Accessibility Tools

Herbaciauskas_Juozapas_AlbinasHerbaciauskas_Juozapas_Albinas       Aušra Jurgutienė, laikanti Herbačiauską modernistinio romantizmo Lietuvoje pradininku, pabrėžia jo formos unikalumą („visa, apie ką kalbama, perkošiama per ryškų subjektyvaus regėjimo tinklą, pateikiama ne tiek kaip kultūrinio gyvenimo analizė, o kaip fragmentinių įspūdžių ir pabrėžtinai subjektyvių vertinimų mozaika”), svarbiausia – menininko drąsą būti kitokiam, nei įprasta, šokiruojančiam:

 

       Iš moksliškumo (kurio nekenčiama) žengiama į laisvos individualios mąstysenos žanrinę erdvę. Herbačiausko raštuose išaugo dar Lietuvoje neregėtos minties improvizacijos, žaidžiančios poezijos ir prozos, lyrikos ir ironijos priešybių jungtimis, vizijų, sapnų, alegorinių pasakų vaizdeliais (1).

       

       Herbačiauskas iš tiesų reformavo eseistiką iš įrodinėjančios į šauksmingą bei voliuntaristinę, bet taip pat ir grožinius kūrinius, tyrinėtojos kažkodėl plačiau neanalizuotus. Įdomu, kad Viktorija Daujotytė, sudariusi prozos, esė, kritikos rinktinę „Erškėčių vainikas”, į ją neįtraukė „Lietuvos griuvėsių himno (Dainiaus simfoniško sapno)”, ekstravagancijos, ne menkesnės už keturvėjininkiškas. Negi manė, jog rinktinės autorių menkina jo siužetai, nesuprasi, priklausą dramai, lyrikai, epui, bet pirmieji tokie Lietuvoje, pirmieji pabrėžtinai simboliški ir alegoriški. Nedatuotame laiške Adomui

 

       Jakštui-Dambrauskui, kritikos straipsnius pasirašinėjusiam Druskiumi, almanacho Gabija sudarytojas ir leidėjas teigė, kad jo stilius „taip originališkas”, jog „tik aklas negali to matyti”(2). Stebino sąmoningai, neliesdamas idėjų, daugiausia patriotinių. Andrzejaus Towiariskio ir Adamo Mickiewicziaus veiktas, įtikinėjo, kad meilė svarbiau už neapykantą („Skauda man baisiai širdį, jeigu matau, kaipo apšviesti žmonės vardan Kristaus mokslo tveria neapykantos doktrinas. <...> Aš vardan Mickaus raginau prie meilės, o Jo Mylista nutarė, kad aš „norėdamas lenkams patikti”), o gilinimasis į esmes svarbiau už aktualijas. („Žmogus, kursai visur ir visados jaučia amžinasties Gaivalą, man rodos, neužsidarys vienos tik valandėlės kalinyj, nežiūrės ant gyvenimo apsireiškimų vien tik šios dienos akimis, bet jausmu ir protu stengsis apimti ko nuoiškilmingiausius dvasios apsireiškimus, niekindamas mėšlyno skudarniekius”). „Mano mistika, – irgi nedatuotas laiškas Jakštui, – visiškas atsidavimas Gaivalui (terminas nereikalingas), kursai valdo visą pasaulį-be mano aprioriškos tendencijos, kaip aš viens noriu. Geras ir piktas gaivalas = vienybė. Ir velnias, ir aniuolas pildo Dievo valią (Kristaus velnias nepergalėjo, ergo buvo tik pagunda). Nesivaržyti dogmatais! Gyventi gaivališkai (žywiolowo!!)”(3). Deklaravosi šimtaprocentiniu nietz-schišku antipozityvistu, juo būdamas, kaip minėta, tik stiliumi bei nuoširdžiai persiimta antžmogio misija. „Genijus – tai mistiškas sujungimas žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių”(4), – teoretizavo esė „Genijaus meilė”, anot Jurgutienės, manifeste, iš kurio, kaip ir iš kitų Herbačiausko raštų, iškyla „neįprastai didinga kūrėjo asmenybė, išsilaisvinusi iš materialiosios būties vergovės ir bet kokių racionalaus bei pragmatiško mąstymo stereotipų, duodanti lietuvių literatūroje pradžią maištingam prometėjizmui, tipiškam romantinės mąstysenos motyvui”(5). Mano nuomone, šauksmų ir imperatyvų junginiui, atestuojančiam didybę be realių darbų. Nors esė pavadinimas – vieneto įsipareigojimas daugumai („Genijaus meilė”), joje daug, jeigu ne daugiausia, susireikšminimų, įsivaizduotų galių keisti ir tvarkyti visumą pagal save:

 

 

       Dangaus Karžygys reiškia Amžinasties Gaivalą-Dievo Pasiuntinį-Gerdnešį, kursai netikėtai – tik vaikams piemenėliams beregint – kaipo žaibas tarp griausmų nužengia ant žemės ir apsivaržo tautiškos kančios kūnu dėlei žabangų pergalėjimo ir tautiškos dvasios, dumbluose paskendusios, išliuosavimo (6).

