Henrikas Algis Čigriejus. ŽIEMIŲ PUSĖJE GIEDRA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 Henrikas Aligs Čigriejus ŽIEMIŲ PUSĖJ GIEDRAHenrikas Aligs Čigriejus ŽIEMIŲ PUSĖJ GIEDRA

       Anot Immanuelio Kanto, nors daiktai savaime ir nepažinūs, kai kurie pagauna, patraukia ir įklampina vien jau išore. Devintoji Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių knyga „Žiemių pusėje giedra“ – vienas tokių daiktų, nes knygai apipavidalinti panaudotos paties autoriaus akvarelės beveik hipnotizuoja subtilumu. Tad negali jos neatsiversti. Sakykime, iš pradžių tik norėdamas suprasti, kodėl staiga poetas (prozininkas ir vertėjas) taip drastiškai sulaužė plunksną. Nors intriga trunka neilgai – tenorėta viso labo pasitikrinti. Darsyk įsitikinti. „Pasauliui ne galas“ (p. 7) – dangus, kaip populiarioje pasakoje, negriūva. Tačiau tik todėl, kad „plunksna ir vėlei / ant (...) stalo“ (p. 7). O jeigu būtų buvę kitaip?.. Tik vienas Dievas žino. Kaip jis težino, jog būti kitaip net ir negalėjo. Kadangi rašyti poeziją, anot lingvistinio pasaulio poezijoje tyrinėtojo Skirmanto Valento, ne nuodėmė ir sekmadieniais. Tiksliau, poetai tiesiog negali nerašyti. Tad, nors pirmasis eilėraštis, pateisinantis/įteisinantis knygos atsiradimą, naujų horizontų ir neatveria, pamalonina giedrumu. Ir vedasi pasiklausyti „minorinės tercijos“. Aišku, guosdamas, jog mažorinė beveik dvigubai ilgesnė. Nors vėliau netrunki įsitikinti, jog aukštaitiško graudumo, kuris, „jei tik širdį turi, tai tą širdį / smarkiai suspaudžia“ (p. 27) ir ten netrūksta.

 

       Vis dėlto pradėti reiktų nuo Donelaičio. Tačiau ne dėl to, kad knygos viršelio atlanke jį mini Jonas Strielkūnas. Tiesiog Donelaitis tekstuose ryškus ir iškilus tarsi paminklas. H. A. Čigriejus ne tik nesistengia jo kuo nors pridengti, o atvirkščiai – eksplikuoja. Tarsi neginčytiną privalumą. Arba bent jau vieną esmingiausių savo kūrybos bruožų. Argi ne donelaitiškai skamba kad ir pirmoji pirmojo (neskaitant ano, apie plunksnos laužymą) eilėraščio eilutė: „Gal, obelie, jau pablūdai tu? Šitaip žydėti?“ (p. 11). O ką kalbėti, kai išėjęs pasivaikščioti sutinki „lapiną su švarkeliu nudėvėtu“ (p. 15), vanagą, visai be švarkelio, ar „lapes, pelėdas bei šarkas“ (p. 20). Tad pamažu įpranti nesistebėti, jei donelaitiškam ritmui ir rimui išlaikyti pažyminys (gana dažnai – įvardžiuotinės formos būdvardis) sakinyje eina prieš pažymimąjį žodį. Arba visas tekstas sueiliuotas iš pusiau „perlaužtų“ beveik taisyklingo hegzametro eilučių:

 

                                          Ir kregždės – tai jos kitados
                                          Ant senelio kepurės juokavo –
                                          Nagi dabar, kai jau pusė birželio,
                                          Vėl jau kažką sumanė – –

                                                                                     (p. 48).

 

       H. A. Čigriejaus „Grįžtanti saulė“ (p. 44.), viena iš kelių (ir bene išmoningiausia) Donelaičio parodijų, galiausiai sugildo memento more, nors įdėta ne į „Minorinę“, o į „Mažorinę terciją“. Kadangi H. A. Čigriejus išsiskiria gebėjimu viename sutalpinti daug. Tai galima pavadinti čigriejiškąja harmonija: ir žaisminga ironija, ir sveikas kaimietiškas humoras, ir nesumeluotas, subtilus graudumas. Jausmas, kad nuo švytėjimo skauda. Nuo akinančio švytėjimo būties tikrumo.

Laikantis šiokios tokios sekos, nevalia nepaminėti, jog tekstai inkrustuoti ir brangakmeniais (kartais – transformuotais) iš neišsenkančio tautosakos lobyno. Gražu pažiūrėti, „kaip zuikiai pypkėm dūduoja!“ (tautosakoje – tik pirtį kūrena), o „vidurnakčio moterys už langų“ (p. 84) ar tik nebus laumės?..

 

       Tačiau „Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių…“ (p. 35) pirmasis pamėgo keliauti Maironis, o per šienapjūtę duris atvėrusioje ilgaausių mokykloje, kai „kiškių kiškiokai / mokos tik mokos iš elementorių“ (p. 56), pirmajam, regis, pasitaikė proga apsilankyti Kostui Kubilinskui.

