Zenta Mauriņa. TREMTIES TRAGIZMAS: Švedijos dienoraščiai. Iš latvių k. vertė Silvestras Gaižiūnas. V.: Pasviręs pasaulis, 2007.
Keletą mėnesių prieš mirtį Zenta Maurinia (1897–1978) puoselėjo viltis Latvijoje išleisti rinktinius raštus, įsivaizduodama, kad jų viršeliai bus „žali kaip žolė Kuržemės pievose“. Leidykla „Daugava“ 1999 m. Maurinios dienoraščius perleido kaip vieną iš „Raštų“ tomų, bet jų viršeliai ne žali, o mėlyni – kaip dangus ar Baltijos jūra. Lietuviškame juodos ir rausvos spalvų viršelyje stūkso juodas vienišas medis. Nors pietų šalių kipariso niūrumas (nuolatinis epitetas – „juodas“) Maurinios tekstuose ir pasaulėjautoje visada pralaimi tėviškės beržo spindesiui, šis medis toli gražu nepanašus į gležną latvišką berželį, greičiau į likimo nugairintą svetimšalį.
Zenta Maurinia – latvio gydytojo ir vokietės pianistės duktė iš Kuržemės. 1946 m. Švedijoje, Upsaloje, kartu su vyru rašytoju Konstantinu Raudive ji turėjo pradėti gyvenimą nuo nulio. Nepaisant dramatiškų biogramos aplinkybių, jų pora po Aspazijos ir Jānio Rainio tapo žymiausiu visų laikų Latvijos kultūriniu intelektualiniu tandemu. Lietuvių skaitytojai jau turėjo progos susipažinti su Maurinios fenomenu knygoje „Apie žmones ir daiktus“ (Kaunas: Markas, 1998, vertė Renata Zajančkauskaitė). „Tremties tragizmas“ suteikia galimybę tą pažinimą pagilinti. Kiekvienas naujas vertimas skatina naują rezonansą ir interpretaciją. Nesvarbu, kad nuo knygos parašymo praėjo kone pusšimtis metų.
Maurinia turėjo savotišką Napoleono kompleksą. Visą gyvenimą įkalinta invalido vežimėlio perimetre, akipločio siaurį ji kompensavo kūrybos pločiu. Studijuoti į Rygą atvykusi 24 metų provincialė tapo pirmąja Latvijos moterimi, gavusia filologijos mokslų daktarės vardą, ir bene vienintele, savo kūriniais užkariavusia užsienį. Literatūra jai buvo priemonė, pagreitinusi adaptaciją svetimoje žemėje: „Studijuoju Švedijos istoriją ir švedų literatūrą, kad galėčiau suprasti šios žemės žmones“ (p. 54). Poliglotė nuo vaikystės, ji kūrė dviem kalbomis: Ingrīda Sokolova monografijoje apie Maurinią nurodo penkiasdešimt dvi rašytojos knygas, išleistas latviškai, ir trisdešimt penkias – vokiečių kalba. Vokiškai rašė, kad galėtų spausdintis svetimoje žemėje ir būtų plačiau skaitoma, tačiau ypač vertino savo latviškąjį literatūrinį palikimą, nes jis – „vienintelis mano sąlytis su dvasiniu pasauliu, mano ryšys su numylėta kalba“ (p. 66). Vokiečių ir latvių kalbomis išleistomis knygomis, vertimais į skandinavų, slavų, anglų, suomių, italų, olandų kalbas keletą dešimtmečių ji buvo plačiausiai Europoje ir pasaulyje žinoma ne tik latvių, bet ir Baltijos šalių rašytoja, krikštyta net „europinės dimensijos kultūros filosofe“ (Ella Buceniece). Kūrinių skvarbos garantas buvo tiek Maurinios daugiakultūrės orientacijos, tiek asmeninė charizma, impozantiška natūra ir veiklumas: „Daugiau nei šimte Švedijos, Vokietijos, Šveicarijos miestų esu kalbėjusi tris šimtus penkiasdešimt kartų“ (p. 286). Tarp literatūros specialistų ypač nuskambėjo jos monografija apie Dostojevskį ir autobiografinė trilogija.
