„Kas tiki tauta, tas pamatys kažką geresnio, negu kad „harpija“, „tironas“, „šuva“ ir t. t. Ir dėl to skausmingai šypsausi...“ (1) – XX a. rašė Juozapas Albinas Herbačiauskas (Józef Albin Herbaczewski). Žinome jį kaip vieną ryškiųjų meno pasaulio figūrų XX a. pr. Krokuvoje ir prieškario Kaune, lietuvių kolonijos Krokuvoje gyvąjį sidabrą, rašytoją, pirmojo mūsų literatūros almanacho sudarytoją ir modernizmo pradininką lietuvių literatūroje, publicistą, literatą, rašiusį lietuvių ir lenkų kalbomis, visuomenės veikėją. Sykiu – kaip gan ekscentrišką, dažnai pernelyg tiesmuką, nuoširdų ir nepatiklų, ambicingą idealistą... Šiandien skaitytojui Lietuvoje ir Lenkijoje daugiau ar mažiau pasiekiamos jo knygos lietuvių: „Erškėčių vainikas“ (1908) ir „Dievo šypsenos“ (1929), bei lenkų kalbomis: „Odrodzenie Litwy wobec idei polskiej“ (1905), „Potępienie. Tragedya duszy na pustyni kłątwy i wygnania“ (1906), „I nie wódź nas na pokuszenie… Wizerunki dusz współcześnie wybitnych na tłe myśli dziejowej“ (1911), „Głos bólu. Sprawy odrodzenia narodowego Litwy w związku ze sprawą wyzwolenia narodowego Polski“ (1912), „Amen. Ironiczna nauka dla umysłowo dojrzałych dzieci (1914), Litwa a Polska. Rozważania na czasie“ (1921), „O Wilno i nie tylko o Wilno“ (1922). Pastarųjų dauguma mūsų skaitytojų dar nežino. O gaila, mielieji... Užtat turime progos pakalbėti apie J. A. Herbačiauską kaip apie vieną ryškiausių prieškario Kauno meno aplinkos asmenybių, įdomių, originalių straipsnių Laikinosios sostinės kultūros spaudoje autorių, neramią „Konrado“ kavinės sielą. Krokuva ir Kaunas – du miestai, palikę ryškiausius įspaudus rašytojo kūrybos kelyje.
***
Juozapas Albinas Herbačiauskas gimė 1876 m. spalio 20 d. Suvalkijoje – Lankeliškių parapijoje, Stolaukėlių sodžiuje, Kajetono ir Marijos Magdalenos Linkaitės šeimoje. Šeimoje augo du broliai, Juozapas Albinas ir Boleslovas Feliksas (kitaip Szczęsnas), taip pat rašytojas, išvertęs į lenkų kalbą lietuvių apsakymų rinktinę. Abu mokėsi Marijampolės gimnazijoje. J. A. Herbačiauskas vėliau pasakos bičiuliui J. Keliuočiui: „Gimnazijos mokslą ėjau valdžios lėšomis, nes gerai mokiausi. (…) Iš šeštos klasės buvau pavarytas už laikymą pas save nelegalių knygų. Tokių knygų aš daug turėjau ir daug jų skaičiau. (…) Padarė kratą. Rado uždraustų knygų. Išdavė vilko bilietą ir atidavė žandarų globon. (…) žandarai pareikalavo, kad išvažiuočiau iš Marijampolės”. (2) Iš gimnazijos pašalintas 1894 m., nuvyko į Varšuvą, kur viename saldainių fabrike dirbo buhalterio padėjėju. Bet tuo pasitenkinti nenorėjo, tad slapta perėjo sieną Silezijos krašte ir nuvyko į Krokuvą (1896 m.). „Čia tuoj nuėjau į policiją ir pasisakiau, kas esąs. Austro-Vengrija globojo politinius rusų pabėgėlius. Todėl nesipriešino, kad aš Krokuvoj apsigyvenčiau“. (3) Krokuvoje J. A. Herbačiauskas – iš pradžių laisvas Krokuvos Jogailaičių universiteto klausytojas, menininkų kabareto „Žaliasis balionėlis“ dalyvis, originali Krokuvos bohemos figūra. Anot M. Biržiškos, buvo ir lietuvių studentų vedlys: „Vienam kitam lietuviui menininkui ar