Laura Sintija Černiauskaite. Regimanto Tamošaičio nuotrauka       Neseniai spaudoje pasirodė naujiena, jog dramaturgė ir prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė bus apdovanota Europos sąjungos literatūros premija už 2006 m. išleistą romaną „Kvėpavimas į marmurą“. Su rašytoja kalbasi Indrė Vainalavičiūtė.

 

       Kokia buvo jūsų reakcija, kai sužinojote, jog jums skirta Europos Sąjungos premija?

       Šią naujieną žinojau daug anksčiau, nes man buvo pranešta, jog Europos sąjunga skiria premijas dvylikai žmonių. Kiekviena šalis deleguoja vieną savo rašytoją. Iš pradžių supratau, jog tik vienas iš dvylikos bus apdovanotas premija, o tik paskui sužinojau, kad premijų net dvylika. Nustebau ir apsidžiaugiau, bet nebesureikšminu tokių dalykų ir nesu naivi. Jei būčiau jaunesnė, tikriausiai savam kaily nesitverčiau iš laimės. Labai paprasta kalbėti, kai gauni apdovanojimą, bet rašyčiau ir negavusi jokio apdovanojimo, nes tam jaučiu vidinį poreikį.

 

       Kaip jums sekasi atskirti kūrybinę ir buitinę sferas: jos gelbsti viena kitai, ar atvirkščiai – trukdo?

       Tai neatsiejami dalykai, vykstantys, galima sakyti, ne visai sąmoningai. Gyveni, viską „siurbi“ į save, esi jautrus tam, kas vyksta aplinkui ir jautiesi lyg savotiškas informacijos koštuvas.

 

       Ar pavyksta kūryboje atsiriboti nuo neigiamos informacijos apie visuomenės įvykius?

       Jei nori išgyventi, privalai atsiriboti nuo tokių dalykų.

 

       Prieš rašydama ilgai mąstote apie tai, ką ketinate aprašyti, ar viskas įvyksta tiesiog spontaniškai?

       Visaip nutinka. Manęs dažnai klausia, nuo ko tai prasidedu – idėjos ar kitų dalykų. Visada pirmiausia atsiranda veikėjai. Veikėją savyje brandinti galima kelias savaites ar net kelis metus, kartais tai būna sutiktų žmonių pavidalai. Esu susitaikiusi su savo buitine kasdienybe ir šiuo metu jau turiu keletą veikėjų. Kai tik baigsis vasara ir vaikai eis į mokyklą, darželį, sėsiu rašyti apsakymo. Žinoma, galėčiau tai padaryti dabar, bet šiuo metu dirbu mama.

 

       Sunku dirbti mama?

       Sunku, ir taip pasakys bet kuri moteris, kuri augina daugiau nei vieną vaiką. Pagimdžiusi antrą vaiką, supratau, kad liaudies posakis, jog „pirmagimis yra paskutinė lėlė“, yra tiesa. Kai gimsta pirmas vaikas, būna daug įvairių baimių, save labiau sureikšmini kaip mamą, o laikui bėgant viskas tampa paprasčiau. Savo vaikams nesu griežta, veikiau – nenuosekli, o auklėjimo prasme tai šioks toks minusas.

 

       Ar būna taip, jog skaitytojai jūsų kūriniuose atpažįsta save?

       Mano kūriniuose daug kas gali save atpažinti ir visai ne todėl, kad aš pažįstu tuos žmones ir juos aprašau. Kūrinių veikėjai apskritai yra bendražmogiški ir daug kam gana artimi. Sunku atkirti pasąmonę ir tikrovę, nes juk tai, kas sukrenta į pasąmonę, kažkokiais būdais yra išgyventa tikrovėje. Man neįdomu prisirankioti iš tikrovės personažų ir perkelti juos į literatūrą, daug įdomiau sukurti personažą, surankiotą iš mažyčių gyvenimiškų patirčių. Būna labai charakteringų žmonių, kurie vartoja įvairius pasakymus ar gestus ir tuomet, kai pradedu rašyti, jie tarsi sugrįžta. Dažnai nepamenu, kas tai per žmogus ir kur esu jį sutikusi, bet tai tiesiog įsirašo...

