Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotraukaHenrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       Tamsų ir šaltą lapkričio 3-iosios vakarą Rašytojų klube buvo pristatyta šviesi ir šilta Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių knyga „Žiemių pusėje giedra“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Knyga, turėjusi pasirodyti dar prieš Velykas, dabar, atslinkus rudeniui, atrodo ypač svarbi ir reikalinga. Šį rinkinį, kaip ir jo autorių, galima būtų apibūdinti kaip baltą žvirblį, rūškaname lietuvių poezijos skliaute. Būtent kaip žvirblį, nes H. A. Čigriejus save lygina su šiuo paukšteliu, nors ir varnas sutikęs mielai pakalbina.

 

       Poetas, apibūdinęs save kaip gerai informuotą optimistą, dosniai dalijosi neišsenkančia giedria nuotaika, o kalbėdamas apie poeziją nestokojo citatų. Pvz., vokiečių poeto Heinricho Heinės dėdė Šolomonas kadaise sakęs, kad jei garsusis sūnėnas būtų nors ko išmokęs, jam nereiktų rašyti knygų. H. A. Čigriejus taip pat minėjo Günterio Grasso žodžius, esą nėra jokios prasmės rašyti poeziją, bet tai daryti būtina. Iš tos didžios būtinybės H. A. Čigriejus ir sulaužęs kadaise atsainiai mestą pažadą neberašyti eilėraščių. Tad eiliuotai teisinosi kūriniu „Plunksnos laužymas“, kuriame plunksna lengvabūdiškai sulaužoma ir išmetama pro langą. Tačiau dėl to nieko neįvyksta, nieks nepasikeičia ir pasaulis nuo to nesugriūva, o plunksna galiausiai sugrįžta pas šeimininką. Beje, rinkinio pavadinime minima žiemių puse autorius vadina savo gimtinę, šiaurės rytų Lietuvą. Pakalbėjęs ir paskaitęs eilėraščių H. A. Čigriejus džiugiai pakvietė du savo bičiulius – svainį Vaclovą Pastarnoką su armonika ir jo vaikaitį Mindaugą Miškinį su vamzdeliu, smagiai papildžiusius vakarą liaudiška muzika.

 

       Vakarą vedęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas poeto kalbėseną apibūdino kaip kaimynišką, kartu pastebėdamas, kad kaimyniškumo samprata Lietuvoje gerokai apnykusi. Pasak kritiko, H. A. Čigriejus kalba apie tai, ką mato, nesistengdamas nieko keisti ar išgalvoti. V. Sventickas poetą lygino su Kristijonu Donelaičiu ir Vaižgantu, pabrėždamas jo ypatingą gebėjimą suprasti ir atjausti pasaulį ir žmones.

 

       Knygos redaktorė Janina Riškutė poeto stropumu gludinant tekstus ir nepaprastu talentu apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, pagaliau sugebėjimu pastebėti daugiau nei kiti. Išlaikydamas savitą kūrybinę intonaciją jis nuolat atranda ką nors nauja ir įdomaus. Knygoje J. Riškutė pastebinti daug ir išraiškingų H. A. autoportretų ir šiaip visko labai daug.

Kęstutis Nastopka, bene labiausiai išmanantis H. A. Čigriejaus kūrybą ne tik kaip literatūrologas, bet ir kaip žemietis, aiškino poeto santykius su laiku, einančiu, bėgančiu ar skrendančiu. Po K. Nastopkos padidinamuoju stiklu atsidūrė knygos keliai ir paukščiai. Po to mokslininkas nužvelgė knygos nuotaikas, „minorinę terciją“, „ir mažorinę“, – šitaip vadinasi du knygos skyriai. Galiausiai K. Nastopka konstatavo, kad yra žmonių, gimusių knygų spintoje, o štai H. A. Čigriejus gimė kaimiečio gryčioje, todėl užrašo tai, ką mato.

 

       Vakarui baigiantis poetas paskaitė dar keletą eilėraščių, iš kurių man labiausiai įsiminė „Kovo laukimas“, kuriame išgyvenamą būseną ir pats kasmet patiriu. Toji būsena – tai birželio vidury apimantis slogutis, kad štai vasaros jau kaip ir neliko, ji beviltiškai skęsta kasdieniuose darbuos, tad jau čia pat ruduo ir nebelieka nieko kita, tik laukti kito pavasario. Beje, Algimanto Baltakio prašymas paskaityti erotinių eilėraščių liko neišpildytas, nes tokių knygoje kaip ir nėra.

Naiviai tikiuosi, kad po šios knygos pristatymo iki šiol nešildomuose Rašytojų sąjungos rūmuose taps bent laipsniu šilčiau ir giedriau, bet tikriausiai tai tik mano paika, neišsipildysianti viltis.

 

       Bernardinai.lt

       2009-11-04