ar estetinė diskreditacija“ (1). To meto kultūrai apibūdinti labai tinka prielinksnis „tarp“, žymintis ne tik patį laiką, bet ir kultūrinės savimonės netolygumus, prieštaravimus. Lietuva tuo metu išgyveno tą patį, kas buvo justi galbūt visoje Europoje, kurioje vidinė įtampa pasireiškė labai stipriai: demokratija ir autoritarizmas, totalitarizmas, pilietinės laisvės ir pilietiniai karai, ekonominis, kultūrinis pakilimas ir „didžioji depresija“, avangardistiniai sąjūdžiai ir sugrįžimas prie realizmo… „Žmonių nervai buvo įtempti iki kraštutinumo“, – rašo britų istorikas Alanas J. P. Tayloras (2).

      José Ortega y Gassetas esė „Mūsų laikų tema“, rašytoje tarpukariu, šią savo gyvenamą epochą taip aptaria: „Egzistuoja epochos, kuriose mąstymo raida tęsia seniau užgimusias idėjas, ir epochos, kuriose manoma, kad netolimą praeitį reikia skubiai iš esmės reformuoti. Pirmosios epochos – tai taikingos filosofijos epochos, antrosios – karingos filosofijos, trokštančios sunaikinti praeitį savo radikaliu pranašumu. Mūsų epocha yra antrojo tipo. Sakydami „mūsų epocha“, įvardijame ne tai, kas dabar baigiasi, bet tai, kas dabar prasideda.“ (3) Būtent noras „sunaikinti praeitį“ ir buvo tas tarpukario psichosocialinės krizės ženklas, kurį, pasiremiant Peteriu Gay, knygos „Weimaro kultūra“ autoriumi, galima pavadinti sūnaus maištu prieš tėvą (4). Kaip tik šiuo laiku sustiprėja kartos savimonė, bandoma apsibrėžti, kas būdinga „seniesiems“ ir „jauniesiems“, apie tai diskutuojama spaudoje, kartų konfliktas tampa ne vieno kūrinio tema. Tarpukariu išauga karta, kuri nėra linkusi solidarizuotis su senesniąja: jaučia ne „tobulą homogeniškumą tarp praeities ir dabarties“, o „gilų heterogiškumą“ (5).

     Lietuvoje šis praeities ir dabarties vertinimų skirtingumas ypač akivaizdus: Maironio kartai „senųjų“ patirtis buvo didžiausia vertybė („Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį/ Iš kapų milžinų“), o štai Kazio Binkio karta atmeta ir pačią ankstesnės kartos kūrybą, ir jos moralinius bei estetinius idealus („Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla“). Tokie neatitikimai apima ne tik skirtingas kūrybines nuostatas, bet ir psichokultūrinius konceptus, savivokos modelius, kurie išryškėja to meto Lietuvos spaudoje ir literatūroje.

    

     MAIŠTINGI STRAIPSNIAI INTELEKTUALŲ ŽURNALUOSE

    

     Tarpukario spaudoje galima atrasti tos vidinės įtampos ženklų, kurie liudija laiko prieštaringumus. Du to meto intelektualų žurnalai – „Naujoji Romuva“ ir „Akademikas“ įžiebė diskusiją apie kartų konfliktą. Sorbonos auklėtinio Juozo Keliuočio žurnale 1933 m. pasirodo įvairių kultūros žmonių svarstymai apie kartas: savo nuomonę išsakė Martynas Yčas, Ignas Malinauskas, Paulius Slavėnas, Liudas Dovydėnas, Petras Babickas, Adolfas Valeška, Antanas Tamošaitis, Juozas Grušas, Adelė Galaunienė, Pranas Dielininkaitis, Stasys Bačkis, Grigas Valančius. Stengiamasi perteikti gyvą diskusiją, daugybės žmonių nuomones, išsakytas per du pirmadieninius susirinkimus „Naujojoje Romuvoje“. Cituojamos, galima sakyti, tik minčių nuotrupos, tačiau iš to aišku, kad problema suvokiama kaip opi ir aktuali. Diskusijos apžvalga pavadinta simboliškai „Senieji ir jaunieji“. Kalbama „jaunųjų“ vardu, oponuojant „seniesiems“, pabrėžiant, kad „jų idėjos nespėja su gyvenimu“ (6), kad būtent „senieji“ „paliko blogas tradicijas, kurių mes ne tik neturime pasisavinti, bet dar jas paneigti ir ieškoti naujų“ (7). Kritikuojama „senatvės dvasia“, kuri pasireiškia „egoizmu, konservatyvumu, išglebimu, rutina, parazitizmu, materializmu, gyvenimu iš tariamųjų nuopelnų, pataikavimo ir meilikavimo ilgesiu“ (8).