studentui Krokuvoje bestudijuojant, savo tautiečiams, Krokuvos „naujokams“, visų ten žinomas ir visur besisukinėjąs judrusis Juozas [Herbačiauskas] pats savaime virsdavo čia keliarodžiu, juos įvesdavo į lenkų tarpą“. (4) Taip pat jis dalijosi savo biblioteka – turėjo itin daug „prolietuviškų“ spaudinių, carizmo uždraustų lietuviškų leidinių. Vėliau rašytojas būtent šio – audringo ir pakilaus laiko labiausiai ilgėsis. O jo išraiškingas ištarmes ,,Konrado“ kavinėje lydės rečitalių „Žaliajame balionėlyje“ nostalgija... Kaip lietuvis tuomet atsirado minėto kabareto scenoje, iš kur, retas kuris krokuviškis numanė, tačiau jau po pirmųjų vakarų jo prozos „numeris“ tapo tradiciniu programos punktu. „Su savo plieno spalvos dvieiliu švarku, kaklą apvyniojęs juoda senamadiška kaklaskare, Herbačiauskas išeidavo į estradą ir dainingu lietuvišku akcentu skelbė ilgas prakalbas, kuriose juste jautėsi, kad jam kažkas labai labai rūpi; tačiau kas, klausytojo mintis negebėjo sugauti. Įprastai pradėdavo nuo pasisveikinimo žodžiais „šukur-mukur“, kas, kaip tame garsiame anekdote apie negrų pasisveikinimą, esą panašu į lietuviškai „Sveikas, svetimšali!“, o po to kalbėdavo, kalbėdavo...“(5) „Nuo „Žaliojo Balionėlio“ laikotarpio tapo viena iš populiariausių figūrų Krokuvoje. Priėmė jį kaip savą. (...) Parašė porą įdomių knygų (...): „Amen“ ir „Nie wódź nas na pokuszenie...“ Gyveno su mumis visais kaip su broliais. Nebuvo galima įsivaizduoti Krokuvos be jo garbanų, be jo kaklaskarės ir dvieilio švarko“(6) Nuo 1912 m. iki 1923 m. jis – pirmasis Jogailaičių universiteto istorijoje lietuvių kalbos kurso lektorius. Šiuo metu J. A. Herbačiauskas taip pat rašė daug straipsnių apie lietuvių literatūrą, folklorą, tautinį judėjimą žurnalams „Museion” ir „Świat Słowiański”, skaitė apie tai pranešimus, dalyvavo diskusijose. 1919-1920 m., skambant Lietuvos ir Lenkijos rapyroms, J. A. Herbačiauskas apsilankė Kaune bei Vilniuje, o 1923 m. rugpjūtį su žmona grįžo į tuometę Laikinąją sostinę ilgesniam laikui.
Taigi, mielieji, kokius jo pėdsakus mena Kauno gatvės? Užsukę į dabartinį ,,Metropolį“, galime įsivaizduoti, kaip ir kokios čia vyko J. A. Herbačiauskų šeimos sutiktuvės. Dabartiniame KTU Tarptautinių studijų centre nuo 1925 m. rugsėjo 1 d. rašytojo paskaitas apie lenkų literatūrą lankė V. Katilius, J. Aistis, A. Miškinis... Netyčia užklydę į Gedimino gatvės namą nr. 24, būsime beveik svečiuose – čia gyveno Herbačiauskai. Tiesa, glaudėsi mažame butelyje, nes didelio, respektabilaus namo rašytojas taip ir neįsigijo. O kadaise Baltąja Gulbe vadintos Kauno Rotušės salė, kas žino, gal ir atsimintų liesą, aukštoką brunetą „žaibais blyksinčiomis akimis“, juodą peleriną, plačiabrylę skrybėlę ir visas miesčioniškas damas, ėjusias klausyti (kokia atrakcija!) „atvykėlio raganiaus“ paskaitų. Va kaip tik proga pasmalsauti kiekvienam, šį tą girdėjusiam apie J. A. Herbačiauską Kaune: kaip ten iš tiesų buvo su tomis kalbomis apie spiritizmą, demonologiją, kur čia humoras, o kur rimtybė ir kodėl rašytojas mėgo burti iš delno jaunoms ir patrauklioms