tekstai.lt

Solečnikų zuikis. Rimą Buroką prisimena Tomas Čepaitis (2008)

Rimas_Burokas_su_draugais_2
Rimas_Burokas_su_draugais_2
        Gyvą, tikrą zuikį – šis pas jį gyveno, ar kaip, tada pirmą kartą pamačiau Buroką tokį, koks jis ne tik man, bet visiems patiktų – jaukų, geraširdį, išmintingą, pailsėjusį, atrodo, su sulaužyta koja, bet šnekantį apie tai, kad laikas susitupėti, apie ką liūdėjo atversti „Trys muškietininkai“, o ne joks „Kelyje“, nors tie „Trys“ irgi, tiesą sakant, neskubėdavo stovėti kur nors balkone su kiškiu rankose, dažniau jie stovėdavo po balkonu naktį, o madam Bonasje ar Monpansje virpančiom rankutėm leisdavo jiems virvę.

        Mes įėjome pro duris – buvo, rodos, Silva, Pakštas, Žilvinas B. Tai buvo patogus, su visais patogumais, kuo patogiausias butas – Rimo patėvis, regis, buvo Šalčininkų meras. Na, ir tada, atrodo, pirmąkart apšnekėjome kažkokius svarbius dalykus – kaip gyventi, ir panašiai, be bajerių ir labai šiltai. O gal nieko nešnekėjome.

        Tą dieną nuėjome ir į aguonų lauką, bet tai atskira tema, ne itin maloni, o tuokart pabuvome gal dieną, ne daugiau. Ir su kiškiu, ir su Rimu šiltai bei be kliedesių atsisveikinom, o gal išvažiavom kartu.

 


        Černiachovskis ir Takuboku

 

        Su Rimu mėgdavome I. Takuboku – jis man šį ir nurodė, ir mes skaitydavome tą Takuboku dažniausiai ant Černiachovskio skvero akmenų – jie skyrė aikštę, ant jų sėdint buvo patogu nešališkai stebėti, kaip žmonės laukia trolikų – 1-ų, 2-ų, 4-ų, iš Antakalnio, ir net 7-o, rodos, tas jau siekė pačias Karoliniškes. Tie žmonės išeidavo kaip į sceną, ir, kol laukė, buvo pažeidžiami, ir buvo savimi.

        Iš Takuboku atsimenu tik kažką apie krabą, ir dar tai, kaip džiugiai Rimas jį deklamuodavo.

        Užtat prisimenu savo tokį norą ar svajonę: man pasirodė, kad mes galėtume, jei pasiseks, visą gyvenimą prasėdėti ant tų čiornųchauskų akmenų, beskaitydami Takuboku, ir nieks mums nesukliudys, ir Rimas sutiko, kad būtų visai neblogai, gal mūsų nieks nepastebės, jei mes įsiskaitysime.

        Ir va, aš nežinau, ar mums pasisekė – Rimas mirė beveik tokio paties amžiaus kaip Takuboku ar Černiachovskis, nežinomi architektai ištraukė iš po mūsų visus tuos akmenis ir troleibusus – dabar stotelė už skvero kampo – ir prikišo Kudirką, kurį aš be išlygų dievinu, dievinu, ir ką gi aš beprisimenu iš Takuboku, ką darė tas krabas? .. Ir, tikiuosi, nieks mūsų gerai neįsiminė ir nepastebėjo, ir nieks neparašys šiame prisiminimų tome, kaip ten buvo iš tikrųjų. Gal Takuboku parašė „Čiornyj voron, ty ne vejsia“? Ne, nepanašu, greičiau tai Černiachovskio žodžiai. Žodžiu, tyliu.



        Semaškos furgonas

 

        ...geriausias gyvenimo laikas buvo tas, kai mes dirbome Knygų bazėje Vilkpėdės gatvėje – nuėjome darbintis trise, pirmiau į kažinkokią gamyklą dar toliau už bazės, bet joje buvo truputį „za diužo“: viskas rodėsi kalkėta – kalkėti cechai, kalkėtas direktorius, kalkėti katinai kieme, ir mes iš ten išbėgome čiaudėdami.