     Viena iš priežasčių, kodėl „senieji“ atrodo tokie atstumiantys, laikomas skirtingas tos kartos mentalitetas, nulemtas istorijos: „Tai dėl to, kad senieji išaugo kitų valdomi, todėl ir dabar jiems sunkiau valdyti. Todėl jaunimas jiems ir šiaušiasi, nes mato senas vertybes žlugus.“ (9) Taigi kaltinama nelaisvės dvasia, gimdanti tokią pat dvasią ir laisvės sąlygomis. „Klaikiai monotoniškas, išglebęs ir susenęs mūsų gyvenimas“ (10), – skundžiasi J. Keliuotis, vienas iš šios diskusijos dalyvių, pabrėždamas, kad „konfliktas tarp senų ir jaunų Lietuvoj eis aštryn.“ (11)

     Žurnalo redaktorius į diskusiją buvo subūręs labai įvairius kultūros žmones, kuriuos pagal amžių ne visais atvejais galima būtų pavadinti jaunais, tačiau visi jie jautė nepasitenkinimą tuo, kas vyko tarpukario Lietuvoje, ir oponavo įsitvirtinusiai tradicijai. J. O. y Gassetas minėtoje esė „Mūsų laikų tema“ tokią laikyseną vadina avangardine: „Kai mąstymas pasirenka karingąją poziciją prieš netolimą praeitį, intelektinė visuomenė skyla į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria tos visuomenės dauguma, palaikanti senąją ideologiją, kitoje – nedidelė mažuma avangardinių širdžių ir sielų, įžvelgiančių tolumoje dar neliestas sritis.“ (12) Neatsitiktinai kiek vėliau „Vairo“ skiltyse dėl „Naujosios Romuvos“ atstovavimo „jauniesiems“ buvo kandžiai įgelta: „N. Romuvos“ pasitarimuose jauniesiems stengėsi atstovauti ir pikčiausia koneveikti senuosius besijauninančios senamartės bei barzdoti papūniai, kažkaip fatališkai atitrūkę nuo gyvenimo.“ (13) Iš pirmo žvilgsnio galima būtų matyti tiesiog kitokį „Naujosios Romuvos“ ideologinį angažavimąsi, skatinusį oponuoti esantiems valdžioje tautininkams, kurių žurnale buvo publikuotas gana išsamus atsakas anksčiau spaudoje dėstytoms mintims. Vis dėlto „sūnaus maištas“ apėmė gerokai plačiau nei skirtingas ideologines stovyklas.

     Diskusiją dar labiau paaitrino Jono Balio straipsnis Vytauto Didžiojo universiteto leistame žurnale „Akademikas“, kuriam jaunasis mokslininkas (pasirašantis jau daktaru) parenka simbolinį pavadinimą „Senoji ir Jaunoji karta. Žodžiai ir Darbai“. Anaiptol neoponuojama tautininkų ideologijai, netgi pabrėžtinai cituojama tautininkiškos studentijos 1933 m. gruodžio 17 d. rezoliucija, – tiesiog netikima, kad ką nors nauja duotų valdžios pasikeitimas. „Kiaurai klaidinga būtų manyti, kad, ėmus kraštą valdyti kitai politinei grupei, kas nors iš esmės pasikeistų“ (14), – šios eilutės straipsnyje spausdinamos netgi išretintai. Ir vis dėlto „senieji“ šiame straipsnyje ypač aštriai kritikuojami: „Gerai žinomi yra daugumos mūsų senosios kartos atstovų charakteringi būdo bruožai: neryžtingumas, nepaslankumas, tai vėl naivus ir entuziastiškas romantizmas, bet kartu ir sustojimas pusiaukelėj, nebaigimas užsibrėžto darbo. Trypinėjama vietoj, aimanuojama, prisakoma gražių kalbų, bet ir vėl viskas paliekama „po senovei“, kad ir aiškiai matoma, jog reikia taisyti ir reformuoti. Dar gerai, jei bent jaučiama, jog šen ir ten „ne viskas tvarkoj“, bet dar dažniau nuoširdžiai tikima, jog niekur nieko netrūksta, „darbas eina ir tik džiaugtis reikia“, ir ko gi čia tie pramuštgalviai nori.“ (15) Straipsnio autorius vienu atgrasiausių bruožų laiko veidmainiškumą ir cinizmą, todėl ironiškai „senųjų“ klausia: „Tėveliai, kaipgi jūs reikalaujate iš mūsų idealizmo, patys kas žingsnis duodami griežtai priešingus pavyzdžius? Kaip turi jaunuomenę veikti visokios išeikvojimų aferos?“ (16)

