Accessibility Tools

Paul Eluard PASAULIS – VIENATVĖPaul Eluard PASAULIS – VIENATVĖ       Eluard, Paul. PASAULIS – VIENATVĖ: rinktinė poezija, sudarė ir iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela. – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Taip taip, Pauliui Eluardui patinka mergaitės. „Visos mergelės skirtingos. Visados svajoju apie mergelę“ (p. 34) – poetas mergelėse stačiai maudosi: „mergaitės / liaunesnės už pusiaudienio liūtį“ (p. 119); „mergaičių nuogos rankos / Tarytum vandens čiurkšlės“ (p. 48).

 

Taip taip, ir mergaitėms patinka Eluard’as – jis jas mąsliai romantiškai įkvepia.

  

„Sveikas, liūdesy“ – pasigavo jaunutė F. Sagan antrą eilėraščio „Lengvai iškreiptas atvaizdas“ eilutę ir baisiausiai išgarsėjo.

 

„Perplėšdama savo bučinius ir baimes / Ji atsibunda naktį / Kad stebėtųsi viskuo kas ją pakeitė“ (p. 51) – šią citatą savo internetiniuose dienoraščiuose kontempliuoja jaunos lietuvių poetės ir aš joms iš paskos, – ak, nuo šios vis iš naujo užgriūvančios nuostabos aš taip pat neatsiriboju.

 

Turbūt užsitrauksiu dabar literatūrologų rūstybę, tačiau neįdomios man Eluard’o revoliucijos: šią, šv. Valentino diena pasibaigsiančią savaitę aš lakuojuosi nagus ir išsirašinėju visokias meilės eilėraščių nuoskilas, pritaikomas valentininiams atvirukams. Eluard’o, to, kuris skelbėsi pamilęs meilę!, rinktinė tam kaip sykis tinka. Įsivaizduoju, kaip prašmatnu būtų visą dieną bombarduoti įsimylėtąją tokiomis trumposiomis žinutėmis – pvz., ilgesingomis: „Taip visas pasaulis priklauso nuo tavo tyrų akių, / Ir visas mano kraujas pulsuoja jų žvilgsniuos“ (p. 33); arba, kiek nervingiau: „Kur tu? Ar pasuki užmaršties saulę mano širdy?“ (p. 25); karštligiškai kliedinčiomis: „Ypač aš myliu tavo veide pasirodančią / Lempą liepsnojančią dienos vidury“ (p. 69); įkalbinėjančiomis: „Atsiduok, tegu tavo rankos atsimerkia tarytum akys“ (p. 25).

 

Klasikai tuo ir geri, kad jie klasikai – juos jau galima vartoti, praktiškai pritaikant meilioms situacijoms, išplėšinėti iš eilėraščių dailiausias eilutes ir klijuoti jas kur nori, it lipdukus, valentinines širdeles: „Buvau taip arti tavęs kad man žvarbu tarp kitų“ (p. 149) – šitą galima dovanoti kartu su šiltu šaliku, dar šūktelti: „Ir savo lūpų malone apginkluok manąsias“, arba išpaikintai pranešti: „pasakiau moterims, kurių nemylėjau, kad jų gyvenimas priklauso nuo tavojo“ (p. 61).

 

Šituose garuojančiuose jausmų aprašuose, kur „Įsimylėjėlių krūmokšniai sviedžia į ugnį savo meilės žiedus“ (p. 47), susipainiojus tikrai gali imt kartu murkt: „Aš pati gražiausia aš vienintelė / Laikau upės srovę kaip smuiką“ (p. 147). Tačiau tas visur deklaruojamas Eluard’o meilės lyrikos rojus, kuriame „moterys vaikščiojo tik gulėdamos, jų prasegtas korsažas atidengdavo saulę“ (p. 63), nėra toks platus, kaip iš pradžių pasirodo: radau daug išraiškingesnių užrašų, tinkančių „nebemeilės“ atvirukams. „Palikimo“ atvirukų kažkodėl dar niekas nespausdina. Pašte gali rinktis pačių įvairiausių –­ nuo linkime pasveikti iki su paaukštinimu – liūdi kolegos –­ o štai aš tave palieku atvirukų ir nėr. Netvarka, sakyčiau: galėtumėm, palikdami nebemylimus mylimuosius, užrašyt ant tokių atvirukų: „Norėdamas atrasti gyvenimo pateisinimą, pamėginau sunaikinti argumentus, pateisinančius, kodėl tave myliu. Norėdamas rasti argumentų, kodėl tave myliu, aš prastai gyvenau“ (p. 63) – meilės-nebemeilės filosofavimai su pravertom grįžimo durelėm. Arba garsiai užtrenkiamom vienatvės durim: „Laimingieji šiam pasauly kelia nelaimės triukšmą“ (p. 67). Ak, ketureilis, kurį šią savaitę siuntinėju visoms pažįstamoms neliteratūrologėms, kad apšiltų prieš tuoj užgriūsiantį eSeMeS’inių širdelių savaitgalį:


O tarp tavo kojų praviros laiko durys
Vasaros naktų gėlė žaibo lūpomis
Ant reginio slenksčio kur gėlė juokias ir verkia
Visados saugai mirusio perlo blyškumą
Visados širdį aukoji visados praveri kojas

p. 162
 

O visos pažįstamos į šį ketureilį atsako visiškai blaiviai: Nieko keista, kad ta boba jį paliko, aš irgi būčiau palikus. Ak, meilė-nemeilė-vienatvė.

 
Ak, Eluard’as.
 

Literatūra ir menas

2009-02-13