Jorge Luis Borges. PRAMANYTŲ BŪTYBIŲ KNYGA, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Prieš imdamasi rašyti apie Jorge Luiso Borgeso „Pramanytų būtybių knygą“, nusprendžiau atlikti kelis pasiruošimo darbus. Pirmiausia, žinoma, teko perskaityti pačią knygą, paskui kokią savaitę ją tampytis drauge su savimi ir, išsitraukus tikėčiausiose bei netikėčiausiose vietose (universiteto koridoriuose, kavinėse, tualetuose, namuose, draugų namuose, gatvėje, kine, Operos ir baleto teatre, autobusų stotelėse, stalčiuose, Marso planetoje, po kokiu nors dideliu žalios spalvos virtuviniu stalu ar ant jo, prie jūros ir pan.), atsiversti bet kurį puslapį ir paskaityti kelis sakinius. Kaip vėliau įsitikinau – tai yra pats geriausias būdas skaityti šią knygą, o galbūt ir kitas, iki šiol mano kiek įprasčiau skaitytas, genialiojo argentiniečio knygas. Po visų šių darbų, žinoma, derėjo suvalgyti geltoną vidutinio dydžio obuolį bei spragtelėti pirštais. Bet ir to buvo maža. Privalėjau švariai nusiplauti rankas ir sėstis prie įrenginio. Kai norėdama užsukti vandenį priliečiau rankenėlę, mane šiek tiek nutrenkė. Tuomet supratau, kad viskas atlikta be priekaištų.

„Pramanytų būtybių knyga“ veikiausiai parašyta ne mūsų planetoje. Nes pastaroji pernelyg trimatė ir nuspėjama. Visam šiam reikalui atlikti be priekaištų tinkamiausia vieta, matyt, būtų Tlonas. Apie kurio literatūrinius reikalus Jorge Luisas Borgesas užsimena apsakymų rinkinio „Fikcijos“ pirmajame apsakyme „Tlon, Uqbar, Orbis Tertius“. Jis rašo taip: „Literatūrinėje sferoje irgi galioja vieno asmens idėja. Knygos pasirašomos labai retai. Autorystės samprata neegzistuoja: nuspręsta, kad visi veikalai yra vieno autoriaus, o jis yra belaikis ir bevardis.“ („Fikcijos“, p. 22) Tad nieko keista, kad autorius visiškai nevengia keisti to, kas yra laikoma įtvirtinta tiesa. Jei Jorge Luisui Borgesui prireiktų autoriaus, minėjusio, kad visi pasaulio vilkai turi po šešias kojas, tik dvi kiek ilgesnes dažnai slepia savo kaukolėse, – toks autorius stebuklingai gimtų. Jei rašytojas nuspręstų, kad Platonas rašė apie keistų formų erdvėlaivius su liūtų galvomis – pastarasis netrukus jau būtų apie tai prirašęs daugybę puslapių. Jei jūs paklausite, kuo čia dėtas Tlonas, atsakau – Tlone autorystės samprata neegzistuoja. Tiksliau, egzistuoja tokia, pagal kurią Jorge Luisas Borgesas yra Platonas, ir bet kuris kada nors rašęs asmuo, ir net tas, kuris nėra rašęs. Nes visos kada nors parašytos ar neparašytos knygos yra vieno autoriaus, kuris – „belaikis ir bevardis“.

Autorius remiasi gausia viduramžių lotynų, prancūzų, vokiečių, italų ir ispanų kalbomis parašyta medžiaga ir beribe savo fantazija. Nepriekaištinga erudicija bei be išlygų veikianti vaizduotė drauge kuria rūmą, tiksliau, sodina medį, ant kurio auga ne valgomi, o besikėsinantys vieni kitus (ir ne tik...) suvalgyti vaisiai. Tarp šių gražuolių esama mitologinių, tokių kaip Chimera, Nagai, Harpijos, Feniksas, Minotauras ir t. t., bei išskirtinai literatūrinių padarų: Kafkos išgalvotas gyvūnas, Poe išgalvotas gyvūnas. O kur dar Swedenborgo angelai bei demonai.

Net skaitant apie iki tol visiškai negirdėtus padarus, neapleido jausmas, kad jie visi yra seni geri ar ne visai pažįstami. Akivaizdžiausias paaiškinimas būtų archetipai ar panašūs dalykėliai, tačiau užvis smagiausia galvoti, kad visi šie gyvūnai yra tave supantys žmonės arba visi tave supantys žmonės yra šie neapsakomo grožio, liūdesio ar džiaugsmo, paslapties pritvinkę padarai. O galbūt kuris nors iš jų turi net tau būdingų bruožų, pvz., visi. Tapsmas žmogumi. Tai puikiai iliustruoja pasakojimas apie jusliąją Condillaco statulą, kuriai suteikiama vienintelė juslė – uoslė: „Jazmino aromatas tampa statulos biografijos pradžia; iš pradžių visata jai tebus vien šis aromatas ar, tiksliau, šis aromatas bus jai visata, kuri po akimirkos virs rožės, paskui – gvazdiko aromatu. Tegu statulos sąmonę užvaldo vienintelis aromatas – tai jau bus dėmesys; tegu aromatas tęsias dirgikliui pasibaigus – tai jau atmintis; tegu statulos dėmesį patraukia buvęs ir dabartinis įspūdis – tai jau gebėjimas lyginti; tegu statula pajaučia panašumą ir skirtumą – tai jau bus sprendimo galia; tegu gebėjimas lyginti ir sprendimo galia pasikartoja – tai jau mąstymas; tegu malonus prisiminimas būna gyvesnis nei nemalonus – tai jau vaizduotė.“ („Dvi metafizinės būtybės“, p. 36)

Knygą smagu ne tik skaityti, bet ir suvokti, kad kada panorėjęs į rankinę, kuprinę ar dar kur gali įsimesti ir visur su savimi nešiotis puikų keisčiausių kada nors žmogaus proto prikeltų gyventi būtybių mitologinį zoologijos sodą, prieš kurį nublanksta bet kuris kitas pasaulyje zoologijos sodas.