     „Senieji“ ir „jaunieji“ J. Balio visų pirma suvokiami kaip dvasinė laikysena, o ne amžiaus kriterijus, nes ir jauni žmonės gali priklausyti ariengardo miniai: „Moką jiems pataikauti, lenkčiotis ir laižytis.“ (17) Kaip ir „Naujojoje Romuvoje“, taip ir „Akademike“ akcentuojamas visai kitoks „senųjų“ mąstymas, įskiepytas svetimųjų. Jaunasis mokslininkas tiesiai šviesiai sako: „Per daug dar rusų mokyklos raugo.“ (18) (Šiais laikais būtų sakoma sovietinio raugo – A. M. pastaba.) J. Balys gana aštriai pašiepia savo meto valdininką, kuris, „be „Segodnios“, daugiau nieko neskaito.“ (19)

     „Senųjų“ ir „jaunųjų“ konfliktas šiame straipsnyje suvokiamas kaip skirtinga psichokultūrinė savimonė, skirtingi mąstymo modeliai, neleidžiantys vieniems kitais pasitikėti. „Konfliktas tarp „tėvų“ ir „vaikų“ yra senas ir visur sutinkamas reiškinys. Tačiau jis ypač aštrus yra ten, kur susiduria dviejų skirtingų mokyklų, skirtingų kultūrų kartos. Kaip tik tokią būklę mes turime šių dienų Lietuvoje“ (20), – tvirtina VDU akademinės bendruomenės narys.

     Didžiausia problema poleminio straipsnio autorius laiko „jaunųjų“ neleidimą dirbti: „Duokit mums darbo, leiskit dirbti,“ (21) – retoriškai kreipiasi į „senuosius“. J. Balio nuomone, tai esminis visų „jaunųjų“ reikalavimas. Kaip akcentuoja J. O. Y Gassetas, pasireikšti, vykdyti savo pašaukimą siekia kiekviena karta: „Jei kiekviena karta turi savo jutimiškumą, organišką intymių polinkių rinkinį, vadinasi, kiekviena karta turi savo pašaukimą, savo istorinę misiją. Virš jos sklando griežtas imperatyvas vystyti šias menkas užuomazgas, paveikti aplinką savo spontaniškumo modeliu.“ (22) Iš J. Balio straipsnio akivaizdu, kad tarpukariu „jaunųjų“ spontaniškumo modelis susidūrė su tvirtomis „senųjų“ pozicijomis, kurios provokavo „sūnaus maištą“, kėlė pasipiktinimą, o ne tokius maištingus vertė prisitaikyti ir paklusti.

     Visą šią įtampos kupiną psichokultūrinę tarpukario situaciją labai taikliai filosofiškai apibendrina Stasys Šalkauskis 1935 m. rašytame laiške Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai (laiškas pirmąkart buvo išspausdintas tik 1982 m. „Aiduose“): „Jei pritarimas režimui daugybei inteligentiškųjų darbininkų tampa gyvenimo sąlyga, tai išviršinis prisitaikymas su visomis savo moralinėmis pasekmėmis pasidaro visuomenės buities apraiška, ypač mūsų visuomenėje, kuri neturi ilgesnių laisvų visuomeninių tradicijų. Tuo tarpu ko gero galima laukti iš visuomenės, kur viešpatauja serviliškai nusistačiusio žmogaus tipas? Valstybės gyvenime negalima rimtai pasikliauti vergų psichologija, nes dvasios vergas šiandien gali būti šalininkas, o rytoj – spardantis savo stabą maištininkas; jis negali būti visuomeninės santvarkos tvirtumo ir pastovumo garantas.“ (23) Filosofas pabrėžia, kad vergiškumo dvasia yra persmelkta ne tik Lietuvos dabartis, bet ir praeitis: „Visa jos tragiška istorija vedė šia linkme.“ (24)

