tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Kazys Almenas (1996)

kazys-almenas
kazys-almenas
       KAZYS ALMENAS (g. 1935), pasitraukęs su tė­vais iš Lietuvos 1944 m., baigęs Nebraskos ir Nortvesterno univer­sitetus, branduolinių jėgainių inžinierius, 1968 m. apgynęs daktaro disertaciją Varšuvoje, Merilendo universiteto profesorius, suvokė gavo literatūrini pašaukimą – būti lietuviško nuotykinio romano kūrėju. Vienas pirmųjų egzodo rašytojų, išdrįsęs 1966 m. aplankyti Lietuvą, bendravęs su valdininkais ir inteligentais, ironiškai nusistebėjęs: „Sunki dar tavo letena, Džiugašvili”. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, atvyko dirbti Energetikos institute, organizavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete vadovėlių aukštosioms mokyk­loms vertimą ir leidybą, subūrė jaunų rašytojų grupelę kurti istorinei-nuotykinei literatūrai.

 

       Almenas debiutavo realistinių novelių ciklais, kurie pagal ameri­kiečių prozos pavyzdį (J. Steinbeckas) jungiasi tarsi j mažą romaną-ta pati veiksmo vieta ir laikas, tie patys veikėjai, tik skirtinga veiksmo tėkmė. Knygos Bėgiai (1965) pasakotojas – studentas, stojęs dirbti prie geležinkelio vasaros atostogų metu, seka sutiktų žmonių – azartingų kortuotojų, alkoholikų, valkatų, buvusių kalinių, keistuolių – gyvenimo istorijas. Stačiokiški dialogai, pasūdyti amerikoniškais keiksmažodžiais, šiurkščiu potėpiu piešiami brutalūs ir pikti veidai, veiksmą formuojanti agresyvi elgsena įtvirtino perdėm tikrovišką vaizduoseną, artimą amerikiečių „žiauraus realizmo” estetikai. Įvykis išsirutulioja iš žūtbūtinės priešingų charakterių sankirtos, o peizažui tenka minimalus dekoratyvinis vaidmuo. Mirtis – smogianti novelės pabaiga. Knygoje „Gyvenimas tai kekė vyšnių” (1967) ironiška inte­lektualo savistaba bei JAV studentų gyvenimo panoraminės nuotrau­kos nebeturėjo tokio skvarbaus tikroviškumo, o sakinys – rėžiančios vidinės energijos.

 

       Nuotykių romane svorio centras persikėlė iš charakterio į veiks­mą, o sakinys darėsi bėglus, nusipurtęs realistinių detalių ir individu­alizuotų dialogų krūvį. Detektyvinė fabula, pradžioj besišakojanti per kelis kontinentus XVIII-XIX a. sandūroje („Upė į rytus, upė į šiaurę”, 2 t., 1964), romane Šienapjūtė (1970) buvo sukoncentruota Lietuvos-Lenkijos valstybės teritorijoje jos padalijimo išvakarėse. Almenas sumaniai užmezga įvykį kaip tam tikrą mįslę, kuri tik pa­lengva aiškėja, lengvai rezga kliūčių ir konfliktų pinkles, išlaikyda­mas laukimo įtampą – kas gi bus toliau. Jam patinka netikėti intrigos viražai, nepajungti iš anksto apgalvotai detektyvinio veiksmo-šachmatų partijos logikai. Šaunaus „muškietininko” Mariaus dvi­kovos yra kulminaciniai veiksmo taškai, kaip ir A. Durnas ar H. Sienkiewicziaus romanuose, tik nevirsta teisingumo triumfu, nes Almeno romano herojus – samdytas žudikas profesionalas, paskerdęs galų gale ir savo klastingąjį šeimininką. Į romano teritoriją, griežtai nekontroliuojamą vieno algoritmo, patenka kone šimtinė veikėjų (tarp jų istorinės asmenybės – kunigaikščiai Cartoriskis ir Radvila, vyskupas Potockis), daugybė realių Lietuvos-Lenkijos valstybės įvykių (karaliaus rinkimai, seimelių posėdžiai), anarchijos pagraužtos bajorijos papročiai (šeimų karai, šlėktos gertynės). Istorijos duome­nys, iškylantys gana statiškais aprašymais, vis dėlto suteikia nuoty­kinio prado žaismei tam tikro kolorito ir net motyvacijos.

 

       Būdamas išeivijos bendravimo su sovietine Lietuva šalininkas, romane Sauja skatikų (1977) Almenas pagrindinio veikėjo pareigoms paskyrė Kauno milicijos seržantą, apgaubė jį įžvalgumo, padorumo ir teisingumo aureole, kuri privaloma amerikiečių policininkams -filmų herojams. Donatas Vėbra, atvykęs į JAV pas gimines pasisve­čiuoti, išaiškina itin sudėtingą Baltimorės lietuvio dingimo istoriją, netrukdomai keliaudamas per visas valstijas. Iš balso intonacijų jis nustato: kaltas žmogus ar nekaltas. Tokiai psichologinei analitikai buvo reikalingi individualizuoti balsai: nervingai ekspresyvi, angliš­komis frazėmis perpinta studento kalba, išraiškingas senųjų emi­grantų žargonas („Dėde, tu pavatčink televižioną, o aš jau pabūsiu saliūne”). Paslapties ieškojimo intriga, šiuokart gana lėta, tirštai aplipdoma sodria informacine medžiaga: industrinis Čikagos peiza­žas, gigantiški greitkeliai (keturios juostos viena kryptimi), senasis angliakasių miestas Senadorius, automobilių kapinynai miesto pakraščiuose, Merilendo universiteto skaičiavimo centras, aplipęs studentais, keturi miegamieji pasiturinčių amerikiečių namuose, lietuviškos vakaronės su košelienos bliūdais ir moderniška muzika (senieji ponai vis tiek šoka fokstrotą), šiuolaikinės mados (merginos be kosmetikos ir basos), tėvai baisisi „seksualinės revoliucijos” lais­vėmis, o naujoji karta nori spręsti savo „emocines problemas” be jokių suvaržymų. Romanas „Sauja skatikų” – informatyvus ir vaiz­dingas kelionių po šiuolaikinę Ameriką reportažas, pagrįstas detek­tyvine fabula, kurią masinė kultūra itin valdingai įdiegė į XX a. pasakojimo žanrus.

 

       Kurdamas pramoginę literatūrą, kuri kompensuotų veiksmo troškimą, glūdintį civilizacijos sukoordinuotame žmoguje, Almenas stengėsi jai suteikti rimtą informacinę bazę. Jo žodis, atlapotas įvairiausių mokslinių sąvokų, istorinių terminų ir vaizdinių klodams, buvo priešingybė V. Janavičiaus vienatoniškumui. Tačiau įvykių sūkuryje tas žodis nebespėdavo įsiurbti konkretumo syvų ir darėsi laikraštiškai skubus, protokoliškas, pasiduodamas kriminalinių ro­manų stiliaus standartams („Lietingos dienos Palangoje”, 1988).

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996

 

     

kazys-almenas
kazys-almenas