 

       Ar pasitaiko kūrybinių krizių?

       Nežinau. Nuo pirmosios knygos pasirodymo devynis metus nieko nepublikavau. Tuomet buvau labai jauna, bet žinojau, kad noriu rašyti ir tai darysiu, bet tuo pačiu suvokiau, kad tai negali būti mano profesija – reikėjo gauti diplomą ir susirasti tikrą žmonišką darbą. Tuos devynis metus ieškojau savo kelių bei būdų gyventi ir išgyventi. Dabar dažniausiai krizes patiriu dėl to, kad noriu ir galiu rašyti, bet neturiu tam sąlygų. Jaučiu, kad šiuo metu yra mano pats kūrybingiausias laikas, o po ypač intensyvių kūrybinių laikotarpių krizės ateiti tiesiog privalo. Jei krizė trunka dieną ar pusdienį ir yra susijusi su pervargimu ar kokiomis kitomis gyvenimiškomis problemomis, nelaikau jos rimta, veikiau tai paprasčiausia kasdienybė. Daug ką įveikti padeda valia, kurią, esu išsiugdžiusi – rašyti net tuomet, kai pačiai atrodo, kad nesirašo.

 

       Minėjote „žmonišką darbą“. Ar tokia veikla nevaržo kūrybinių ambicijų?

       Žmoniško darbo nedirbu jau penkerius metus. Esu dėl to labai laiminga ir dėkinga savo vyrui bei valstybei, kuri retkarčiais man skiria stipendijas, kad galėčiau gyventi rašydama. Tai tarsi didelė sėkmė, o kartu ir labai laikinas dalykas: negali nieko planuoti ar, juolab, taupyti, nes paprasčiausiai nėra iš ko.

 

       Kaip po vienu stogu sutelpa du literatai? (rašytoja su literatūrologu Regimantu Tamošaičiu augina dukrą)

 

Puikiai. Namuose mes esame vyras ir moteris, ir du draugai, o literatai turbūt būtų vienas iš paskutinių apibūdinimų. Nesame ambicingi žmonės ir tarp mūsų nėra konkurencinės dvasios.

 

       O kaip tuomet su kritika? Ar vyras skaito jūsų kūrinius?

       Regimantas man yra labai švelnus, o viską matantis kritikas jis būna tuomet, kai analizuoja kitų autorių kūrybą. Kai parašau naują kūrinį, tenka ilgai jį persekioti prašant, kad perskaitytų, o jis ilgai ir atkakliai atsikalbinėja. Gal taip yra dėl to, kad yra labai šališkas ir perkaityti mano kūrinį jam prireiks daugiau pastangų.

 

       Esate reikli savo buičiai?

       Taip, labai svarbu estetinė išvaizda, esu jautri aplinkai ir nuolat norisi šviesos, tik ne visada galiu tai turėti. Neturi ne savo namų ir šiuo metu gyvename jau gal aštuntame nuomojame bute. Namuose turiu meldimosi kampą. Tai vieta, kurioje meldžiuosi. Pastebiu, kad per tam tikrą laiką tas kampas taip „išplatėja“, jog užlieja visus namus ir tuomet visa erdvė tampa jauki.

 

       Niekuomet negalvojote pabėgti nuo miesto šurmulio ir apsigyventi kaime?

       Apie tai galvoju nuolat, bet vasara yra puikus laikas save patikrinti, nes tuomet vykstame į atokiai esančią mano senelių sodybą. Ten pagyvenusi kelias savaites labai pasiilgstu miesto. Giliai puoselėju viltį, kad kada nors, kai vaikai paaugs ir mes ne būsime pririšti prie miesto, nusipirksime kokią trobelę ir joje laimingai baigsime savo dienas.

 

       alfa.lt

       2009-08-01