Esu turbūt daug geresnis ir profesionalesnis skaitytojas nei rašytojas. Didžiulė pasaulį ir Lietuvą kasdien užplūstanti knygų lavina nekelia panikos ar baimės, tik norą kažkaip susigaudyti tame vandenyne. Daugiausia informacijos apie naujus autorius, jų knygas susirandu, žinoma, internete. Tačiau klaidžioti po šį neaprėpiamą labirintą daugelis neturi nei noro, nei laiko, nei jėgų. Pro akis praslysta nauji puikių ar įdomių rašytojų romanai, interviu, įdomūs susitikimai ar tiesiog sensacijos. Norėdamas, kad tos žinios neišbyrėtų pro pirštus kaip smėlis, pasistengsiu keletą jų sugauti ir pateikti jums. Žinoma, tai subjektyvus pasirinkimas ir subjektyvus požiūris, tačiau galbūt šie rašiniai jus sudomins, o svarbiausia – padės susirasti gerą, neskaitytą knygą ar supažindins su dar negirdėtu rašytoju. Toks ir būtų šių pastabų ar šios kronikos tikslas.
Didžiųjų rašytojų išpažintys
Ar rašytojai žino, kas jų skaitytojai? Ko rašytojas tikisi iš skaitytojo, kaip jį vilioja (jei vilioja) ir kaip „apgyvendina“ savo tekstuose? Koks rašytojo ir skaitytojo santykis?
Į šiuos klausimus atsakymo – sąmoningai ar ne – ieško daugelis rašytojų. Tačiau nedaugelis paskiria šiam dalykui ištisas knygas. Spręsti šį keblų klausimą ėmėsi du didieji plunksnos meistrai – Umberto Eco ir Orhanas Pamukas. Anglų kalba pasirodžiusios knygos – Orhano Pamuko „Naivus ir sentimentalus romanistas“ (The Naive and the Sentimental Novelist) bei Umberto Eco „Jaunojo romanų rašytojo išpažintys“ (Confessions of a Young Novelist) kalba ir apie romano rašymo ir apie jo skaitymo meną. Minėtos knygos sudarytos iš rašytojų skaitytų paskaitų Harvardo ir Emorio universitetuose.
„Aš skaitau romanus keturiasdešimt metų, – rašo O. Pamukas, – ir iš savo patirties žinau, kad yra daugybė romano skaitymo būdų. Mes kartais skaitome pasitelkę logiką, kartais – akimis, kartais – vaizduote ar tik maža savo proto dalimi. Kartais mes skaitome taip, kaip patys norime skaityti, arba taip, kaip knyga nori, kad mes ją skaitytume, o kartais – kiekviena savo esybės dalele.“
O. Pamukas tvirtina, kad neturėtume į romaną žvelgti tik kaip į logišką, griežtą statinį, nes nepajusime džiaugsmo. Rašytojas ir skaitytojas turi išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą. Į romaną O. Pamukas žvelgia mistiko akimis: romanas turi slaptą „centrą“, iš kurio kyla „gyvenimo prasmė“. Tačiau to nereikia išsigąsti – vos tik užmezgame ryšį su geros kokybės literatūros kūriniu, mus apima džiaugsmo ir pasisekimo jausmas. Mes jaučiame, kad iš to, kaip suprantame kūrinį, daugiau sužinome apie save ir apie pasaulį.
U. Eco knyga – sudėtingesnė. Autorius teigia, kad jis yra profesionalus akademikas ir savamokslis menininkas. Todėl jo knygoje pilna semiotinių diagramų ir išnašų, tačiau tuo pat metu knyga daug žaismingesnė nei O. Pamuko.
U. Eco aptaria skaitytojo (kurį paprastai rašytojas laiko šiek tiek pamišusiu, nes šis pramanytiems veikėjams atkakliai ieško atitikmenų realiame gyvenime) ir egoizmo kupino (tai būtinas bruožas) rašytojo santykį. Tas ryšys šiek tiek agresyvus: rašytojas, pateikdamas smulkių, išsamių ir tikslių aprašymų, tuo pat metu turi mulkinti skaitytoją, išlaikyti paslaptį, o skaitytojas geriau tegu nemano, kad turi visišką interpretacijos laisvę. „Jaunojo rašytojo išpažintyse“ U. Eco rūpi ir tokie amžini literatūros klausimai, kaip tikrovės ir vaizduotės sukurtų dalykų santykis. Jis bando išsiaiškinti, kodėl skaitytojas graudinasi ir verkia dėl išgalvotų personažų, ir kiek iš tikrųjų yra realūs tokie asmenys kaip Ana Karenina ar Leopoldas Bliumas.