studentėms? Ar jį pakanka laikyti keistuoliu magu, ar vis dėlto jo veikloje bei kūryboje slypi rimtesni dalykai? Anot J. Keliuočio: „Pradžioj, neturėdamas nei pastovaus darbo, nei pragyvenimo šaltinio, slegiamas vienatvės izoliacijos, visuomenės indiferentizmo ir materialinio skurdo, [Herbačiauskas] ėmė savo paskaitose ir pasikalbėjimuose skelbti okultizmo, astrologijos ir kabalistikos „atradimus“. Miesčioniška visuomenė juo iš karto susidomėjo ir jis pasidarė „garsus“, bet kaip „raganius“, „turįs slaptų ryšių su mirusiais ir velniais“. Kai kurių jis buvo laikomas tiesiog „šėtonu“ ir „pačiu Liucipierium“. Juo dabar domėjosi, apie jį kalbėjo, bet drauge iš jo juokavo, šaipėsi ir tyčiojosi. Jisai tai žinojo ir įsižeidinėjo, skaudžiai kentėjo, niršo, pyko, keikėsi, neapkentė visuomenės... (...) Aš pakartoju, jog per visus trejus metus jo bendradarbiavimo „Naujojoj romuvoj“ jis neberašė jokių okultistinių dalykų ir apie juos nekalbėdavo nei su manimi, nei su kitais žurnalo bendradarbiais, dailininkais, rašytojais, mokslininkais. Negalima to aiškinti nuolaidžiavimu žurnalo krypčiai, jis niekad man nenuolaidžiavo, priešingai, stengėsi nepraleisti neužsipuolęs nė vienos klaidos, stengėsi žūtbūt įtikinti, paveikti, pakeisti, jei matydavo, kad aš klystu...“(7)
Apie jo tikrąsias idėjas, meną, kūrybos esmę, literatūros paskirtį ir lietuviškos kultūros vienovę, tautines savastis miesčioniškoji visuomenė, anot J. Keliuočio, ir girdėti nenorėjusi. Lenkiškos jo knygos buvo neprieinamos, o kultūros žurnalus, kur skelbė savo straipsnius, deja, Kaune nedažnas skaitė... Bene siekdamas auditorijos, J. A. Herbačiauskas ryžosi su J. Tysliava leisti rimtą, solidų kultūros žurnalą. Kaip baigėsi sumanymas, vėliau pasakojo pats J. Tysliava. Anot jo, kiti keturvėjininkai ėmė priekaištauti – norįs su J. A. Herbačiausku literatūrą tverti, kai jie patys neįstengią išleisti savo „Keturių vėjų“... Taigi pirmojo numatyto žurnalo numerio išvakarėse J. Tysliava pranešė „Ryto“ bendrovės prezidentui J. Stiklioriui į Klaipėdą, kad keičiasi leidinio pavadinimas, būsią ne „Grįžulio ratai“, o „Keturi Vėjai“. Apie nutarimą leisti „Keturis Vėjus“ K. Binkis, J. Petrėnas ir J. Tysliava informavo J. A. Herbačiauską. Atsiminimuose J. Tysliava pasakojo: „ Žinai, profesoriau, mes galų gale nutarėme leisti ,,Keturis Vėjus“, – diplomatiškai, bet gana kategoriškai pradėjo Kazys Binkis. „Ką gi, matot, geriausia būtų, matot, kad kiekvienas iš mūsų galėtume leisti po laikraštį“, – ne be sarkazmo atsiliepė Herbačiauskas. „Kodėl ne, profesoriau, – įsiterpė Petrėnas, – Vydūnas jau seniai savo laikraštį leidžia“. Herbačiauskui tuojau buvo aišku, kad šio sąmokslo dalyvis esu ir aš, dar tik prieš porą dienų su juo taręsis apie ,,Grįžulio Ratų“ žurnalo turinį ir t. t. To, matyt, nesitikėdamas Herbačiauskas staiga atsistojo, suėmė pirštų galais savo rankogalius ir, porą kartų pabraukęs atlapus, pažiūrėjo į mane pilnomis ašarų akimis, nė sudie nepasakęs, išėjo. Man kaip šeimininkui tai nebuvo malonu. Laimei, tai įvyko „Eltoje“, kurioje tada dirbau“.(8)