       

       „Dėlei <...> išliuosavimo”, tegu ir dvasios – tebeauklėjo už save mažiau apšviestus, garbindamas menininką – vedlį iš tamsos ir istorinės neteisybės:

 

       Nelaimė tautai, kuri nelaukia savo Genijaus įsikūnijimo!

       Yra kaip laivas be inkaro.

       Kaipo avinyčia be piemens.

       Kaipo kariumenas be vado.

       Kvietka be žiedų.

       Paukščiai be sparnų.

       Nelaimė <...> Todėlei mylėkim Genijų! (7)

       

       Iš „visų pusių” klausiamas, „kur gyvena – tas Genijus?”, atsako:

 

       Šitai mūsų kultūros Griuvėsiuose – kaipo prakeikta vėlė!

       Ežerų gilumoje paskandintuose Varpuose!

       Lietuvos žemelės, kraujuj lyg skepeta išmarkytos, aimanojime – miglų ir ūkanų ašarojime!

       Mūsų Gamtos audriškai gaivališkame judėjime ir tylingame – lyg miegantis kūdikėlis – atsilsėjime!

       Galiausia mūsų širdyse – kaipo aimanojantis balsas, šaukiantis: Excelsior! Excelsior!..

       ...Mylėkim tą Genijų, kurį mes visi savyj jaučiam! (8)

       

       Friedricho Nietzsche's stiliumi apoteozavo tautą, jos vadus, vertybes, labiau klasikines negu modernias, tiesiogiai nesusisiekiančias su esė „Anapus gėrio ir blogio”, „Stabų saulėlydis” autoriaus antipozityvizmu. Teisi Jurgutienė, pastebinti, kad lietuvių neoromantikų estetika – „opozicija visam tam, ką įprasta vadinti dekadentizmu -rezignuojančia, rudeniška, kalbančia apie mirtį, nuopuoli nuovargį ir bejėgiškumą kūryba”(9), neteisi, disponuodama atskiromis, išplėštomis iš konteksto deklaracijomis, įvairuojančiomis, ypač Herbačiausko atveju, tame pačiame puslapyje, o dėl perdėto efemeriškumo ir neįgyvendinamomis.

 

       „Lietuvos griuvėsių himnas (Dainiaus simfoniškas sapnas)” -formos, o ne prasmės, dar kartą pabrėžtina, unikumas. „Romovės Griuvėsiai ant Salos, vidur ežero, apsiausti pilkai geltona ūkana, lyg Mėnuo drignia prieš Audrą. Gegužinė Mėnesiena. Laikas prieš vidurnaktį. Paslaptinga Tyla”, – simbolizuoja padėtį dar sustingusią, romią, bet galinčią kiekvienu momentu, kaip būna stebukluose, sprogti, juoba kai sapnuoji. „Ant ežero bangų siūbuoja-liūliuoja margas laivelis, rūtų vainikais apipaišytas. Vidurlaivyj miega-sapnuoja Dainius-Jaunutis lyg kūdikis lopšelyj. <...> Kiek sapno, tiek laimės”, – tiksliai ir racionaliai suplanuotas chaosas, kuriame muzikuos kas norės ir kaip norės. Baltas šešėlis valso melodija bendrins melancholiją („Mano skausmo bangelės / banguoja, maudžia, vaitoja!”), Juodas šešėlis, Choro pritariamas, trauks „Pagrabinio Maršo giesmę” – simbolį nevilties, blaškymosi ir grūmojimų („Vidur nakties / iš paslapties / meldžia graudus verksmas <...> Maldaukim! / Keikim! / Šaukim! / Kaukim!”), Gerdnešys, pasirodęs ant Romovės bokšto „didelio juosvai – raudono šešėlio pavidale”, atsikreipęs „į Rytus” „triskart” pūs „į nuoragą” „didei galingu balsu” šaukdamas apie nelaimingą ne dėl savo kaltės tautą („Svetima galybė tenai viešpatauja!.. / Lietuvos idėja grabuos elgetauja”), ko­vingo meno būtinybę („Tirono sostą sudaužyk / žodžiais slapčiais / Ir piktą dvasią suvaržyk / žaibo žalčiais! / Kūgiu kalk! / Laisvės alk!”), drąsą „būti galinga, liuosa, neprigulminga”, vadus, Perkūnui trenkiant, dangui kruvinai liepsnojant, pabusiančius iš letargo:

 

       Tru -tu– tuuu!