Laisvė jai visų pirma yra ne judesio, o minčių laisvė, tarsi žolininkė-žodininkė ji atranda asmeninį terapijos būdą – kūrybą: „Rašymas man yra pasveikimo metodas, gydantis nuo neišgydomų kančių. Savą pasaulio viziją išsakyti yra tragiškas savęs realizavimas“ (p. 286). Ji netgi sugalvojo savotišką dienoraščio pakraipą – naktsgrāmata („naktiraštis“), taip suaktualindama šio žodžio semantiką, nes pati dažnai rašydavo naktimis. Naktiraščiais gydėsi ne tik nuolatinius fizinius skausmus, bet ir epochos ligas: gyvenimą išeivijoje, žmonių susvetimėjimą, vienatvę. Pati išskaičiuoja net septynis savo būties pragaro ratus: karas, slapstymasis, pakelės egzistencija, skurdas, liga, tremtis, svetimi kraštai.
Maurinia apie juodu su vyru rašo, kad „visi žodžiai, kurie prasideda „be“, liečia mus: bekampis, beteisis, bešaknis, bemiegis, benamis, beprasmis, beviltiškas ir t. t. ad infinitum; ir žodžiai, kurie prasideda „ne“: nerimas, nežinia, nesaugumas, nelaimė, nelaiku ir t. t.“ (p. 51). Šios dantiškosios kančios ir negacijos sugulė į Silvestro Gaižiūno išverstą knygą antrašte „Tremties tragizmas“ (Trimdas traģika, 1965 JAV, 1999 Rygoje), jau šeštąjį „Baltoskandijos tiltų“ serijos leidinį. Tai yra tik viena iš penkių latviškai publikuotų Maurinios dienoraščių knygų – solidi, kondensuota, intertekstuali. Knygos „Apie žmones ir daiktus“ palydimajame straipsnyje naujosios knygos pavadinimą Gaižiūnas vertė labiau pažodžiui – „Tremties tragika“. „Tragika“ skamba santūriau, stojiškiau, rūsčiau nei „tragizmas“ (gal kad nuolat linksniuojami -izmai yra įgavę pernelyg įgrisusias estetinių srovių ir ideologinių konstruktų konotacijas). Tai minimali transformacija, nenusižengianti autoriaus valiai ir tekstologijos principams. Latviškojo leidimo sudarytojas ėjo daug toliau: savavališkai perkrikštijo dienoraščius į „Drąsą būti“, motyvuodamas tuo, kad jie tremties prakeiksmą atskleidžia labiau kaip konstruktyvią ištvermę, o ne tragediją. Pagirtina, kad Gaižiūnas laikėsi autentiško autorinio leidimo (latviai perleisdami sujaukė ir dienoraščio chronologiją).
Principinė humanistės ir aukštojo meno adeptės Maurinios tezė, išsakyta dar knygoje „Apie žmones ir daiktus“, apibūdina jos esminę nuostatą: „Ši vieta vargina, kelia nepasitenkinimą, kaip ir viskas, ką padarė žmogaus ranka, netalkinama dvasios“ (kalbama apie Romos imperatoriaus kapavietę, kažkokį griovį, pilną kačių, p. 144). Viskam turi talkinti dvasia. Taip ji buvo išmokyta filosofų Europos universitetuose, kur studijavo. Asmeniškumai taip suausti su kultūra, kad sudaro visetą. Kone visi europinio meno kūrėjai ir reiškiniai interpretuojami pakiliais tonais, deklaruojant romantinį susižavėjimą, impresionistinį jautrumą, kraštutinį humanizmą, o kartais ir neoromantinį sentimentą. Tai emocinio dokumentuotojo rakursas. Bet čia pat išsakomas netikėtas subjektyvus požiūris, nustebina blaivi ir kritiška gaida, atidumas kontrastams, niuansams, detalėms (šeši šimtai Versalio fontanų ir giljotina – „irgi teisėta Versalio duktė“). Mūsų laikų ideologams, pripratusiems prie postmodernistiškai išsiplėtusių sąmonės kontekstų, toks stilius gali pasirodyti nebeadekvatus, senstelėjęs savo pakilumu, bet tai sąmoninga ir nuosekli Maurinios laikysena, jos unikalumas. Ji pripažįsta gyvą, o ne klonuotą žmogų, nuogą, o ne žodžiais apmuturiuotą emociją. Viskas, kas „įvilkta“, yra neryšku ir nereikšminga: „Išblukęs! Šiuo žodžiu švedai apibūdina visą nereikšmingą literatūrą“ (p. 212). Vertėjui pavyksta „pagauti“ Maurinios kalbėseną, identifikuotis, organiškai perteikti jos stiliaus aurą. Galimas daiktas, rašytojos vidinė struktūra, pagarba amžinosioms vertybėms randa atlieptį vertėjo pasaulėjautoje. Tarsi dvasinis paveldėtojas jis perima ir rituališkus kultūros žmonių gestus: Maurinia nusiskina nuo įžymybės kapo kokį žibuoklės lapą, prie palto segasi erškėtrožės žiedą iš Cereros šventyklos papėdės, Gaižiūnas padovanoja kolegei Rygos centre augančio mūsuose reto ginkmedžio lapą...
