Koranas. Literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda. - V.: Kronta, 2008.
„Vardan Alacho, gailestingojo ir mielaširdingojo“. Šiais džiaugsmingais žodžiais norisi pasveikinti visus Lietuvos musulmonus, pagaliau įgijusius didžią dovaną – lietuviškai išleistą Koraną. Nors šis šventraštis kol kas įvardijamas tik kaip „literatūrinių prasmių vertimas“, žengtas didelis žingsnis. Dabar telieka laukti pirmųjų lietuviškų komentarų Koranui.
Anksčiau bėdavoję, kad šventasis Koranas lietuviškai dar neišleistas, šiandien turime puikią progą pažinti tikrąjį šio teksto grožį. Nors ir apmaudu žinoti, kad pirmieji šventraščio vertimai Europoje pasirodė jau XII a., o mes, būdami „seniausi pagonys“, ilgą laiką buvome ir neapsišvietę tamsuoliai. Štai pirmasis Korano vertimas rusiškai pasirodė dar 1776-aisiais, o šiandien rusai turi jau bene 23-ąjį jo vertimą. Antra vertus, estai išleido šią knygą dar tik pernai, tad nelabai kur jie ir nuskubėjo.
Kas nežino, ar ligi šiol ignoravo Korano egzistavimą, turėtų įsisąmoninti, kad šis religinių-dogminių, mitologinių ir teisinių tekstų rinkinys yra pagrindinė tarp mūsų gyvenančių musulmonų religinė knyga. Taip, mielieji, „tarp mūsų“. Globalizacija jau turėjo pakeisti mūsų požiūrį į religinį vienpusiškumą, tad kuo ilgiau mes tai neigsime, juo labiau skatinsime vyraujančius stereotipus ir toliau siauraprotiškai neigsime esmę.
Pranašas Muhammedas iš tiesų sukūrė naują literatūrinę formą ir tikrą arabų literatūros poezijos šedevrą. Tai ir paaiškina, kodėl daugelis tikinčiųjų ligi šiol šventąjį Koraną priima vien dėl jo grožio, atitinkančius pačius giliausius jų siekius. Viena dramatiškų tokių atsivertimų istorijų yra apie Omarą ibn al Chatabą, kuris, būdamas aršus Muhammedo priešininkas, tapo didžiu jo sekėju, „Kai išgirdau Koraną, mano širdis suminkštėjo, aš pravirkau, ir islamas įžengė į mane“.
Gilinantis į Korano prasmes, derėtų žinoti, kad jį sudaro 114 surų, arba giesmių, kurios savo ruožtu skirstomos į Mekos (pirmosios 90 surų) ir Medinos (24 vėlesnės). Pirmosios priskiriamos tam laikotarpiui, kai vyko kovos už islamo įsigalėjimą (610–622 m. pr. Kr.), antrosios – jau po to, kai Muhammedas įvykdo hidžrą – su 70 pasekėjų emigruoja iš Mekos į Mediną. Reikia nepamiršti, kad kai kurios suros dabartinį savo pavidalą įgijo apsišlifavusios laiko tėkmėje ir žmonių lūpose, tad prieš mus ir atsiveria istorinis praeities tautų grožis.
Įdomu tai, kad, palyginus su krikščionių Biblija, Koranas pateikia kur kas labiau antropomorfizuotą požiūrį į Šėtoną, arba mūsų taip gana fragmentiškai suvokiamą Blogio jėgą. „Mes sukūrėme jus, paskui suteikėme jums formą, paskui tarėme angelams: „Nusilenkit Adamui!“, – ir nusilenkė jie, išskyrus Iblisą; jis nebuvo tarp garbstančiųjų. Jis tarė: „Kas sulaikė tave nuo to, kad nusilenktum, jeigu aš tau įsakiau.“ Jis tarė: „Aš – geresnis už jį: Tu sukūrei mane iš ugnies, o jį sukūrei iš molio.“ (7:11-12)
Pastaroji citata visų pirma įdomi lingvistiniu požiūriu, beje, čia ir atsiskleidžia didysis Korano grožis. Kaip ir dera pranašui, žodis skelbiamas „apšviestojo kalba“, t. y. daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes“, kas leidžia giedotojui susiartinti su Kūrėju ir Viešpačiu. Galbūt kas pabandys argumentuoti, kodėl dukart gretimuose sakiniuose pavartojus „Jis“ atsiranda stilistinė įmantrybė? Ogi ir į tai galima atsakyti gana paprastai: arabų kalboje asmuo nusakomas veiksmažodžio priesaga, įvardis tam beveik nereikalingas. Taigi šis įvardžių vartojimas ir yra vienas didžiausių iššūkių bet kokiam vertėjui, kuris bando sinchronizuoti tekstą, parašytą semitų kalba, ir prabyla kardinaliai kitaip – indoeuropietiškai.
Juo labiau, kad kai kurie arabiški posakiai ir negali būti išversti tiesiogiai. Štai tos pačios antropomorfizuotos Blogio jėgos vardas – Iblisas – yra kilęs iš arabiško žodžio „balasa“ ( بَلَسَ,), reiškiančios „jis nusivylęs“. O gretimas pagal reikšmę žodis Šėtonas, kildinamas iš šaknies „štn“ (شطن), gali būti verčiamas kaip „priešininkas“, „oponentas“ ar „priešas“. Galų gale ir įžymioji frazė „al-hamdu-lillahi“ (الحمد لله)per ilgus šimtmečius virto savotišku frazeologizmu, reiškiančiu ir „Šlovė Alachui“, ir „Gyvenu pagal Alacho valią“, jį galima vartoti ir meldžiantis, ir pasisveikinant, ir netgi atsisveikinant.
Taigi Korano į lietuvių kalbą vertėjas Sigitas Geda atliko milžinišką darbą – taktiškai ir neįkyriai pasiūlė pirmąjį ir nūnai be galo svarbų islamo šventraščio literatūrinių prasmių vertimą į lietuvių kalbą. Ir svarbiausia čia turėtų būti netgi ne pats tikėjimas angelo Gabrieliaus atsiųstu apreiškimu Muhammedui, o tekstas-šedevras, kuris jau beveik pusantro tūkstančio metų puikiai tarnauja kaip atgaiva sielai kiekvienam pasaulyje gyvenančiam musulmonui.
Kaip rašoma Korane: „Tark: „Ieškau prieglaudos pas žmonių Viešpatį, žmonių valdovą, žmonių Dievą, nuo traukiančio blogin slapūno, traukiančio žmonių širdis, nuo džinų ir nuo žmonių“ (114: 1-6). Tiek šiam kartui. O štai čia – ieškantiems daugiau prasmių – Šachido diržas.
alfa.lt
2008 09 20