       Kelkit, Milžinai!

       tu – tuuu!

       Karžygiai – Vadai!

       tuuu!

       Kunigai!

       Šventugnies Kūrėjai -

       Sergėjai! Tru – tu – tuuu(10).

       

       Vaidilytė, „tarytum bernelio apleista jauna mergužėlė”, vaitos apie susižavėjimą kitais, kitomis („O jūs broliai brolužėliai / Vaidilytės vienužėliai, / Kam gi neišgalėjot / ir mane apleidot, / kitą pamylėjot – / save pavergt leidot?”), savo galybę, jeigu nebūtų dėl kitos (krikščionybės?) išduota:

 

       Aš jus šiandien išvaduočiau –

       Spinduliais apvainikuočiau -

       Nuo Slibino jus apginčiau -

       Kipšą po kojų paminčiau, -

       

       (galingai) Aš Lietuvos Dievo aušrinė Grožė!

       Aš Perkūno rankoje gaisrinė Rožė!

       Aš Paukščių Takas ir Rykštė Vaivinė,

       Aš Meilės Tvanas ir Juosta Lauminė(11).

       

       Karžygys, „ugninis stulpas”, „galingai, rūsčiai” apeliuos į praeitį („Lietuva, ok! Lietuva! / Kur tavo laisvė, galybė pražuvo? / Lietuva, ak! Lietuva! / Kuri Garbės taku sujungei dvi jūri, / Kryžeivių žalčio galvą sutrynei, Priešų galybę po kojų pamynei”), dabartį („Kuom gi esi dabar tu? / Paniekinta, sužeista tiek kartų”), krikščionybės žalą laisvei („Perkūno išsižadėjai / Smūtkelį numylėjai – / Karžygius iškeikei, / Elgetas išaukštinai! / Kas gi tave gelbės, Lietuva?”), kaip ir dera krašto gynėjui, ryžtą kovai:

 

       Atsiskirk nuo Smūtkelio, kaipo Saulė atsiskyrė nuo Mėnulio – lavono!

       

       Kelkis – atsiskirk!

       Perkūnui garbę tverk!

       

       Nesą aš kardu tave atskirsiu...

       Į tris dienas tave sugriausiu

       ir iš naujo sutversiu...

       Kelkis, Lietuva!

       Mane išliuosuok!

       Garbė Perkūnui!

       Mirtis Smuikeliui! (12)

       

       Vaidila-Kunigaikštis, išsikėlęs „iš žalsvai liepsnojančios Griuvėsių ugnelės Balto Šešėlio pavidale”, maldaus susimilti „ant mūsų”, Chorui motyvą permodeliuojant į litaniją – maldą „Tėve mūsų”:

 

       – Susimilk ant mūsų!

       Mes, vergijos tamsybėn nutremti Lietuvos sūnūs, Tavas meldžiame -

       – susimilk ant mūsų!

       – Iš prakeikimo, amžiaus sutverto, pragaro, Tavęs meldžiame -

       – išvaduok mus, Viešpatie!

       

       – Ir nevesk mus į svetimų dievų pagundą, -

       – bet visados mus nuo pikto gelbėk, Viešpatie! (13)

       

       „Juodas Šešėlis ūmai, tarytum geisdamas nežinia kam atsikeršinti, o gal ir maldaujantį Varpo balsą savo keiksmo staugimu -kaukimu apveikti”, laidos tėvynę kaip laidojęs gedulingo maršo ritmu („Vidur nakties / hu! huuuu! / ant prapulties / hi! hiiii! / vėjas kaukia, staugia, – / Dievas tautą smaugia”), Baltam Šešėliui savo ruožtu toliau liūdint „Rudens Valso” melodija („Pūsk, pūsk, graudus vėjeli – / gausk, ūžk, šauk!”).

 

       Misterija baigiasi tuo, kuo ir prasidėjo – permainomis laike, sąlygojusiame stebuklą:

 

       Pradeda švisti <...> Dainius Jaunutis (lig šiolei saldžiai sapnavo, dabar gi ūmai pabudęs ir, rasi ko išsigandęs, taip graudžiai praded vaitoti aimanoti):

       

       Oi bėda man – bėda,

       kad Giltinė neėda:

       broliai manęs neapkenčia,

       garbint savo pilvus verčia...

       Tarp savųjų svetims, vienas,

       tarp svetimų ančpuolėjas –

       pergyvenau jaunas dienas,

       skausmo, vargo, nepergalėjęs (14).