Šios dvi knygos – puikus ir įdomus žvilgsnis į dviejų garsių rašytojų virtuvę, jų požiūrį į literatūrą bei tikrovę. Tai nėra nuobodūs akademiniai tyrimai, greičiau jau išmintingas ir kupinas humoro pokalbis su savimi ir skaitytoju.
Sąmokslų teorija ir televizijos vilionės
Kol didieji rašytojai nagrinėja didžius klausimus ir suka galvas dėl įmantrių dalykų, paprastą skaitytoją galbūt pradžiugins žinia apie naująjį siaubo literatūros karaliaus (kai kurių sąmonėje jau beveik virtusio diktatoriumi) Stepheno Kingo romaną. Šįkart S. Kingas užsimojo iš peties ir nusprendė savaip persakyti vieną svarbiausių ir liūdniausių JAV šiuolaikinės istorijos epizodų: prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy nužudymą. Daugiau nei tūkstančio puslapių knyga vadinsis „11/22/63“. Būtent 1963-iųjų metų lapkričio 22 dieną 35-asis JAV prezidentas, pasak oficialios versijos, žuvo nuo snaiperio Lee Harvey Oswaldo rankos.
Pagrindinis knygos veikėjas – trisdešimt penkerių metų mokytojas Džeikas Epingas, pasinaudojęs draugo namuose esančiu laiko portalu, patenka į 1958-uosius metus. Apsimesdamas kitu žmogumi, jis bando nutraukti tą įvykių grandinę, kuri baigėsi prezidento nužudymu. Knygynuose naujasis romanas turėtų pasirodyti 2011 metų lapkričio 8 dieną.
O štai dar vienam didžiam rašytojui – Salmanui Rushdie romanus rašyti nusibodo. Jis susigundė televizija ir rašo scenarijų televizijos serialui. Turbūt praėjo tie laikai, kai didieji rašytojai paniekinamai šaipėsi iš televizijos. Žinoma, ji jau nebe visagalė, šią garbingą vietą užėmė internetas, tačiau sugundyti vis dar pajėgi.
S. Rushdie kuria istoriją, pavadintą „Kiti žmonės“ (Next People), pasakojimą, kuris „atspindi radikalius šiuolaikinės Amerikos visuomenės pokyčius – nuo politikos ir rasinių dalykų iki technologijų, mokslo ir sekso“. Serialą ketina rodyti JAV kabelinės televizijos tinklas „Showtime“, tas pats, kuris sukūrė žiūrovų pamėgtą „Nuodėmingąją Kaliforniją“ (Californication) su aktoriumi Davidu Duchovny.
Premijos, premijos...
Kovo mėnesį paskelbta keletas svarbių literatūros apdovanojimų. JAV Nacionalinė knygų kritikų draugija apdovanojimą už geriausią 2010 metų prozos knygą įteikė Niujorke gyvenančiai rašytojai Jennifer Egan už romaną „Galvažudžių būrio apsilankymas“ (A Visit form the Goon Squad). Šis apdovanojimas buvo kiek netikėtas, nes daugelis pergalę pranašavo ir Lietuvoje žinomam bei skaitomam rašytojui Jonathanui Franzenui už romaną „Laisvė“ (Freedom).
Jennifer Egan romanas – gan neįprasta kelionė į šiuolaikinės muzikos ir naujųjų technologijų pasaulį. Tai istorija apie žmogaus brendimą ir senatvę technologijų ir vartojimo pažeistoje kultūroje. Knyga sudaryta iš tarpusavyje susipinančių pasakojimų, o vieną jos dalių, kurios veiksmas vyksta gan niūrioje ateityje, pakeistoje nesiliaujančių karų su terorizmu, autorė pateikė kaip „PowerPoint“ programa sukurtą prezentaciją.
Lietuvoje kylant susidomėjimui arabų šalių šiuolaikine literatūra, verta paminėti ir šiomis dienomis įteikto Tarptautinio apdovanojimo už arabų prozą, dar vadinamo „arabų Bukerio apdovanojimu“, laureatus. Šis apdovanojimas buvo įsteigtas 2007 metais. Šiais metais jis įteiktas Saudo Arabijos rašytojai Rajai Alem už romaną „Balandės vėrinys“ (The Doves‘ Necklace) ir marokiečiui poetui ir prozininkui bei buvusiam Maroko kultūros ministrui Mohammedui Achaari už romaną „Arka ir drugelis“ (The Arch and the Butterfly).