Dar daug ką Žiemių pusėje sutiksi: seną hidalgą (p. 36), elgetą Andrių (p. 28), Kantą, Krėvę, Biliūną, Sruogą (p. 50) ir netgi ne vieną Nyčę (p. 43). Epigrafuose – Zobarską su Verba. Kartais, įtempęs klausą, rodos, girdi beveik Strazdą ar Baranauską, Vaižgantą ar Valančių. Jeigu Erlickas populiarius autorius bei personažus iš visų pasviečių susikviečia, kuo už jį prastesnis H. A. Čigriejus?! Tuo labiau kad kartais jo svečiai atkunta – tampa net šiek tiek guvesni nei namie. Kita vertus, pažįstamų draugija nėra betikslė – padeda prisijaukinti erdvę. Padaro ją ne bauginančia nežinia, o tuo, kas paprasta ir įprasta.

 

       Ilgai jaukintis H. A. Čigriejui nelabai ir reikia. Juk visa, kas iškalbama, – kasdienybė, jos estetika. Nors sujungtos šios sąvokos jokiu būdu neleistų autoriaus priskirti post(post)modernistams – maišto prieš tradicijas nė su žiburiu nerasi. Originalumo, autentiško kalbėjimo siekia kiekvienas kūrėjas. Vis dėlto H. A. Čigriejaus kūryboje kur kas viršesnis universalumo siekis. Siekis kalbėti kartais net iki blizgesio švaria kalba, suprantama visiems, apie kuriuos rašoma. Kad jiems, kaimynams ir pažįstamiems iš aukštaitiško kaimo, tekstai – kaip savi marškiniai – būtų kuo arčiau kūno ir dūšios. Ne dėl ko kito įpinama ir aukštaitiškos šnektos. Pavyzdžiui, įvardžių formų „ašai“, „ašen“, „tokiuo“, nors nevengiama ir kokios eilutės lotyniškai, latviškai ar dar kitaip. Vis dėlto ne tiek kultūra, kiek archaika dvelkiančiuose tekstuose tie spontaniški svetimų kalbų proveržiai lyg ir neįauga į eilėraščio visumą, neatrodo nepajudinami. Kaip ir šiuolaikiškumą liudijantys leksikos vienetai „rafinuotas“, „fobijos“, „demokratai“, „materialistai“, „vulgarieji“ ir kt. Mat kaime, kurio kasdienybės vaizdai atliepia poeto jausenas (arba atvirkščiai), – savas tempas. Savas ritmas, kurio žmogus nepajėgus pakeisti ar sutrikdyti, kuris gena pirmyn jį ir jo gyvenimą. Arba tik gyvenimu vadinamą laiką. Tik kaime, neatskiriamame nuo gamtos, įmanoma ne tik stebėti, bet ir pastebėti metų laikų kaitą, tiktai kaimo žmonių kasdienybėje ta kaita tobulai atkartojama. Tad ne veltui eilėraščiuose minimi mėnesių pavadinimai. Kai kurie – net po keletą kartų. Dažniausiai – gegužis (vartojama būtent vyriškoji forma), kovas ir rugpjūtis. Tiksliau – pavasaris ir vasaros pabaiga, nes pavasarį paukščiai sugrįžta, o rudenį išskrenda. Tas periodiškumas sukuria žmogaus būties kaip kelionės įvaizdį. Todėl sparnuočių eilėraščiuose apstu: kuosų, kranklių, gandrų, žvirblių, vanagų, paukštvanagių, maitvanagių, erelių, gegučių, balandžių, pelėdų, šarkų, varnų, žuvėdrų, sakalų, gulbių, zylių, kregždžių, garnių, gandrų, juodvarnių, varnėnų, kielių, suopių, nendrių lingių, gervių, gaidžių ar netgi bevardžių. Beje, pastarųjų daugiausia.

 