       

       Paaimanavęs kaip daugumos nesuprastas ir neįvertintas, veiks kaip įkvėpė sapnas: skandinsis, tikėdamasis, kad ne veltui:

 

       Gal paukštelė -

       Gulbinėlė -

       pamylės vėlelę...

       Gal saulėtekio

       varpelis

       užgiedos raudelę (15).

       

       Herbačiauskas simbolino ir mistino susijausminęs, sykiu suvokdamas, jog daugelis jo įvaizdžių nesupras, todėl apgalvotai lyriką, patetiką bei panašius „simfonizmus” permontuodamas į satyrą:

 

       Saulė teka, o vienkart ežero bedugnėj paskandintas Varpas kyla aukštyn, tarytum vyturys iš pievos žolynų: prie jo galingai, rūsčiai, mildingai varpuojančios širdies it prilipęs ar priaugęs kybo Dainius jaunutis... Varpas kyla vis aukštyn ir aukštyn, vis varpuoja, gaudžia, šaukia... saulėtekio spinduliuose žėri tarytum Monstrancija... Bet ūmai, netikėtai, tartum Perkūno nutremtas, krinta žemyn, verksmingai dundėdamas, ežero bedugnėn... Nukrito, paskendo... Kodėl? – klausia mažas piemenėlis. – Iš gėdos – atsako jam paukštelis – nes išgirdo „maloningai viešpataujantį” garmoškų, gramofonų, katarinkų kako-fonišką balsą... Mat dar per anksti – labai, labai per anksti! Laisvė pas mus atžagareiviškai keliauja: saulėtekiui rodo nuogą pasturgalį, o saulėleidžiui -išsižiojusią gerklę (16).

       

       Kūrinyje misterijos gausiau negu ironijos, tačiau pastaroji tokia kandi, dalykiška, kad noromis nenoromis stelbia išplėstus, vienas kitą kartojančius aukos imperatyvus. „Iš ūkana apniauktos tolės (mažu iš sostapilio – tikrai nežinia, iš kokios „programiškai apribotos” vietos arba politiško tūpčiojimo platformos”) – iš tolės vėjas atpučia šitai tokį /„Blaivios, realistiškai išsipagiriojusios Lietuvos balsų Himną”. Ir lyriniame, ir satyriniame himne veikėjas girdimas, o ne matomas:

 

       BIZNIŠKAI – MEGALIOMANIŠKO TAUTOS VAISTININKO Nr.1 PUSĖTINAI STORAS BALSAS:

       Tautai per 6 amžius skaudėjo pilvelis... Aš ją išgydžiau... aš... aš... aš išmokinau tautą, kad „sveikas protas, prakilniausia mintis sveikame pilve teatsiranda”... Garbinkit mano „aš, aš, aš”! Garbinkit, seni ir jauni, maži ir dideli!..

       VAISTININKO Nr.2 BISKĮ STORESNIS BALSAS:

       Ne! mane garbinkit! Aš... aš... aš mokinu „naujausios gadynės išradimo stebuklų” ...aš... aš lavinu, kaip ir kokiu būdu gali išsiperėti vokiškos „Madhken fūr Sozialfrage” kiauše Lietuvos tikra idėja!.. Aš moku sunaudoti to kiaušo perėjimo teorijoj ex oriente sanctum lucem... <...>

       VAISTININKO Nr.5 PLONAI-STORAS BALSAS:

       Ir mane, ir mane taipgi garbinkit! Aš tautą čiepijau... nuo „religijos raupų” apsaugojau... Tauta nustojo jau svajoti apie „dvasią (tfu! pfuj!)... apie „religiją” (apage! a tfu!), (visi sykiu pradeda bartisi, paskui rietisi ir peštisi vardan 5 „aš”... Besiriedami ir besipešdami ardo ir naikina viską, ką tik ligi šiol pastatė, sutvėrė... Tauta kaip nieko neturėjo, taip nieko ir neturi, nors „prižadų pilnos kamarėlės” – o kaipgi) (17).

       

       Įvairiabalsiai vaistininkai – politinės aktualijos, juokingiausios nepakantumu viena kitai. „Maži vaikai dar lopšyj politikuoja. / Mergos su vyrais politikuoja”, – kompozicija POLITIŠKŲ MOKSLŲ DAKTARO BYLOS ATBALSIS, priminimas savęs „bepročių namuose”:

 

       – Kas šiandien drįsta nepolitikuoti? Girdėjau nepolitišką balsą! Kas drįsta. BALSAS: Aš!

       – Kas tu per „aš”?

       – Lietuvos Kanklininkas! <...> Aš Lietuvos Kanklininkas! Prisikėliau iš numirusių, idant tautą išmokinti gražiai gyventi!

