Daiva Čepauskaitė. Nereikia tikriausiai būtina: eilėraščiai. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

       Ieškant Daivos Čepauskaitės trečiojo poezijos rinkinio Klaipėdos knygynuose, teko patirti tikrą lenktynių azartą. Gal dėl to, kad inertiškai poezijos paklausumas susijęs su paklausomumu? Po to, kai karvės, vardu Poezija, nemenko riebumo pienas „apdirbamas / pažangiausia technologija / ir popieriniuose tetrapakuose / pasiekia nereiklius vartotojus“ („Poezija“, p. 84), muzikinio girdėjimo prielaidų daugiau teikia formos, kurias suvokėjas atpažįsta kaip klasikines. Bet akustika yra tik teksto įtaigos dėmuo.


       Žinia, dar J. Brodskis yra įspėjęs, kad niekas taip neapnuogina poeto silpnybių kaip klasikinis eilėraštis (J. Brodskis, „Poetas ir proza“, p. 20). Bijodami būti suvedžioti kalbos, kursuojančios išvaikščiotų sąskambių trajektorijomis, daugelis jaunųjų šiandien (kas euforiškai, kas pragmatiškai) dalyvauja kalbos džiazo eksperimentuose. Ir D. Čepauskaitė „verlibro normatyvą“ įvykdo neretai be priekaištų (p. 63, p. 71, p. 73, p. 83). Priekaištauti galima nebent dėl to, kad ne viename laisvo eiliavimo fragmente jos balsas susivelia su kitų kalbėjimo maniera: tokius opusus numanai galintį parašyti ir R. Šileiką, ir G. Grajauską, ir R. Kmitą... (p. 66, p. 78, p. 86). Savitas D. Čepauskaitės tembras dažniau pasigirsta ne verlibre (taigi nesutinku su Luko Miknevičiaus nuomone – žr. „Literatūra ir menas“, 2004.XII.24). Nepaisant to, Čepauskaitės eilėraščiai nepatektų į Grajausko fiktyviai numatomą XX a. lietuvių poezijos antologiją „Tin kalu kalu per dieną“ (kalambūro padiktuota sudarytoja: Agnė Žagrakalytė), nors autorė jau daugiau nei dešimtmetį “treniruojasi“ klasikiniais metodais. Tiesa, ji, pasidavus eiliuotos kalbos inercijai, rizikuoja būti ištikta silpnumo. Kartais taip ir atsitinka. Net eilėraščiuose, prasidedančiuose stulbinančiai (antroje rinkinio dalyje pavyzdžių, susijusių su estradiniais motyvais, daugiau nei keli). Bet kartu ji atvira netikėčiausioms žodinių realijų sandūroms. Ypatingais atvejais per rimą kalba „moka“ prisišaukti žodžiui porininką, galintį nuvesti ten, kur niekieno niekados nebūta. Arba būta, bet neužrašyta:


       Dangus dar šviesa aprūpina,
       toks tolimas, toks ramus,
       ir mėnuo lyg bulvės lupena
       baltąja puse į mus,

       ir salsvą krakmolą varvina
       į patalo duobutes,
       žvaigždė įsižiebia dar viena,
       gal ta, kuri mus pratęs


       (Pabraukiama cituojant; p.67.)


       Erotiška. Dangaus ir dirvožemio sferos per šakniagumbio „etiudą“ sumaišomos į viena (patalas čia – ta tarpinė dirva, „krakmolyta“, saldymetį galinti paversti tiksinčiu, augančiu laiku).


       Štai dar vienas intuityvus pasivaikščiojimas iki žodžio etimologinių, tad ir žmogaus egzistencinių, pradmenų: eilėraščiu reflektuojama aštri vidinė trintis, kada, grįžus girtumo perkeistam mylimajam, nebėra dialogo galimybės, tik be galo empatiškas matymas (iki tam tikros ribos – užmigdymo, po kurio jau „širšės renkasi į durų spyną“) laukiančios akimis:


       Tik pirštai klaidžioja po stalo briauną,
       tokia šviesa – lyg vakaro sulaukus,
       žmogus pakyla ir save pargriauna,
       įauga dilgėlės tyloj į plaukus.