     Taigi „sūnaus“ maištas prieš „tėvą“, aptartas „Naujojoje Romuvoje“ ir „Akademike“, turėjo aiškų istorinį kultūrinį pagrindą, kurio visiškai nenorėjo pripažinti į diskusiją įsitraukęs „Vairas“, ėmęsis ginti „senųjų“ poziciją. Šis žurnalas jau išreiškė „tėvų“ mentalitetą, jų mąstymą. Straipsnyje „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas“ pirmiausia akcentuojama, kad pati problema tėra „importuotas į mūsų kraštą baubas.“ (25) Kalbos apie kartų konfliktą suvokiamos kaip kiršinančios visuomenę ir nepagrįstos. Visas straipsnis yra savotiškas „Naujosios Romuvos“ ir „Akademiko“ teiginių paneigimas, siekiant kartų konflikto priežastis suvesti į vieną formulę: „Jaunųjų“ ir „senųjų“ konfliktas paaštrėja pas mus tuomet, kai atsiranda koks kandidatas į atsakomingesnę vietą, ir „konfliktas“ tęsias, kol toksai kandidatas savo tikslo pasiekia. Paskum „konfliktas“ aprimsta, iki kitas kandidatas atsiranda.“ (26) Ypač straipsnyje ginami „senųjų“ nuopelnai: „Senoji karta, gyvendama iš Lietuvos žemės, Lietuvos praeities, lietuviško sodžiaus pasemtąja stiprybe, Lietuvos vadavimą, nepriklausomybės kūrimą bei valstybės organizavimą išnešė ant savo pečių.“ (27) Aptariant „senuosius“, labiausiai pasikliaujama aukštojo stiliaus žodžiais, jų gynimas skamba kiek patetiškai. Ir visai kitas stilius pasirenkamas aprašant „jaunuosius“: ironizuojantis, pašiepiantis. Atskiros straipsnio vietos netgi primena pamfletą: „Žinoma, jaunas žmogus yra ryžtingesnis: ištraukė iš gatvės akmenį ir – bac – į langą. Ką gi, pasiryžo! Su šitokiu jaunu ryžtingumu yra glaudžiai susijusi psichologinė padėtis, kuri vulgarioj kalboj mandrumu vadinama. Kaip toj dainoj: mandras brolio žirgelis nuo rūtelių vainikėlio. Baigė jaunuolis mokyklą, o ypač jei dar gavo progos užsieny paslankinėti, – ir jis jau toks mandras, toks mandras, kad jam nebėra problemos, kurios jis nemokėtų vienu mostu išspręsti.“ (28)

     Visas „Vairo“ straipsnis labai aiškiai užima gynybinę poziciją, akivaizdžiai išreiškia „tėvo“ laikyseną. Simboliška, kad tokį atsakomąjį straipsnį paskelbė tautininkų žurnalas, perteikęs valdžioje įsitvirtinusiųjų nuostatas. Beje, pats straipsnis, skirtingai nei pirmiau minėtieji, buvo pasirašytas ne tikruoju vardu ir pavarde, o Miko Ašutinio slapyvardžiu – anonimiškumo siekis tik patvirtina „tėvų“ nenorą atvirai priimti „jaunųjų“ iššūkį, mestą jiems.

     Taigi tarpukario intelektualų spauda perteikė atvirai poliarines pozicijas: „sūnaus“ maištą ir „tėvo“ juoką, juo stengiantis įtvirtinti savo pranašumą. Visa ši abiejų pusių diskusija liudija apie įtampą kultūros gyvenime. Vis dėlto netikslu teigti, kad polemika būtų sulaukusi labai plataus atgarsio. Kita vertus, tai nebuvo ir sporadiškas tarpukario kultūros reiškinys: savotišku šių diskusijų papildymu galima būtų laikyti ne vieną tarpukario literatūros kūrinį.