Versti pasirinktos latvių figūros irgi signalizuoja tvirtas Gaižiūno vertybines nuostatas: be Maurinios, jis yra įvesdinęs į lietuviškąjį kontekstą tokias didžias asmenybes kaip Aspazija, Vilis Plūdonis, Kārlis Skalbė, Māra Zālīte ir kt. Su aukštuoju stiliumi kiek disonuoja apmaudžiai pražiūrėtos korektūros klaidos, kiti „juoduliukai“: daužomas kilimas virsta „dažomu“, deginimas – „degininamu“ (p. 79), Egypte (p. 83), „ir šiandien užmirusiems prūsams“ (p. 45) – kas per forma? Esama netikslumų verčiant vietovardžius ir asmenvardžius, antikos architektūros detales. Mauriniai prasitarus apie „vieną bibliotekininkę lietuvę“ (p. 189), trūksta vertėjo komentaro, nes toli gražu ne visiems aišku, kad turima galvoje Ona Šimaitė – o tai kultūrologiškai reikšminga detalė.
Maurinios vienatvė dienoraščiuose pasigirsta kaip skundas, erdviškumo pajauta siejasi su ribotumo, atskirties baime. Absoliučiai ankšta tiek fizinė (dėl ligos rašytoja negali laisvai judėti ir skursdama gyvena tamsiame, mažame kambarėlyje), tiek vidinė (egzode kuriančio žmogaus galimybės yra suspenduotos) rašytojos gyvenimo erdvės: „Jau gimnazijos ir studijų laikais pagrindinis mano tikslas buvo atidaryti langus visomis pasaulio kryptimis. O dabar aš negaliu atidaryti lango net savo kambaryje ir durų seniai lauktam svečiui“ (p. 206). Kaip leitmotyvai kartojasi žodžiai „izoliacija“, „kalėjimas“, „akvariumas“. Tik 194 puslapyje pirmąkart paaiškėja, kuo ji sirgo – poliomielitu nuo vaikystės (apie tai papasakojo buvęs tėvo gydytojo asistentas) – pažeistos stuburo smegenys, infekcinė liga.
Paradoksalu, bet „Tremties tragizmo“ naratyvą modeliuojančia dominante tampa kelionė. Linijinė kelionė atitinka tremtinio „išvietinimo“, „benamiškumo“ būseną svetimoje žemėje, tačiau keliaujama ne tik geografinėmis, bet ir psichogeografinėmis erdvėmis: „Aš ieškojau kelio į pačią save“ (p. 12). Persiėmusi europietiškuoju individualizmu ir tolerancija Maurinia įtikėjo, kad tikrai laisvi žmonės jaučiasi tik keliaudami. Kelionė natūraliai įkūnija tiesioginį kontaktą su kitomis kultūromis. Ji yra ir kūrybinio proceso forma: rašoma iš kur nors grįžus arba kelyje. Supažindindamas lietuvių skaitytojus su Maurinios asmenybe ir kūryba, Gaižiūnas pažymi, kad rašytoja „sukūrė netgi savą kelionės egzistencijos filosofiją“. Kaip pirmojo dienoraščio skyriaus paantraštę pati autorė pasirinko Johanno Wolfgango Goethės žodžius: „Ceļš nu ir sācies / ceļojums jāveic“ („Štai kelio pradžia / reikia keliauti“). Sužinojusi, kad Švedijos karalius Gustavas VI Adolfas jai paskyrė stipendiją kelionei į Italiją, 1960 m. vėlyvą rudenį Maurinia vėl grįžta prie savo naktiraščių – lapeliuose, užrašų knygelėse ir mokykliniuose sąsiuviniuose fiksuotų pastabų, iš kurių ir sudaryta ši knyga (su dviem kelionių į Italiją ir Šveicariją intarpais).
