Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 151 p.

„Visa tiesa apie Alisą Meler“ – tai nauja poetės, prozininkės, publicistės Agnės Žagrakalytės eilėraščių knyga. Netradiciška šioje knygoje tai, kad ji ne tik eilėraščių, nors taip pavadinta. Ją sudaro ir nedideli prozos tekstai. Eilėraščiai, esantys šioje knygoje, rašyti nuo 2004 metų. Jie skirtingos tematikos, juos jungia tas pats pasakojimo stilius, o prozos tekstus vienija tie patys personažai, bet skirtingi, tarpusavyje nesusiję.

Pirmojoje knygos dalyje pateikiamas vienas eilėraštis, o po to vienas prozos tekstas – toks tekstų išdėstymo principas, matyt, taip pat yra žaidimas, neleidžiantis nuobodžiauti skaitytojams, skaitantiems viską nuo pradžių. Knyga sukonstruota taip, kad jei ją skaitydamas padedi į šalį ir pamiršti, kur skaitei, siužeto linijos nereikia ieškoti, o tą patį skaityti vėl smagu. Jau pats knygos skaitymas tampa žaidimu. Ją pervertus pirmą kartą, sunku ką nors nuspėti, kažko tikėtis, tiesiog nežinai, ar skaityti nuo pradžių, ar nuo vidurio, ar šioje knygoje egzistuoja kokia nors sąsaja tarp prozos tekstelių ir eilėraščių. Įpusėjus skaityti, supranti, kad jokios tekstų išdėstymo logikos čia ir nereikia. Ši knyga ir joje esanti kūryba paremta žaidimo principais, kaip tai teigia pati knygos autorė šio leidinio viršelyje.

SIURREALIZMAS, DEMINUTYVAI. Apie prozos tekstus ir eilėraščius šioje knygoje reikėtų kalbėti atskirai. Visus eilėraščius jungia siurrealistinis vaizdavimo principas. Eilėraščių temos, idėjos ir jų forma yra novatoriški tuo, kad eilėraščių pasaulis vaizduojamas tarsi vaiko, ar naivaus žmogaus akimis, tačiau vėlgi ne visai taip, nes viskas yra matoma sarkastiškai, kartais depresyviomis nuotaikomis. Tas visuose eilėraščiuose panašaus lyrinio subjekto kalbėjimas primena naivios, bet išskirtinai originalios asmenybės kalbėjimą. Tarsi už eilėraščių slėptųsi kokia nors Amelija iš Monmartro ar Alisa Meler. Daugelyje eilėraščių kalba moteris ar mergaitė. Vartojama daug deminutyvų, eilėraščių pasaulis nors ir grubus, destruktyvus, priešiškas, dažnai gąsdinantis, lyrinio subjekto matomas kiek sušvelnintai, naiviai, į jį žiūrima ramiai, kaip į natūralų, nepakeičiamą reiškinį: „blondinas brunetą lenkia/ papsi į žolę galvos/ plasnoja pilkais plaukiukais (61 p.); „kur mažesnis nepasimauna, ištrykšta,/ pardavimui suvertą tekstą išterlioja/ dumblėtom kraujuotom žarnelėm (46 p.)“. Besikartojantys skausmo, kūnų destrukcijos motyvai yra išreikšti deminutyvais – toks kalbėjimas paryškina žiaurumą, šalia malonybinių žodžių grubioji leksika „skamba“ su dviguba jėga.

TRANSFORMACIJA, KITIMAS. Eilėraščio vyksmas dažnai nelogiškas, vaizdai kinta, realybė transformuota. Eilėraštyje ji virsta fantazijomis, galima stebėti jų kitimą, sąsajas: „raukšlių pinučiai – byrantys,/ mano mylimas gi antikvarinis,/ sidabriškai antakiai švelnūs,/ bet šiurkšti jų šerkšnota žolė (118 p.)“; „paranojos povė, kasvakar draskanti kapojanti/ kasryt ataugančias mėsas nuo mano kairiojo/ šonkaulių narvelio (112 p.)“.