    

     TĖVO IR SŪNAUS KONFLIKTO RAIŠKA LITERATŪROJE

    

     Literatūroje ši polemika įgavo simbolinį tėvo ir sūnaus konflikto pavidalą. Kaip nurodo literatūrologė Aušra Martišiūtė, pirmasis lietuvių literatūroje šį konfliktą pasitelkia Vincas Krėvė 1911 m. rašytoje dramoje „Šarūnas“. (29) Ypač „jaunųjų ir „senųjų“ susidūrimas užaštrinamas tarpukario tragedijose, – pats žanras reikalauja konfliktinių situacijų analizės, ir galbūt neatsitiktinai pasirenkama tai, kas justi to meto kultūrinėje atmosferoje.

     Pačioje Nepriklausomybės pradžioje Vincas Mykolaitis-Putinas parašo dramą „Valdovo sūnus“ (1920 m., premjera teatre 1921 m.), kurioje svarsto skirtingų kartų susidūrimo priežastis. Tėvo Krušnos valdžia paremta vergišku paklusimu, prievarta, kuriai visiškai nepritaria sūnus, užaugintas pavergtųjų, tačiau turintis stiprią laisvės dvasią: „Menka garbė – būt kraugerio sūnus!“ (30) – pareiškia tėvui Gytis. Taigi konfliktą lemia skirtingos ideologijos, viena kitai priešiškos, nes tėvas trokšta išlaikyti vergišką nuolankumą, o sūnus išsikovoti laisvę. Dramos kulminacija tampa scena, kurioje valdovas siekia savęs, kaip tėvo, pripažinimo. Sūnus, net ir žinodamas, kad prieš jį tikras tėvas, jo išsižada ir už tai yra nužudomas. Sūnus šioje dramoje suvokiamas kaip auka, išperkanti tėvo kaltę ir leidžianti prasidėti naujam laisvam gyvenimui. Tokiu siužeto posūkiu dramaturgui rūpi parodyti sūnaus maišto prieš tėvą prasmingumą. Galbūt simboliškai šiuo tėvo ir sūnaus susidūrimu buvo išreikšta istorinė kultūrinė Lietuvos situacija, kai reikėjo vaduotis iš Rusijos įtakos ir kurti savo nepriklausomą gyvenimą. Taip šią dramą interpretavo Jonas Lankutis pačiame naujojo Lietuvos atgimimo priešaušryje: pasak literatūrologo, V. Mykolaitis-Putinas netiesiogiai išreiškė „savo tautos išsivadavimo, jos dvasinio atsinaujinimo ir praeities kalčių išpirkimo idėją.“ (31)

     Jau kiek kitokie akcentai justi perdirbtoje dramoje, kurią V. Mykolaitis-Putinas pavadino „Valdovu“ (1929 m., premjera teatre 1929 m.). Ne tiek gilinamasi į sūnaus maištą ir jo vidinius išgyvenimus, kiek tampa svarbūs valdovo jausmai ir patirtys. Dramos koncepcija nesikeičia – tebelaikoma svarbi sūnaus auka, tačiau tėvas parodomas ne tik kaip žiaurus tironas, bet ir kaip labai kenčiąs žmogus, skausmingai išgyvenantis sūnaus netektį. Jo siekis prakalbinti sūnų, primenant tėvišką savo atsidavimą, – tai bandymas perkeisti kultūrinę savimonę, sugestijuojant, kad autentiška laikysena susijusi su praeitimi, tėvu: „Ar tu manai, kad aš tik žiaurus beširdis skriaudėjas? Ar tau neatėjo mintis, kad aš labai nelaimingas žmogus? Kad aš galiu mylėti?.. Kad aš galiu būti geras tėvas?..“ (32) Dramaturgas parodo gerokai didesnį nei ankstesnėje dramoje nesusikalbėjimą: tarpusavy konfrontuoja ne tik skirtingos istorijos interpretacijos (tirono ir pavergtojo), bet ir skirtingi autentiškumo- neautentiškumo modusai: vienam autentiška yra tai, kas susiję su praeitimi, tradicijos perdavimu, kitam – kas yra susiję su gyvenamojo laiko iššūkiais, vergiško paklusimo nepripažįstančia sąmone. Pasak A. Martišiūtės, V. Mykolaitis-Putinas „dramatizmą kuria, priešindamas tradicinį tapatybės suvokimą kaip kraujo ryšio su nauju – intelektiniu tapatybės suvokimu.“ (33)