R. Alem, pirmoji apdovanojimą pelniusi moteris, savo knygoje skaitytoją panardina į slaptąjį šventojo musulmonų miesto Mekos gyvenimą. Mekos kasdienybė, regima romano veikėjos akimis, – niūri: religinis ekstremizmas, prostitucija, nusikaltimai, samdomi svetimšaliai darbuotojai, engiami statybų kompanijų mafijos, griaunančios istorinį Mekos senamiestį. Šią nevilties kupiną atmosferą praskaidrina veikėjos rašomi meilės laiškai mylimajam vokiečiui.
M. Achaari savo romane nagrinėja terorizmo poveikį, tačiau ne Vakarams, o musulmonų šeimai. Jie sužino, kad jų sūnus, kurį jie manė studijuojant Paryžiuje, iš tikrųjų priklausė „al-Qaedai“, kariavo Afganistane ir žuvo kaip „kankinys“. Autorius bando parodyti, kaip ši sukrečianti žinia paveikė šeimą.
Komisijos pirmininkas, Irako poetas Fadhilas al-Azzawi teigė, kad „abi šios meistriškai parašytos knygos atskleidžia itin svarbias Artimųjų Rytų problemas. Panašios problemos buvo minimos ir daugelyje arabų pasaulį sudrebinusių protestų šūkių bei plakatų, reikalaujančių radikalių ir neišvengiamų pokyčių“.
Šios arabų rašytojų knygos kol kas nėra išverstos į jokias pagrindines Vakarų kalbas, tačiau, manau, kad vertimų, ypač į anglų kalbą, ilgai laukti neteks. Galbūt į minėtuosius autorius atkreips dėmesį ir lietuviai.
Poetinės diversijos
Socialiniais dalykais bei socialiai angažuota literatūra rūpinamasi ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europoje. Štai vienas didžiausių Vokietijos dienraščių „Die Zeit“ paskelbė naują iniciatyvą – rubriką „Politika ir poezija“. Periodiškai bus publikuojami eilėraščiai politikos tema ir politinės eilės.
Nuo vokiečių neatsilieka ir ukrainiečiai. Neseniai buvo parengta socialinės poezijos antologija „Kenkėjiškumo, diversijų ir špionažo pamokos“ (Уроки вредительства, диверсий и шпионажа), į kurią įtraukti garsių Ukrainos poetų, taip pat ir lietuvių pamėgto Serhijaus Žadano, tekstai.
Pasak antologijos sudarytojų, socialinio protesto poezija yra itin svarbi posovietinės erdvės meninės raiškos forma. Antologijos pavadinimą jie pasiskolino iš propagandinės SSRS Didžiojo teroro metų brošiūros. Sudarytojai teigia, kad taip autoriai nori perspėti visuomenę apie kylančią diktatūros grėsmę, kurią pirmieji dažniausiai pajunta menininkai. Pasak leidėjų, knygos atsiradimą paskatino „ukrainiečių rašytojų areštai, jų namuose atliktos kratos ir bandymas šioje šalyje įvesti cenzūrą.“
Pasak rusų poeto ir literatūros kritiko Michailo Aizenbergo, „eilėraščiai, nesvajojantys apie eilėraščio ribas peržengiančią poeziją, atitraukia save nuo svarbiausio (ir, tiesą sakant, vienintelio) darbo: būti viskuo ir visur. Poezija egzistuoja tarp kalbos ir kažkokios „materijos“, kurios prigimtį ji pati ir turi išsiaiškinti. Pasaulyje nuolat pučia vėjas – permainų vėjas. Poezija pirmoji sugeba tą vėją pajusti, nes oras – jos gyvavimo sfera. Ji gimininga tam laiko vėjui, „naujajam virpesiui“. Kai orai keičiasi, keičiasi ir būdai jame išsilaikyti, keičiasi judėjimo refleksai. Ir tik vėliau mes bandome suprasti: kodėl jie taip pasikeitė?
Poezija, neužimanti naujų vietovių ir vietų – kompaktiška ir patogi apžvelgti. Ji užima savą, kultūros jai skirtą, teritorijos dalį.
Tokia teritorijos dalis turi ir savo pavadinimą: rezervacija. O koks pagrindinis užsiėmimas rezervacijoje? Aišku koks: liaudies amatai.“
Su keletu bičiulių rašytojų esame kalbėję, kad šiuolaikinės socialinės poezijos antologija būtų aktuali ir Lietuvai. Galbūt jau reiktų paneigti mitą, kad šiuolaikinei poezijai ir poetams neįdomu, kas vyksta aplink. Galbūt jau reikėtų apsidairyti ir perteikti dalį mūsų šalyje susikaupusio pasipiktinimo neteisybe, kvailumu ir nelygybe eilėmis? Arba bent jau surinkti į vieną leidinį ankstesnių poetų pilietines eiles. Kaip priminimą ir kaip priekaištą.
Parengta pagal užsienio spaudą
2011-03-18