        Man buvo, rodos, 17-ika su puse, tai Rimui kokie 23-eji, ir trečiasis buvo Baltas Liutauras – ta prasme, профессор Kazakevičius. Algos ten mokėjo 70 rublių, nemaži pinigai, palyginkite – alaus butelis – 30 kapeikų. Užtat „Daktariška“ dešra – 2 rubliai 20 kapeikų už kilogramą... Reikia susimąstyti, kam rūpi nūdien liaudies gerovė.

        Liutauras, kaip raštingas, iškart padarė karjerą – jį paskyrė kažką skaičiuoti – gal tuos knygų paketus. Na, o mes, kaip durnesni ir mažaraščiai (aš bent tuo didžiavausi), buvome paskirti ekspeditoriais. Tai reiškė, kad mes sukraudavome tuos paketus į dengtą furgoną GAZ ir išvežiodavome po visus Vilniaus knygynus. Mūsų vairuotojas buvo Semaška, kresnas, minkštų bruožų, gal baltarusis, gal lenkas, su tipiška mėlyna vilniečio darbininko berete, ir jo šypsena buvo nuostabi, net veido neprisimenu, tik tą šypseną. Mus aprengė juodais chalatais.

        O, tai buvo darbas! Geriausias mano gyvenime darbas – gulim išsidrėbę ant tų knygų, mus, kaip dabar pasakytų, „veža“, pro šalį sukasi nepaprastai gražūs Vilniaus vaizdai; prie knygyno iššokame, sunešame knygas, pasirašome kažkokias faktūras ir važiuojame toliau. Štai kur laisvė ir atsakomybė viename pakete! Paskui, pasirašius, Centriniame knygyne buvo įmanoma невзначай nugvelbti kokį A. Achmatovos tomelį iš serijos „Biblioteka poeta“ – jis buvo nepalyginamai vertingesnis dalykas nei dabar.

        Tiesa, virvelės įsirėždavo į rankas, bet iki vakaro praeidavo, be to, randai vyrą puošia. Kur atvažiavome, galima buvo nematant nujausti – iš garsų, iš grindinio pоjūčio – Pamėnkalnio, tada Komjaunimo, buvo dar grįsta bulyžniku... Lažindavomės su Rimu, kur mus atvežė, nes maršrutą težinojo Mėlynoji Beretė Semaška. Gražiausias buvo kelias į mažutį Naujosios Vilnios knygyną – kaip į kitą šalį. Darbą užbaigdavome tai Antakalnyje, tai Lazdynuose, tai Žirmūnuose. Rimas pasakodavo kažkokias istorijas apie keliones, kartais pradėdavom kokį romaną kūrinėti kartu, bet tuoj pat jį pamiršdavome.

        Pavyzdžiui, Rimo istorija, kaip atsirado hipiai Tarybų Sąjungoje: „1972 m. (tiksliai datos neatsimenu) aš atsikėliau vieną pavasarį Alytuje ir pajutau, kad ‚prasideda‛: išėjau į plentą, sustabdžiau mašiną ir sakau: ‚Į Peterburgą‛. Tuomet nieks nė nežinojo, kas tas hitchhiking ar autostopas, nors kai kurie turėjo tokias korteles, užkištas už priekinio stiklo.“ Atrodo, jis taip ir pasakė – „į Peterburgą“, o ne „į Leningradą“. Visai kitos asociacijos, lyg ir praleistas visas sovietinis laikotarpis, viliantis, kad sugrįš anas. Taip ir atsitiko, nors nelabai aš (kaip ir daugelis) tikėjausi. O ir kas sugrįžo, sunku pasakyti.

        Dabar skambinau į Knygų bazę, gal 16-etį sūnų pavyks įdarbinti... Kur ten: – Tokio ekspeditoriaus darbo pas mus seniai nebėra... Vairuotojai patys viską išnešioja. Ne tie laikai, pone...

        O kokie laikai? Ir tas Semaška – kiek jį kalbinome, nepratarė nė žodžio. Jam tada buvo gal 40 metų, „požiloj čeloviek“, o man dabar 50-imt, aš jau, žinia, „glubokij stariec“, ir jei ponia iš Knygų bazės perskaitys šias eilutes, labai prašau perduoti vairuotojui Semaškai (gal jis dar dirba – 70-ties?) didžiausius linkėjimus ir palaiminimą iš Ostra Bramos.

        Nuo Rimo ir nuo manęs.

 

        Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008.