Maurinios kelionių aprašai – tai veikiau ne keliautojos įspūdžiai, bet, kaip dabar sakytume, suinteresuotas kultūrologės požiūris, patrauklūs literatūros istorijos eskizai, kuriuose interpretuojamas žymių poetų, rašytojų kūrybos palikimas ir pasakojamos jų dažniausiai tragiškų likimų dramos. Didžius kūrėjus ji laiko giminingomis sielomis. Dažnai iškyla lankomo miesto ir jame gyvenusių rašytojų ar filosofų asociacinė sąsaja: Čivitavekijoje Stendhalis dirbo konsulu, Kaprio saloje septynerius metus praleido Maksimas Gorkis, Sorentas – Torquato Tasso gimtasis miestas, Neapoliui dvasinį profilį suteikė Benedetto Croce. Visada – demokratinė perspektyva. Matoma ne tik fasadinė Europos kultūros sostinių pusė, atgręžta į turistą vartotoją, bet ir kasdienybė, realusis gyvenimas, skurdo ir vargo apraiškos; užjaučiami žemesniojo luomo atstovai: siuvėjos, emigrantai, padieniai darbininkai, netikrų gėlių dirbėjos ir pardavėjos, elgetos. Latviškąją realybę, latvių buities, gamtovaizdžio ar kultūros apraiškas autorė transkribuoja į europinės kultūros kontekstą, lygina ir daro sprendimus ne visada pranašesnės civilizacijos naudai. Poroje „didelis vs mažas“ dažniausiai simpatizuojama pastarajam – tai sąmoninga (ir išdidi!) mažos tautos atstovės pozicija. Išdidi, nes „mažų, nežinomų tautų tremtiniams yra žymiai sunkiau negu, tarkime, anglams, prancūzams ar vokiečiams“ (p. 94).
Maurinia visur ieškojo latviškos dvasios, jos savitumo ir manė, kad, norint apibrėžti save, būtina pažinti Kitą. Plačiomis pažiūromis konfrontuodavo su tautiečiais, kurie nuolat ją kaltino patriotizmo stoka, svetimų vertybių propaganda. Įdomiai samprotaujama apie Pietų ir Šiaurės priešpriešas: „Pietų grožis suvokiamas akimis ir ausimis, šiaurės – širdimi. Pietuose vyrauja melodingasis ir vizualinis pradas, šiaurėje – simfoniškasis ir etiškasis“ (p. 216).
Kažkada iš kolegės gavau dovanų latvišką Maurinios minčių knygelę pavadinimu „Gintaro grūdeliai“ – grūdelių metafora čia žymi fragmentiškas mintis, o sykiu ir mažą, bet savitą – baltiškąją – išmintį. Ne auksinę, o gintarinę. Kai Italijoje Mauriniai pavogė dovanotus gintaro karolius, ji dienoraštyje įrašė: „Gintaras man yra pavyzdys ir kelrodis, lengvas ir spindintis, per milijonus metų sukietėję sakai, miškas, jūra ir saulė, gyva elektra“ (p. 265). Tikra tėvynės heliocentrika, amalgamiškai sulydyta iš detalių: latvių kareivis prieš emigruodamas į JAV dviračiu važiavo 67 km, kad įteiktų Mauriniai didžiausią turtą – iš beržo pliauskos išskaptuotas mažas latvių kuokles. Ji jaučia tapatybės sąlytį su kroku, kuris sugeba prasilaužti pro sniegą, vieną po kitos skleidžia gležnumo ir tvirtumo įvaizdžių priešpriešas:
Rašome ne kūju ir pjautuvu, o labai subtiliu pieštuku, kuris lengvai nulūžta ir nudyla. Šiurkšti, rūpesčiais perkrauta, nereguliari kasdienybė sulaužo mano pieštuką. Manoji pasipriešinimo jėga išnaudota.
Veltui bandome porai valandų rasti tarnaitę. Sandėliuke visur ropoja maži juodi vabalėliai, mano šilkiniai rūbai dėmėti nuo pelėsių – kaip ir mano mintys. (p. 178)
Savo nuostata jautriai fiksuoti esmes ir užčiuopti absoliučią amžinųjų vertybių, moralinių normų svarbą Maurinia yra tikra fenomenologė.