„Išsigandėlių eile, rikiuok!“ – knygy­nuose pasirodė Petro Tarulio prozos rinktinė „Gyvas stebuklas“. Knygos sudarytojas Albertas Zalatorius „Pa­svarstymuose tradicinio įvado vietoje“ išdėsto motyvus, lėmusius knygos išleidimą ir kūrinių atlanką: „Šiandien būtina išsivaduoti iš stereotipų: Tarulis keturvėjininkas, Tarulis suardė žmogaus paveikslą literatūroje, Tarulis sąmo­ningai laužė sakinį, Taruliu sekė trečiafrontininkai, Tarulis norėjo aukštyn kojom apversti literatūrą, bet pats anksti nutilo. Visa tai tiesa, bet visa tai tik dalis tiesos“. Tiesa ir tai, kad žurnalas „Keturi vėjai“ tapo dekoratyvia etikete. Kokie buvo nauji „reformuotos“ literatūros kūriniai? Žinome tik Kazio Binkio „100 pavasarių“, o kas atsitiko su proza? Ar ištesėjo savo pažadus „žodžiui pasiau­kavę kantrūs meisteriai?“ O žadėjo jie daug: nusigręžti nuo romantikų, sim­bolistų, „aukštastiebio“ esteizmo, mindyti pasenusius poetinio darželio gėly­nus, nusispjauti į gelmes, kurios tik arbatinio šaukštelio gilumo tesiekia. Kcturvėjininkai buvo prieš miesčionišką meną, švelniai ir atsargiai kasantį papades, ir prieš kenksmingą poetų prietarą – įkvėpimą.

      Rinktinės skaitytojas, jeigu nėra vartęs 1924 metais išėjusio pirmo „Keturių vėjų“ numerio, galės susipažinti su gąsdinančiu, iki tol lietuvių prozoje ne­regėto „modernumo“ kūriniu „Nuo­vakarių skiauterės“. Tarulis eklektiškai jungia įvairių laikų, geografinių vietų ir kultūrų ženklus: Egipto mumija telefonu kalbasi su Džordžu, kuris dūsauja dėl „manikiūruotų diplomatų smegenų“, žygiuoja Napoleono ir Aleksandro Ma­kedoniečio gaujos ir t.t. Autorius krei­piasi į visų kraštų ir amžių piliečius, tačiau jo dėmesio centre lieka tie patys poetai, prieš kuriuos buvo nukreiptas redakcijos programinis straipsnis „Žengte marš!“ Suliteratūrintame šio straipsnio variante vaizdingai aprašo­mas į „Parnaso“ viešbutį atvykęs poetų diližanas:

    

     Jie visi būtinai iš viršaus žemyn žiūrėdami, majestotingi, dievini, viešpatnūs, kad nesusiterštų „gy­venimo purvais“, eina stačiai sto­gais į viešbutį „Parnasas“, kur juos sutinka mieguista kepurė ir visus lygiai vienodai klausia:

     – Tamstai mūzos? Visam vakarui ar tik laikinai?

    

     Tarulis ironizuoja poetų „kūrybos“ įrankius: debesėlius (ir šilkasparnius, ir prastus), mėnulį, poezijos proletarą, tei­kiantį savo slėpiningą, siabrinę, liūdną, jaukią ir kitokių rūšių šviesą. Pateikia sumodernintą pasaulio istorijos varian­tą: „Ponas Nojus laivą paruošęs kelionei su kompasu rankoje laukia radio tclegramos išplaukti“. Tačiau net šiame lietuvių literatūros tradicijas ignoruo­jančiame kūrinyje į technikos pilną pasaulį veržiasi iš kaimo kilusiam bernio­kui artimi palyginimai: „telegrafo apa­ratai, kuriems dantis į dantį nepateko, iš savo burnos išgąsčio plutą (ja lengva paspringti) išėmę, stengiasi kitus ramin­ti“. Skyrelyje „Kino „Miražas“ Sacharoje“ visų spalvų „lempionai“ nenustelbia „grynakraujo“ lietuviško epizodo:

    

     Rieškučiom su kaupu smiltys bars­tytos, tarytum sodžiaus gryčia, kada Kalėdoms laukiamas klebonas. Aki­račių pasuoliai irgi rūpestingai nugeltoninti. Turbūt šiandien pečiuj duona kepa: karštas prakaitas kaktą rasoja ir aplinkui sviltom kvepia.