Eilėraščiuose jaučiamas lyrinio subjekto gebėjimas viską matyti kitaip, originaliai, jaučiamas jo noras transformuoti realybę lyginant jos objektus su kitais netikėtais objektais – tokiu būdu įprasti jausmai, objektai, reiškiniai ar aplinka tampa visai kitokia, tai pakeičia, papildo juos gaubusias prasmes: „muzika kaip siela/ yra sudaryta iš pačių/ švelniausių, apvalių ir minkštų/ it vilna atomų (37 p.)“; „pliumpsi bulvės į puodą kaip gulbės į/ ežerą – krantas su rankenom (21 p.)“; „klampi ir raudona/ žolė – kilimėlis/ ten straksi/ dvi širdys/ pūkuotos (110 p.)“.

Realybė matoma lyrinio subjekto akimis tarsi kinta pati. Tokia minčių anarchija neturi neigiamos reikšmės, ji tiesiog būdas matyti pasaulį kitaip, būdas jį suprasti savaip. Lyrinis subjektas lyg atsietas nuo realaus pasaulio, jis gyvena susikurtame savų fantazijų pasaulyje. Jei realybė ir egzistuoja, jos interpretavimas yra pakitęs – taip nutinka dėl netikėto, netradiciško gretinimo. Daiktų pasaulis eilėraščiuose labai greitai kinta – paminėtas daiktas tuoj pat lyginamas su kitu daiktu ir taip praplečiamas reikšmių klodas, kuriamos asociacijos: „fleita, blizgi siauraklubė,/ prasčiokė šilta lumzdelė,/ ar vienkartinė žilvičio triūselė,/ išsipjauta po griaustinio (119 p.)“. Susidaro įspūdis, kad eilėraščio vaizdas kuriamas koliažo principu – vienas vaizdas „lipdo“ kitą, nesusijusį vaizdą, o šis dar kitą. Kai kuriuose eilėraščiuose žodžiai nesusieti loginiu ryšiu, jungiami ne pagal logines sąsajas, o pagal asmenines asociacijas: „boulingą mėgstančios pirštai/ slysta į šnerves storulio –/ štai riaumojantys baikeriai/ spalvotos galvytės su numeriais/ štai Odaliska tingi (62 p.)“; „užsimerkusio vyro spalvos suknelė (18 p.)“. Kalba stipriai metaforizuota, daug kur kalbama perkeltinėmis reikšmėmis: „užuolaidos rūkas ant tavo peties/ nėrinių sniegas gomurio karštis/ brūkšteli kiauto užtrauktuką/ vingrus šokis, suknelės žiedlapiai (93 p.)“.

Kūryba atpalaiduota nuo kanonų, dažnai žaidžiama ne tik eilėraščio turiniu, bet ir forma, rašoma verlibru. Eilėraščio forma grafiškai pabrėžiama – tarp strofų išskiriamos tam tikros eilutės, kitos pabrėžiamos kursyvu, iš strofų formuojamos figūros („Bubinas“), eilutės skaidomos (38 p.). Žaidžiama žodžiais, jie skaidomi, žaidžiama jų sąskambiais: „žiūrėk –/ čekšt –/ pešu ir piešiu (50 p.)“; „čirkšteli/ šmirkšteli/ šniokšteli (32 p.)“; „šals ir šals – čeža, kartoja užstrigęs CD (134 p.)“; „po barkokų lietum, po iš noro gyvent (125 p.)“; „kurgi tu kurgitu kurgi (108 p.)“; „spragsėsiu užstrigus/ užstrigus/ užstrigusužstrigus/ užstrigus ir/ nebeišjungiama (97 p.)“; „garrrrso tyla (90 p.)“; „GRUB/ LĖTOS/ istorijos/ prie spar/ čiai plinkan/ čio krūmo (41 p.)“; „dabar suksiuos ir suksiu ir/ seksiu jei seksis (96 p.)“; „svingsvingsvaigulio svingo taktu (82 p.)“. Eilėraščiai dėl to tampa panašūs į rebusus, kuriuos reikia įminti, kartą perskaityti ne visi pasiduoda. Kuriama ne tik pati tikrovė (eilėraščio pasaulis), bet ir ją apibūdinantys žodžiai: „tauriavidurė (126 p.)“; „driežiažvilgsnė (113 p.)“; „tūkstantlūpis (100 p.)“; „sustrazdėjus (32 p.)“; „šunšunio (31 p.)“. Eilėraščiuose ir prozos kūrinėliuose žaidžiama ne tik su leksika, bet ir su sintakse, nes dedami taškai, tačiau daugelis eilučių, nors ir po taško, pradedamos rašyti mažąja raide, o kableliai ir kiti skyrybos ženklai čia paklūsta kitoms taisyklėms.