       Raviu ir gelia

       p. 26


       Daugelis D. Čepauskaitės eilėraščių – mini dramos, kuriose kalbėtoja (-ojas) yra taip toli atsiplėšusi nuo personažų, kad išgyvenimas virsta vaizdiniu. Romansiškieji eilėraščiai pilni vidinio skilimo įtampos:

viens kito nekęsti neturime teisės,
palaukime tų, kurie mūsų nekęs

p. 25


       Neretai rytas beldžiasi sąmonėn kitokia, negailestingai aštria refleksija. Kai kitas užmiega arba nutolsta, eilėraščio manyje ima pleišėti visa, kas idilišku atveju turėtų būti rišlu. Svarstymai tampa alogiškiausių argumentų ir kontrargumentų plius minus (p. 17) stumdymais. Tokią būseną lydi šaltis iki visiško apmirimo, nusakomas hiperbole: krenta snaigė ir delną sutraiško (p. 4), prasilenkimų dėsningumą suponuoja tarsi poteriai lūpomis kartojami ir peršokami žodžiai:


       Diena bus įprasta, rytinis šaltis
       sukaustys baltas valandas į eilę.
       Tik sukalbėsim vieną „reikia keltis“
       ir nutylėsim vieną „mano meile“.
       (...)
       Paskui iš tolo būsim dailūs, kuklūs,
       su savo nuospaudom ant delno pliko,
       tik sukalbėsime kas sau „stebuklas“
       ir nutylėsim – „neįvyko“...

       p. 74


       Formali malda transformuota į savęs maldymą.


       D. Čepauskaitė pasiekia didžiulio įtaigumo, kalbą iš tiesioginės perkeldama ar išskaidydama į nutylėjimo, tik pagalvojimo, sapno paradigmas. Sukuriama juodraščio, vidinės cenzūros neapdoroto teksto iliuzija. Ir rinkinio pavadinimas „nereikia tikriausiai būtina“ yra tarsi tiesiai iš sąmonės transliuojama nevalingai kylanti egzistencinių reikmių gradacija.


       Ji yra prigimtinė ir tiems, pro kuriuos „pravažiuoja siaurukai plačiosios visuomenės“ (p. 13). Suvartotiems. Šalikelės žmonės Čepauskaitės eilėraščiuose veikia lygiomis teisėmis su kitais personažais, ir jiems tragizmo, paradoksalaus prieraišumo ir kantrumo atseikėta gal net daugiau. Apskritai daugelyje rinkinio eilėraščių ryški yra atokumo, marginalaus stebėtojo pozicija, kai „nieko nereikia vytis, / visi jau seniausiai aplenkė“ (p. 7). Mat ten, kur visi skuba, vis tiek suspėsime. Vaisingumo (pradžios) ir nykimo semos dažnai yra greta (tai matyti jau pirmajame eilėraštyje).


       Šitoje smilgų kauleliais barškančioje, asmeninės patirties matais ir masteliais nužymėtoje padangėje apvaizdos akį keičia eilėraščių personažės arba adresanto žvilgsnis, tiksliau – vyzdys, metonimiškai keičiantis gyvenimą:


       o tas juodas taškelis vidur tuštumos
       ir absurdo –
       tai vadink jį kaip nori, jo gali iš viso
       nebūti,
       gal tai ašaros sėkla? gyvenimas gal?
       jokio burto...“

      
p. 8


       Gyvenimas ir akių drėgmė čia glaudžiai susipynę („ko verki mano meile / esi“, p. 15). Nuo maironiškos ašaros poetemos driekiasi veik nematomo plonumo, tačiau nenutrūkusi gija. Žinoma, įvykusi ženkli transformacija: nuo sentimento, jausmo – jutimų, kūno, kaip instrumento, kalbos kryptimi: „Akių kampučiuose / budi dvi kanarėlės, ir kanarėlėmis ašaros čiulba“ (p. 16). Potyris siūlo giminiškas metonimijas: akla mergaitė, kanarėle tarp pirštų nešina (p. 28), kitame eilėraštyje pakeičia raudą, kuria kalbinamas eilėraščio „tu“, jau tolstantis, nebegirdintis, iškritęs iš dialogo.