1930 m. Kauno valstybiniam dramos teatrui rašytojas įteikė trijų veiksmų dramą-misteriją „Tyrų Vienuolis”, tačiau scenos ji neišvydo. Kauno universitete dėstė iki 1932 m. pavasario semestro. Nurodoma, kad buvo atleistas nuo 1932 m. rugsėjo 1 d., tada jis dėl susiklosčiusių aplinkybių iš universiteto pasitraukė. Istorija kiek sudėtingesnė – anot V. Gustainio, J. A. Herbačiauską taip sukrėtė S. Nėries perėjimas iš ateitininkų pas trečiafrontininkus, kad viešai pareiškęs: S. Nėris už Railos b... pardavusi Kristų! Įsižeidusi poetė pasiskundė B. Sruogai, šis, ir taip nemėgęs J. A. Herbačiausko (pastarojo teigimu, jis nesutikęs būti B. Sruogos ir V. Krėvės klapčiuku, todėl anie ėmę jį persekioti), kreipėsi į universiteto vyresnybę ir taip toliau... Galop J. A. Herbačiauskas, sukėlęs nemažai triukšmo ir dar didesnio triukšmo atpirkimo ožiu tapęs, įskaudintas, pasipiktinęs ir nusivylęs vėl sugrįžo į Lenkiją, apsigyveno Varšuvoje. Išgyveno garsųjį Varšuvos sukilimą, po jo vokiečių armija sulygino miestą su žeme; abu su žmona išsigelbėjo tik evakuacijos į Krokuvą dėka. Bene paskutiniuosiuose savo gyvenimo laiškuose M. Krupavičiui iš Krokuvos J. A. Herbačiauskas sukrėstas rašė: „Viskas, kas buvo, dabar jau kapinynas: ir mūsų mažos ambicijos, ir mūsų neapykantėlės, ir mūsų vaikiški priešginavimai – viskas kapinynas. (...) Viešpatie, mažytė tauta, Lietuva, rizikuoja prarasti gyvybę! Ateity matau kerštą – – – Viešpatie, gelbėk Lietuvą! Pasiutus bestija bus suvaldyta negreit...“(9) Vėliau M. Avietėnaitė pridės: „J. A. Herbačiausko išgyvenimai Varšuvoje jį labai palaužė. (...) Dieve, duok tam vargo žmogui – p. A. Herbačiauskui – neramiai, nelaimingai sielai – amžiną ramybę“.(10)
Mirė 1944 m. Helcų senelių prieglaudoje Krokuvoje. Palaidotas tame pačiame mieste, Rakowicų kapinėse. Krokuvoje, ačiūdie, jau girdėti balsų, kad šio, dviejų tėvynių sūnaus, literato, rašytojo ir kritiko, akademinės visuomenės dviejuose kraštuose atstovo kapą būtų puiku sutvarkyti ir dailiau įamžinti jo atminimą. Mat šiandien užklydę kapą atpažintumėte iš užrašo lietuvių ir lenkų kalbomis ant paprastučio kryžiaus: „Juozapas Albinas Herbačiauskas. Rašytojas“, ir iš... kerojančios žolės. Rašytojo gimimo metinės – puiki proga ir mums apie tai pasvarstyti. Paminklas, tvorelė juk kainuoja tikrai mažiau, nei visas gyvenimas, atiduotas dviejų valstybių kultūrai?
_____________________________
1Herbaczewski J. A. Amen. Ironiczna nauka dla umysłowo dojrzałych dzieci. – Kraków. 1914. P. 139.
2Pasikalbėjimas su J. A. Herbačiausku. // Naujoji Romuva. – 1932. Nr. 12. P.265-267.
3Ten pat.
4Biržiška M. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą. – Los Angeles, 1953. T. 2. P. 198-201.
5Boy-Żeleński T. O Krakowie. – Kraków. 1964. P. 422.
6Ten pat.
7 Iš J. Keliuočio prisiminimų. J. A. Herbačiauskas. LNMB RS. F. 31-44. L. 4-7.
8Juozas Tysliava apie keturvėjininkus. // Vienybė. 1962 m. balandžio 6 d.
9J. A. Herbačiausko laiškai M. Krupavičiui, 1944 m. Cit. iš: Vosylienė Č. J. A. Herbačiauskas // Santaka. 1996 m. birželio 15 d.
10Ten pat.
Nemunas, 2006-10-19