       –  Aš Tamistos niekados nepažinojau ir dabar nenoriu pažinti! Tamstos vardas nelietuviškai skamba mano ausyse. O gal Tamsta koksai svetimtaučių agitatorius?.. Eik sau, Tamsta, ir netrukdyk mus!..

       – Aš, Lietuvos Kanklininkas, atėjau pirmiausia pas tave, idant išgydinti tavo ligotą vėle Kanklių galinga giesme! Kam gi mane varai laukan ? Aš Lietuvių tautos širdyj mano kanklių galingu balsu sukursiu tokią Meilę, kuri apgalės visus jos priešus ir tikrą šventą Laisvę sutvers! Mylėk mane!

       – Ar Tamsta moki agituoti už Lietuvos autonomiją? Galėtum būti mums naudingas!.. Užmokėsiu Tamistai... Tamista esi nuskuręs... badą kenti... pinigai Tamistai reikalingi.

       – Aš moku vien tik Tautybės Himną Lietuvių širdyse tverti, o trokštu vien tik Lietuvos žmonių meilės...

       – Ligotas, neproduktyviškas idealizmas! Parazitų mums nereikia (18).

       

       Idealistui neįtikinus materialisto („politikuokim, politikuokim, politikuokim! / Visa Europa žiūri ant mūsų”), BIZNIŠKAI IDEALIŠKO TAUTOS KRIAUČIAUS STORAS BALSAS džiaugsis užmovęs „Tau­tai raudonas kelnes”, I BALSAS „plonai” oponuos įvykiui po laiko („Lai gyvuoja be kelinių! Šalin kriaučių valdžią!”), II BALSAS „dar ploniau” stebėsis permaina („Dievulėliau mano, ugi kokios gražios, kokios puikios kelinaitės! <...> Tauta nesigėdins ponuliams pasirodyti ir pas karalių nuvažiuoti ir pas jį pietauti”), III BALSAS, „lyg ko išsigandęs”, konstatuos nesėkmę („Ugi Tautai kelinės pradeda smukti... jau smunka, vyručiai!”). BALSAI „įvairiausi” vėl vienas kitą pertraukinės, įrodinėdami sau esą teisūs („Per ilgos! / Svetimos! Skolintos! / Vokiečių pliudrės! / Prancūzų buksvos! Šalin jas! / Per trumpos! <...> Puikios, vyručiai!”), kol KRIAUČIAUS BALSAS praneš, kad „jau sermėgą Tautai užvilkom! Džiaugitės! Stebėkitės”. I, II ir III balsams oponuojant:

       

       Lai gyvuoja nuoga – be sermėgos! Šalin kriaučių valdžią!.. <...> Dievulėliau mano, ugi sermėga be rankovių! <...> Ir be kišenių!


       CHORAS

       Na, kaip tai? Kas gi čia atsitiko? Kur tauta kraus savo „autonomiją”, jei nėra kišenių? Kriaučiau, tu mus apgavinėji?! (visi tyli, baisiai nusiminą) (19).

       

       Išjuokta kai kas tiksliai anuomet žinota (autonomija?), autoriui negatyvaus bei nepriimtino, konstatuojama beprasmybė, tautiečiams ginčijantis dėl nuopelnų, daugiausia socialistinių:

 

       SENELIO (kursai senovės laikuose tankiai vaikštinėjo – kiūtinėjo po Žemaitiją) BALSAS:

       Kriaučius pasigėręs šposus varinėja! Varykit jį gulti! Aš Tautai duosiu tokią lazdelę, kuri tik vienu į kaktą barkštelėjimu visus kriaučius į Karžygius apvers, o priešams nugaras išpers... Eikit gulti! Išpagiriokit! Tegul jūsų svajonės bus jau

       Galas Paskutinis (20).

       

       Tauta suidealės, tai yra taps savimi, išdidi ir kitų garbinama, kai, užuot politikavusi, gerbs meną, kultūrą, vertybes, pasaulį jungiančias, o ne skiriančias. „Siauras nacionalizmas XX amžiuje – tai tikros laisvės priešas, ne tik tautiškos, bet ir ypatiškos laisvės”, -teigė esė „Genijaus meilė” autorius, kaip reta, numatęs ateitį. Kūrė laisvai, greičiausiai pagal Stanislawą Wyspiariskį, bet juo sekdamas iš labai toli: ritmais, bendriniais veikėjais. Antai lenkų dramaturgo pjesėje „Legenda” (1897), vaizduojančioje Krokuvos įkūrėjo Krako dukterį Vandą, pažadėjusią priklausyti vandenų dievams ir išgelbėjusią nuo pražūties vokiečių puolamą pilį, veikia: Piemenėlis, Jaunuolis, Kanklininkas, Choras, Dainelės, figūros, būdingos ne tik Herbačiauskui, bet ir kitiems lietuvių simbolistams.