    

     Pripiešęs diagramų, pažaidęs su įvairiais šriftais, turinį, siužetą ir intrigą pakeitęs minčiai nepajungtu vaizdin­gumu, Tarulis pradeda kurti noveles, kupinas svajingos ramybės, lėtumo, net jausmingumo – sūnus paklydėlis sugrįž­ta į tų rašytojų gretas, prieš kuriuos ne­seniai maištavo. „Modernizmai“, kaip ir balta pudra, tepama ant raudonskruostės kaimietės veidelių, negalėjo paslėpti lietuviškos sveikatos.

     Tarulis, matyt, nepamiršo 1927 m. Kauno universitete vykusio „Keturių vė­jų“ literatūrinio teismo nuosprendžio. Profesoriai ir docentai (Mykolas Bir­žiška (teismo pirmininkas), Vincas Krė­vė-Mickevičius, Vladas Dubas ir Pranas Augustaitis (nariai) bei ekspertai – Ba­lys Sruoga ir Juozas Tumas-Vaižgantas), pasak Kazio Binkio – senatvė už rašo­mojo stalo, nuteisė šauniuosius vyrukus „sunkiesiems literatūros darbams iki gy­vos galvos“. Keturvėjininkams buvo su­teikta lengvata – po dvidešimt apeliuoti ir vėl stoti į kitos kartos literatūrinį teis­mą. Tarulis turbūt vienintelis pasinau­dojo apeliacijos teise – jo knygos pasi­rodydavo apytikriai kas dvidešimt metų: „Mėlynos kelnės“ (1927), „Žirgeliai pa­debesiais“ (1948), romanas „Vilniaus rūbas“ (1965).

     Šioje rinktinėje spausdinami visi abiejų rinkinių apsakymai. Tarulis mė­gaujasi „skaniais žodžių kąsniais“. Pir­mame apsakymų rinkinyje rašytojas at­randa savo sugebėjimą pastebėti ir at­kurti ypatingą žmogaus nuotaiką. Lie­tuviško kaimo žmogeliai Tarulio apsa­kymuose atsiskleidžia kaip paslaptingos, kenčiančios, tragiškos asmenybės. Jie dažnai ir patys nežino, kokie dideli ir baisūs pasauliai slypi jų viduje: „Jų asmens tamsiose gelmėse gimsta neaiš­kus, lyg rūkuose sutiktas nepažįstamas keleivis, vaizdas. Dienos darbai ir rūpes­niai ligšiol jų sąmonės dirvoje dygo“.

     Gimęs naujas, baugus geismas pra­žudo Šimuką („Pavasario ižas“). Tarulis naudoja sakmių ir padavimų motyvus („Viensėdy gyvena... merga. Veiduos po raudoną nusirijusį obuolį, akys – pilkų kačių nagos“), kuria gaivalingo pasau­lio viziją, kur laimingi tie, kurie „panašūs į savo tolimus praėjusių tūkstančių me­tų bočius, kurie dar neturėjo žodžių ir nemelavo vienas kitam gražiai sugal­votais sakiniais“ („Marytė jaunamar­te“).

     Pirmoje knygoje išryškėja Tarulio polinkis kurti apsakymą iš vizualinių detalių:

    

     Raudoni, gerai apnešioti kai­liniukai pečiu paspyrė sąsparą. Prie­šais kailiniukus iš sermėgaitės sta­čios apykaklės įdėmiai pravertos lūpos vėpso.

     Iš kailiniukų girdis išdidžiai:

     – Jau trečią karvelių porą prisi­pratinau.

     – Ar tu nemeluoji? – krypsta sermėgaitė kailiniukų pusėn.

     – Kad man akys išsmuktų, – trenkia ramus atsakas iš kailiniukų.

    

     („Gyvas stebuklas“)

    

     Pasakodamas toliau, rašytojas suge­ba sugrįžti priėjau aprašytų situacijų ir jas patikslinti, paryškinti naujais potė­piais.

     Detalių aprašinėjimas kartais tampa neskoninga inventorizacija (novelė „Sta­bas“). Dažnai atskiros pastraipos ski­riamos skruostams, akims, paakiams, rankoms, auksiniams dantims, kojoms, staliukams, luboms, sienoms ir t.t. Kavi­nės „Content“ (pranc. „patenkintas“) šeimininkės Izabelės portretas – „moder­nus“ moters portretas, primenantis Toulousė-Lautreco kaulėtas paryžietes. Į kino scenarijų panaši melodramatiška Izabelės gyvenimo istorija pagražinama „popieriniais ornamentais“:

    

     Iš kažkokių gelmių, švelnių klaikiai galingų bangų, kuriose kaip smulkus cukraus gabalėlis ežere tirpo, leidosi Izabelė, pamaži pamaži pradėjo kilti į vis aukštėjanti paviršių.