     Kaip ir tokiu metu rašytuose estetikos darbuose, taip ir šioje dramoje, V. Mykolaitis-Putinas yra modernybės pusėje, tačiau anaiptol nepaneigia ir tradicijos įtakos, leidžia įsiklausyti į tėvo argumentus. Šis dramos variantas jau daug labiau perteikia tą kultūrinę atmosferą, kuri ženklina ne kovas už Lietuvos nepriklausomybę, o vidinę įtampą tarp skirtingų kartų ir skirtingų mentalitetų. Galbūt netgi bandoma suvokti „senuosius“, parodyti jų skausmingai išgyvenamą „jaunųjų“ maištą: drama baigiama senojo valdovo išprotėjimu ir mirtimi: taigi auka jau tarsi ne tik „sūnaus“, bet ir „tėvo“, abipusė.

     Panašiai, kaip ir V. Mykolaitis-Putinas dramoje „Valdovo sūnus“, Balys Sruoga „Baisiojoje naktyje“ (1935 m., premjera teatre 1936 m.) reflektuoja skirtingą istorinę kultūrinę savimonę. Tėvas Skumbinas yra paklusnus caro valdžios atstovas, viršaitis, reikalaujantis ir iš sūnaus Jurgio tokio pat paklusnumo jam pačiam: justi labai stiprus patriarchalinio principo teigimas. Sūnus, priešingai, atmeta ir valdžios, ir tėvo autoritetą – sukyla prieš tėvą kaip valdžios atstovą, reikalaudamas laisvės ir naujo sąmoningumo, o kartu tą vidinę laisvę liudija ir savo gyvenimu: pasirenka norimą profesiją, maištaudamas prieš tėvo troškimą jį matyti kunigu, gyvena su mylima moterimi be bažnyčios palaiminimo, nepaklusdamas įprastai tvarkai. Abiejų požiūriai visiškai priešingi ir, atrodo, nesutaikomi, ypač po to, kai Jurgis inicijuoja naujo viršaičio rinkimą: „Man liūdna, kad prieš tėvą eit turiu./ Drauge džiaugiuos: tai pirmas smūgis carui./ Pradžia yra. Valykime tėvynę!../ Varykim lauk senos valdžios tarnus!“ (34) Tačiau dramaturgui rūpi ne tik parodyti visišką dviejų kartų nesusikalbėjimą, bet ir artumo, supratimo siekį. „Baisiojoje naktyje“ tėvas stipriai išgyvena dėl sūnaus mirties ir suvokia jo didžiulę auką: „Jis gyvas ir šviesus kaip šimtas saulių,/ Kaip tūkstantis pavasarių skambių!/ Ne jis, bet jūs numirėliai visi,/ Kurie prieš žemišką menkystą lenkiat/ Niekingą sprandą kaip akli vergai!“ (35) Tėvas ir sūnus savotiškai šioje dramoje sutaikomas, naujumas įveikia tai, kas sena, atgyvenę. Galbūt toks simbolinis konflikto spendimas – bandymas literatūroje įprasminti „senųjų“ ir „jaunųjų“ santarvės siekį, abipusį bendradarbiavimą dėl bendro tikslo – tautos laisvės, kai ji yra pavojuje. Turint omeny dramos parašymo metus, šį kūrinį galima suvokti kaip kvietimą konsoliduotis vis stipriau jaučiant išorės pavojus.

     Skirtingai nei šiedu dramaturgai, J. Grušas (beje, dalyvavęs „Naujosios Romuvos“ diskusijoje) jau nesiekia atskleisti jokio tėvo žmogiškumo, – rodo didžiulį atotrūkį tarp kartų ir visišką negebėjimą vieni kitų suprasti. Kaip ir analizuotose dramose, taip ir tarpukariu rašytoje J. Grušo novelėje „Užgesusi žvakė“ iš rinkinio „Sunki ranka“ (1937 m.), tėvas užima stipriojo, vadovaujančiojo poziciją: yra šimto hektarų dvarelio savininkas, kurio bijo visi aplinkiniai. Novelėje siekiama atskleisti jo nežmonišką santykį su aplinkiniais: stengiantis kuo daugiau pelnyti turtų, vienas po kito išvaržomi prasiskolinę ūkininkai. Tėvas vaizduojamas kaip kitų visiškai neatjaučiantis ir nesuprantantis materialistas, kurio visos kalbos sukasi apie turtus. Tėvystę jis suvokia kaip materialinį sūnaus aprūpinimą, trokšta, kad ir sūnus priimtų tokį gyvenimo būdą. Kūriniu siekiama perteikti visišką tėvo ir sūnaus dvasinio ryšio nebuvimą, skirtingą mentalitetą: „Jaučiau, kad mudu svetimi. Visame pasaulyje svetimiausi žmonės. Artimesnis man vidury rudens lauko sutiktas nulytas nežinomas keleivis. Artimesnis nuskuręs elgeta.“ (36) Simbolinis šio konflikto sprendimas visiškai kitoks nei anksčiau analizuotų kūrinių – tėvas miršta, tarsi užleisdamas vietą gyventi likusiam sūnui, jo gyvenimo principams: sūnus iškart po tėvo mirties nusprendžia atšaukti kaimyno ūkio varžytines. Vis dėlto tarpukariu rašytoje novelėje dar justi skausmas, o tėvo prarastis anaiptol nėra suvokiama kaip išvaduojanti pagrindinį herojų.