       Stulbindamas „Lietuvos griuvėsių himnu” kūrinio autorius, matyt, nesitikėjo papiktinsiąs ortodoksus, nes susikovė su jais lyg ir per rimtai. „Tame 12-ame Nr. [Draugijos] rasi vieną straipsnelį, -žurnalo redaktoriaus 1908 01 04 laiškas Herbačiauskui, – kuriame apie Tamstos veikalus dramatiškus „Potępienie” ir „Griuvėsių himną” atsiliepiau su papeikimu. Darau tai kaipo kritikas, o ne kaipo Tamstos priešas. Asmeniškų priešų aš neturiu – bet turiu ir matomai visada turėsiu nemaž priešingų mano parsitikrinimui, kurių aš negalėsiu skaityti be pasibjaurėjimo. Deja, Tamstos „Potępienie” ir „Griuvėsių himnas” prie tokių priguli. <...> Tamsta turi talentą, ale kvailas Krakovas su savo Wyspiahskiais etc iškreipė jį. Mesk po šimts pypkių tuos lenkus! Būk tikru originališku lietuviu rašytoju, o ne lenkų pamėgdžiotoju”(21). Sušvelnino, teigdamas, kad atsiliepęs „su papeikimu”: išjuokė, gardžiuodamasis neatsargiu apsibūdinimu „genijus”, ištiktukais, tariamais kvaišalais, privalomais tariamam dekadentui:

 

       nebėr ritmo

       nebėr rimo

       nei jokių taisyklių!..

       Logika -šalin!

       Protas – lauk!

       Įkvėpimas – tfu!

       Tegyvuoja anarchija!

       Ant Homero rimtumo

       spjauk!

       Šilerio gilumo

       neniek!

       Mickevičiaus aiškumo

       bijok!

       Puškino lengvumą

       atmesk!

       Dekadentais sek!

       Hašišo ragauk!

       Popieriaus nesigailėk!

       Rašalą liek!

       Kitus šmeižk,

       save kelk

       į padanges!

       Sviets išvydęs,

       jog tu didis,

       kniūbsčias puls

       ir sušuks:

       Genijau, nors tu plikas,

       še tau vainikas!

       Užsidėk jį ant galvos,

       dainiau Lietuvos (22).

       

       Viešai pašieptas „Lietuvos griuvėsių himno” autorius replikavo laišku be datos, irgi neieškodamas žodžio kišenėje. „Atleiskit, bet Jūs, Gerbiamasis, neturit nė jokio apie literatūrą išmanymo. Geriau užsiimkit politikomanija, bet liaukitės „literatizuoti” pro suo bono <...> Aš pats geriau už Jus žinau, kad mano veikalai nėra absoliutiškai geri. Žinau ir be Jūsų dergimo, ko man trūksta! Tad klausiu Jūsų: kodėl jūs vietoj rimtos kritikos dergiat mane? <...> „Potępiene” – tai etapas mano dvasiškoj evoliucijoj... Net Krokuvos jėzuitai tą suprato. Kalbėjau su jais ir jie rimtai pasakė, kad „Po-tępienie” tai V. Dievo ieškojimas. Perskaitykit „Potąpienie” kritiką, kuri tilpo „W Przeglądze powszechnem”. Perskaitykit ir suprasit, kaip privalo elgtis kultūriškas žmogus. Jūs gi norite būti chamu. Ir ką Jūs manot įveikti tokiu chamišku būdu? Aš juk Jūsų kritikos suvis nesibijau -ir kaipo dokumentą to – nesibijojimo -neužilgo išleisiu dramą „Keršėjas”, kurioje Lietuvos klerikališką partiją taip, kaip aš moku, baisiai suironizuosiu” (23). Žadėtos dramos („Keršėjo”) neparašė, bet išleido esė rinkinį „Erškėčių vainikas”, kurio vien dedikacija – apverstas aukštyn kojom įtūžis: oponentas niekinamas jo paties tonu ir terminais:

 

       Jo Mylistai galingiausiam Lietuvos „kritikui” ir kritiškiausių „minčių” be jokio skausmo Perėtojui -Druskiui šiąją liesą, nuskurusią, šlamštišką, ligotą, mėgalomanišką, nepaklusnybe aimanojančią, dekadentišką bei modernišką Knygelę pašvenčiu, nužemintai melsdamas gerai, gerai pasūdyti ir galingiausios „kritikos” kamine puikiai išrūkinti, kad būtų skani jos liesa prasmė (24).