       Ribos peržengimą liudija vyzdžio / žvilgsnio nebuvimas: „Tiktai jauki / žaizda aky / iki“ (p. 35) paskutinėje lopšinėje, po kiekvieno dvieilio trumpėjančioje iki vieno žodeliuko. Kadangi žvilgsnio skliautas gali bet kada susivožti, ironizuojama galimybė pasirinkti gimimo ir mirties dieną, kaip ir kitus biografijos faktus, išsirikiavusius tarp dviejų datų skliausteliuose (p. 9). Laiko orientyrai panašūs į lėlių teatro scenografijos detales, kuriomis įgudusiai manipuliuojama: „Štai atsiriša saulė blausi ir be garso nusirita / už kalnų sąvartyno gimdyti ateinančios datos“ (p. 13). Ankstesnio rinkinio („Suvalgiau vieną spanguolę“, 1998) eilutė „aš nemylėjau, tik rinkausi...“ (p. 53) rodo, jog yra plėtojama autorės nuostata nenuleisti „objektyvo“ nuo vyzdžio žemyn į širdį. Eilėraštyje „Vien prarandi...“ paliovęs širdies plakimas nusakomas akinančiu saulės dūriu į akies tinklainę, „lyg būtume sekundei apsimainę / peiliukais su kaimyno angelo vaiku“ (p. 27). „Širdies neturiu – tik šerdį, / tik laikiną vertikalę, / tik skruzdėlei įsitverti...“ (p. 11), – pradedamas kitas eilėraštis. Toji vertikalė trapesnė už smilgą. Hierarchijos lūkestis yra degradacijos paženklintas: mat eilėraščio personažas Dievulis „per naktį kosti / ir panages krapšto šiaudu. / Kurį čia pirmiau paguosti? / Spėlioja, nesusigaudo“ (p. 11) Anapus „Dievą ima už parankės / du angeliukai švelniai neįgalūs“ (p. 82). Ironija komplikuoja tiesinių teiginių prielaidą. Ašies nebėra – avytės bliauna „į paliktą pievoj ratlankį“ (p. 7), ir vis dėlto ta „avyčių“ būsena, neišmanymas, kaip būti, tas šiaudo tiltas po kojomis, kurį reikia pereiti, nepraradus pusiausvyros, yra tarsi centrinis nerimas, inicijuojantis eilėraščius. Gyvybės stebuklas – lyg saga, vis labiau klibanti, visada pasiruošusi ištrūkti ir nusiristi šaltomis grindimis. Metafizinę ataskaitą keičia graudžiai komiška „prisimatavimo“ scena pas siuvėją (subuitintas Lėmėjo pakaitalas):


       Turėjau gal keturias šilko suknias,
       jų net neišaugau, ponuli siuvėjau,
       jos susidėvėjo gal net be manęs,
       o aš tik prie spintos nuoga pastovėjau

       p. 20


              „Kai baigias metai“ – taip vadinasi pirmoji knygos dalis. Iš esmės visas rinkinys – apie tai, kaip baigiamės mes. Gyvenimas regisi kaip vaikiškas karo žaidimas, po kurio ramiai galima ropštis „iš grūšios“, tarsi nenutuokiant, kad paskutinė „kulipka“ kaip prieš amžius paleista bitė tyko tavęs (p. 33). Jau balsas išduoda atidūzgiant geluonį: „galugerkly suskretęs senas garsas / lyg nuosėda viduramžių dainų“ (p. 32). D. Čepauskaitės verčių svarstyklėse akimoju persveria nykstančio, tirpstančio, visais jutimais sugeriamo buvimo čia lėkštelė. Jos vardan meniniame tekste transcendenciją keičia imanencija, anatomija – dvasines projekcijas: „Širdies neturiu – tik šiltas / gumbelis krūtinėj guli“ (p. 11). Tačiau skrodimas nėra šaltakraujiškas. Su iššūkio užtaisu, galinčiu paleisti skaitytojo minties spyruoklę metafizine kryptimi.


              Gal medicinos studijų patirtis yra tas „angelas plius voriukas“, kuriam dalyvaujant medžio silueto, kapaviečių paukščio vaizdiniai ir anatominis sprendimas (kraujagyslių šakotumas, trombai) susijungia į įspūdingą metaforą viename geriausių poetės eilėraščių:


       Varnų trombai juodi
       užkemša klevo gyslas.
       Vėl per sniegą brendi
       pats sau akis ir krislas

       p. 76


       Depresinis priešiškumas sau – ir negalėjimas išsižadėti savęs, kaip vienintelės galimybės būti. Gamtiškoji skaidrė, uždėta ant sielos „rentgeno nuotraukos“, yra viena: „Klevas pats sau vasaris“ (p. 76).


       Tu pats sau – gal ir būtų D. Čepauskaitės eilėraščių bendravardiklis. Bent jau aš pagal jį „dalinuosi“. Manau, kad ne vienas šio laiko žmogus – taip pat. Todėl šio rinkinio tiražas, spėju, bus kartojamas.

       Literatūra ir menas, 2005-11-25 nr. 3072