     Jau kitokie akcentai suskamba pirmojoje J. Grušo dramoje „Tėvas“ (premjera teatre 1944 m.), kurią dramaturgas vėliau, sovietmečiu, perdirbo į „Tėvas ir sūnus“, naujojoje versijoje labiau pabrėždamas socialinį aspektą. Nors situacija visiškai ta pati, kaip ir novelėje, labiausiai norima akcentuoti sūnaus nuotaikų radikalumą ir visišką tėvo atmetimą: „Norėjau surasti kokį nors vidurį, norėjau atitaisyti tavo kaltę. Bet dabar įsitikinau, kad nieko negalima atitaisyti, jokio vidurio negali būti. Ir gyventi šitaip negalima.“ (37) Taip atsisveikinama su „tėvo“ epocha, tarpukariu: kas V. Mykolaičio-Putino ar B. Sruogos bandyta suprasti (nors ir nepateisinti), J. Grušo visiškai atmetama kaip svetima. „Senųjų“ ir „jaunųjų“ konfliktas paverčiamas daugių daugiausia socialiniu konfliktu, dramaturgas imasi moralinio teisėjo vaidmens, nėkart neleisdamas suabejoti, kas yra gera ir kas bloga. Konfliktas išsprendžiamas visišku tėvo pasmerkimu.

     Toks dramaturginis J. Grušo sprendimas epochinių lūžių metais, keičiantis valdžioms, primena vokiečių ekspresionistų užmojus XX a. pradžioje: tėvo ir sūnaus konfliktas jų dramose taip pat reiškė visišką ankstesniojo režimo pasmerkimą ir atmetimą. Lietuvių dramaturgas nesirenka tokių stilistinių priemonių, kaip vokiečių ekspresionistai, siekę rėkte išrėkti sūnaus maištą prieš tėvą, tačiau dramų koncepcija tapati: demaskuoti veidmainišką „tėvo“ moralę. Taigi kultūrinių pertrūkių laikotarpiu literatūra ypač atvirai imasi reikšti simpatijas sūnui, idealizuoja „sūnaus maištą“.

    

     IŠVADOS

    

     Suintensyvėjusi tėvo ir sūnaus konflikto analizė sietina su kultūros pertrūkiais, krizėmis, kada ypač pasireiškia mąstymo netolygumai, skirtingos kultūrinės savimonės. Vienoms epochoms labiau būdingas tradicijos adoravimas, savotiškas praeities kultas, kitoms – maištas prieš pasenusias nuostatas. Štai sovietinės stagnacijos metais prirašyta nemažai darbų, kuriuose senoji karta suvokiama kaip autentiška, išsaugojusi tradicines vertybes. Tačiau istoriniokultūrinio lūžio laiku, dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje, ir vėl pasirodo kūrinių, visiškai kitaip atskleidžiančių kartų situaciją. Pavyzdžiui, Sigito Parulskio dramoje „P. S. Byla O. K.“ (premjera teatre 1997 m.), panašiai, kaip ir prieš daugybę dešimtmečių rašiusių kūryboje‚ tėvas pasmerkiamas – taip simboliškai atsikratoma sovietinės praeities. Taigi tarpukario Lietuvoje pradėta tėvo ir sūnaus konflikto analizė anaiptol nesibaigė: tebesitęsia šiuolaikinėje kultūroje, įgaudama naujas simbolines variacijas. „Žvelgiant į tautos evoliuciją, kiekviena karta mums atrodo kaip tam tikras gyvybingumo momentas, kaip organinio jos pajėgumo tvinksnis“ (38), – reziumuoja tarpukario mąstytojas J. O. y Gassetas. Tarpukariu kūrusių lietuvių gyvybingumo tvinksniai tebejusti ir mūsų dienų kultūroje, gyvenančioje visai kitokia kultūrine savimone, tačiau tebebandančioje spręsti tas pačias problemas, kurioms angažavosi pirmtakai.