       

       Apie formą rinkinyje atsiliepta kaip sąlygotą visuomenės globalių pasikeitimų. „Trokštam „naujos, atnaujintos dvasios”, o vienok saldžiai mėgstam „senas, sutrūnijusias formas!” <...> Nauja dvasia, apie kurią šiandien tiek kalbama, privalo turėti naują formą. Yra tai gamtiškos harmonijos įstatymas”. Straipsnyje „Tautiškos literatūros klausime žodis” ragino kurti elitinę, misticizmu persunktą ir mistikams skirtą literatūrą („Žmogus, jei nekvėpuoja amžinasties kvapu, jei nedūsauja amžinasties dūsavimu, jei nesiilgi ilgėjimu begalinėje erdvėje paslėptų ūkanijų, kurios saules ir mėnulius, ir žvaigždes gimdo, – tasai žmogus skursta it medis, kurį „dabarties kirminai” ėda, graužia”), sukilti, nerezignuoti, tikėti, kad anksčiau ar vėliau politikavimu, materializmu bei socializmu persirgusi tauta stebins pasaulį ne fizine, o dvasios galybe – menu. Antielegišku:

 

       <...> mūsų, ypač mūsų, – lietuviška „atgimusi” poezija privalo būti audriška! Jos priedermė – budinti miegalius, sujudinti apjakusią dvasią, tverti naujo, gražesnio gyvenimo pavyzdį, o ne dar labiau (rasit jau amžinai) migdinti apipelėjusias miegalių sielas! (25)

       

       Orientuodamasis į veiklą, daugiau dvasiną negu visuomeninę, atsiribojo, nežymiai, bet vis dėlto taip, nuo utopijos pagerinti pasaulį sukilimais bei revoliucijomis. Reikia tobulinti save, individą, o tik paskui žiūrėti bendruomenės. Tobulinti, būnant kūrėju, vadinasi, nesekti dauguma: „Tikras poetas nesibijo išreikšti savo individuališkus jausmus savo individuališka forma, nors jį „ponai daraktoriai” išpravardžiuotų „dekadentu”, „ekskomunikuotu modernistu” ir t.t.” „Erškėčių vainiko” autorius Nietzsche's dvasia nurašė į senienas visą egzistuojančią literatūrą („Mūsų „jauna” poezija!.. Nuobodu skaityti tos mūsų „jaunos” poezijos veikalus: miegas stačiai marina! <...> Mūsų prozaiški raštai... Tas pat formos vienodumas, senumas, ta pati begalinė monotonija! <...> Mūsų vadinamieji „kritikai” taip jau apjako, kad suvis nemoka suprasti, jog kritika – tai mokslas, labai sunkus mokslas (anaiptol ne „sportas”), nes kritikas privalo būti kur kas labiau išlavintu negu dainius, literatas, paišytojas”), siūlydamas, kaip ir jo didysis įkvėpėjas, anormas („Mūsų literatūroje viešpatauja vadinamasis „populiariškas šablonas” – maniera, kuri kenkia individuališkam minties ir jausmo apsireiškimui, išsiplėtojimui! Yra tai sui generis literatiškas biurokratizmas: rašyti taip, kaip nutarta, by tik ne kitaip, nes lietuviai lietuvio (tegul Viešpats Dievas saugoja / gali nesuprasti”), skirtas, žinoma, ne valstietijai:

 

       Beveik visi mūsų rusėjai tveria vien tik liaudišką („ludoivą”) literatūrą, giliai persitikriną, kad tai tautiška literatūrai Ir štai atsirado qui pro ąuo... Ūkininkams viską, o šviesuoliams špygą! Šviesuoliai, savo „aš” išsižadėję, rašo knygas liaudies „labui” ir badu stimpa, o liaudis tų knygų nebeskaito ir tik, šnapselį išgėrę, varo šviesuolius „kiaulių ganyti”'... <...> Laikas jau permainyti tragikomiškas gyvenimo aplinkybes. Laikas jau sutvarkyti tautiškas darbas pagal naują dvasią – taip, kad visi galėtų tą dirbti, ką myli, ačiū savo pašaukimui! Ne vien tik „populiariškas penas” Lietuvai yra reikalingas; Lietuva rasit dar labiau trokšta „nepopuliariško” peno! (26)

       

       Herbačiauskas nubrėžė nuostatas, kurias kiti ankstyvieji modernizmo estetikai varijavo, bet esmingiau nekeitė. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė irgi negailestingai atmetė visa, kas esą parašyta be įkvėpimo, švietėjiškais tikslais („visas tas rašymas 9/10 dalyse -tai vien visuomenės darbas. Supraskime, kad visa tai, kas vadinasi pas mus literatūra, Vokietijoj arba ir pagaliau Lenkijoj būtų (išmetus didelę dalį laukan / tik liaudžiai skaitymėliai”), įtikinėdama ne kartotis ir kartoti jau daugelio pasakyta, o ieškoti nežinomo bei netrafaretiško:

 

       <...> kadangi žmogus ant vietos stovėti negali ir, atgyvenęs vienas formas, ieško kitų, išsėmęs sielą lig dugno, trokšta naujo įkvėpimo, tai ir matome -žmonijos genijai kreipiasi jau į kitą pusę. Randasi troškimas ko nors gilesnio, negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neišaiškinamo, aukštesnio, mistiško (27).