       Kurį laiką be didesnio maudulio iš obels žiūri, „kaip nubėga / Tas, kurs ką tik čia buvo“ (p. 55). Paklaustas, kas jis, atsako: „Kas aš? Aš tai aš“ (p. 15). Personifikuotas laikas. Tačiau pamažu pradeda smelktis žinojimas, kad vasaros vėjų jau nepavysi – „kažkas nusidžiovė kelią“ (p. 25). Tiesa, yra „minkštų šunkeliukų“ (p. 24). Tačiau prie jų rimti vyrai tik šaudo vienas kitą. Iš pradžių tiktai „šmaukšt praėjimo toksai botagėlis – // Nepasakysi, kad baisiai skaudžiai“ (p. 54), o vėliau praeinantis laikas virsta šunimi, „niekas kurio nesugauna, kamaroj kurio neuždaro, / Kurs gyvą tau širdį po obelia balta / Plėšo ir ėda“ (p. 13). Gyvenimas trunka tik vieną pasivaikščiojimą po sodžių – praėjimą „pro suodiną kalvę ir paišiną kalvį, / Bet kalvienės skalbinius baltus (...)“ (p. 26). Arba vieną žvilgsnį nuo stogo, kai tarsi kaleidoskopas pro akis praplaukia aukštaitiško kaimo vaizdai. Todėl kartais ima ir prasiveržia trapaus laikinumo sukeltas skausmas: „O po kojom tai vis pasiučiau svetimėjanti žemė / Ir ašarojantys viržiai“ (p. 19). Gailu palikti viską – netgi durnaropę, bet artėja „kelionių kelionė, / Ta keista, ta, kuri paskutinį jau kartą – – –“ (p. 21). Garsiai apie ją kalbėti nereikia – užtenka subtilių užuominų. Pavyzdžiui, rugpjūtį pavadinti „rudens priemene“ (p. 23). Ir užsiminti, kad jau brėkšta, tai aukštaičių tarmėse, visai kitaip nei žemaičių, reiškia „temsta“. O kai temsta, „mirkteli man dar ir vėl vienas draugas – / Nežinojimas toks – jis patsai iš baugiųjų, / Tik jo akys nebaugios“ (p. 23). Galiausiai ateina metas išskristi paukščiais – „jau išprašomom gervėm – – –“ (p. 75). Arba su paukščiais. Visą laiką buvusiais šalia, gyvenusiais kaimynystėje ir tapusiais tarpininkais tarp šiapusybės ir anapusybės. Tiesiog pajunti, jog tavimi „šiurpiai domis / vienas draugiškas vakaro suopis“ (p. 47). Ir kažin ar jau spėsi su „mėnuliais kaimiečiais“ (bene gražiausias palyginimas visoje knygoje) pasvarstyti „apie vieškelį pro gyvenimą“ (p. 61). Nes šis bemat parveda ten, iš kur esi atėjęs, – į „sodą ant skardžio“ (p. 76). Kur daug ką esi palikęs, kur tavęs „laukia, / Nesulaukdamas bais nekantrauja“ (p. 76). Ir tik ten, tame rojuje, „kaip teisybės šaknis, kaip gyvybės šaknis ir kaip upė – / toks ten gyvenimas“ (p. 76). Prie baltom staltiesėm užtiestų stalų „mūsų žmonės visi, iš tolybių visų susibėgę, / Juoksis netrukus iš turtų pasaulio čionai ir iš sostų“ (p. 97). Vis dėlto šiapusybė ir anapusybė nėra atskirta nei durų, nei slenksčių:

 

                                          Tie, kurių jau nebėr, visgi vaikšto labai netoliese, (...)
                                          Permatyt gali kiauriai, o pėdelių į sniegą
                                          Įminti nemoka.

                                                                              (p. 88)

 

       Tad mirtis prisijaukina ir yra prijaukinama. Visąlaik rimtai kalbėti apie ją neišeina. Bet ne tik todėl, kad „kartais žmogus iš mirties iššoka“ (p. 66), o pradėję „svarstyt apie garbę ir mirtį – / Dar galit numirti, / Kas baisiai nesveika“ (p. 29). Tiesiog mirtis gali būti pernelyg graži:

 

                                          Tas žirgas po debesiu baltu,
                                          Baltas ir pats – baltas baltas.
                                          Juo ir išjosim visi, naktį žvaigždei
                                          Ar vidudienį žiedui krentant.

                                                                                     (p. 30)

 

       Tik žmogus mąsto, svarsto, abejoja, o gamta harmoningai gyvena: „O gandras labai virtuoziškai sklendžia, / Už kepurių – galvosūkių mūsų – užkliūva. // Ir drimba iš juoko“ (p. 59).

Kai H. A. Čigriejaus knyga pagaliau iš savęs išleidžia ir paleidžia, lieka giedra. Ir dvejopas įspūdis. Viena vertus, yra tikrai originalios ir stiprios poetikos. Tačiau, kita vertus, vis dėlto ne tiek, kiek norėtųsi, nes vietoje aukštaitiško graudumo aptikti banalaus sentimentalumo ar sentimentalaus graudenimosi visai nesinorėtų. Kaip ir pernelyg nugyventų patarlių ar kitų liaudiškų posakių. Tegu ir visomis išgalėmis siekiant išgirsti autentišką kaimo kalbą. Balzamuoti gryną gimtąjį žodį. Gal kai kurių tekstų vertėjo tiesiog atsisakyti? Kad ir kaip ten būtų, visai neteisus tas, kuris pirmasis paskelbė, jog persiritęs per penkiasdešimt nė vienas poetas geros poezijos jau neparašo. Kai niekas negena į tolį, yra laiko smelktis į gylį. Atgauti tikrąjį regėjimą – gebėjimą ne tik žiūrėti, bet ir matyti.

 

       Nemunas

       2010-02-24