    

     1 Kavolis V. Kultūrinė psichologija. Vilnius, 1995, p. 11.

     2 Taylor A.J.P. Nuo Sarajevo iki Postdamo. Europa 1914–1945. Iš anglų kalbos vertė Antanas Danielius. Vilnius, 1994, p. 17.

     3 Gasset J.O. y. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Sudarė Antanas Andrijauskas. Iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė. Vilnius, 1999, p. 157.

     4 Gay P. Weimaro kultūra. Autsaiderių Vokietija 1918–1933. Iš anglų kalbos vertė Valdas Papievis. Vilnius, 1994, p. 126.

     5 Gasset J.O. y. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Sudarė Antanas Andrijauskas. Iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė. Vilnius, 1999, p. 160.

     6 Senieji ir jaunieji. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 147, p. 860.

     7 Senieji ir jaunieji. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 148, p. 882.

     8 Ten pat.

     9 Senieji ir jaunieji. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 147, 860.

     10 Senieji ir jaunieji. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 148, p. 883.

     11 Senieji ir jaunieji. – Naujoji Romuva, 1933, nr. 147, p. 860.

     12 Gasset J.O. y. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Sudarė Antanas Andrijauskas. Iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė. Vilnius, 1999, p. 157.

     13 „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas. – Vairas, 1934, nr. 4, p. 493.

     14 Balys J. Senoji ir jaunoji karta. – Žodžiai ir darbai, Akademikas, 1934, nr. 3, p. 54.

     15 Ten pat.

     16 Balys J. Senoji ir jaunoji karta. – Žodžiai ir darbai, Akademikas, 1934, nr. 3, p. 55.

     17 Balys J. Senoji ir jaunoji karta. – Žodžiai ir darbai, Akademikas, 1934, nr. 3, p. 54.

     18 Ten pat.

     19 Ten pat.

     20 Ten pat.

     21 Balys J. Senoji ir jaunoji karta. – Žodžiai ir darbai, Akademikas, 1934, nr. 3, p. 55.

     22 Gasset J.O. y. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Sudarė Antanas Andrijauskas. Iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė. Vilnius, 1999, p. 161.

     23 Prof. St. Šalkauskio 1935 metų laiškas prezidentui Antanui Smetonai. – Aidai, 1982, nr. 1, p. 17.

     24 Ten pat.

     25 „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas. – Vairas, 1934, nr. 4, p. 491.

     26 „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas. – Vairas, 1934, nr. 4, p. 493.

     27 Ten pat.

     28 „Senosios ir jaunosios kartos“ priešingybių baubas. – Vairas, 1934, nr. 4, p. 497.

     29 Martišiūtė A. Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis. Vilnius, 2006, p. 188.

     30 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Dramos, t. 3. Vilnius, 1998, p. 124.

     31 Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. Vilnius, 1988, p. 195.

     32 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Dramos, t. 3. Vilnius, 1988, p. 229.

     33 Martišiūtė A. Pirmasis lietuvių dramaturgijos šimtmetis. Vilnius, 2006, p. 191.

     34 Sruoga B. Raštai. Dramos, t. 2. Vilnius, 1996, p. 338.

     35 Sruoga B. Raštai. Dramos, t. 2. Vilnius, 1996, p. 400.

     36 Grušas J. Už saulę gražesnis. Vilnius, 1998, p. 28.

     37 Grušas J. Raštai, t. 1. Vilnius, 1980, p. 63.

     38 Gasset J.O. y. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Sudarė Antanas Andrijauskas. Iš ispanų kalbos vertė Rūta Samuolytė. Vilnius, 1999, p. 159.

    

     Gimtasai kraštas. 2010, t. 3, p. 25-29

 

   

kartu konfliktas
kartu konfliktas