       

       Šatrijos Raganai menas – atsiplėšimas nuo tikroviškumo, įsivaizdavimas gyvenimo po mirties, imperatyvas melstis bei kontempliuoti:

 

       Dailė gi nėra šalta liudytoja žmogaus apsireiškimų ir nejautri faktų skait-liuotoja. ]i kad ir įsidėmėja tuos faktus, tai šaukia nuo jų aukštyn, iš kasdieniško pilkumo į saulėtas idealų šalis; ji sako apie tai, kas turi būti, ji nurodo tai, kas nepasiduoda valandos nuomonėms, viešpataujančiai madai – kas yra nepermainoma, kas yra amžina, kas yra visados tiesa. Dailė žiūri į viską sub specie aeternitatis (28).

       

       Ignas Šeinius į meną žvelgė kaip į aukštumą, kurią pasiekia tik išrinktieji („Daugybė vien požemėm slankioja ir aplaužytais sparnais paviršių dirvų brūžuoja <...> Bet ateina žmonės, reti, nesulaukiami, netikėti. Sukuria jie laužą ant tos dirvos ir geležinius vergijos pančius sutirpina. Pamatoma tada, jog gražus pasaulis ir akį vilioja jo slėpiniai”), aukštumą, nuo kurios žvelgiant pasaulis abstraktėja:

 

       Jis portretams ėmė tik modelius, o piešė save, savo sielą. Todėl portretų, kaipo objektyvių, kurie pilnai atvaidintų modelį, pas jį nėra. Jam buvo reikalingi simboliai. Ir tais simboliais jis atidengė savo dvasią... (29)

       

       Iki Pirmojo pasaulinio karo svarbiausi laikotarpio estetikai buvo gana vieningi, kad reikalingas tikrovę pagal filosofines, politines nuostatas perkuriąs, taigi susigalvotas, nebepaisąs motyvuotų charakterių menas. Teliko nuostatą įgyvendinti.

 

        ____________________

 

       (1) Aušra Jurgutienė, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 97.

       (2) A. Jakšto-Dambrausko ir J. Herbačiausko laiškai, – Naujoji Romuva, 1938, Nr. 9, p. 227.

       (3) Ibid., p. 225.

       (4) Juozapas Albinas Herbačiauskas, Erškėčių vainikas, Vilnius, 1992, p. 223.

       (5) A. Jurgutienė, op. cit, p. 117.

       (6) J.A. Herbačiauskas, op. cit., p. 223.

       (7) Ibid., p. 226.

       (8) Ibid.

       (9) A. Jurgutienė, op. cit., p. 86.

       (10) J.A. Herbačiauskas, Lietuvos griuvėsių himnas, – Gabija, Krokuva, MCMVII, p. 54. (11) Ibid., p. 56-57.

       (12) Ibid., p. 63.

       (13) Ibid., 64-66.

       (14) Ibid., p. 68-69.

       (15) Ibid., p. 69.

       (16) Ibid., p. 69-70.

       (17) Ibid., p. 71-72.

       (18) Ibid., p. 73-74.

       (19) Ibid., p. 76-77.

       (20) Ibid., p. 77.

       (21) A. Jakšto-Dambrausko ir J. Herbačiausko laiškai, p. 228.

       (22) A. Jakštas, Mūsų naujoji poezija (1904-1923), Kaunas, 1924, p. 360-361.

       (23) A. Jakšto-Dambrausko ir J. Herbačiausko laiškai, p. 248.

       (24) J.A. Herbačiauskas, Erškėčių vainikas, p. 23.

       (25) Ibid.,p. 61.

       (26) Ibid., p. 69.

       (27) Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Lietuvoje, – Raštai, t. 4, Vilnius, 1998, p. 154. (Pirmoji publikacija: Sofija Čiurlionienė (Kymantaitė), Lietuvoje: Kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją, Vilnius, 1910, p. 55.)

       (28) Marija Pečkauskaitė, „Mintys apie dailę”, – Viltis, 1910, Nr. 65, p. 2.

       (29) I. Šeinius, „Adomas Varnas Rikkers. Siluetas”, – Metraštis-Almanachas Švyturys su kalendorium 1913 m., Vilnius, 1912, p. 136.


       Janina Žėkaitė. Modernizmas lietuvių prozoje. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.