    

     „Mėlynos kelnės“ – įdomus rinkinys, iliustruojantis sąmoningas pastangas moderninti lietuvišką apsakymą. Tačiau jame pakankamai aiškūs ir trūkumai – perdėtas smulkmeniškumas, labai vien­prasmis ir aiškiakalbis. Perskaičius apsa­kymus, deja, lieka tik vienas galimas požiūris į veikėjo vidų – autoriaus po­žiūris.

     Antroji knyga „Žirgeliai padebe­siais“ išleista Vokietijoje. „Dipukų“ ba­rake Tarulis kuria noveles, kuriose ne­rasime nei didmiesčių griuvėsių, nei karo vaizdų – tos tikrovės, kuri supa rašytoją. Pakinta ir rašytojo stilius, ironiją pakei­čia lyrizmas. Permainų paslaptį gali atskleisti apsakymo „Paveikslas po stik­lu“ žodžiai:

    

     Tarytum nujausdamas, kad viso, kas šiandien aplinkui mane, daugiau jau nematysiu, žiūriu, sakytum į kokį paveikslą už storo ir šalto stiklo.

     Įbedu akis ir viską užmirštu.

    

     Rašytojas pamiršta skaitytoją, nes aprašinėja Lietuvos laukus, trobeles – viską, ką per keliasdešimt mylių aprėpia žmogaus akis. Prisiminus Pulgio Andriušio gamtos aprašymus, Tarulio vaiz­dai atrodo kaip blankios, pageltusios nuotraukos. Tai nėra labai prasta kūry­ba, nes kantrus skaitytojas, perėjęs per plačius laukus, susilaukia atpildo – sutin­ka žmonių „su mažais, neįvykdomais troškimais, su savo pasiilgimu kažko, kas jiems ir patiems buvo neaišku“: pie­menuką Gabrį, klebono Mamerto berną Anioką ir samdinę Ulę, miestelėną Kurkulgį. Tarulio įdomumas ir stiprybė – sugebėjimas įžvelgti žmogaus dvasios „ūkanas“, sunkiai suprantamas ir sun­kiai išaiškinamas, giliai žmoguje sly­pinčius pasaulius. Deja, rašytojas šalia kenčiančiojo būtinai turi įkomponuoti komentatoriaus paveikslą. Paprastai tai inlelektualesnis žmogus,kuris viską stebi ir filosofiškai, dažnai su geroka ironijos doze, komentuoja žmogaus menkystę ir kentėjimus.

     Antanas Vačiulaitisyra minėjęs, kad savo kartos rašytojų nelaime Tarulis lai­kė žurnalistiką. Galbūt jai Tarulis skyrė­tą laiką, kai galėjo rašyti, taisyti savo noveles ir romanus. Deja, laikui bėgant, išsikerojo silpnosios Tarulio kūrybos pu­sės. Pasak Kęsto Reikalo, Tarulis buvo geras pasakotojas ir geras stilistas, ta­čiau dažnai be saiko naudojęsis savo privalumais. Tai liudija rinktinėje spaus­dinama romano „Vilniaus rūbas“ ištrau­ka. Ilgas, 500 puslapių romanas visų rašiusią apie Tarulio kūrybą literatūros tyrinėtojų laikomas silpnu kūriniu. Originalus lietuviško Ostapo Benderio tipas vargu ar sudomins skaitytoją. Rašytojas su mokslininko aistra lyg pro padidinamą stiklą nagrinėja mažiausią detalę, fiksuoja menkiausią emocijų krustelėjimą, tačiau šis sugebėjimas daug meniškiau ir įtikinamiau atsis­kleidžia novelėse. Dėl vietos stokos rink­tinėje spausdinamas tik vienas romano skyrius.

     „Pasvarstymuose tradicinio įvado vietoje“ Albertas Zalatorius linki skai­tytojui neieškoti Tarulio prozoje to, ko nėra, matyti tai, kas yra. Atidesnis skai­tytojas turėtų pastebėti neištesėtus jau­nystės pažadus – toliau nusikalsti susta­barėjusioms literatūros tradicijoms. Tarulis vėl stoja prieš naujos kartos lite­ratūrinį teismą – šį kartą su solidžia rinktine. Kokį nuosprendį paskelbsime?

    

     Tarulis P. Gyvas stebuklas: prozos rink­tinė. Įv. str. A. Zalatoriaus. – V.; Lietuvos rašytojų sąjungos 1-kla; 1993.

    

     Naujasis židinys-Aidai, 1993 Nr. 7-8