tereskinas_Ese_Apie_Skirtingus_Kunus        Artūras Tereškinas. Esė apie skirtingus kūnus. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – 289 p.

 

        Mokslininkas mokslininkams

 

        A. Tereškino tyrimo sritis be galo įdomi – žmogaus lyties suvokimas, lyčių santykiai ir lyčių kaita. Pavertus jo tekstus paprasta kalba, daugelis nusistebėtų: „tai čia gi viskas suprantama! Aš tą žinau.“ Taip, žinom, tačiau suvokiame tai intuityviai, nesigiliname į šiuos reiškinius ir nestudijuojame jų vakarais. O Tereškinas tą daro ir labai produktyviai. Ši knyga – tai jau trečioji autoriaus minčių išraiška (viena knyga rašyta kartu su bendraautoriais).

 

        Bet jei manot, kad apie gėjus, lesbietes, transvestitus, prostitutes nėra ko rašyti mokslinių darbų, tai ir neskaitykite šios knygos. Mokslininkas rašo tiems, kas yra tolerantiški, kas atviromis akimis žiūri į visuomenėje vykstančią santykių kaitą, į socialinių vaidmenų pasiskirstymą ir kas moka eiliniame reiškinyje įžvelgti tendenciją, kuri leistų plėtoti mintį. Žodžiu, Tereškinas patiks tiems, kas širdyje yra šiek tiek mokslininkai, mokantys pamatyti tyrimo objektą ten, kur kitam būtų tik valkata.

 

        Gyvenimas paraštėse

 

        Tereškinas naudoja keletą terminų, kurie yra patrauklūs savo platumu ir pritaikymo galimybėmis, pavyzdžiui, paraštiniai asmenys. Įsivaizduokite mokyklinio sąsiuvinio lapą, paraštė suskaido lapą į dvi labai nelygias dalis. Prieš paraštę yra tarsi pagrindas, esminė lapo dalis, o už paraštės rašoma kažkas nesvarbaus.

 

        Puikiai matome, kas yra už paraštės, tačiau ten vykstantys dalykai lyg ir nesvarbūs, jie atskirti nuo pagrindinės, didžiosios lapo dalies. Paraštės sąvoką Tereškinas perkelia į visuomenę. Visuomenėje taip pat yra paraštinių žmonių, apie kurių gyvenimą žinome, tačiau nenorime apie juos galvoti. Tai jau minėti gėjai, biseksualai, valkatos, prostitutės... Vardyti galima iki begalybės. Apie „paraštinius“ įdomu žiūrėti TV laidas, tačiau visai nesinorėtų, kad jie gyventų kaimynystėje ir kasdien primintų apie savo egzistavimą.

 

        Tačiau nedėkime neigiamo ženklo prie „paraštinių“. Kiekvienas iš mūsų bet kada gali tapti tokiu. Papulsite į menininkų, advokatų ar transvestitų kompaniją ir pasijusite pašalinis, nepritampantis, palyginti su dauguma – kitoks.

 

        Gyvenimas erdvėse

 

        Dar viena Tereškino vartojama sąvoka „erdvė“ pritaikyta kasdienybėje priverčia į viską pažiūrėti kitaip.

 

        Bene aiškiausiai galima būtų suvokti erdvės sąvoką pažvelgus į tam tikras visuomenės bendruomenes, į atskirą šeimą ar į Vilniaus stoties rajoną. „<...> stočių rajonai – tai chroniško tranzito iš vieno gyvenimo taško į kitą erdvė. Todėl joje tokie stiprūs yra ilgesio, troškimo, svajonių, nuotykių, seksualinių patirčių nuotaikos ir motyvai.“

 

        Stoties erdvėje yra dar viena erdvė – seksualinė. O joje net kelios atskirų grupių erdvės: parsidavinėjantys vyrai ir moterys, „lomkes“ išgyvenantys ar „kaife“ paskendę narkomanai, į viską smalsiai žiūrintys policininkai, apsimetantys, kad nieko nemato praeiviai... Matote, kaip įdomu studijuoti kasdienybės reiškinius?!

 

        Beje, Tereškinas naudoja erdviškumą ir rašydamas šią knygą. Keliaudamas iš skyriaus į skyrių, jauti, kaip atsiduri tai mokslininko, tai paprasto žmogaus pasakojamojoje erdvėje. Viename skyriuje girdime paprasto vaikino, gyvenančio stoties rajone pasakojimą. Kitame skyriuje galime įsivaizduoti akiniuotą mokslininką, kuris gyvenimą stebi iš savo kabineto ir paprastus dalykus verčia sudėtingais sakiniais.

 

        Studijuojant vyrą

 

        Pastarasis, mokslininkas, verčia skaitytoją išmokti nemažai tarptautinių žodžių. Ar žinote, ką reiškia hegemoninis, diskursas, binarinis, dichotomija? Jeigu susidomėjote ir nebijote pasigilinti – A. Tereškinas tikrai nuves jus į kitą žmonių stebėjimo tašką.

 

        Norėtųsi aptarti kelis Tereškino studijų objektu – queer ir vyrai. Visko neatpasakosi, tad paminėsiu tik vieną mintį, kuri „užkabino“. Tereškinas, remdamasis įvairiomis apklausomis, daro išvadas. Apklausti heteroseksualūs vyrai gėjų nelaiko tikrais vyrais, nes „jiems būdingos moteriškos ydos: puoštis, maivytis, skirti daug dėmesio išvaizdai“. Tereškino pastebėjimas verčia kitaip vertinti vyrišką homofoniją: „<...> respondentas kalba apie vyriškas savybes, moteriškąsias vadindamas ydomis. Nesąmoningai išreikšta paniekinanti pažiūra į moterį yra akivaizdi.“

 

        Sunkiausia buvo suvokti queer sąvoką. Ji labai plati, nes taip pavadintas gali būti bet kuris gėjus, lesbietė, biseksualas, transvestitas ir heteroseksualas, jeigu jis ima ir vienaip ar kitaip laužo nustatytas elgesio ar kitas normas. Queer – tai engiama mažuma. Man asmeniškai šiuo žodžiu norėtųsi pavadinti visus maištaujančius paauglius, tatuiruotus verslininkus, jaunus padavėjus su „dredais“ ar mediką su auskaru lūpoje ir net vienuolę maisto prekių parduotuvėje. Tereškinas rašo, kad pasaulyje jau egzistuoja queer judėjimas. Žinojote?..

 

        Mokslininkas laužantis normalumą

 

        Už ką norėčiau Tereškinui paspausti ranką? Kad pasirinko geriausią būdą kovoti su „normalumo“ sąvoką. Jis tapo mokslininku ir tyrinėja „nenormalius“, o jo tyrimai leidžia suvokti, kad kartais vis dėlto smagiau būti marginalu, atsidurti „paraštėje“ ar pabūti nustatytas normas laužančiu queer..

 

        Įlendant atgal į stereotipį mąstymą, norėtųsi replikuoti: „kad tik Tereškinas niekuomet netaptų itin žinomas, nes Lietuvos žiniasklaida būtinai jam užkabins „gėjaus“ etiketę...“

 

        Todėl ir norisi paspausti ranką Tereškinui, kad nebijo įgyti smerkiančios etiketės ir atsidavęs studijuoja tuos, kurie tas etiketes kabina.

Įdomios jums pažinties su mokslininku, gyvenančiu stoties rajone ir rašančiu apie jūsų- mūsų kūnus.

 

        Bernardinai, 2008-05-28