Daugelyje eilėraščių kreipiamasi į skaitantįjį arba kitus eilėraščio personažus, kalbama lyg ne sau, tarsi laukiama pritarimo arba prašoma pažiūrėti tokiu pat kaip lyrinio subjekto žvilgsniu: „stokit ratu, ruoškitės,/ bučiuosimės (90 p.)“; „pone Pavlovai, pone Pavlovai, paglostykit mane be varpelio (54 p.)“; „įsikibsim į papilvę ir/ švieson išneš mus iš urvo (38 p.)“; „girdi? Ko tyli? (106 p.)“; „sustok ir įkvėpk, kad įkvėpčiau (96 p.)“. Eilėraščiuose sujungiami įvairūs kontekstai: mitinio ir šiuolaikinio pasaulio, pasakos ir realybės, sapno ir realaus, nubudusiųjų pasaulio, knyginis ir buitinis, vaiko ir suaugusiojo, pvz.: „Prozerpina prie DJ pulto (125 p.)“; „Apolonas armanio trumpikėmis (98 p.)“; „dūzgia ten cherubinų pulkai,/ sapno lubas šiurena giedantys ventiliatoriai (122 p.)“. Kontrasto principu jungiama ir pati leksika: vulgarioji leksika šalia deminutyvų arba šnekamosios kalbos elementai šalia vaizdingosios leksikos: „o atrodo, kad žliumbia, –/ ilgai ir/ graudingai (56 p.)“; „rūtuota mergystė/ ji šypsodama piešinį baigia,/ dar vieną rūtelę chna švirkštas/ ant lietuviškos plaštakos (28p.)“; „BĖK, durne tu, – smėliu/ alsuoju, smėlio sapnai atūžia ir (136 p.)“; „šąla ir šąla, „o davai – pasilaižom“, sakau/ savo vadybininkui, – odai ir apkaustų geležėlės (133 p.)“.

Prozos tekstai yra panašūs ir į komiksus, nes kiekviename iš jų yra papasakojama trumpa istorija apie tai, kaip tiem patiems personažams sekėsi tam tikrose situacijose, ką jie veikė, ką sapnavo ir panašiai – nėra istorijų tęstinumo. Kartais tų istorijų struktūra yra panaši į anekdotų struktūrą, kai akcentuojamas veiksmažodis (veiksmo svarba): „stumia Alisa per mišką karučius, dairosi susirūpinus, kol apsidžiaugia radus (26 p.)“; „eina Alisa mišku, džiaugiasi, gėlytes skina, su dviračių vagimis sveikinasi (16 p.)“; „išėjo Alisa į mišką (11 p.)“. Prozos tekstai į eilėraščius panašūs savo kontrastingumu. Kai kuriuose prozos tekstuose pasitelkiamas siurrealistinis vaizdavimas, kituose vaizduojamos paprastos buitinės situacijos, kuriose neįprastas tik gyvūnų personifikavimas ir keistų personažų dermė. Šių pasakojimų pagrindinis personažas Alisa Meler ir knygos pavadinimas „Visa tiesa apie Alisą Meler“ greičiausiai yra susiję tuo, kad knygoje pateikti Alisos Meler nuotykiai – toji visa tiesa apie ją. Žinoma, šio personažo, knygos pavadinimo ir eilėraščių lyrinio subjekto santykis gali būti interpretuojamas įvairiai, bet turbūt tiksliausia yra tai, ką sako pati autorė knygos viršelyje: „Nėra tokios Alisos Meler. [...] Tad nėra ir jokios tiesos. Pasiusčiau, jeigu nežaisčiau.“ Žaidimo logika – tai turbūt geriausias kodas, kaip skaityti ir interpretuoti šią knygą.